Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-85-696/2016 Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00305-2011-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.4;
2.1.7.1;
2.1.7.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko, Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,
nuteistajam Ž. A.,
nuteistųjų gynėjams advokatams V. B., M. Š.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K., E. K. ir Ž. A. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu V. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) bauda, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui – neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį, 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (epizodas su V. P.) išteisinta neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.
E. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) laisvės atėmimu trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui – neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms. E. K. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 288 straipsnį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) (epizodas su V. P.) išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.
Ž. A. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu išteisinti K. J. ir V. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendis pakeistas:
V. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 5, 6 dalių, 228 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) į 24 straipsnio 5, 6 dalis, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) ir V. K. paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Baudžiamosios bylos dalis, kuria V. K. nuteista pagal BK 227 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Panaikinta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis dėl V. K. skirtų bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. K. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskirta Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), ir V. K. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. K. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamos vietos ribų ilgiau kaip septynioms paroms.
Ž. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 228 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) į 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) ir Ž. A. dvejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.
E. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 5 dalies, 228 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) į 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija) ir E. K. paskirta 50 MGL (1882,50 Eur) dydžio bauda.
Pakeista Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio aprašomoji dalis:
1) nustatyta, kad V. K., E. K. ir Ž. A. bendrai darė nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d.;
2) pašalintos iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybės, kad Ž. A., darydamas nusikalstamą veiką, pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktuose nustatytas teisėjo prievoles ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas „nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo“, o V. K., bendrai darydama nusikalstamą veiką su Ž. A., pažeidė Teisėjų etikos kodekso 12 straipsnio 4 punktą ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatą „nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti“;
3) pašalintos iš nuosprendžio aprašomosios dalies visos nuorodos dėl V. K. nusikalstamų veiksmų, susijusių su R. Ž., ir jis įvardytas kaip asmuo, kuriam byla nutraukta.
Kita Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo Ž. A. ir nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, V. K., E. K. ir Ž. A. nuteisti už tai, kad V. K., būdama (duomenys neskelbtini) teismo teisėja, pažeisdama Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato prievolę laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) ir kitų įstatymų, ir E. K., veikdami bendrai, siekdami paveikti kitų asmenų sprendimą ir padėti K. J., kad pastarasis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė (palenkė) Ž. A., dirbusį (duomenys neskelbtini) teismo teisėju, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o V. K., be to, duodama jam patarimus, kaip išspręsti administracinio teisės pažeidimo bylą, padėjo piktnaudžiauti; dėl to Ž. A., dirbdamas teisėju, pažeisdamas Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi priimdamas sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje dėl K. J.. Tokiais nuteistųjų veiksmais buvo pažemintas teisėjo vardas, pakenkta teismo autoritetui ir kartu padaryta didelė žala valstybei.
V. K. nuteista ir už tai, kad ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) teismo teisėja, pažeisdama Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato jai prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, laikytis teisėjų etikos taisyklių (Etikos kodekso 12 straipsnio 2 ir 4 punktai), nustatančių teisėjo prievolę nepiktnaudžiauti savo tarnybine padėtimi, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimus, nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems, naudojantis savo tarnybine padėtimi, laikytis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 ir 13 straipsnių reikalavimų, vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, nenaudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekiant paveikti kitų asmenų sprendimą, 2011 m. balandžio 20 d., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos, telefonu paskambino (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai R. A. ir prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės – suėmimo, kurio klausimą sprendė ši teisėja; taip V. K. pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir kartu padarė didelę žalą valstybei.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. buvo nuteista ir už tai, kad ji 2010 m. lapkričio 25 d., apie 12.15 val., kavinėje „Kavakuki“, esančioje Šiauliuose, A. Mickevičiaus g. 2A, už pageidaujamą sprendimą, kad V. K. civilinė byla būtų paskirta pageidaujamam teisėjui, bylų skirstymą vykdančiam (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkui R. Ž. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – alkoholinio gėrimo „Red Label“ butelį, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5, 6 dalis ir 228 straipsnio 1 dalį bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti. Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, todėl skundžiami nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Teismai, kasatorės manymu, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai konstatavo, kad operatyvinis tyrimas atliktas teisėtai, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui. Pasak kasatorės, operatyvinis tyrimas pradėtas neteisėtai. Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė operatyvinio tyrimo pradėjimo faktinio pagrindo, apsiribojo tik konstatavimu – gauta STT pažyma, nors nė vienas tos pažymos faktas proceso metu nepasitvirtino. Kasatorė teigia, kad STT pažymoje apie jos galimai padarytas nusikalstamas veikas, kurios ir buvo faktinis pagrindas operatyviniam tyrimui pradėti, yra vien absurdiški, šmeižikiški prasimanymai: 1) 2010 m. rugsėjo 16 d. pranešama, kad ji 2010 m. liepos 2 d., piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, padėjo sūnui išvengti administracinės atsakomybės už padarytą Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą. Ikiteisminis tyrimas dėl to buvo pradėtas tik 2011 m. birželio 8 d., tačiau, anot kasatorės, nepasitvirtino ir ji dėl to išteisinta po trejų metų; 2) 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešama, kad ji, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, galėjo daryti spaudimą (jos sūnus galėjo būti susijęs su trimis plėšimais Šiaulių rajone, todėl ji suinteresuota, kad sūnui nebūtų pareikšti kaltinimai dėl plėšimo organizuota grupe). Kasatorė tvirtina, kad pranešimo dieną jokių duomenų apie jos sūnaus susiejimą su anksčiau įvykdytais nusikaltimais nebuvo ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai – jos sūnus pirmą kartą buvo apklaustas prieš kardomosios priemonės jam skyrimą – 2011 m. balandžio 20 d.; 3) 2010 m. rugsėjo 27 d. pranešama, kad ji galimai davė melagingus parodymus ikiteisminiame tyrime ir piktnaudžiavo tarnyba. Pasak kasatorės, 2010 m. birželio 19 d. buvo pagrobti jos sūnaus auksiniai papuošalai, dėl to ji liudijo ikiteisminiame tyrime. Kaltininkas surastas, papuošalai pas jį rasti, baudžiamąją bylą Radviliškio rajono apylinkės teismas išnagrinėjo 2010 m. gruodžio 30 d.; 4) 2010 m. rugsėjo 30 d. pranešama, kad ji, naudodamasi savo einamomis pareigomis, galimai piktnaudžiavo tarnyba, t. y., turėdama prieigą prie informacijos apie (duomenys neskelbtini) teisme nagrinėjamas civilines ir baudžiamąsias bylas, tam tikrus bylų duomenis perdavė savo sūnui, o jis galėjo panaudoti duomenis planuodamas nusikaltimus. Kasatorės teigimu, pagal STT Šiaulių valdybos pareigūnų logiką – ji yra nusikaltimus vykdančių asmenų bendrininkė; 5) 2010 m. spalio 5 d. pranešama, kad ji neteisėtai pasinaudojo VĮ Registrų centro duomenų baze ir gautus duomenis pateikė sūnui, kuris juos neteisėtai panaudojo organizuodamas plėšimus. Kasatorė teigia teismui pateikusi iš VĮ Registrų centro atsakymą, kad ji niekada nebuvo registruota Registrų centro duomenų bazės vartotoja nei kaip asmuo, nei kaip teisėja. Kasatorė mano, kad tokiais pranešimais STT siekė kažkokių tikslų, nukreiptų prieš teisėjus, o teisėjų tiesioginių pareigų vykdymą norėta susieti su kitų asmenų galimai planuojamomis ar vykdytomis nusikalstamomis veikomis. Pasak kasatorės, šios melagingos informacijos Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas, sankcionuodamas veiksmus, niekaip nepatikrino.
Pagal Teismų įstatymo 47 straipsnį operatyviam tyrimui prieš teisėją pradėti būtinas generalinio prokuroro sutikimas, tačiau jame generalinio prokuroro sutikimo, patvirtinto originaliu parašu, nėra, todėl, anot kasatorės, yra pagrindas abejoti STT dokumentų tikrumu, nors teismui jie abejonių nesukėlė.
