Administracinė byla Nr. eAS-185-789/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06537-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Geležinkelio tiesimo centras (toliau – ir Pareiškėjas I, GTC) ir UAB „LTG Wagons“ (toliau – ir Pareiškėjas II, LTG Wagons) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir VPT, atsakovas) 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 4S-437(7.4Mr) (toliau – ir Sprendimas, Išvada) dalį dėl Pareiškėjo I ir Pareiškėjo II pripažinimo perkančiuoju subjektu (toliau – ir PS) ir įpareigojimo vykdyti pirkimus laikantis Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – ir PĮ) nuostatų;
2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

Pareiškėjų vertinimu, skundžiama Sprendimo dalis priimta neišsamių ir nepagrįstų argumentų pagrindu. VPT plačiai aiškina ir taiko PĮ 8 straipsnio nuostatas, neatsižvelgia į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisę. VPT pateiktas bendro pobūdžio įpareigojimas pareiškėjams taikyti PĮ nuostatas yra plačios ir neaiškios apimties.

Pareiškėjai nurodė, kad iš Sprendimo turinio ir argumentų dėstymo matyti, kad iš pradžių VPT priėmė sprendimą dėl GTC ir LTG Wagons, kaip perkančiųjų subjektų, statuso, o tik vėliau siekė jį pagrįsti. Skundžiamoje Sprendimo dalyje dėl Pareiškėjo I ir Pareiškėjo II, kaip perkančiųjų subjektų, statuso iš esmės nėra nei vieno reikšmingo tokią išvadą pagrindžiančio argumento. Būtent dėl to VPT vadovaujasi įvairiais skirtingo turinio ir reikšmės argumentais, kurie, be kita ko, yra prieštaringi ir paneigiantys vienas kitą. VPT teigia, kad 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/25/ES dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/17/EB (toliau – ir Direktyva 2014/25/ES) 11 straipsnio 1 dalies taikymas nepriklauso nuo Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. lapkričio 21 d. direktyvoje 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (Direktyva 2012/34/ES), įtvirtintų sąvokų, tačiau nurodo ir ESTT sprendimą byloje Nr. C-388/17, kuriame laikomasi visiškai priešingos pozicijos. Neaišku, ar Direktyvos 2014/25/ES 11 straipsnio 1 dalies ir PĮ 8 straipsnio 1 dalies aiškinimui ir taikymui yra svarbu nustatyti, kad subjektas, dėl kurio statuso sprendžiama, yra geležinkelio bendrovė Direktyvos 2012/34/ES nuostatų prasme.

Pareiškėjai pažymėjo, jog VPT pateiktas PĮ 8 straipsnio 1 dalies įtvirtintų sąvokų aiškinimas, kuris apima iš esmės visas įmanomas geležinkelių bendrovių įsteigtų juridinių asmenų (GTC ir LTG Wagons) veiklas, yra dviprasmiškas. Viena vertus, VPT nepagrįstai plečiamai aiškina nacionalinio reguliavimo nuostatas dėl susijusių veiklų ir daro išvadą, kad GTC ir LTG Wagons veiklos susijusios su transporto veikla, kuria užsiima jų steigėjai. Kita vertus, VPT cituoja ESTT praktiką, kurioje tiesioginio sąsajumo su komunalinėmis veiklomis samprata vertinama siauriau. Neaišku, ar GTC ir LTG Wagons veikla iš tiesų tiesiogiai susijusi su tinklų eksploatavimu PĮ nuostatų prasme, jei pagal Direktyvos 2014/25/ES nuostatas šios bendrovės galimai faktiškai prisideda prie savo steigėjų veiklos. Šią dviprasmybę atskleidžia VPT cituojamas ESTT sprendimas byloje Nr. C-521/18 dėl pašto paslaugų ir durininkų veiklos. Jei GTC ir LTG Wagons veikla patektų į Direktyvos 2014/25/ES 11 straipsnio 1 dalies ir PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nebūtų prasmės vertinti, ar pareiškėjai faktiškai prisideda prie savo steigėjų veiklos užtikrinimo (tokios pozicijos laikomasi ir Europos Komisijos 2023 m. kovo 24 d. atsakyme).

