Civilinė byla Nr. e2A-234-863/2026
Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02212-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.6.2; 3.3.1.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. sausio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jorūnės Pukinskienės ir Lino Zinkevičiaus, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Trinketa“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Artfiksa“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo nota“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Trinketa“, trečiajam asmeniui A. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto mažoji bendrija (toliau – MB) „Artfiksa“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Trinketa“ 10 000,00 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. kovo 6 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą MB „Artfiksa“; nemokumo administratore paskyrė UAB „Verslo nota“; nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 30 d. Susipažinus su MB „Artfiksa“ bankroto proceso metu surinkta informacija nustatyta, kad atsakovė liko skolinga ieškovei 10 000,00 Eur už atliktus statybos darbus. Atsakovės skolą už atliktus rangos darbus pagrindžia ieškovės pateikti įrodymai: 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ARTRIN002; 2022 m. liepos 1 d. Aktas dėl skolų suderinimo; 2024 m. lapkričio 8 d. el. laiškas – atsakymas į administratoriaus pretenziją dėl skolos apmokėjimo, kuriame skolininkė UAB „Trinketa“ skolą pripažino, tačiau nurodė nepagrįstus argumentus dėl skolos apmokėjimo, kad skola yra atidirbta pas MB „Artfiksa“ savininką, pas jį prie namų suklojus trinkeles, sutarus dėl skolos sudengimo. Šiuo atveju priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymas nebuvo atliktas, o pagal tarp šalių susiklosčiusius santykius ir negalėjo būti padarytas, nes tokiam įskaitymui nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatytų sąlygų, skiriasi prievolių subjektai ir kt. Ieškovės vertinimu, nesant galimybės atlikti įskaitymo, ir atsakovei pripažįstant skolą, tačiau netinkamai vertinant, kad skola yra padengta, atsakovė turi grąžinti skolą ieškovei. Taip pat prašė priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
3. Atsakovė atsiliepime su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2020 m. ieškovė vykdė atsakovei statybos subrangos darbus, tačiau tais pačiais 2020 m. ieškovės vadovas A. Š. paprašė atsakovės atlikti statybos – aplinkos gerinimo darbus (trinkelių klojimo, vejos bortų montavimo, įvažiavimo bortų montavimo) objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Nors atsakovei susidarė įspūdis, jog minėtas objektas priklauso pačiam ieškovės vadovui, tačiau žodiniu susitarimu užsakymas buvo vykdomas, o tuo pačiu ir apmokėjimas buvo sutartas per ieškovės įmonę MB „Artfiksa“. Atsakovės vadovas su ieškovės atstovu A. Š. susitarė, jog už atsakovės atliktus darbus, kurių vertė atitiko ieškovės tuo metu prašomą sumą, bus atliktas užskaitymas tarp abiejų įmonių. Kaip matyti iš atsakovės pateikiamos atliekamų darbų sąmatos, ieškovė užsakė atlikti aplinkos gerinimo darbus objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Po ieškovės ir atsakovės vadovų žodžiu sutartų aplinkos gerinimo darbų atlikimo, 2021 m. ieškovės atstovas pažadėjo sutvarkyti dokumentus dėl skolos sudengimo ir tarpusavio atsiskaitymo. Iš pradžių ieškovės atstovas vis žadėjo tai padaryti artimiausiu metu ir tai tęsėsi kurį laiką, kol galiausiai ieškovės atstovas užblokavo atsakovės vadovo skambučius ir į juos nebeatsiliepė. 2023 m. atsakovės vadovas susitiko ieškovės vadovą A. Š., tačiau šis nurodė, kad jam šis klausimas neberūpi, kadangi MB „Artfiksa“ bankrutuoja. Atsakovės teigimu, aplinkybę, jog toks susitarimas dėl finansinių įsipareigojimų užskaitymo tarp šalių buvo, patvirtina liudytojų parodymai ir faktas, jog ieškovė nuo pat 2020 m., kai buvo išrašyta sąskaita už atliktus darbus atsakovei, realiai jokių veiksmų dėl skolos susigrąžinimo nesiėmė beveik 4 metus. Mano, kad tarp ieškovės ir atsakovės egzistavo visos įskaitymo teisinius santykius reglamentuojančios sąlygos, todėl ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
4. Ieškovės atstovas advokatas teismo posėdyje ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų įskaitymo buvimą. Jei atsakovė nurodo, kad prievolė pasibaigė įskaitymu, tai turi būti patvirtinta rašytiniais įrodymais ir atsakovei tenka pareiga tai įrodyti. Byloje yra PVM sąskaita faktūra, kurią atsakovė priėmė, skolų suderinimo aktas, nurodytas skolos likutis, tuo tarpu pareiškimo dėl įskaitymo nėra.