Kasatorė teigia, kad buvo iš esmės pažeistos BPK 2 straipsnio nuostatos, nes, 2010 m. rugsėjo 16 d. paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, pareigūnai privalėjo nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau to nepadarė, o 2010 m. spalio 5 d. visiškai be pagrindo kreipėsi į teismą dėl sankcijos pradėti operatyvinį tyrimą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, nuosprendžius grįsdami operatyvinio tyrimo metu padarytų įrašų ištraukomis, kurios gali turėti reikšmės tik apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, interpretavo jas savaip ir įrašų turinio visumos nevertino. Teismai rėmėsi tik kaltinamojo akto turiniu, nes priešingu atveju, pasak kasatorės, būtų visiškai aišku, dėl kokios priežasties ji su kolega Ž. A. diskutavo ir analizavo jo nagrinėjamą administracinę bylą ir priėjo prie bendros nuomonės dėl išteisintojo konkrečių pažeidimų padarymo ir galimos veiksmų kvalifikacijos. Situacija buvo neeilinė, nes abu eismo įvykio dalyviai pasišalino iš įvykio vietos, o ATPK protokolas dėl pasišalinimo buvo surašytas tik išteisintajam K. J.. Tai, kad kolega Ž. A. atėjo į jos (kasatorės) kabinetą ir klausė jos nuomonės dėl minėtos bylos, nesudaro pagrindo baudžiamajai atsakomybei atsirasti, nes baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės dėl piktnaudžiavimo išsakant savo nuomonę, o be to, ji Ž. A. nei sukurstyti, nei palenkti, nei padėti piktnaudžiauti nesiekė ir to nedarė. Kasatorė teigia, kad nors pagal įvykio vietos schemą nebuvo aišku, ar vienas eismo dalyvis ar abu pažeidė KET, ji nepritarė kolegos Ž. A. nuomonei dėl surašyto protokolo kreiptis į (duomenys neskelbtini) AVPK Kelių policijos biuro viršininką D., drąsino apsispręsti ir priimti sprendimą nieko papildomai nebeieškant. Kokį nutarimą dėl išteisintojo K. J. priėmė Ž. A., kasatorė teigia nesidomėjusi, be to, minėtas nutarimas nebuvo apskųstas, jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismai, anot nuteistosios, be pagrindo jos pokalbį su sūnumi E. K. dėl jo draugo Remigijaus eismo įvykio su policininku susiejo su išteisintojo K. J. administracine byla, kurią nagrinėjo Ž. A. ir dėl to nuosprendžiuose padarė įrodymais nepagrįstas išvadas. Kasatorė nurodo, kad išteisintojo K. J. padarytų administracinių teisės pažeidimų aplinkybės ir jos darbo kabinete užfiksuotas pokalbis apie sūnaus draugo Remigijaus eismo įvykį ir surašytą nutarimą dėl ATPK 130 straipsnio pažeidimo nėra tapatūs. Išteisintasis K. J. dėl neblaivumo nesuprato, kad kliudė kitą automobilį, ir nuvažiavo, o to paties eismo įvykio kitas dalyvis – bendrovės vadovas R. G. – jį nusivijo. Sūnaus draugas Remigijus iki atvykstant policijai patraukė automobilį po įvykio iš sankryžos, kad nekliudytų eismui, o kitas šio eismo dalyvis – policininkas tuo nebuvo patenkintas ir tarp jų kilo ginčas. Tarp šių įvykių bendra tik tai, kad tiek išteisintojo K. J., tiek E. K. draugo Remigijaus veiksmai policijos pareigūnų buvo kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnį, kaip pasitraukimas iš eismo įvykio vietos.
Kasatorės nuomone, teismų nuosprendžiuose šie visiškai skirtingu laiku, vietose ir aplinkybėmis įvykę eismo įvykiai nepagrįstai sutapatinti, o ji apkaltinta sukurstymu (palenkimu) bei padėjimu kitam asmeniui piktnaudžiauti tarnyba. Tokios teismo išvados yra niekuo nepagrįstos ir klaidingos. Teismai, pasak nuteistosios, nevertino ir netyrė, ar jos veiksmai atitinka piktnaudžiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.
Nei operatyvinio tyrimo, nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo proceso metu, pasak kasatorės, nėra surinkta jokių įrodymų, kad ji ar jos sūnus E. K. kurstė Ž. A. ir padėjo išteisintajam išvengti atsakomybės už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad tik išsamiai ištyrus, ar operatyviniai tyrimo veiksmai buvo sankcionuojami ir vykdomi teisėtai, galima spręsti, ar operatyvinėmis priemonėmis surinkti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais (įrodymų leistinumo ir vertinimo klausimai). Garso įrašas, kuriuo grindžiami apkaltinamieji nuosprendžiai dėl jos (kasatorės) nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (epizodas dėl skambučio bičiulei teisėjai R. A.), gautas teismui nesankcionavus pasiklausymo telefonu. Jei, kaip nurodoma STT Šiaulių valdybos rašte apeliacinės instancijos teismui, pokalbis stacionariu telefonu buvo užfiksuotas nesinaudojant telekomunikacijų tinklais, tai kriminalinės žvalgybos technikos naudojimas specialia tvarka turėjo būti įformintas atitinkamu aktu, o byloje yra tik telefoninio pokalbio įrašas. Be to, kasatorė nurodo, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas įsigaliojo tik 2013 m. sausio 1 d., todėl kriminalinės žvalgybos priemonės, numatytos šiame įstatyme, 2011 m. balandžio mėnesį negalėjo būti taikomos. Teismas šias aplinkybes ištyrė neišsamiai ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o pats pokalbis įrašytas neteisėtai ir negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).
Kasatorė teigia, kad iš fiksuoto pokalbio turinio matyti, jog, kreipdamasi į gerą bičiulę R. A. vardu, norėjo ją įspėti, kad žinotų, jog jai paskirtas nagrinėti prokuroro pareiškimas dėl kardomosios priemonės asmeniui, kuris yra jos (kasatorės) šeimos narys, o žodžiai „turėtum pamatyti, paskaityti ir suprasti“ – nėra joks savanaudiškas poveikis ar užslėptas prašymas, tą patvirtino ir kaip liudytoja apklausta R. A., kad ji iš prokuroro M. F. sužinojo, jog jis pateikė teismui pareiškimą dėl kardomosios priemonės skyrimo teisėjos sūnui, o iš vardo ir pavardės suprato, kad tai yra kasatorės sūnus. Liudytoja siekė nusišalinti, tačiau teismo pirmininkė jos prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ir po pokalbio ji (kasatorė) bendravo su R. A., negrįsta įrodymais.
Teismai, kasatorės nuomone, netinkamai taikė BK 228 straipsnio nuostatas, nes netyrė ir nevertino, ar jos veiksmai atitinka BK 228 straipsnio sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir ar tai laikytina piktnaudžiavimu. Teismų nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės dėl piktnaudžiavimo tarnyba grįstos prielaidomis, įrodymai vertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, analizuoti tik tie bylos įrodymai, kuriais grįstas kaltinimas, o įrodymai, paneigiantys kaltę ir keliantys pagrįstų abejonių, atmesti. Kasatorė mano, kad dėl jos asmeninio pokalbio su bičiule kolege didelės žalos valstybė nepatyrė, todėl vertinti veiksmus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo.
Teismai, pasak kasatorės, pažeidė jos teisę į greitą, teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (operatyvinis tyrimas pradėtas 2010 m. spalio 7 d., ikiteisminis tyrimas – 2011 m. birželio 8 d., pirmosios instancijos teisme byla pradėta nagrinėti 2012 m. gegužės 7 d., nuosprendis paskelbtas 2014 m. gegužės 26 d., o apeliacine tvarka byla išnagrinėta 2015 m. birželio 8 d.), nes procesas tęsiasi jau penkerius metus.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.
Kasatorius teigia, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus nuosprendžius, dėl to buvo suvaržytos jo procesinės teisės.