Pareiškėjai nurodė, kad VPT vadovaujasi neaktualia jurisprudencija arba netinkamai ją interpretuoja. VPT nepasisakė dėl esminio klausimo – ar geležinkelio transporto bendrovių
(pvz., LTG Cargo) įsteigtiems juridiniams asmenims gali būti nepripažįstamas perkančiųjų subjektų statusas, esant kokioms nors sąlygoms. Sprendime pateiktas vertinimas lemia paradoksalią teisinę situaciją – pareiškėjams netaikytinas bendresnis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriame nustatyti griežtesni perkančiųjų organizacijų statuso pripažinimo kriterijai, tačiau GTC ir LTG Wagons laikomi perkančiaisiais subjektais, kurių statusas vertinimas pagal siauresnes sąlygas.

Pareiškėjų vertinimu, Sprendimas yra galutinio, o ne tarpinio pobūdžio, todėl jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka

Pareiškėjai nurodė, jog VPĮ 95 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad VPT, nustačiusi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę įpareigoti juridinį asmenį nutraukti pirkimo procedūras, vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus, įskaitant sprendimą ar veiksmą, prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui netaikyti šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, o, nustačiusi, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis sudaryta neteisėtai, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo. Šios viešųjų pirkimų nuostatos taikomos tik nuo 2023 m. sausio 1 d., ankstesnės redakcijos reguliavime nebuvo nustatyta VPT teisė (funkcija) įpareigoti juridinius asmenis vykdyti pirkimus, laikantis VPĮ ar PĮ normų.

Pareiškėjai pažymėjo, kad net jei teismas ir laikytųsi pozicijos, kad Sprendimas vertintinas kaip negalutinis teisės aktas, toks vertinimas neužkerta kelio jį skųsti. Pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareiškėjas turi turėti galimybę apskųsti teisės aktą, jei šis aktas turi įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai. Sprendimas realiai sukuria neigiamus padarinius pareiškėjams, nes jo pagrindu VPT gali imtis naujų veiksmų (įpareigoti nutraukti pirkimus, kreiptis į teismą dėl sudarytos sutarties teisėtumo ar alternatyvios sankcijos skyrimo), kiti suinteresuoti ūkio subjektai gali kvestionuoti GTC ir LTG Wagons veiksmus, įsigyjant reikalingas prekes, paslaugas ar darbus dėl to, kad yra nesilaikoma PĮ nuostatų.

Atsakovas VPT atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

Atsakovas pažymėjo, jog VPT, vadovaudamasi VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
PĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atliko AB „Lietuvos geležinkeliai“ grupei priklausančių ūkio subjektų statuso atitikties perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto požymiams, nustatytiems VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje ir PĮ 4 straipsnyje, vertinimą. VPT išsamiai motyvavo savo poziciją dėl to, ar juridinis asmuo tinkamai įgyvendina pirkimus reglamentuojančių įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, lemiančias juridinio asmens pareigą taikyti pirkimus reglamentuojančių įstatymų reikalavimus.

Atsakovas nurodė, jog jis nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad VPT padarytos išvados, pateiktos Sprendimo dalyje dėl pareiškėjų, kaip perkančiųjų subjektų, statuso, yra neobjektyvios, dviprasmiškos ir nenuoseklios, VPT taiko PĮ nuostatas per plačiai ir neatsižvelgdama į ES teisę. VPT nustatė, jog GTC veikla yra glaudžiai susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, statyba, įrengimu ir eksploatavimu, bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, LTG Wagons veikla yra glaudžiai susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, eksploatavimu bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį. VPT padarė tokias išvadas įvertinusi, reikšmingų aplinkybių visetą.

VPT pažymėjo, jog pareiškėjai skunde laikosi pozicijos, kad VPT pareiškėjams nustatytas įpareigojimas taikyti PĮ nuostatas yra per plačios ir neaiškios apimties, tačiau, VPT vertinimu, Sprendime nustatytas tokios apimties įpareigojimas, koks yra nustatytas įstatymu. VPT nesuteikta kompetencija detalizuoti ar nurodyti konkretų objektų, kurių įsigijimą perkantysis subjektas būtų įpareigojamas vykdyti pagal PĮ, sąrašą. VPT, priimdama ginčijamą Sprendimą, laikėsi galiojančio teisinio reguliavimo ir nustatė įpareigojimą pagal jai PĮ 101 straipsnio 2 dalimi suteiktą kompetenciją.