5. Atsakovės atstovas direktorius L. J. teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad jokių sutarčių su A. Š. asmeniškai nepasirašė, atliko darbus pagal pateiktą sąmatą. Manė, kad ieškovė stato namą pardavimui ir jis darbus atliko ieškovei, o ne asmeniškai A. Š. Kodėl A. Š. teigia, kad darbai atlikti jam asmeniškai, nežino, tokiu atveju A. Š. turėjo su juo atsiskaityti, bet to nepadarė. Įskaitymas įvyko jiems žodžiu su A. Š. susitarus. Už atliktus darbus jis ieškovei PVM sąskaitos faktūros neišrašė ir nepateikė. Tikėjo, kad A. Š. viską sutvarkys. Darbai (duomenys neskelbtini) buvo atlikti 2020–2021 m., o gal net 2022 m. Nepamena, ar gavo skolų suderinimo aktą, mano, kad darbus galėjo atlikti ir po šio akto surašymo. Nurodė, jog A. Š. tik dabar sako, kad atsakovė darbus atliko jo asmeniniame objekte, tačiau tai nesąmonė, nes tada jis (atsakovas) būtų reikalavęs jam sumokėti. Nei A. Š. ragino jį atsiskaityti, nei jis A. Š. reikalavo atsiskaityti. Laikėsi pozicijos, kad A. Š. atlikti darbai yra skolos sudengimas. Teigė, kad neturi įrodymų, kad MB „Artfiksa“ turi prievolę UAB „Trinketa“.
6. Atsakovės atstovas advokatas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė nepripažįsta skolos, nes ji atlyginta; kodėl ieškovė nurodo, kad skola pripažįstama, nežino. Prievolė baigiasi, kai atliekamas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas. Įskaitymas nėra įvardijamas kaip dokumentas, jis gali būti pareiškiamas ir žodžiu. 2021 m. buvo atlikti darbai MB „Artfiksa“. Atlikti darbai atitiko sumą, kuri buvo užskaityta kaip skola. Kad atsakovė yra atsiskaičiusi, patvirtina tai, kad ieškovė ilgą laiką neragino atsakovės atsiskaityti, nes įvyko užskaitymas.
7. Trečiasis asmuo A. Š. teismo posėdyje su ieškiniu sutiko. Paaiškino, kad atsakovė darbus darė jo namuose. Teigė, jog ragino atsakovę atsiskaityti su jo įmone, o tada jis atsiskaitys su atsakove už atliktus darbus. Atsakovės vadovas žinojo, kad namas buvo jo nuosavas ir darbai atlikti jam asmeniškai. Nurodė, kad statėsi namą per kitą įmonę, MB „Artfiksa“ nebuvo šių darbų užsakovė ir su šiuo namu nesusijusi. Atsakovė jam jokių sąskaitų neišrašė, jokių aktų apie atliktus jam darbus nepasirašinėjo. Nurodė, kad jei ant skolų suderinimo akto yra jo parašai, tai toks dokumentas buvo (pasirašymo aplinkybių nepamena). Atsakovės oficialiai neragino atsiskaityti, ragindavo tik žodžiu. Patvirtino, kad jis yra skolingas atsakovei, o atsakovė skolinga jo buvusiai įmonei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Telšių apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu ieškovės likviduojamos dėl bankroto MB „Artfiksa“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė jai iš atsakovės UAB „Trinketa“ 10 000 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. lapkričio 12 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; bei priteisė iš atsakovės 225 Eur žyminį mokestį valstybės naudai.