Teismai, kasatoriaus nuomone, tyrė bei analizavo tik jį kaltinančius įrodymus, jo nenusikalstamus veiksmus susiejo su visai kitomis faktinėmis aplinkybėmis, vienareikšmiškai paneigiančiomis jo dalyvavimą padarant nusikaltimus, ir taip suteikė jiems kriminalinę reikšmę. Be to, išskirtinę įrodomąją reikšmę skyrė išteisintojo K. J. parodymams, kuriuos jis davė kaip įtariamasis, o ne parodymams, duotiems tuoj po įvykusio eismo įvykio, asmens parodymo atpažinti, nors tai esmingai prieštarauja BPK 192, 301 straipsnių nuostatoms. Kasatorius teigia, kad išteisintojo K. J. padarytų administracinių teisės pažeidimų aplinkybės ir jo su V. K. darbo kabinete užfiksuotas pokalbis apie jo draugo Remigijaus patirtą eismo įvykį nėra tapatūs, išskyrus tai, kad abiem atvejais pažeidėjai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kasatoriaus teigimu, teismai šiuos visiškai skirtingu laiku, vietose ir aplinkybėmis įvykusius eismo įvykius sutapatino, o jį apkaltino padėjimu išteisintajam, sukurstymu (palenkimu) kito asmens piktnaudžiauti tarnyba.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinio skundo motyvus ir taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad kasatorius išteisintojo nepažinojo, jam niekada neskambino ir nebuvo susitikęs.
Pasak kasatoriaus, teismas nuosprendyje nepaneigė jo asmeninio pobūdžio pokalbių su motina V. K. jos darbo kabinete dėl banko paskolos brangiam pirkiniui ar atsidėkojimą nuoširdžiam konsultantui Ž. M., dirbančiam ginklų parduotuvėje, už tinkamos komplektacijos daikto parinkimą, kurio vardas sutampa su nuteistojo Ž. A. vardu, ir rašytinių įrodymų, patvirtinančių pokalbių turinį, ir taip pat suabejojo jo iniciatyva pakviesto liudytojo Ž. M. parodymų objektyvumu, nes jis į teismo posėdį atvyko kasatoriui priklausančiu automobiliu. Nuteistojo teigimu, teismas, nepašalinęs įrodymų prieštaravimų, išsamiai neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, iš esmės buvo pažeistos BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes išteisintasis K. J. atpažino jį pagal nuotrauką, nors byloje nėra duomenų, kad nebūtų buvę galimybės atpažinimą atlikti parodant jį tiesiogiai, taip sudarant jam galimybę dalyvauti šiame proceso veiksme ir pasinaudoti teise į gynybą. Kasatoriaus nuomone, teismui remiantis išteisintojo parodymais dėl atpažinimo kaip įrodymu, buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi pats apklausti kaltinamojo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams.
Teismo išvados, pasak kasatoriaus, padarytos išsamiai neišnagrinėjus bylos aplinkybių, o faktai sudėlioti taip, kad jo asmeniniai pokalbiai su motina V. K. jos darbo kabinete turėtų nusikalstamos veikos požymių, nors jų loginė visuma turi visai kitą prasmę. Apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl kaltę paneigiančių įrodymų vertinimo prieštarauja in dubio pro reo principui ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją.
Kasatorius teigia, kad teismai teisėtai gautais įrodymais neįrodė jo dalyvavimo inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, padaryme, nuosprendžiai pagrįsti tik prielaidomis, todėl apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla nutraukta.
Kasaciniu skundu nuteistasis Ž. A. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kasatorius mano, kad teismų nuosprendžiai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų yra neteisėti ir nepagrįsti, jo veika netinkamai kvalifikuota, nes padarymo metu ji nebuvo kriminalizuota. Įrodinėjant kaltę pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies, 162 straipsnio, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatos. Teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, aplinkybes vertino iš esmės tik kaltinančia prasme, įrodymus vertino selektyviai, iškeldami prielaidas ir jas pateikdami kaip neginčijamus faktus bei kaltės įrodymus, be pagrindo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus iškeldami aukščiau duotų teisminio nagrinėjimo metu, jo kaltę grįsdami ne objektyviais bylos duomenimis, o kitų asmenų tuo metu jam nežinomais pokalbiais apie situaciją, ir tai sutrukdė teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Nesuprantamas, pasak kasatoriaus, ir teiginys, kuris neva pagrindžia jo kaltę, kad jis naudojosi tarnybine padėtimi neleistinai tardamasis su V. K. dėl kito asmens administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo jam palankia linkme. Kasatoriaus teigimu, pokalbių su V. K., taip pat dirbusia teisėja ir turinčia didelę darbo patirtį, metu siekęs vienintelio tikslo – įsitikinti, kad jo sprendimas dėl K. J. kaltės padarius administracinės teisės pažeidimus yra logiškas bei tinkamai išdėstytas. Kolegų diskutavimas apie konkrečią situaciją, siekiant tinkamai suformuluoti sprendimo motyvus, negali būti laikomas naudojimusi tarnybine padėtimi, nusikalstama veika.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad vien tai, jog, kaip teigia Lietuvos apeliacinis teismas, žiniasklaidos susidomėjimas baudžiamosios bylos eiga dėl jo tuo metu einamų pareigų lėmė, kad jis pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui, taip padarydamas didelę žalą valstybei, negali būti laikoma jo veikos kriminalizavimo sąlyga.
Kasatoriaus teigimu, teismai neanalizavo, ar jo veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos požymiai, neatskleidė veikos subjektyviosios pusės, nenustatė jos tikslų bei motyvų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginiai, kad jo veiksmai nesuprantami, elgesys nelogiškas, abejotinas, pagrįsti paties teismo sukurtomis prielaidomis, kaip jis turėjo elgtis konkrečioje situacijoje. Tuo tarpu jo parodymai šiais klausimais buvo ignoruojami.
Pasak kasatoriaus, apeliacinio teismo pozicija, kad jo galbūt nusikalstami veiksmai buvo nustatyti vykdant operatyvinį tyrimą dėl kito asmens, tačiau tai nedraudė surinkus pakankamai duomenų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jų ir naudoti surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo baudžiamojo proceso stadijoje, ir todėl nėra padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, neatitinka BPK 162 straipsnio nuostatos, galiojusios aptariamuoju laikotarpiu, ir teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad jis nepagrįstai cituoja neva pažeistas BPK 154 straipsnio 5 dalies ir 162 straipsnio nuostatas, nurodo, kad duomenys apie jo galbūt padarytą nusikalstamą veiką buvo gauti atliekant operatyvinį tyrimą, o jame surinktus duomenis naudojant kaip reikšmingus ikiteisminiame tyrime nėra reikalavimo gauti ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo leidimo, kad jis susipažino su šiais dokumentais, pagrindžiančiais operatyvinių priemonių taikymo teisėtumą, šalių lygybės ir rungimosi principai byloje nebuvo pažeisti, iškraipo BPK 162 straipsnio esmę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai kaip įrodymais rėmėsi byloje esančiais J. V. pokalbių telefonu įrašais, nes nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo įtrauktos į tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 9 straipsnyje numatytą sąrašą nusikalstamų veikų, dėl kurių galėjo būti pradedamas operatyvinis tyrimas. Juolab kad taip gauta informacija buvo pridėta prie bylos be ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimo, pažeidžiant BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) nuostatas. Kasatoriaus nuomone, teismai, pripažindami, kad šie duomenys buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, padarė neteisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų dėl OVĮ 9 straipsnio ir BPK 162 straipsnio reikalavimų pažeidimų, į juos atsakė netinkamai, sureikšmindamas aplinkybes, kurios iš esmės nėra sietinos su apeliacinių skundų argumentais. Bylų sujungimas ir išskyrimas nepaneigia iš BPK 162 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi operatyvinių veiksmų atlikimo ir jų panaudojimo ikiteisminio tyrimo metu) kylančio reikalavimo viename baudžiamajame procese OVĮ tvarka gautus duomenis apie privatų asmens gyvenimą panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje tik gavus ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą. Šios tvarkos nesilaikymas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kliudantis teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Teismai, pasak kasatoriaus, įrodymus vertino selektyviai, parinkdami tik tuos, kurie patvirtino pareikštą kaltinimą, ir atmesdami tuos, kurie jį paneigia, t. y. įrodymų tyrimas pagrįstas ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą vertinimu, o detalių analize, fragmentiškus sutapimus ir nesutapimus pripažįstant esminiais kaltę pagrindžiančiais įrodymais, neįvertinant jų visumos ir santykio su kita bylos medžiaga. Tai pagrindžia aprašomosiose nuosprendžių dalyse pateikta įrodymų analizė, iš kurios, nuteistojo nuomone, matyti, kad, pavyzdžiui, 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-10-380 esantis tekstas nagrinėtas ir vertintas tik tiek, kiek naudinga pagrįsti jo kaltę, tačiau ta jo dalis, kuri rodo, jog jo ir V. K. pokalbis vyko jau po to, kai K. J. buvo davęs parodymus, neatitinkančius neva jam perduotos informacijos ir patvirtinanti kasatoriaus teiginius dėl pokalbio tikslo, tiesiog nepastebima. Toks bylos duomenų vertinimas, anot nuteistojo, rodo teismo suinteresuotumą priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o ne objektyviai išnagrinėti visas aplinkybes.