II.

Regionų administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 dalimi,
107, 108 straipsniais, 2024 m. vasario 7 d. nutartimi nutraukė administracinės bylos nagrinėjimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčijamos Išvados dalys buvo priimtos, vadovaujantis PĮ 101 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei VPĮ 95 straipsnio 1 dalies
2 punktu. Teismas konstatavo, jog Išvados dalis dėl pareiškėjų statuso yra konstatuojamojo pobūdžio, t. y. VTP darė išvadą, kad pareiškėjų pozicija dėl jų statuso yra nepagrįsta, pareiškėjai atitinka perkančiosios organizacijos (toliau – ir PO) ir (ar) PS požymius, nustatytus VPĮ ir PĮ.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika
(2022 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-741-502/2022) (toliau – ir
 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis)), pažymėjo, jog Išvadoje suformuotas įpareigojimas vykdyti pirkimus, taikant VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, pats savaime nesukelia teisinių pasekmių. Teismas nurodė, kad individualiu teisės aktu, tiesiogiai sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams, galėtų būti laikomas aktas, kurio pagrindu pareiškėjai būtų traukiami atsakomybėn. Būtent toks aktas galėtų būti skundžiamas teismui, kartu dėstant ir argumentus, susijusius su Išvados nepagrįstumu. 

Teismas nurodė, jog ne tik bendro pobūdžio įpareigojimas vykdyti pirkimus, taikant VPĮ ir (ar) PĮ nustatytą reglamentavimą, bet ir įpareigojimas laikytis konkrečios pirkimus reglamentuojančios nuostatos reikalavimų (pavyzdžiui, vadovautis PĮ 38 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu ir pagal VPT nustatytus reikalavimus ir tvarką Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbti planuojamų atlikti pirkimų suvestinę bei informuoti apie tai VPT) nelaikytinas individualiu teisės aktu.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-648-629/2023 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 15 d. nutartis), nurodė, jog VPT Išvada, priimta vykdant PĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimų prevenciją, prižiūrint, kaip laikomasi šių teisės aktų nuostatų, kurioje pareiškėjams nurodomas bendro pobūdžio įpareigojimas vykdyti PĮ 38 straipsnio reikalavimus, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų ginčijamos Išvados (Sprendimo) dalys negali būti administracinės bylos dalyku, nes jos nelaikytinos sukeliančiomis pareiškėjams teisinius padarinius. Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jei šios Išvados pagrindu būtų priimti individualūs aktai, kuriais pareiškėjams būtų taikytos tam tikros sankcijos ar jie būtų traukiami atsakomybėn, toks aktas galėtų būti laikomas aktu, tiesiogiai sukeliančiu teisines pasekmes pareiškėjams, ir būti administracinės bylos dalyku.

Teismas taip pat nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimas nutraukiamas, pareiškėjų prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra neaktualus.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2024 m. vasario 7 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ginčijamo Sprendimo priėmimo teisinį pagrindą, todėl nepagrįstai nevertino pareiškėjams kilusių materialiųjų padarinių. Dėl to buvo prieita prie teisiškai nepagrįstos išvados, kad nagrinėjama byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teismas, iš dalies netinkamai įvertindamas Sprendimo priėmimo teisinius pagrindus, padarė nepagrįstą išvadą, kad Sprendimas nesukuria pareiškėjams teisinių pasekmių ir todėl yra neskųstinas administracine tvarka. Sprendimo dalys, kurios yra aktualios ir sukuria teisinius padarinius pareiškėjams, išplaukia ne iš VPĮ, o PĮ reguliavimo. Sprendime nurodyti įpareigojimai pareiškėjams yra nustatyti ne PĮ 101 straipsnio 2 dalies 5 punkte, o PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkte, kuriame įtvirtintas VPT įgaliojimas subjektams nustatyti įpareigojimus vykdyti pirkimus laikantis PĮ normų.

PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakcijoje, galiojančioje nuo 2023 m. sausio 1 d., naujai apibrėžiami VPT įgaliojimai kontroliuojamų subjektų atžvilgiu. Ši PĮ (VPĮ) norma ir buvo įtvirtinta tam, kad būtų užtikrinamas šio pobūdžio ginčų priskirtinumas administracinių teismų kompetencijai. VPT formulavo savo išvadas ir nustatė įpareigojimus pareiškėjams būtent
PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, kurio taikymas suponuoja akto pripažinimą baigiamuoju (ne tarpiniu) aktu, aktas sukuria tiesioginius padarinius jo adresatams.

Pareiškėjai teikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (toliau – ir RUP) dėl Sprendimo galiojimo laikino sustabdymo, pirmosios instancijos teismas tenkino šį prašymą iš dalies. Pareiškėjai, atsižvelgdami į tai, kad nustatytos RUP nebegalioja, įgyvendina VPT įpareigojimą ir vykdo pirkimus, laikydamiesi PĮ normų. Teismo argumentai, kuriais Sprendimas pripažintas konstatuojamojo pobūdžio, nors pats teismas prieš tai vertino juo sukeliamus padarinius (taikė RUP), o UAB Geležinkelio tiesimo centras įvykdė ginčijamą įpareigojimą, sukuria teisiškai ydingą ir vengtiną situaciją, kai subjektų atžvilgiu yra priimti privalomi patvarkymai, bet jų neįmanoma ginčyti teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė teismo precedentus ir rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartimi bei
2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi. Pareiškėjų vertinimu, šios nutartys nėra precedentai nagrinėjamoje byloje. Iš minėtų nutarčių aiškiai matyti, kad teismai nepriėmė nagrinėti įmonių skundų dėl VPT vertinimo išvadų. Nagrinėjamu atveju susiklostė priešinga situacija – skundas buvo priimtas, teismas taikė RUP, byla buvo išnagrinėta iš esmės.

Pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje buvo sprendžiama dėl VPT akto, priimto iki nurodytų viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo pokyčių dėl VPT įgaliojimų nurodyti įpareigojimus subjektams, teisėtumo. Nors tiek nagrinėjamu atveju, tiek 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje sprendžiama dėl formos prasme analogiško sprendimo – VPT vertinimo išvados – tačiau turinio prasme tarp jų yra esminiai skirtumai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų kvestionuojamas Sprendimas yra priimtas PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu kaip įpareigojantis, galutinis ir konkrečius padarinius sukuriantis individualus teisės aktas. 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje nebuvo sprendžiama dėl privalomųjų VPT įpareigojimų teisėtumo. Nagrinėjamu atveju VPT priėmė privalomus vykdyti įpareigojimus, kuriuos UAB Geležinkelio tiesimo centras įgyvendino.

Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2023 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, jog atitinkamos įmonės, manydamos, kad jos nelaikytinos perkančiosiomis organizacijomis (perkančiaisiais subjektais), neįgyvendino VPT vertinimo, o tik apskundė jį teismui. Taigi pačios vertinamos įmonės nelaikė VPT teisinio vertinimo de jure įpareigojančiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai įgyvendino VPT įpareigojimus, taigi VPT nebepriims jokių kitų įpareigojimų, taip pat sprendimų dėl administracinės atsakomybės ar kitų teises varžančių sprendimų. Iš 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, kad antroji VPT vertinimo išvada buvo pagrįsta pirmosios išvados, kurią teismai kvalifikavo kaip neindividualų ir neskųstiną teisės aktą, rezultatais. Iš 2022 m. lapkričio 16 d. nutarties ir 2023 m. lapkričio 15 d. nutarties matyti, kad iš pradžių VPT priėmė vieną konstatuojamojo pobūdžio aktą, o vėliau jo pagrindu priėmė analogišką sprendimą.

Atsakovas VPT atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo nagrinėti atskirąjį skundą teismo nuožiūra.

VPT nurodo, jog, pagal PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punktą, VPT, nustačiusi šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę įpareigoti juridinį asmenį nutraukti pirkimo procedūras, vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus, įskaitant sprendimą ar veiksmą, prekių, paslaugų ar darbų įsigijimui netaikyti šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų reikalavimų, o, nustačiusi, kad pirkimo sutartis ar preliminarioji sutartis sudaryta neteisėtai, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties ar preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo.