9. Teismas, nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai ir ieškovė atsakovės užsakymu atliko statybos darbus (duomenys neskelbtini) bei 2020 m. balandžio 7 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą, 12 100 Eur sumai su PVM (10 000 Eur be PVM), kaip ir nėra ginčo, kad atsakovė atliko rangos darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas vertino, kad sprendžiant, ar atsakovės prievolė ieškovei pasibaigė įskaitymu, būtina nustatyti, kas turėjo prievolę atsiskaityti už minėtus darbus. Teismas nurodė, kad įvertinęs šalių atstovų ir trečiojo asmens bei liudytojų paaiškinimus teismo posėdžio metu, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, jog atsakovė neįrodė, kad prievolę atsiskaityti už atsakovės atliktus rangos darbus objekte, (duomenys neskelbtini), turėjo ieškovė. Paties atsakovės atstovo 2024 m. lapkričio 8 d. atsakyme į raginimą atsiskaityti nurodyta, kad skola yra atidirbta pas MB „Artfiksa“ savininką, pas jį prie namų suklojo trinkeles ir jis turėjo pasirašyti šitą skolą. Atsiliepime į ieškinį atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad jau sudarant susitarimą su A. Š. susidarė įspūdis, kad objektas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso pačiam A. Š., tik teismo posėdžio metu atsakovės atstovas jau teigė, kad nežinojo, jog darbus atliko asmeniškai A. Š.. Trečiasis asmuo A. Š. ir liudytojas V. A. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovės atstovas žinojo, jog darbai objekte, (duomenys neskelbtini), atliekami asmeniškai A. Š., o ne MB „Artfiksa“ naudai. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad nei darbų priėmimo akto, nei PVM sąskaitos faktūros MB „Artfiksa“ už minėtame objekte atliktus darbus neišrašė ir ieškovei nepateikė, todėl, teismo vertinimu, vien ieškovei parengta darbų sąmata nepatvirtina, kad darbai ir būtent tokios apimties, kokie nurodyti sąmatoje, buvo atlikti MB „Artfiksa“ užsakymu ir jos naudai. Priešingai, visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad atsakovė atliko rangos darbus ne MB „Artfiksa“, o asmeniškai trečiojo asmens A. Š. naudai, todėl atsakovė, atlikusi rangos darbus objekte, (duomenys neskelbtini), įgijo reikalavimo teisę ne į ieškovę, o į trečiąjį asmenį A. Š.. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovę ir atsakovę siejo abipusės teisės ir pareigos, t. y. kad ieškovė turėjo prievolę atsakovei. Šiuo atveju nebuvo CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo sąlygų, t. y. šalys neturėjo aiškiai apibrėžtų priešpriešinių reikalavimų, todėl atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškove pagal 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą nepasibaigė atlikus įskaitymą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės ieškinys dėl 10 000 Eur skolos iš atsakovės priteisimo yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas visiškai. Be to, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsižvelgiant į tai, kad ieškovė šioje byloje įstatymo yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ieškinį patenkinus, už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį priteisė iš atsakovės valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Trinketa“ pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; taip pat priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.