Teismai apkaltinamąjį nuosprendį jam (kasatoriui) grindė ir išteisintojo K. J. parodymais, nurodydami, jog tie parodymai, kurie duoti teisminio nagrinėjimo metu, yra abejotini, o ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys patvirtina kaltinimo poziciją ir yra teisingi. Toks bylos medžiagos vertinimas prieštarauja BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kasatorius skunde pažymi, kad jo kaltė grindžiama tendencingai pateikiamais ir vertinamais V. K. ir E. K. tarpusavio pokalbiais, iš kurių daroma prielaida, kad jis apie juos žinojo ir lyg jie neginčijamai rodytų, kad buvo kalbama apie jį ir jo išsakytą poziciją dėl K. J. administracinės bylos.
Nuteistojo Ž. A. kasacinis skundas tenkintinas, o nuteistųjų V. K., E. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl operatyvinių veiksmų ir priemonių (kriminalinės žvalgybos) teisėtumo
1. Dėl operatyvinių veiksmų teisėtumo ir įrodymų pakankamumo nuteisiant V. K., E. K. ir Ž. A. dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2010 m. lapkričio 8–10 d. (V. K. sukursčius ir padėjus Ž. A. daryti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, E. K. padarytas sukurstymas daryti piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi).
2002 m. birželio 20 d. OVĮ su pakeitimais, galiojęs byloje nagrinėjamų įvykių metu, (dabartiniu metu galioja jį pakeitęs 2012 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymas (toliau – KŽĮ) numatė operatyvinės veiklos subjektams teisę vykdyti operatyvinį tyrimą (kriminalinės žvalgybos tyrimą). Pagal OVĮ 9 straipsnį (KŽĮ 8 straipsnis) operatyvinis tyrimas gali būti pradedamas, kai: 1) nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį; 2) yra informacijos apie kitų valstybių specialiųjų tarnybų veiklą; 3) pasislepia įtariamasis, kaltinamasis arba nuteistasis; 4) dingsta be žinios asmuo; 5) vykdoma asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; 6) vykdoma valstybės paslapčių apsauga; 7) turima informacijos apie veikas, keliančias grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai, jos nepriklausomybei, ekonominiam saugumui, valstybės gynybinės galios užtikrinimui ar kitiems svarbiems nacionalinio saugumo interesams. Pradėjus operatyvinį tyrimą, operatyvinės veikos subjektai turi teisę atlikti operatyvinius veiksmus, taip pat ir tuos, kuriems reikalinga teismo sankcija. Operatyviniai veiksmai pagal OVĮ 3 straipsnio 6 punktą – operatyvinės veiklos priemonių, metodų, nusikalstamos veikos imitacijos modelio ar kontroliuojamojo gabenimo naudojimas. Operatyviniai veiksmai atliekami, esant jų atlikimo pagrindui – informacijai apie operatyvinės veiklos objektus. Šie veiksmai atliekami tais atvejais, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens, visuomenės ir valstybės interesus. Vykdant operatyvinį tyrimą operatyvinės veiklos subjektai gali naudoti technines priemones bendrąja ir specialia tvarka, gauti informaciją iš telekomunikacijų operatorių ir telekomunikacijų paslaugų teikėjų, slaptai patekti į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones, taip pat jas apžiūrėti, laikinai paimti ir apžiūrėti dokumentus, medžiagas, žaliavas ir produkcijos pavyzdžius bei paimti kitus objektus (OVĮ 10, 11 straipsniai; KŽĮ 10, 11 straipsniai). Tačiau visiems minėtiems veiksmams, atliekamiems iki ikiteisminio tyrimo pradžios, reikalingas teismo leidimas (sankcija). Tokį leidimą turi teisę duoti apygardų teismų pirmininkai, šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai ir (ar) Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavedimu du Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Tuo klausimu įgaliotas teisėjas priima motyvuotą nutartį. Nutarties rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodyta sankcionuojamų operatyvinių veiksmų pavadinimas, turinys, apimtis, laikas ir asmuo ar asmenys, prieš kuriuos leidžiama atlikti operatyvinius veiksmus. Netoleruotina, kai teismas nutarties rezoliucinėje dalyje tik perrašo prokuroro teikimo rezoliucinę dalį ir atitinkamą operatyvinės veiklos įstatymo straipsnį, nenurodydamas, kokie konkretūs veiksmai, priemonės ir kokia apimtimi gali būti vykdomi prieš asmenį.
Žmogaus teisių, tarp jų ir teisės į privatų gyvenimą, apsauga yra viena iš fundamentalių asmens teisių, įtvirtintų Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, BK ir BPK ir kituose įstatymuose. Ši nuostata įtvirtinta ir OVĮ 6 straipsnyje (Žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių apsauga vykdant operatyvinę veiklą), kurio 1 dalis skelbia, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad, atlikdami operatyvinius veiksmus, operatyvinės veiklos subjektų pareigūnai turi atsižvelgti į nusikalstamų kėslų pavojingumą asmeniui, visuomenei ir valstybei. Šią nuostatą atkartoja ir dabar galiojantis KŽĮ 5 straipsnis. Taigi operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tačiau reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-2015).
Operatyvinis tyrimas dėl nusikaltimų, už kuriuos vėliau buvo nuteisti Ž. A., V. K. ir E. K., buvo pradėtas 2010 m. spalio 7 d. įtariant, kad dėl V. K. sūnaus E. K. galimo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje teisėja V. K. gali piktnaudžiauti tarnyba stengdamasi padėti savo sūnui, kad jam nebūtų pareikšti kaltinimai dėl plėšimo. Pažymoje dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo buvo nurodyti ir kitokie V. K. veiksmai, kurie, operatyvinės veiklos subjekto manymu, parodė daromus piktnaudžiavimus tarnyba ir kyšininkavimą (BK 228 straipsnio 1, 2 dalys, 225 straipsnio 1, 2 dalys). Operatyviniam tyrimui buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sutikimas. Pradėjus operatyvinį tyrimą, Lietuvos Respublikos Šiaulių apygardos prokuratūra 2010 m. spalio 11 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su teikimu, vadovaujantis OVĮ 10 straipsniu, sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi vadovaudamasis OVĮ 10 straipsniu nutarė sankcionuoti telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d. Tuo pat laiku prokuratūra teismui pateikė kitą teikimą – vadovaujantis OVĮ 11 straipsniu sankcionuoti slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas, t. y. į (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūrą, kuriose V. K. dirba nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi sankcionavo slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas – (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kuriose dirba V. K., ir šių patalpų apžiūrą nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d.
Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, paliktu galioti Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu su pakeitimais, nustatyta, kad V. K., būdama (duomenys neskelbtini) teismo teisėja, E. K. prašymu, siekdama paveikti Ž. A. sprendimą K. J. administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kad šis išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir taip būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė to paties teismo teisėją Ž. A. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, o V. K., be to, duodama jam patarimus, kaip išspręsti administracinio teisės pažeidimo bylą, padėjo piktnaudžiauti, dėl to Ž. A. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi priimdamas sprendimą administracinėje byloje K. J. ir tokiais kaltinamųjų veiksmais buvo pažemintas teisėjo vardas, pakenkta teismo autoritetui, o kartu padaryta ir didelė žala valstybei, taigi V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 ir 6 dalyse, 228 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, (2007 m. birželio 28 d. redakcija), Ž. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija).
Pažymėtina, kad V. K. ir E. K. nuteisimas dėl 2010 m. lapkričio 8–10 d. padaryto nusikaltimo didele dalimi, o Ž. A. visiškai pagrįstas įrodymais, surinktais naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, būtent įrengus V. K. kabinete slaptą vaizdo bei garso įrašymo aparatūrą ir klausantis pokalbių V. K. kabinete bei pasiklausant V. K. ir jos sūnaus telefoninių pokalbių mobiliaisiais telefonais.
Kasatorė V. K. kasaciniame skunde ginčija operatyvinių veiksmų pradėjimo ir vykdymo teisėtumą.
Pažymėtina, kad duomenys, gauti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmus (iki ikiteisminio tyrimo pradžios), gali būti pripažįstami įrodymais baudžiamajame procese. Tam būtina sąlyga yra tikslus įstatymuose nustatytų operatyvinių veiksmų atlikimo ir priemonių naudojimo pagrindų bei tvarkos laikymasis. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje turi būti patikrinamas operatyvinių veiksmų ir priemonių sankcionavimo ir taikymo teisėtumas. Tik tokiu atveju duomenys, gauti taikant operatyvinio tyrimo veiksmus ir priemones, gali būti pripažįstami įrodymais. Teismui tenka pareiga patikrinti, ar sankcionuojant veiksmus, dėl kurių kreipėsi operatyvinės veiklos subjektai, buvo laikomasi OVĮ numatytų pagrindų. Įstatyme nustatytų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo ir jų ribų nepaisymas ar kitoks piktnaudžiavimas daro juos neteisėtais.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, ir dėl slapto patekimo į negyvenamąsias patalpas, t. y. (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūros, sankcionavimo aplinkybių, konstatuoja, jog operatyvinės veiklos subjektas, rašydamas teikimą dėl minėtų veiksmų ir priemonių sankcionavimo, disponavo pirmine informacija apie galimai daromas V. K. nusikalstamas veikas. Nors tais atvejais, kai operatyvinius veiksmus sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai, teismas paprastai netikrina faktinio operatyvinių veiksmų sankcionavimo pagrindo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2010, 2K-413/2011), Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, išreikalavo medžiagą, liečiančią operatyvinių veiksmų sankcionavimą. Teismo prašymu buvo išslaptinta ir jam pateikta medžiaga apie operatyvinio tyrimo pagrindus, teismas su ja supažindino proceso dalyvius ir nuosprendyje motyvavo savo išvadą. Apygardos teismas pripažino, kad operatyviniai veiksmai ir priemonės sankcionuoti nepažeidžiant įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apygardos teismo išvadą dėl operatyvinių veiksmų pradėjimo teisėtumo, pripažino, kad pradedant operatyvinį tyrimą ir sankcionuojant operatyvinius veiksmus ir priemones OVĮ nuostatos nebuvo pažeistos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada.
Pažymėtina, jog tam, kad teismas pripažintų duomenis, surinktus naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones, įrodymu byloje, nepakanka, kad šie veiksmai ir priemonės būtų sankcionuoti nepažeidžiant OVĮ nuostatų. Teisėtai sankcionuotus operatyvinius veiksmus teisėtus daro ne tik jų sankcionavimo pagrindų, bet ir jų realizavimo teisėtumas. Apie tai ne kartą pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-549/2006, 2K-7-315/2009, 2K-7-86/2011).
Kaip aiškėja iš Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutarties rezoliucinės dalies, neabejotinas yra leidimas kontroliuoti informaciją, perduodamą V. K. naudojamais telefonais, kurių numeriai yra (duomenys neskelbtini), nurodytais Klaipėdos apygardos teismo nutartyje. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenys, gauti kontroliuojant telekomunikacijų tikslais perduodamą informaciją pirmiau nurodytais V. K. mobiliaisiais telefonais, atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus ir gali būti laikomi įrodymu byloje.
Visai kitaip vertintini duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius V. K. tarnybiniame kabinete. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos manymu, duomenys, gauti kontroliuojant pokalbius teisėjos V. K. kabinete, nesinaudojant telekomunikacijų tinklų operatorių paslaugomis, negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartyje nebuvo duotas leidimas įrengti teisėjos V. K. kabinete slaptą garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą. Antai, teismo nutartyje dėl leidimo slaptai patekti į tarnybines teismo patalpas, apsiribota leidimu įeiti ir apžiūrėti patalpas ir nepasakyta dėl leidimo įrengti technines priemones specialia tvarka. Leidimas duotas tik slaptai patekti ir apžiūrėti tarnybines patalpas, o ne atlikti kokius nors kitus veiksmus. Be to, leidimas suformuluotas itin aptakiai, neapibrėžiant, kad leidimas duotas apžiūrėti konkrečias patalpas, šiuo atveju turbūt V. K. kabinetą teisme, o ne visas teismo patalpas, kaip galima spręsti iš nutarties teksto (nurodytas teismo adresas – (duomenys neskelbtini)). Vargu ar buvo tikslinga duoti tokį neapibrėžtą leidimą, kurį galima traktuoti, kaip leidimą įeiti ir apžiūrėti visas teismo tarnybines patalpas, nes tai visai nesusiję su V. K. tariamomis veikomis, o kelia pavojų kitiems teismo darbuotojams dėl nepateisinamo kišimosi į jų privatų gyvenimą.
2010 m. spalio 12 d. nutarties dėl 2010 m. spalio 11 d. prokuroro teikimo sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka rezoliucinėje dalyje nutarta sankcionuoti telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) (nurodyti du mobiliojo telefono numeriai) perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d. Duodamas leidimą specialia tvarka panaudoti technines priemones teismas apsiribojo lakoniškomis frazėmis, perrašydamas OVĮ 3 straipsnio 9 punktą, kuriame pateikiama bendra šios priemonės sąvoka. Tuo tarpu, sankcionuojant leidimą įrengti slaptą garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą teisėjos darbo kabinete, nepakanka apsiriboti bendromis frazėmis, parašytomis teismo nutarties rezoliucinėje dalyje – kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolė ir fiksavimas, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma. Tokios aptakios frazės teismo nutartyje, nenurodant, kokios konkrečios priemonės ir veiksmai, kokioje vietoje bus taikomi konkrečiam žmogui, netoleruotinos ir gali sukelti šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, kai be pagrindo bus kontroliuojamas visas asmens privatus ir viešas gyvenimas. Nutartyje turėjo būti aiškiai apibrėžtas operatyvinės veiklos subjektų leistinų veiksmų ratas, nurodant, kokioje vietoje, kokie slapti operatyviai veiksmai ir priemonės gali būti atliekami. Taigi, aiškinant nutarties tekstą, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartyje operatyvinės veikos subjektams buvo duotas leidimas įmontuoti vaizdo ir garso įrašymo priemones ir klausytis pokalbių teisėjos V. K. kabinete (išskyrus dviem nutartyje nurodytais telefono numeriais perduodamos informacijos kontrolę). Kadangi iš nutarties teksto neišplaukia leidimas įrengti technines priemones V. K. darbo kabinete, būtent vaizdo ir garso įrašymo aparatūrą, ir klausytis pokalbių teisėjos kabinete, tai visi duomenys, gauti byloje panaudojus šią priemonę V. K. darbo kabinete, negali būti laikomi duomenimis, gautais teisėtu būdu. O neteisėtu būdu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais byloje, jais negali remtis apkaltinamasis nuosprendis (BPK 20 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant iš administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje V. K. prašymu Ž. A. priėmė sprendimą, medžiagos, teismo sprendimas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje negali būti laikomas aiškiai neteisėtu, jis neįrodo teisėjo Ž. A. piktnaudžiavimo tarnyba priimant nutarimą K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje yra nubaustas dėl dviejų administracinių teisės pažeidimų, jam skirtos įstatymo sankcijoje numatytos nuobaudos (bauda ir teisės vairuoti atėmimas), o trečiojo pažeidimo faktinės aplinkybės nėra tiksliai nustatytos. Aukštesnės instancijos teismai Ž. A. priimto sprendimo nepakeitė, nors apeliaciniuose skunduose to buvo prašoma. Tuo tarpu visi kiti duomenys, kuriais teismai pagrindė nuosprendžius dėl Ž. A. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, remiasi išimtinai techninių priemonių panaudojimo protokolais, kuriuose fiksuoti Ž. A. ir V. K. pokalbiai V. K. kabinete, neturint aiškiai nurodyto leidimo tokiems veiksmams.