VPT pažymi, jog VPT, nagrinėjamu atveju įpareigodama pareiškėjus vykdyti pirkimus taikant PĮ, nustatė pareiškėjams tokio pobūdžio ir apimties įpareigojimą, koks nustatytas PĮ, kitaip tariant, įpareigojo pareiškėjus jų veiklai reikalingus objektus įsigyti kitaip (pagal PĮ reikalavimus), nei jie tai darė iki įpareigojimo pateikimo. VPT vertinimu, toks VPT sprendimas nėra tik rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio aktas, jo vykdymas daro realų poveikį pareiškėjų teisių ir pareigų apimčiai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis, kuria byla nutraukta, kaip nepriskirtina administracinių bylų kompetencijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, jog VPT, vadovaudamasi VPĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, PĮ 101 straipsnio
1 dalies 2 punktu, atliko vertinimą dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ grupei priklausančių ūkio subjektų (įskaitant pareiškėjus) statuso atitikties perkančiosios organizacijos ar perkančiojo subjekto požymiams, nustatytiems VPĮ 2 straipsnio 25 dalyje ir PĮ 4 straipsnyje. Ginčijamo Sprendimo dalyje dėl UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ statuso nustatyta, kad GTC neveikia įprastinėmis rinkos sąlygomis bei neprisiima (visos) ekonominės rizikos, todėl jo veikla (ar bent tam tikra jos dalis) yra skirta specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti. Atsakovas, atlikęs UAB „Geležinkelio tiesimo centras“ vertinimą, nustatė, kad GTC veikla yra glaudžiai susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, statyba, įrengimu ir eksploatavimu, bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, todėl GTC atitinka PS apibrėžimą, nustatytą PĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte. VPT taip pat pažymėjo, jog LTG Wagons įstatuose nurodytoje veikloje esama specialiai nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio viešiesiems interesams tenkinti skirtos veiklos požymių, ir LTG Wagons, pradėjusi vykdyti realią ūkinę veiklą, turės į tai atsižvelgti. Be to, VPT vertinimu, LTG Wagons veikla yra glaudžiai susijusi su tinklų, skirtų teikti visuomenei geležinkelio transporto paslaugas, eksploatavimu bei patenka į PĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo apimtį, todėl LTG Wagons yra PS, kaip tai suprantama pagal PĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo. Skunde pareiškėjai dėsto argumentus, kuriais iš esmės nesutinka su VPT išvada, jog pareiškėjai atitinka perkančiojo subjekto apibrėžimą, nustatytą PĮ.

Pirmosios instancijos teismas vertino, jog skundžiamos VPT Sprendimo dalys negali būti administracinės bylos dalyku, nes jos nelaikytinos sukeliančiomis pareiškėjams teisinius padarinius.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog VPT Sprendimu, nustačiusi, jog pareiškėjai atitinka perkančiojo subjekto požymius, nustatytus PĮ, vadovaudamasi PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punktu, įpareigojo pareiškėjus vykdyti pirkimus taikant PĮ. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog
PĮ 101 straipsnio 2 dalies 6 punkto redakcijoje, kuri galioja nuo 2023 m. sausio 1 d., buvo nustatytas įgaliojimas VPT įpareigoti juridinį asmenį vykdyti pirkimus pagal šį įstatymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, nagrinėjant ginčus dėl VPT išvadų, priimtų iki minėto teisinio reguliavimo pakeitimo, buvo vertinama, jog VPT išvados pačios savaime nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių. 

Išnagrinėjus bylos šalių argumentus, įvertinus pasikeitusį teisinį reguliavimą, atsižvelgus į teismų praktiką, teisėjų kolegijai kilo abejonės dėl nagrinėjamos administracinės bylos rūšinio teismingumo. 

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje – tai teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas. ABTĮ 18 straipsnyje išvardytos bylos, nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (žr., pvz., 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-630-624/2017 ir kt.).

ABTĮ 22 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui prašo teismo panaikinti VPT Sprendimo dalį dėl Pareiškėjo I ir Pareiškėjo II pripažinimo perkančiaisiais subjektais ir jiems nustatyto įpareigojimo vykdyti pirkimus laikantis PĮ nuostatų. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjų teisinio statuso – ginčo šalys nesutaria, ar pareiškėjai turi būti laikomi perkančiaisiais subjektais, kaip tai apibrėžta PĮ.