10.1. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kas ir galėjo sąlygoti nepagrįsto ir atsakovės teises ir interesus pažeidžiančio sprendimo priėmimą. Anot atsakovės, teismas netinkamai įvertino liudytojo bei trečiojo asmens duotus paaiškinimus, neįvertinęs visų duotų paaiškinimų esmės, o tik pasirinkdamas selektyviai ieškovei naudingus iš konteksto paimtus žodžius, bei nevertino liudytojo S. T. duotų paaiškinimų apskritai. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovas žinojo, jog darbai objekte, (duomenys neskelbtini), atliekami asmeniškai A. Š., o ne MB „Artfiksa“ naudai, kadangi trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė kitokias aplinkybes. Pažymi, jog 2025 m. gegužės 27 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiasis asmuo aiškiai nurodė, kad jis neneigia, jog atsakovas vykdė minimus darbus, nurodė, kad darbai buvo atlikti, kiek ir buvo sutarę, kas, anot atsakovės, patvirtina buvus aiškų susitarimą dėl darbų, jų kainos, apmokėjimo, užskaitymo. Trečiasis asmuo netgi pripažino, kad buvo atliktas ir užskaitymas, nurodydamas, jog neneigia, kad buvo atliekami darbai, bet visada sakė atsakovei, kad atsiskaitytų su jais, o jie atsiskaitys su atsakove.
10.2. Atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo bandė iškraipyti faktines aplinkybes, painiojosi savo parodymuose, nurodydamas, kad minimą objektą statė kaip fizinis asmuo, vėliau teigdamas, jog statė per kitą įmonę; vienu metu teigdamas, kad trinkeles pirko iš savo asmeninių lėšų, vėliau nurodydamas, kad jau negali atsakyti. Mano, kad trečiojo asmens duoti paaiškinimai patvirtina atsakovės ir liudytojų nurodytas aplinkybes, jog darbų užsakovė buvo ieškovė ir už darbus šalys yra atlikusios užskaitymą, bei paneigia teismo padarytą išvadą, jog atsakovės atlikti darbai buvo atliekami asmeniškai A. Š. Pažymi, jog tiesiogiai su atsakove bendravusio ir susitarimą sudariusio trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina buvus susitarimą dėl darbų ir sąskaitų už juos užskaitymo, jog atsakovė atliko darbus MB „Artfiksa“, tačiau kaip ir buvo nurodžiusi atsakovė savo atsiliepime į ieškinį, trečiasis asmuo tyčiniais veiksmais vengė paprasčiausiai sutvarkyti dokumentus.
10.3. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai vertino ir liudytojo V. A. parodymus. Atkreipia dėmesį, kad liudytojas buvo nurodęs, jog tiksliai nežino, kas buvo darbų užsakovas – A. Š. kaip fizinis asmuo, ar juridinis asmuo.
10.4. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino liudytojo S. T. 2025 m. rugpjūčio 5 d. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų. Minėtas liudytojas, pasakodamas apie jam žinomas aplinkybes, susijusias su tarp šalių kilusiu ginču, nurodė, jog jis dalyvavo kartu su trečiuoju asmeniu ir atsakovės atstovu L. J. bendrame susitikime, kuriame trečiasis asmuo ir atsakovo atstovas susitarė, jog atsakovas atidirbs ieškovo skolą. Šis liudytojas taip pat patvirtino, jog ieškovė dirbo atsakovės objekte, ir šių įmonių atstovai sutarė, jog UAB „Trinketa“ atidirbs ieškovei skolą. Minėtas liudytojas įvardijo ir atsakovo atliktų darbų mastą, t. y. jog buvo sutarta atlikti ir buvo atlikta apie 350–400 m2 trinkelių klojimo darbų. Atsakovės vertinimu, trečiojo asmens nurodyti paaiškinimai, liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas, jog atsakovė atliks statybos darbus ieškovei už analogišką sumą, darbai buvo atlikti.