Dėl to baudžiamoji byla dėl Ž. A. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o bylos dalis dėl V. K. ir E. K. nuteisimo, sukurstant Ž. A. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Iš naujo nagrinėdamas bylą pagal V. K. ir E. K. apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje padarytas išvadas dėl įrodymų, turi iš naujo nagrinėti V. K. ir E. K. apeliacinio skundo motyvus dėl jų nuteisimo už piktnaudžiavimą tarnyba darant neteisėtą poveikį teisėjui Ž. A. ir spręsti, ar nepripažinus neteisėtu būdu gautų duomenų įrodymais pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad šie asmenys padarė nusikalstamą veiką
2. Dėl operatyvinių veiksmų teisėtumo ir įrodymų pakankamumo nuteisiant V. K., o vėliau bylą nutraukiant dėl senaties už 2010 m. lapkričio 25 d. padarytą veiką (teisėjo R. Ž. papirkimas BK 227 straipsnio 3 dalis).
V. K. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad 2010 m. lapkričio 25 d., apie 12.15 val., kavinėje „Kavakuki“, esančioje Šiauliuose, A. Mickevičiaus g. 2A, už pageidaujamą sprendimą, kad V. K. civilinė byla būtų paskirta pageidaujamam teisėjui, bylų skirstymą vykdančiam (duomenys neskelbtini) teismo pirmininkui R. Ž. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį – alkoholinio gėrimo „Red Label“ butelį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis ir vadovaudamasis BK 95 straipsniu bylą nutraukė.
Nusikaltimo padarymo faktas, be kitų įrodymų, paremtas ir operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, atsispindinčiais operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose, būtent operatyvinių veiksmų atlikimo 2011 m. birželio 8 d. protokoluose nuo Nr. S6-10-383 iki Nr. S6-10-393 užfiksuotais duomenimis apie V. K. skambučius telefonu, pokalbius teisėjos kabinete ir slaptą sekimą. Iš minėtų protokolų teisėjų kolegijai neaišku, kokiu telefonu (laidiniu ar mobiliuoju) buvo skambinta ir vyko pokalbiai tarp suinteresuotų asmenų, kokiu pagrindu buvo vykdomas sekimas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos išvadas dėl operatyvinių veiksmų teisėtumo nuteisiant V. K., E. K. ir Ž. A. už piktnaudžiavimą tarnyba dėl 2010 m. lapkričio 8–10 d. padarytos veikos, turi patikrinti, ar įrodymai, kuriais pagrįstas teismų sprendimas šioje dalyje, atitinka BK 20 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. spalio 12 d. teismo nutartyse nebuvo duotas leidimas klausytis pokalbių V. K. darbo kabinete esančiu laidiniu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) .
3. Dėl operatyvinių veiksmų vykdymo teisėtumo ir įrodymų pakankamumo, nuteisiant V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (už piktnaudžiavimą siekiant paveikti teisėją R. A., skiriant kardomąją priemonę E. K.).
V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, dirbdama (duomenys neskelbtini) teismo teisėja, pažeisdama Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3, 13 straipsnių reikalavimus, 2011 m. balandžio 20 d. piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, naudodamasi ja siekiant asmeninės naudos, telefonu paskambino (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai R. A. ir prašė neskirti jos sūnui E. K. kardomosios priemonės suėmimo, kurio klausimą sprendė ši teisėja, taip ji pažemino teisėjo vardą, pakenkė teismo autoritetui ir kartu padarė didelę žalą valstybei.
Nusikaltimo padarymo faktas, be kitų įrodymų, paremtas ir operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis, atsispindinčiais operatyvinių veiksmų protokoluose, būtent operatyvinių veiksmų atlikimo 2011 m. birželio 8 d. protokoluose Nr. S6-10-394, S6-10-395, S6-10-397.
Iš 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo Nr. S6-10-394 matyti, kad V. K. 2011 m. balandžio 20 d., apie 15.12 val., būdama savo darbo kabinete, iš laidinio telefono aparato paskambino (duomenys neskelbtini) teismo teisėjai R. A. ir pokalbio metu pranešė, kad per pusvalandį turės svečių, kuriuos įvardijo Violeta, berniuku, ir kad viską perskaičiusi turėtų suprasti. Protokole pateikiamas visas abiejų abonentų pokalbio įrašas (T. 1, b. l. 126-128). Iš 2011 m. birželio 8 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo Nr. S6-10-395 matyti, kad iškart po minėto pokalbio V. K. 2011 m. balandžio 20 d., apie 15.13 val., paskambino advokatei V. S. ir pasakė: „Aš sakiau, kad bus svečių“, informavo ją apie įvykusį pokalbį su R. A. (T. 1, b. l. 129-130). Pateikiamas visas abiejų abonentų pokalbio telefonu įrašas. Tačiau iš protokolo neaišku, iš kokio telefono (laidinio ar mobiliojo) šiuo atveju skambinama.
Iš operatyvinių veiksmų atlikimo 2011 m. birželio 8 d. protokolo Nr. S6-10-397 matyti, kad 2011 m. balandžio 21 d., nuo 9.02 iki 9.05 val., savo darbo kabinete V. K. kalbėjosi su advokate V. S. apie jos sūnaus E. K. suėmimo skyrimo klausimą ir šio pokalbio metu pašnekovei pripažino, kad su (duomenys neskelbtini) teismo teisėja R. A. „yra pašnekėjusi, tiktai pastarajai labai kažkas užkliūna“ (T.1, b. l. 135-137).
Kaip jau minėta, nei 2010 m. spalio 11 d. prokuratūros teikime sankcionuoti techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, nei 2011 m. balandžio 4 d. teikime dėl naudojamų priemonių pratęsimo iki liepos 12 d. nėra prašymo kontroliuoti pokalbius iš V. K. darbo kabinete esančio laidinio telefono. Atitinkamai nei 2010 m. spalio 12 d. teismo nutartyje, nei 2011 m. balandžio 6 d. teismo nutartyje nėra duota leidimo prokuratūrai kontroliuoti pokalbių V. K. kabinete esančiu laidiniu telefonu. Nei teikimuose, nei teismo nutartyse nėra pažymėta kokio nors laidinio telefono, kurio kontrolė būtų leidžiama. Taigi V. K. pokalbių klausymasis laidiniu telefonu yra neteisėtas, prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatomis ir negali būti laikomas įrodymu byloje.