VPT Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjai laikytini perkančiaisiais subjektais, bei jiems nustatytas įpareigojimas vykdyti pirkimus laikantis PĮ yra tiesiogiai susiję. Pareiškėjų teisinio statuso pasikeitimas, t. y. jų pripažinimas perkančiaisiais subjektais, inter alia (be kita ko) sukelia tam tikrus civilinio teisinio pobūdžio padarinius pareiškėjams, pvz., pareiškėjai, kaip perkantieji subjektai, prieš dalyvaudami užsakovų skelbiamuose konkursuose privalės patys vykdyti viešųjų pirkimų procedūras prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti (PĮ 8 str. 1 d.), viešai paskelbti pirkimų planus 
(PĮ 38 str. 1 d.), parengti pirkimo dokumentus, kuriuose jau būtų įvertintos pareiškėjams taikomos sąlygos jiems dalyvaujant užsakovų skelbiamuose konkursuose (PĮ 48 str.), viešai paskelbti pirkimus (PĮ 44 str.), gauti ir vertinti tiekėjų pasiūlymus (64 str.), nustatyti ir paskelbti nugalėtoją 
(64 str., 68 str.), pasirašyti sutartį su viešojo pirkimo nugalėtoju (94 str.) ir vykdyti kitus PĮ nustatytus įpareigojimus, kurių jiems nereikėjo vykdyti, atliekant pirkimus komercinių sandorių pagrindu. 

Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama vadovaujantis ne vien tik pagal ginčo subjektą ir skundžiamą to subjekto priimtą teisės aktą, bet ir pagal teisinio santykio teisinę prigimtį ir pobūdį. Nagrinėjamoje byloje keliami tiek administracinio, tiek ir civilinio pobūdžio klausimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pareiškėjų pateiktame skunde yra keliamas ginčas dėl viešojo administravimo subjekto (VPT) priimto sprendimo, įgyvendinant įstatymu jam pavestas viešojo administravimo funkcijas (viešųjų pirkimų priežiūrą), tačiau nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjų teisinio statuso, kuris nustatomas vadovaujantis PĮ, vertinimo, ir su šio statuso nustatymu susijusių pareiškėjams kylančių įpareigojimų, nustatytų PĮ. Tačiau esminis byloje spręstinas klausimas yra susijęs būtent su PĮ nuostatų, reglamentuojančių subjektų pripažinimą perkančiuoju subjektu, aiškinimu, nes ginčijamu aktu priimtas sprendimas dėl įpareigojimo vykdyti pirkimus laikantis PĮ yra nulemtas išvados, kad pareiškėjai laikytini perkančiaisiais subjektais. Pažymėtina, kad ginčai, kuriuose kyla subjektų pripažinimo perkančiosiomis organizacijomis ar perkančiaisiais subjektais klausimai, paprastai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-324-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinė byloje 
Nr. e3K-3-175-415/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-969/2017, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1320-236/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-570-790/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1265-381/2020).

Atsižvelgus į tai, yra pagrindas manyti, jog šioje byloje vyrauja civiliniai teisiniai santykiai, todėl spręstinas klausimas dėl bylos nagrinėjimo bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartą pasikeitusį teisinį reglamentavimą, nustačiusi, kad Specialioji teisėjų kolegija nėra sprendusi klausimo dėl panašaus pobūdžio ginčo teismingumo, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo.

Dėl nurodytų priežasčių klausimas dėl bylos rūšinio teismingumo perduotinas nagrinėti Specialiajai teisėjų kolegijai (ABTĮ 22 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas 
(ABTĮ 81 str. 9 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsniu ir 81 straipsnio 9 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti su prašymu išspręsti, ar byla pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės Geležinkelio tiesimo centro ir uždarosios akcinės bendrovės
„LTG Wagons“ skundą atsakovui Viešųjų pirkimų tarnybai dėl Viešųjų pirkimų tarnybos
2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 4S-437(7.4Mr) dalies panaikinimo teisminga bendrosios kompetencijos teismui ar administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                                Egidijus Šileikis