10.5. Atkreipia dėmesį, jog kita svarbi aplinkybė byloje, jog ieškovė nelaikė atsakovės skolinga ir kurios teismas taip pat visiškai nevertino, yra faktas, jog nuo pat 2020 m., t. y. beveik 5 metus ieškovė nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės. Iš to aiškiai seka, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovė laikė, jog yra atsiskaityta. Be kita ko pažymi, kad pagal CK nuostatas, įskaitymas nėra įvardintas kaip dokumentas, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuris iš esmės gali būti pareikštas žodžiu ar raštu, kas ir buvo tarp šalių žodžiu padaryta.
11. Ieškovė likviduojama dėl bankroto MB „Artfiksa“ atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog teismas pagrįstai tenkino ieškinį nesant įrodymų dėl įskaitymo atlikimo. Pažymi, kad atsakovė netiksliai ir neteisingai cituoja liudytojų parodymus, nes nė vienas iš liudytojų apie įskaitymą kaip buhalterinį veiksmą ir jo atlikimo sąlygas nieko konkretaus negalėjo nurodyti. Atsakovė, teigdama, kad prievolė sumokėti ieškovei už rangos darbus pasibaigė prievolės įskaitymu, turi įrodyti tiek aptartas įskaitymo sąlygas, tiek įskaitymo atlikimo – pranešimo apie įskaitymą – faktą. Akcentuoja, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kokiu nors būdu iki civilinės bylos iškėlimo teisme ieškovei pranešė, jog įskaito priešpriešinius piniginius reikalavimus, t. y. kad įskaitymas įvyko. Ieškovės vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pranešimo apie įskaitymą fakto, prievolių įskaitymo sandoris byloje nenustatytas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo buvo patenkintas visiškai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Bylos duomenimis, MB „Artfiksa“ atsakovės užsakymu atliko statybos darbus (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. balandžio 7 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. ARTRIN002, 12 100 Eur sumai su PVM (10 000 Eur be PVM), kurioje nurodyta apmokėjimo data – iki 2020 m. balandžio 22 d. Pagal 2022 m. liepos 1 d. skolų suderinimo aktą, kurį pasirašė buvęs ieškovės vadovas A. Š. ir vyr. finansininkas, UAB „Trinketa“ įsiskolinimą MB „Artfiksa“ sudarė 10 000 Eur pagal neapmokėtą minėtą 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovės pateiktais duomenimis, 2021 m. liepos 1 d. atsakovė parengė sąmatą užsakovei MB „Artfiksa“ dėl aplinkos gerinimo darbų (trinkelių klojimo, vejų bortų, įvažiavimo bortų montavimo) objekte, esančiame (duomenys neskelbtini); bendra darbų kaina pagal sąmatą – 12 292,39 Eur su PVM (10 159 Eur be PVM); sąmatoje nurodyta, jog komercinis pasiūlymas paruoštas be tikslių darbų apimties kiekių.
16. Byloje taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-716-413/2024, MB „Artfiksa“ buvo iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Verslo nota“. Ieškovės nemokumo administratorė siuntė atsakovei 2024 m. rugpjūčio 6 d. prašymą, 2024 m. spalio 23 d. raginimą sumokėti skolą, tačiau atsakovė neatsiskaitė. 2024 m. lapkričio 8 d. atsakovės atstovas el. paštu informavo ieškovę, kad skola yra atidirbta pas MB „Artfiksa“ savininką A., pas jį prie namų suklojus trinkeles ir sutarus dėl skolos sudengimo.
17. Ieškovei kreipusis į teismą dėl skolos iš atsakovės pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą priteisimo, pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, nenustatęs įstatyme įtvirtintų įskaitymo sąlygų. Apeliantė su priimtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde kritikuodama teismo atliktą įrodymų vertinimą, laikydamasi pozicijos, kad tarp šalių buvo atliktas skolos įskaitymas. Įvertinus bylos duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais sutikti.
18. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo svarbą ir pagrindinius principus civiliniame procese. Pažymėtina, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Be to, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).
19. Aptariamu atveju, kaip teisingai savo sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai, ieškovė atsakovės užsakymu atliko statybos darbus (duomenys neskelbtini), atitinkamai, atsakovei išrašydama 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ARTRIN002, 10 000 Eur be PVM sumai, kurios neapmokėjimo faktą nustačiusi ieškovės nemokumo administratorė iniciavo skolos iš atsakovės išieškojimą teisme. Atsakovė tuo tarpu įrodinėjo, kad ieškovės (jos buvusio vadovo A. Š.) užsakymu atliko tam tikrus aplinkos tvarkymo darbus objekte, (duomenys neskelbtini), ir, anot atsakovės, būtent tokiu būdu, šalių atstovų žodiniu susitarimu, atsakovės prievolė ieškovei pasibaigė įskaitymu. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė buvo parengusi ieškovei 2021 m. liepos 1 d. sąmatą dėl aplinkos gerinimo darbų (trinkelių klojimo, vejos bortų, įvažiavimo bortų montavimo) objekte, (duomenys neskelbtini), 10 159 Eur be PVM sumai, ir nors kitų objektyvių rašytinių įrodymų (už atliktus darbus išrašytos PVM sąskaitos faktūros, atliktų darbų akto, ar kt.) byloje ir nebuvo pateikta, tačiau, kaip tinkamai pastebėta ir ginčijamame sprendime, ginčo dėl to, kad atsakovė rangos darbus minėtame objekte vykdė, taip pat nėra. Esminis ginčas byloje kilo dėl to, ar atsakovės prievolė ieškovei pagal minėtą 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą šiuo atveju pasibaigė įskaitymu.
20. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, įskaitymas – vienašalis sandoris, nes jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2014, ir kt.). Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei dėl pareiškimo apie įskaitymą turinio, nei dėl formos (būdo) (CK 6.131 straipsnis). Jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Pareiškimo apie įskaitymą turinys turi būti aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2013). Dėl teismo, nagrinėjančio ginčą dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, pareigų kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).
21. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nenustatė, kad šalis šiuo atveju siejo abipusės teisės ir pareigos, laikydamas neįrodytu, jog prievolę atsiskaityti už minėtame objekte, (duomenys neskelbtini), atliktus darbus turėjo būtent ieškovė, be kita ko vertindamas, kad atsakovė reikalavimo teisę įgijo ne į ieškovę, o į jos buvusį vadovą (šioje byloje – trečiasis asmuo). Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, kaip jau minėta, šalims iš esmės neginčijus pačios faktinės aplinkybės, kad atsakovė vykdė (atliko) tam tikrus darbus minėtu adresu, (duomenys neskelbtini), tuo pačiu sutiktina, kad vien byloje pateiktos atsakovės sąmatos nepakanka patvirtinti, kad tokie darbai buvo atlikit ieškovės užsakymu ir ieškovės naudai. Kaip teisingai pastebėta ginčijamame sprendime, atsakovės atstovas, jau 2024 m. lapkričio 8 d. el. laišku atsakydamas į ieškovės atstovo (nemokumo administratoriaus) pateiktą reikalavimą dėl skolos, pats paaiškino, kad skola yra „atidirbta“ pas ieškovės savininką, pas jį prie namų suklojus trinkeles, iš esmės panašią poziciją pateikdamas ir savo atsiliepime, kuriame nurodė apie susidariusį įspūdį, jog minėtas objektas priklauso trečiajam asmeniui, nors vėliau, teismo posėdyje, tokios pozicijos jau patvirtinti negalėjo, teigė nežinojęs, jog darbus atliko asmeniškai įmonės vadovui, ir pan. Ginčijamame sprendime buvo atsižvelgta į trečiojo asmens, liudytojo V. A. paaiškinimus teismo posėdyje apie tai, kad atsakovei buvo žinoma, jog darbai buvo atliekami ne ieškovės naudai. Apeliantės vertinimu, priešingai, trečiojo asmens duoti paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina būtent atsakovės akcentuotas aplinkybes, jog darbų užsakovė buvo ieškovė ir skola už darbus buvo įskaityta. Apeliantė atkreipė dėmesį į tam tikrus atskirus trečiojo asmens, liudytojų V. A., S. T. duotų paaiškinimų aspektus, akcentuodama, jog trečiasis asmuo neneigė aptariamų darbų atlikimo fakto, buvusio susitarimo, kartu atkreipdama dėmesį į tam tikrus prieštaravimus pateiktuose paaiškinimuose, be kita ko pažymėdama, kad liudytojas V. A. buvo nurodęs, jog tiksliai nežino, kas buvo darbų užsakovas, o liudytojas S. T. patvirtino, jog ieškovė dirbo atsakovės objekte, ir šių įmonių atstovai sutarė, jog atsakovė atidirbs ieškovei skolą. Visgi, įvertinus bylos įrodymų visumą, tarp jų ir byloje esančius šalių atstovų (atsakovės vadovo, ieškovės buvusio vadovo) paaiškinimus, visų apklaustų liudytojų parodymus, teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus vertina kritiškai. Pažymėtina, kad pagal CPK nuostatas liudytojas yra apklausiamas apie turinčias ryšį su byla aplinkybes, kurios jam gali būti žinomos, tačiau teismas neprivalo vadovautis vien liudytojų subjektyvia nuomone (CPK 185, 189 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir pastebėjimai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir visos byloje esančių įrodymų visumos kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė aptariamus darbus atliko būtent ieškovei. Be kita ko pastebėtina, kad liudytojai objektyviai negalėjo paaiškinti ir aplinkybių apie įskaitymą tarp abiejų įmonių. Laikytina, kad atsakovė byloje neįrodė, jog ir prievolę atsiskaityti už jos nurodytus darbus turėjo būtent ieškovė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė šiuo atveju nebuvus įstatyme įtvirtintų būtinų įskaitymui sąlygų, šalims turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui (šios nutarties 20 punktas). Be to, net ir nepaisant paminėto, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad kokiu nors būdu iki bylos iškėlimo ieškovei būtų aiškiai pranešusi apie jos nurodomą įskaitymą, nors tokią pareigą būtent ji (atsakovė) ir turėjo, kaip ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės prievolės atsiskaityti už atliktus rangos darbus juridinį įforminimą, pvz., išrašant PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų aktą ar pan. Kai tuo tarpu iš ieškovės 2022 m. liepos 1 d. skolų suderinimo akto matyti, kad 2022 m. liepos 31 d., t. y. jau po rangos darbų (duomenys neskelbtini) atlikimo, ieškovė vertino, kad atsakovė vis dar buvo skolinga 10 000 Eur pagal 2020 m. balandžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ARTRIN002.
22. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės prievolė pagal 2020 m. balandžio 7 d. ieškovės jai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą nepasibaigė įskaitymu, todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą skolos sumą pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą pripažinti neįvykdytu skoliniu atsakovės įsipareigojimu ieškovei ir ją priteisti.
23. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos aplinkybių taip, kaip norėtų apeliantė, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar kad teismas nevertino ar netinkamai įvertino apeliantės pateiktus argumentus.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
24. Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Dėl kitų apeliaciniame skunde ar atsiliepime į jį nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
26. Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
27. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei nepriteisiamos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
28. Ieškovė prašė priteisti iš apeliantės 1 815 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, pateikė minėtai sumai išrašytą išankstinę sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas yra netenkintas, minėtos ieškovės nurodytos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), 8.11 papunktyje nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, ieškovei iš apeliantės priteistina jos nurodyta bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje suma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trinketa“ apeliacinį skundą atmesti.
Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Trinketa“, juridinio asmens kodas 304820881, ieškovei likviduojamai dėl bankroto mažajai bendrijai „Artfiksa“, juridinio asmens kodas 304438127, 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Kristina Lysionok
Jorūnė Pukinskienė
Linas Zinkevičius