Be to, pažymėtina, kad ši nuosprendžio dalis pagrįsta ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose išdėstomi pokalbiai V. K. kabinete panaudojant technines priemones specialia tvarka – instaliuotą vaizdo ir garso aparatūrą. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartyje sankcionuoti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir fiksavimo, pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolės, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, pratęsimą nebuvo aiškiai išreikšto leidimo V. K. kabinete įrengti slaptą vaizdo ir garso aparatūrą, o tik kontroliuoti pokalbius dviem mobiliaisiais telefonais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad duomenys, gauti neteisėtai kontroliuojant pokalbius telekomunikacijų tinklais ir kitokį susižinojimą V. K. kabinete, negali būti pripažinti įrodymais byloje. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal V. K. apeliacinį skundą, turi iš naujo įvertinti įrodymus, atsižvelgęs į teisėjų kolegijos išvadas, ir spręsti, ar, nepripažinus neteisėtu būdu gautų duomenų įrodymais, pakanka kitų įrodymų konstatuoti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką.
Dėl operatyvinio tyrimo veiksmų trukmės
Operatyvinis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2010 m. spalio 7 d. įtariant, kad dėl V. K. sūnaus E. K. galimo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje teisėja V. K. gali piktnaudžiauti tarnyba stengdamasi padėti savo sūnui, kad jam nebūtų pareikšti kaltinimai dėl plėšimo. Pažymoje dėl operatyvinio tyrimo pradėjimo buvo nurodyti ir kitokie V. K. veiksmai, kurie, operatyvinės veiklos subjekto manymu, parodė daromus piktnaudžiavimus tarnyba ir kyšininkavimą (BK 228 straipsnio 1, 2 dalys, 225 straipsnio 1, 2 dalys). Pradėjus operatyvinį tyrimą, Lietuvos Respublikos Šiaulių apygardos prokuratūra 2010 m. spalio 11 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su teikimu, vadovaujantis OVĮ 10, 11 straipsniais, sankcionuoti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) bei kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, ir slaptą patekimą į (duomenys neskelbtini) teismo negyvenamąsias patalpas. Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas 2010 m. spalio 12 d. nutartimi vadovaudamasis OVĮ 10, 11 straipsniais, priėmė dvi nutartis, kuriomis sankcionavo telekomunikacijų tinklais V. K. telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) perduodamos ir jai perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą, kitokio susižinojimo ar veiksmų kontrolę ir fiksavimą, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma nuo 2010 m. spalio 12 d. iki 2011 m. sausio 12 d., ir slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas, t. y. (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas, kuriose dirba V. K., esančias (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūrą nuo 2010 m. spalio 12 iki 2011 m. sausio 12 d.
Neužilgo operatyvinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad V. K. sukurstė ir padėjo Ž. A. priimti administracinio teisės pažeidimo byloje galbūt neteisėtą sprendimą. Operatyviniais veiksmais ir priemonėmis buvo nustatyta, kad V. K., E. K. ir Ž. A. veiksmai, turintys nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 ar 2 dalyse, požymių, buvo padaryti 2010 m. lapkričio 8-10 dienomis. Tačiau teisėsaugos institucijos nereagavo į šį faktą ir toliau vykdė operatyvinius veiksmus bei priemones. Po kelių savaičių naudojant operatyvinius veiksmus ir priemones buvo nustatyta antra V. K. veika, galbūt turinti nusikaltimo požymių. Iš operatyvių veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad V. K. 2010 m. lapkričio 25 d. darė neteisėtą įtaką teisėjui R. Ž., siekdama, kad civilinė byla būtų paskirta jos nurodytam teisėjui. Be to, susitikusi su R. Ž., ji davė jam butelį alkoholinio gėrimo. Tačiau ir į šią informaciją teisėsauga nesureagavo. Operatyviniai veiksmai ir priemonės buvo tęsiamos. Praėjus trims mėnesiams, 2011 m. sausio 6 d. prokuratūra vėl kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su teikimu pratęsti techninių priemonių panaudojimą specialia tvarka, būtent tęsti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) turinio kontrolę ir fiksavimą bei kitokį jų susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, ir slaptą patekimą į (duomenys neskelbtini) teismo negyvenamąsias patalpas, t. y. (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas (duomenys neskelbtini), ir jų apžiūrą, kuriose dirba V. K. nuo 2011 m. sausio 12 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. Pažymėtina, kad prokuratūra teikimuose nepateikė jokių naujų motyvų, be tų, kurie buvo pateikti ankstesniuose teikimuose, dėl kurių atsirado būtinybė pratęsti slaptus, teismo sankcijos reikalaujančius operatyvinio tyrimo veiksmus. 2011 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas tenkino prokuratūros prašymus ir pratęsė minėtų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymą iki 2011 m. balandžio 12 d. Minėtu laikotarpiu nebuvo nustatytos neteisėtos V. K. veikos. Tačiau 2011 m. balandžio 4 d. prokuratūra vėl kreipiasi į Klaipėdos apygardos teismą su teikimu dar trims mėnesiams pratęsti telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos V. K. naudojamais telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini) informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą bei kitokį jų susižinojimą ar veiksmus, kai nė vienam pokalbio, kitokio susižinojimo ar veiksmų dalyviui apie tokią kontrolę nėra žinoma, papildomai nurodė ir du E. K. naudojamus telefono abonentų numeriais (duomenys neskelbtini). Be to, tą pačią dieną teismui teikiamas teikimas pratęsti slaptą patekimą į (duomenys neskelbtini) teismo tarnybines patalpas, kuriose dirba V. K., esančias (duomenys neskelbtini), bei jų apžiūrą nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. liepos 12 d. Teikimuose nepateikta jokių naujų duomenų apie tęsiamas V. K. neteisėtas veikas, o tik atkartojami bendro pobūdžio teiginiai apie galimai daromas nusikalstamas veikas. Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi tenkino prokuratūros prašymus ir pratęsė minėtų operatyvinių veiksmų bei priemonių taikymą iki 2011 m. liepos 12 d. Šiuo laikotarpiu buvo nustatyta, kad 2011 m. balandžio 20 d. V. K. galbūt bandė daryti neteisėtą poveikį teisėjai R. A. dėl kardomosios priemonės skyrimo sūnui E. K..
Ikiteisminis tyrimas dėl 2010 m. lapkričio 8–10 d. nustatytų vykdant operatyvinį tyrimą veikų buvo pradėtas tik 2011 m. birželio 8 d., dėl 2010 m. lapkričio 25 d. veikos – ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 m. rugsėjo 2 d., dėl 2011 m. balandžio 20 d. padarytos veikos – 2011 m. liepos 12 d.
Kaip minėta Žmogaus teisių, tarp jų ir teisės į privatų gyvenimą, apsauga yra viena iš fundamentalių piliečio teisių, įtvirtintų Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, BK, BPK ir kituose įstatymuose. Ši nuostata pažymėta ir OVĮ 6 straipsnyje (Žmogaus ir piliečių teisių bei laisvių apsauga vykdant operatyvinę veiklą), kurio 1 dalis skelbia, kad operatyvinės veiklos metu negali būti pažeistos žmogaus ir piliečių teisės bei laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių apribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad atlikdami operatyvinius veiksmus, operatyvinės veiklos subjektų pareigūnai turi atsižvelgti į nusikalstamų kėslų pavojingumą asmeniui, visuomenei ir valstybei. Šią nuostatą atkartoja ir dabar galiojantis KŽĮ 5 straipsnis. Taigi operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu, slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Tačiau reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-P-94-2015).
Kaip BPK, taip ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą yra pabrėžta, kad baudžiamasis procesas turi būti greitas ir teisingas. BPK 1 straipsnis nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai pasiekiami ne tik tinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą, bet greitai nubaudžiant kaltus asmenis. BPK 2 straipsnis (Pareiga atskleisti nusikalstamas veikas) nustato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šioje byloje minėti principai buvo pažeisti.
Pažymėtina, kad nusikaltimų padarymo metu galiojęs OVĮ nereglamentavo, kiek laiko galima vykdant operatyvinį tyrimą atlikti teismo sankcijos reikalaujančius veiksmus ir priemones. 2002 m. birželio 20 d. OVĮ 10 straipsnio 5 ir 6 dalyse ir 11 straipsnio 5, 6 dalyse nustatyta, kad techninių priemonių naudojimas specialia tvarka, taip pat slaptas patekimas į patalpas ir jų apžiūra, sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šis laikotarpis gali būti pratęstas. Pratęsimų skaičius neribojamas. 2012 m. KŽĮ 10 straipsnio 5 dalis techninių priemonių naudojimui specialia tvarka nustatė maksimalų 12 mėnesių terminą, bet numatytos ir išimtys, kai kriminalinės žvalgybos veiksmai gali būti tęsiami ilgiau. Įstatymo 11 straipsnio 5, 6 dalyse dėl slapto patekimo į patalpas ir jų apžiūros palikti tie patys terminai, kaip ir nusikaltimų padarymo metu galiojusiame OVĮ.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant minėto klausimo teisinio reguliavimo spragų, teismo sankcijos reikalaujantys operatyviniai veiksmai negalėjo tęstis begalę laiko. Visi operatyviniai veiksmai yra skirti baudžiamojo proceso tikslams pasiekti. Iš BPK 1 ir 2 straipsnių prasmės išplaukia, kad operatyvinių (kriminalinės žvalgybos) veiksmų laikas turi būti optimalus, t. y. jie turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Turint galvoje, kad valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad operatyviniai veiksmai turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankami įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog teismas, sankcionuodamas operatyvinius veiksmus, privalomai nurodo jų atlikimo laiką, tai visai nereiškia, kad teisėsaugos institucijos būtinai turi atlikti slaptus operatyvinius veiksmus iki paskutinės teismo sankcijos galiojimo dienos. Pažymėtina, kad 2012 m. spalio 2 d. KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje griežtai nustatyta, kad jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminis tyrimas gali būti nepradėtas išimtiniais atvejais, kai gali kilti pavojus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumui ir (ar) kriminalinės žvalgybos subjekto teisėtiems interesams. Nors OVĮ nenumatė šios nuostatos, jos taikymas išplaukia iš baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų paskirties.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad slapti sankcionuoti operatyvinio tyrimo veiksmai negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus iki tol, kol kaltininkas padarys naujus nusikaltimus, pasisavins ar kitaip pagrobs didesnės vertės turtą, disponuos didesniu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir pan.). Valstybės institucijos gali tęsti slaptus operatyvinius veiksmus tik dėl tokių veikų, kurios, pasibaigus jų sankcionavimo laikui, dar nebuvo baigtos, arba, nors ir surinkta pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, tačiau reikia išaiškinti organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų veiklą, grupių organizatorius, grupių ryšius su kitomis grupėmis ar pareigūnais tam, kad būtų atskleistas visas jų organizacinis tinklas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-2011; 2K-530/2012). Teismai, priimdami sprendimus šioje byloje, į minėtas BPK, BK, OVĮ (dabar KŽĮ) nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neatsižvelgė. Šie klausimai nebuvo teismų akiratyje nei sprendžiant veikų kvalifikavimo, nei bausmių skyrimo, nei įrodymų vertinimo klausimus.
Nors, nustačius 2011 m. balandžio 20 d. V. K. padarytą veiką, operatyvinio tyrimo tikslai (V. K. bandė padėti savo sūnui išvengti griežtesnės kardomosios priemonės) lyg ir buvo pasiekti, tačiau vertinant visa tai proporcingumo tarp padarytos veikos pavojingumo, taikomų priemonių laiko ir gautų rezultatų požiūriu, kyla abejonių dėl naudotų operatyvinių veiksmų ir priemonių taikymo laiko, jų pratęsimų pagrįstumo. Nors byloje nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjektai nedarė aktyvių veiksmų, siekdami paspartinti ar daryti įtaką naujiems nusikaltimams daryti, neprovokavo V. K. nusikalsti, tačiau valstybė, laiku neužkirsdama kelio daromiems nusikaltimams, nepradėdama ikiteisminio tyrimo tam tikra prasme, abejingai žiūrėjo į galimas naujas V. K. nusikalstamas veikas. Operatyviniai veiksmai prieš asmenį turi būti vykdomi tik tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pažymėtina, kad ilgesnis tokių veiksmų tęsimas gali suponuoti sunkesnę asmens, kuris padaro veikas, kontroliuojamas valstybės pareigūnų, baudžiamąją atsakomybę, nes padaroma daugiau veikų arba peraugama į vienos veikos stambų mastą. Kaip tik tai ir įvyko šioje byloje. Laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo, o tęsiant slaptus operatyvinius veiksmus, po gana ilgo laiko buvo padarytas naujas nusikaltimas. Šiuo atveju operatyviniai veiksmai prisidėjo tik prie V. K. baudžiamosios atsakomybės pasunkinimo, o ne naujų reikšmingų aplinkybių nustatymo. Taigi buvo padaryti nusikaltimai, kurių nebūtų, jei valstybė laiku užkirstų kelią naujiems nusikaltimams daryti, t. y. pradėjusi ikiteisminį tyrimą sulaikytų įtariamuosius ir imtųsi aktyviai tirti jau padarytus nusikaltimus.
Netoleruotini atvejai, kai ikiteisminis tyrimas pradedamas praėjus ilgam laikui po tariamos nusikalstamos veikos padarymo, kaip tai įvyko šioje byloje. Antai, dėl Ž. A. 2010 m. lapkričio 8–10 d. padarytos veikos ikiteisminis tyrimas pradėtas tik po septynių mėnesių, t. y. 2011 m. birželio 8 d., o asmuo visą tą laiką atlieka svarbias teisėjo funkcijas, vykdo teisingumą.
Teisėjų kolegija laiko, kad, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal V. K. ir E. K. apeliacinius skundus, teismas turi įvertinti pirmiau nurodytas aplinkybes, spręsdamas apeliantų baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Dėl V. K. pripažinimo nusikaltimo padėjėja, padarant 2010 m. lapkričio 8–10 d. veiką
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, V. K. nuteista už tai, kad būdama (duomenys neskelbtini) teismo teisėja, pažeisdama Teismų įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, kuri nustato prievolę laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, siekdama paveikti kitų asmenų sprendimą ir padėti K. J., kad šis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išvengtų atsakomybės už du pažeidimus ir būtų nubaustas mažesne nuobauda, sukurstė (palenkė) Ž. A., dirbusį (duomenys neskelbtini) teismo teisėju, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, be to, duodama jam patarimus, kaip išspręsti administracinio teisės pažeidimo bylą, padėjo piktnaudžiauti Ž. A. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. priimant sprendimą administracinio teisės pažeidimo byloje dėl K. J.. Taigi V. K. pripažinta kurstytoja ir padėjėja. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą. Apygardos teismas V. K. kaip padėjėjos vaidmenį pagrindė tuo, kad buvo užfiksuoti bendri pasitarimai su Ž. A. apie bylą ir tai padėjo jam priimti kitam asmeniui – K. J. – palankų sprendimą.
Kaip galima spręsti iš bylos, V. K. buvo civilinių bylų teisėja, administracinių teisės pažeidimo bylų nenagrinėjo ir vargu ar buvo kompetentinga padėti Ž. A. tinkama linkme išspręsti bylą. Juo labiau kad iš operatyvinių veiksmų atlikimo 2011 m. birželio 8 d. protokolo Nr. S6-10-380 matyti, kad 2010 m. lapkričio 9 d. 15:30 val. Ž. A. buvo atėjęs pas V. K. į darbo kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu vėl kalbėjosi apie administracinę bylą: aiškinosi sankcijų dydį, apie galimybę pasišalinimą iš įvykio vietos „nuplauti“, o sprendimą priimti tik dėl vairavimo esant asmeniui neblaiviam; V. K. mini, kad kaip Ž. A. pasakys, tegul taip ir bus, toliau Ž. A. pasakoja apie įvykio aplinkybes, o V. K. pritaria Ž. A. siūlomiems variantams. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą pagal V. K. apeliacinį skundą turi patikrinti, ar pagrįstai V. K. inkriminuotas nusikaltimo padėjėjo vaidmuo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 5 dalimis,
n u t a r i a:
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalis dėl Ž. A. nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. ir E. K. ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Aurelijus Gutauskas
Eligijus Gladutis
Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas