Administracinė byla Nr. eP-62-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01800-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12 

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) viršininko 2018 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. P-354, kuriuo jis (pareiškėjas) 2018 m. balandžio 27 d. buvo atleistas iš Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu (toliau – ir Įsakymas); grąžinti jį į buvusias pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti neturtinę žalą, t. y. 3 vidutinio darbo užmokesčio, gaunamo VMI, dydžius.

Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas neteisėtas, pareiškėjas atleistas iš tarnybos pažeidžiant atleidimo iš valstybės tarnybos procedūras, nes nebuvo gautas privalomas VMI profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) išankstinis sutikimas, be to, nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. nebuvo siūlomos jokios pareigybės. Pareiškėjas daugiau nei 10 metų yra aktyvus Profesinės sąjungos valdymo organo narys, pirmininko pirmasis pavaduotojas. Pasak pareiškėjo, pareigybė buvo panaikinta ne 2018 m. balandžio 3 d., kaip buvo nurodyta 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniame pranešime Nr. (6.17-01)7-268, o 2018 m. balandžio 27 d. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. atsakovas turėjo siūlyti užimti laisvas pareigybes, tačiau jų nesiūlė. Be to, kartu su Įsakymu nebuvo pateikta informacija apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas (atsiskaitymo lapelis), todėl jam neaišku, ar teisingai buvo apskaičiuotas atlygis, kompensacija už atostogas iki 2018 m. balandžio 27 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė emocinius išgyvenimus, stresą, padaryta ir toliau daroma neturtinė žala, kuri jam turi būti atlyginti.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėją informavo apie vykdomus struktūrinius pertvarkymus. Atsakovas 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Jis turėjo apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI, nesulaukusi pranešimo apie ketinimus, 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą bei 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų. 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui buvo išsiųstas pranešimas Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo jis informuotas, kad visi jam pateikti pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Taip pat pareiškėjas buvo informuotas, kad VMI kreipėsi į VDI su prašymu suteikti sutikimą dėl pareiškėjo atleidimo. Atsižvelgiant į VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, pareiškėjui buvo pranešta, kad jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. VMI 2018 m. kovo 30 d. 14.30 val. buvo gautas pareiškėjo tos dienos pareiškimas Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių. VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. Atsakovas gavo VDI teritorinio skyriaus vadovo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuriuo sutikta atleisti iš pareigų pareiškėją. Profesinė sąjunga atsakymo apie jos poziciją dėl pareiškėjo atleidimo nepateikė. Pareiškėjas Įsakymu buvo atleistas iš užimamų pareigų, panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę.

Atsakovas nurodė, jog šiuo atveju Profesinės sąjungos nereagavimą į 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi vertino kaip pastarosios piktnaudžiavimą jai suteiktomis teisėmis bei kliūčių atsakovui sudarymą, siekiant įgyvendinti tinkamą institucijos funkcionavimą. VMI rėmėsi VDI išvada, kurioje nenustatyta, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI, spręsdama dėl sutikimo suteikimo atleisti pareiškėją iš pareigų, kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydama pateikti nuomonę dėl VMI prašymo dėl sutikimo. Profesinė sąjunga, atsakydama į VDI paklausimą, nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 3 d., panaikinus jo pareigybę, turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl atsakovo prašymo, siūlydama VDI šio prašymo nenagrinėti. Atsakovas pabrėžė, kad Profesinė sąjunga apie pareiškėjo atleidimą buvo informuota ne tik atsakovo, bet ir VDI. Tiek Profesinė sąjunga, tiek pats pareiškėjas, atsakydami VDI, taip pat nurodė, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė naikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės naikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Atsakovo manymu, pats pareiškėjas ir Profesinė sąjunga pripažino, jog pasielgti kitaip, nei atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, VMI neturėjo galimybės.

Atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš trečiojo suinteresuoto asmens, atsižvelgdamas į 2018 m. balandžio 25 d. VDI sprendimą, į tai, kad pareiškėjas atsisakė siūlomų pareigybių, 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Nuo 2018 m. balandžio 3 d., įgyvendinant VMI struktūros pokyčius, buvo panaikintas visas VMI Bendrųjų reikalų departamentas (virš 30 pareigybių) ir įsteigtas VMI Administravimo skyrius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl susidorojimo su juo, kaip su Profesinės sąjungos nariu, yra nepagrįsti. Atsakovas akcentavo, kad anksčiau į VDI bei Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų pareiškėją nesikreipė, nes nebuvo žinoma, kad pareiškėjas nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Tik kilus rizikai, kad pareiškėjas atsisakys siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 29 d. kreipėsi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją. 2018 m. kovo 30 d., gavus pareiškėjo pareiškimą, tą pačią dieną VMI viršininkas priėmė įsakymą Nr. P-258 „Dėl prastovos paskelbimo V. J.“ iki bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sprendimas dėl sutikimo atleisti iš užimamų pareigų. Kadangi tą dieną sutikimai atleisti iš pareigų pareiškėją dar nebuvo gauti, tuo metu nebuvo galimybės jį atleisti. Pasak atsakovo, pareiškėjas, anksčiau nepateikdamas savo pozicijos dėl sutikimo užimti siūlomas pareigas, vilkino savo apsisprendimą, neatsižvelgdamas į daugkartinius raginimus. Informacija apie išmokamą išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas yra nurodyta Įsakyme.

Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš pareigų, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėjas nenurodė pakankamai argumentų apie patirtus neigiamus išgyvenimus, nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos padarymo faktą, t. y. neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Profesinė sąjunga atsiliepime į skundą prašė tenkinti skundą.

Profesinė sąjunga nurodė, kad nėra gavusi atsakovo paklausimo dėl išankstinio sutikimo atleisti Profesinės sąjungos tarybos narį pareiškėją. Atsakovas nurodė 2018 m. kovo 29 d. kreipimąsi į Profesinę sąjungą, bet nedetalizavo, kam konkrečiai, kada ir kokiu būdu tas kreipimasis buvo pateiktas. 2018 m. kovo 29 d. atsakovo kreipimasis Nr. (6.17-01)-161 buvo pateiktas VMI vyriausiajam specialistui J. A. susipažinti per tarnybinį paštą. Tuo metu pastarasis sirgo. VMI administracija, žinodama, kad J. A. serga, siekdama išvengti kaltinimo dėl ne laiku pateikto prašymo sutikti atleisti pareiškėją, pateikė savo raštą netinkamam subjektui ir netinkamu adresu. Raštas turėjo būti siunčiamas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos registracijos adresu ir užregistruotas VMI Darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ėjo VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigas. VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. V-539 nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių. VMI viršininkas 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. VP-160 nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą.

VMI 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 pareiškėją informavo apie minėto įsakymo priėmimą, nurodydama, kad pareiškėjui sutikus, jis gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, išaiškino, kad atsisakius siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų. VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d., 2018 m. kovo 28 d. raštais pareiškėjui siūlė kelias dešimtis pareigybių, kurių dalis buvo to paties lygio (A) ir tos pačios kategorijos (12), iš esmės su tokiomis pačiomis funkcijomis, kaip ir pareiškėjo naikinamos pareigybės. Pareiškėjui nurodyta apsispręsti dėl siūlomų pareigų iki 2018 m. kovo 29 d. VMI 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01)-161 kreipėsi į Profesinę sąjungą, raštas, kaip vidaus dokumentas, buvo išsiųstas per vidinę dokumentų sistemą ir 2018 m. kovo 29 d. raštu Nr. (6.15-01) R-1812 – į VDI dėl sutikimo atleisti pareiškėją iš pareigų. VMI 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjui išsiuntė pranešimą Nr. (6.17-01)7-160, kuriuo informavo, kad visi pareigybių siūlymai yra galiojantys, tačiau, pareiškėjui nepateikus sprendimo užimti siūlomas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, inicijuojama jo atleidimo iš užimamų pareigų procedūra. Pareiškėjas yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys bei darbo tarybos narys, todėl atsakovas kreipėsi į VDI suteikti sutikimą jį atleisti. VMI pranešė, kad įvertinus VDI sprendimo priėmimo procedūras ir terminus, jam įteikto įspėjimo dėl atleidimo termino pabaiga yra nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. VMI 2018 m. kovo 30 d. gavo pareiškėjo pareiškimą Nr. (6.6-01)-476-1303 „Dėl apsisprendimo nelikti tarnyboje“, kuriuo jis atsisakė visų jam siūlytų pareigybių. VMI viršininko 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. paskelbta prastova be pareigos atvykti į darbovietę, kol bus gautas VDI teritorinio skyriaus vadovo sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo. VDI Vilniaus skyriaus vadovas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl VMI prašymo sutiko atleisti iš pareigų pareiškėją, kuris išrinktas VMI darbo tarybos nariu ir yra Profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas. Pateiktoje išvadoje VDI Vilniaus skyrius pateikė argumentus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad Profesinė sąjunga, išreiškusi nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog siekis atleisti pareiškėją yra susijęs su jo įgyvendinamu darbuotojų atstovavimu Profesinės sąjungos veikloje. VMI viršininkas Įsakymu pareiškėją 2018 m. balandžio 27 d. atleido iš užimamų pareigų.

Teismas, nagrinėdamas skundo argumentus dėl Profesinės sąjungos sutikimo nebuvimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas buvo išrinktas Profesinės sąjungos valdymo organo nariu – pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Jis taip pat išrinktas darbo tarybos nariu. Pareiškėjo skundo argumentai, kad darbdavys turėjo gauti Profesinės sąjungos išankstinį sutikimą atleisti pareiškėją iš tarnybos, pripažinti pagrįstais. 

Vertindamas visumą VMI veiksmų dėl minėtos garantijos įgyvendinimo, teismas pažymėjo, kad VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą Nr. (6.17-01)-161 per vidinę dokumentų valdymo sistemą išsiuntė VMI vyriausiajam specialistui J. A., kuris nuo 2018 m. kovo 27 d. sirgo. J. A. yra Profesinės sąjungos pirmininkas, jis taip pat dirba VMI. Teismo vertinimu, atsakovo pozicija pranešimą Profesinės sąjungos pirmininkui siųsti per vidinę dokumentų valdymo sistemą nepažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui atsakovas pranešė, jog dėl sutikimo jį atleisti kreipėsi į Profesinę sąjungą. Taigi pareiškėjas, būdamas aktyvus Profesinės sąjungos narys, iš minėto rašto turėjo suprasti ir realiai pasidomėti dėl atsakymo pateikimo. Pareiškėjas turėjo realią galimybę žinoti apie tokio pranešimo išsiuntimą.

Teismas nenustatė, kad atsakovas, kaip pareiškėjas teigia, žinodamas, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga, tyčia tokį pranešimą siuntė per dokumentų valdymo sistemą. Pareiškėjo atleidimo procedūra buvo nukelta iki to momento, kol VDI pateiks sprendimą. VDI, teikdama nuomonę dėl pareiškėjo atleidimo, jokių argumentų dėl galimo jo atleidimo dėl narystės Profesinėje sąjungoje nenurodė.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė, jo socialinės garantijos buvo užtikrintos ir mokamas darbo užmokestis. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 168 straipsnio 3 dalimi ir akcentavo, kad atsakovas, įgyvendindamas minėtą DK nuostatą, kreipėsi į VDI ir 2018 m. balandžio 25 d. gavęs VDI Vilniaus teritorinio skyriaus sutikimą atleisti pareiškėją iš pareigų jį atleido. Teismas pažymėjo ir tai, kad pats pareiškėjas, vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, siekė, kad būtų įformintas jo atleidimas (administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018). Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad nors Profesinės sąjungos pirmininkas sirgo, tačiau atsakovo atlikti veiksmai rodo, jog pareiškėjo atleidimas buvo atliktas nepažeidus jo, kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo nario, teisių. Teismas akcentavo, kad atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, panaikino ne tik pareiškėjo pareigybę, bet visą Bendrųjų reikalų departamentą, kuriame jis dirbo. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. rašte išreiškė apsisprendimą nelikti tarnyboje. Teismas nenustatė, kad atsakovas pareiškėją būtų atleidęs būtent dėl jo aktyvios narystės Profesinėje sąjungoje. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo dėl paskelbtos prastovos bei VDI pateikto sutikimo atleisti jį.

Dėl siūlytinų pareigų teismas akcentavo, kad pareiškėjas Įsakymu atleistas panaikinus jo pareigybę (VTĮ 44 str. 1 d. 9 p.). Vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde neginčijo, tačiau teismas vertino, kad atsakovas vykdė realią struktūrinę pertvarką, siekdamas optimizuoti VMI veiklą, t. y. VMI viršininkas 2017 m. spalio 25 d. įsakymu nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino VMI Bendrųjų reikalų departamentą ir vietoje jo įsteigė Administravimo skyrių ir 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu nuo 2018 m. balandžio 3 d. panaikino Bendrųjų reikalų departamento pareigybių sąrašą. Atsakovas 2017 m. lapkričio 23 d. informaciniu pranešimu Nr. (6.17-01)7-268 informavo pareiškėją, kad jam sutikus, gali būti perkeltas į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, bei išaiškino, jog atsisakęs siūlomų pareigų, 2018 m. kovo 30 d. bus atleistas iš užimamų pareigų. Teismo vertinimu, VMI atlikti realūs struktūriniai pertvarkymai pagal atsakovui suteiktą diskreciją, o teismas neįgaliotas vertinti ekonominio ar politinio tokių pertvarkų pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo siūlytos užimti laisvos pareigybės iki pareigybės panaikinimo, t. y. VMI 2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d. nurodytos raštuose. Pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. pareiškime atsisakė užimti siūlomas laisvas pareigas ir išreiškė poziciją nelikti tarnyboje. Toks jo atsisakymas teisiškai turėjo būti kvalifikuojamas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Teismas nurodė, kad pats pareiškėjas iš esmės dviprasmiškai gina savo poziciją. Administracinėje byloje Nr. eI-2632-968/2018 pareiškėjas siekė, jog būtų įformintas jo atleidimas, o šioje administracinėje byloje ginčija Įsakymą, kuriuo atleistas iš pareigų, bei siekia būti grąžintas į užimtas pareigas, kurios yra panaikintos. Teismas akcentavo, kad atsakovas nuosekliai nuo pranešimo apie pareigybių panaikinimą pareiškėjui siūlė užimti laisvas pareigas ir prašė iki 2018 m. kovo 29 d. pateikti savo nuomonę. Pareiškėjas savo poziciją išdėstė paskutinę įspėjimo dieną. Pareiškėjas pats pasirinko tokį ilgą apsisprendimo laikotarpį. Atsakovas, negavęs pareiškėjo pozicijos, negalėjo numatyti, jog jis atsisakys pareigų ir atsakovas privalės kreiptis į Profesinę sąjungą.

Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas garantijas pareiškėjui visą įspėjimo laikotarpį siūlyti užimti laisvas pareigas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo atleidimas 2018 m. balandžio 27 d. buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, t. y. atsakovo kreipimosi į VDI. Atsakovas nukėlė atleidimo termino pabaigą iki tada, kai VDI pateiks atsakymą. Ta aplinkybė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. pareiškėjui buvo paskelbta prastova, kurios teisėtumo pareiškėjas neginčijo, nekeičia byloje nustatytų aplinkybių, t. y. kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., o pats pareiškėjas 2018 m. kovo 30 d. atsisakė užimti laisvas pareigas. Šiuo laikotarpiu atsakovas neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir, teismo vertinimu, nepadarė procedūrinių pažeidimų.

VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje nurodė, jog nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra kaip nors susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad jokių kitų galimybių, išskyrus atleidimą pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, šioje situacijoje nebuvo. Teismo vertinimu, atsakovas, nesulaukęs atsakymo iš Profesinės sąjungos, atsižvelgdamas į VDI 2018 m. balandžio 25 d. priimtą sprendimą bei įvertinęs tai, kad pareiškėjas atsisakė jam siūlomų pareigybių, teisėtai ir pagrįstai Įsakymu 2018 m. balandžio 27 d. atleido jį iš užimamų pareigų. Teismas pareiškėjo skundo argumentų, kad su juo buvo susidorota dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, nepripažino pagrįstais.

Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, negali būti tenkintas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį neturtinė žala gali būti atlyginta tik nustačius visumą būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl duomenų apie išmokėjimą yra neesminiai, Įsakyme yra nurodytos mokėtinos sumos, pareiškėjas šių argumentų nedetalizavo, o tik abstrakčiai teigė, kad galbūt jam neteisingai apskaičiuota kompensacija už atostogas. 

III.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigė, kad jo atleidimui nebuvo gautas privalomas Profesinės sąjungos išankstinis sutikimas, nors pareiškėjas buvo Profesinės sąjungos valdymo organo narys (pirmininko pirmasis pavaduotojas). Pareiškėjo vertinimu, pranešimo išsiuntimas Profesinės sąjungos pirmininkui per vidinę dokumentų valdymo sistemą pažeidė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos pareigos įgyvendinimą. Profesinė sąjunga yra savarankiškas juridinis vienetas, o ne VMI padalinys, todėl pranešimas turėjo būti siųstas oficialiai nurodytu Profesinės sąjungos adresu ir užregistruotas VMI darbo organizavimo ir dokumentų valdymo sistemoje. VMI administracija, žiodama, jog Profesinės sąjungos pirmininkas serga jau ne vieną dieną ir jo nėra darbe, pateikė jam raštą netinkamu būdu ir netinkamu adresu. Atsakovas pareiškėjui nepranešė apie ketinimą kreiptis į Profesinę sąjungą dėl pareiškėjo atleidimo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo prieigą prie Profesinės sąjungos pirmininko tarnybinio elektroninio pašto ar galimybę naudotis tuo paštu.

Teisės aktai nenumato galimybės pratęsti ar nukelti atleidimo iš valstybės tarnybos ar įspėjimo termino, kai pareigybė panaikinama, todėl atsakovas nepagrįstai pareiškėjo atleidimo procedūrą nukėlė iki tol, kol bus gautas VDI sprendimas. Pareiškėjo socialinės garantijos nebuvo užtikrintos, nes nebuvo laikomasi imperatyviųjų teisės normų reikalavimų dėl įspėjimo terminų. Neatleidus darbuotojo per įspėjime nurodytą terminą, įspėjimas neteko galios. Nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo (2018 m. balandžio 27 d.) pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, jokie dokumentai, liudijantys, kad buvo mokėtas darbo užmokestis (atsiskaitymo lapelis), nebuvo pateikti.

Pareiškėjo vertinimu, prastova valstybės tarnyboje negalima (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016). Be to, prastovos paskelbimas asmeniui, kuris neužima jokių pareigų valstybės tarnyboje, yra negalimas. Todėl skųsti ar reikšti savarankišką reikalavimą dėl VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. P-258, kuriuo paskelbta prastova, nebuvo prasmės. Apie VDI sutikimą pareiškėjas sužinojo tik priėmus Įsakymą dėl jo atleidimo, todėl jo apskųsti negalėjo. VMI, atleisdama pareiškėją iš pareigų, vadovavosi neįsigaliojusiu, t. y. kurio apskundimo terminas nėra pasibaigęs, VDI sprendimu.

Pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta ne 2018 m. balandžio 3 d., o 2018 m. balandžio 27 d., todėl nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. VMI turėjo siūlyti pareiškėjui užimti laisvas pareigybes, kas nebuvo padaryta.Teismui buvo žinoma, kad 2018 m. balandžio 10 d. kilo darbo ginčas tarp pareiškėjo ir VMI, buvo iškelta administracinė byla Nr. eI-2632-968/2018, todėl darbo sutartis pagal DK 168 straipsnio 3 dalį negalėjo būti nutraukta.

Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, kad raštas, kuriuo buvo prašoma išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją iš darbo, buvo siųstas per vidinę dokumentų valdymo sistemą Profesinės sąjungos pirmininkui, siekiant užtikrinti kuo operatyvesnį šio dokumento įteikimą. VMI Personalo skyrius tuo metu neturėjo duomenų apie Profesinės sąjungos pirmininko nedarbingumą, nes Personalo skyrius apie asmens nedarbingumą informuojamas tik atostogų metu. VDI 2018 m. balandžio 24 d. išvadoje Nr. 1VD-104 nurodyta, kad VDI darbo grupė nenustatė, kad pareiškėjo atleidimas yra susijęs su jo naryste ar veikla Profesinėje sąjungoje ar darbo taryboje. VDI kreipėsi į Profesinę sąjungą, kuri atsakė, jog panaikinus pareiškėjo pareigybę, jis turėjo būti atleistas iš pareigų. Profesinė sąjunga atsisakė pateikti savo nuomonę dėl VMI prašymo, siūlydama šio VMI prašymo VDI nenagrinėti. Profesinė sąjunga apie ketinimą atleisti pareiškėją buvo informuota VDI. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie VMI norą susidoroti su juo, kaip Profesinės sąjungos nariu.

Atsakovas akcentavo, kad VMI į VDI bei Profesinę sąjungą anksčiau nesikreipė, nes VMI nebuvo žinoma, jog pareiškėjas nesutiks užimti jam siūlomų pareigų. Todėl tik 2018 m. kovo 29 d. kreiptasi tiek į VDI, tiek į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją, o pačiam pareiškėjui pranešta, kad jam įteikto įspėjimo termino pabaiga nukeliama iki VDI sprendimo priėmimo datos. 2018 m. kovo 30 d. VMI buvo gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame jis atsisako visų jam siūlomų pareigybių. Aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė VDI sprendimo, tik patvirtina faktą, kad tiek pareiškėjas, tiek Profesinė sąjunga neprieštarauja pareiškėjo atleidimui. Sprendimas dėl prastovos paskelbimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki bus gautas VDI sprendimas pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, o tai pagrindžia prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėtas atsiskaitymo lapelis. Pareiškėjas savarankiško reikalavimo dėl informacijos apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas pateikimo nereiškė.

Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu VMI neturėjo pareigos siūlyti jokių kitų laisvų pareigų ir nepadarė procedūrinių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad garantija, numatyta VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, turi būti įgyvendinama tik iki valstybės tarnautojo užimamos pareigybės panaikinimo (administracinė byla Nr. A662-1966/2012). Pareiškėjui buvo pasiūlytos visos laisvos pareigybės, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas. Pareiškėjas nurodė, jog atsisako visų jam siūlomų pareigybių, be to, pateikė teismui skundą dėl jo neatleidimo iš darbo. Pareiškėjas atsisakymą likti tarnyboje išreiškė likus tik dienai iki jo pareigybės panaikinimo. Bet kokiu atveju kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-3636-556/2019).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendžiant pagal turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, jog tiesioginis Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją VMI nebuvo pateiktas, tačiau šioje konkrečioje situacijoje aptariama aplinkybė negali būti pagrindu pareiškėjo atleidimą iš tarnybos pripažinti neteisėtu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, jog pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas tik gavus VDI sutikimą. Prieš VDI sutinkant dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų, pastaroji institucija kreipėsi ir į Profesinę sąjungą, kuri 2018 m. balandžio 20 d. VDI pateikė poziciją dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų. Profesinė sąjunga atsakyme VDI pažymėjo, kad VTĮ nenumato kitokio darbdavio elgesio modelio po to, kai pareigybė panaikinama, kaip tik atleisti šios pareigybės panaikinimo momentu atitinkamas pareigas užėmusį valstybės tarnautoją. Tuo pačiu VDI pasiūlyta VMI 2018 m. kovo 29 d. raštą (dėl išankstinio sutikimo atleisti) palikti nenagrinėtą. Teismas pastebėjo, jog Profesinės sąjungos atsakyme VDI neužsimenama, kad atleidimas sietinas su asmens veikla profesinėje sąjungoje. Nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja tvirtinimą, kad nors ir netiesiogiai, nevisiškai taip, kaip reikalauja teisinis reguliavimas, Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją buvo išreikštas bei šiuo konkrečiu atveju buvo pakankamas priimti Įsakymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Profesinei sąjungai buvo žinoma apie VMI prašymą ir, vadovaujantis tarpusavio bendradarbiavimo principu, nebuvo jokių kliūčių išdėstyti savo poziciją tiesiogiai ir VMI, bet tai dėl nežinomų priežasčių nepadaryta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra absoliučiai jokių įrodymų dėl to, jog pareiškėjas buvo atleistas dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, kad Profesinės sąjungos pozicija vis dėlto buvo išreikšta, kad nėra duomenų dėl VDI sprendimo apskundimo, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl Profesinės sąjungos negauto sutikimo atmetė.

Dėl kito pareiškėjo argumento, kad nebuvo pasiūlytos laisvos vietos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog pareiškėjui buvo siūlytos (2018 m. vasario 15 d., 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. kovo 28 d.) užimti laisvos pareigybės, tačiau siūlytų pareigybių 2018 m. kovo 30 d. paties pareiškėjo pareiškimu buvo atsisakyta. Nuo 2018 m. kovo 29 d. iki Įsakymo priėmimo kitų laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiko pareiškėjas, VMI nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos realizavimas buvo realus, pareiškėjas išreiškė valią, atsisakydamas tęsti valstybės tarnybą ir jos (valios) iki pat Įsakymo priėmimo nepakeitė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 27 d., kada buvo priimtas Įsakymas, laisvų pareigybių, kurių reikalavimus atitiktų pareiškėjas, VMI nebuvo, kad pareigybė buvo panaikinta 2018 m. balandžio 3 d., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nebuvo galimybės argumentaciją dėl paneigtos galimybės pareiškėjui užimti kitas pareigas pripažinti pagrįsta. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija tęsti tarnybą (valstybės tarnautojo sutikimu užimti kitas pareigas) buvo realiai užtikrinta. Atmesti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl prastovos ir nemokėto darbo užmokesčio, nes VMI 2018 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. P-258 2 punkte aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui bus mokama, ir tai buvo padaryta (atsiskaitymo lapelis, pridėtas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad šių tiriamų apeliacinio skundo argumentų kontekste yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat pažymėta, kad gautoje patikrinti administracinėje byloje VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimo apie pareigybės panaikinimą terminas nebuvo pažeistas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, buvo nukeltas tik pats atleidimo terminas, priimant įsakymą dėl prastovos (VTĮ 5 str.), nes nebuvo gauti Profesinės sąjungos ir VDI išankstiniai sutikimai dėl atleidimo iš pareigų (pastebėta, kad VMI turėjo elgtis atsakingiau ir rūpestingiau, bet esami trūkumai, t. y. stoka atsakingumo bei rūpestingumo, turint omenyje visas kitas bylos aplinkybes (tris kartus siūlyta užimti kitas pareigas, nesitikėjimas atsisakymo tęsti tarnybos santykius), todėl negali būti savarankišku pagrindu iš esmės tenkinti pareiškėjo reikalavimus), ir viso šio nukelto atleidimo termino metu pareiškėjui išlaikytos VTĮ numatytos garantijos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad susiklosčiusi faktinė bei teisinė situacija suponuoja pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo V. J. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 dalies 8, 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais.

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo atleistas iš pareigų, VMI negavus Profesinės sąjungos išankstinio sutikimo. Būtinybę gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą, atleidžiant tarnautoją iš valstybės tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. VDI 2018 m. balandžio 6 d. raštu prašė pateikti nuomonę dėl VMI Bendrųjų reikalų departamento Sistemos aptarnavimo skyriaus vyriausiojo specialisto atleidimo. VDI neprašė Profesinės sąjungos duoti sutikimo ar pateikti nuomonę dėl pareiškėjo, kaip Profesinės sąjungos valdymo organo nario, atleidimo. Šis aspektas nurodytas Profesinės sąjungos atsakyme, adresuotame VDI. Profesinė sąjunga taip pat paaiškino, kad panaikinus 2018 m. balandžio 3 d. pareiškėjo pareigybę pareiškėjas prarado valstybės tarnautojo statusą, todėl teikti nuomonę dėl asmens atleidimo iš neegzistuojančių pareigų Profesinė sąjunga nematė teisinio pagrindo. Profesinės sąjungos nepritarimą pareiškėjo atleidimui iš pareigų patvirtina Profesinės sąjungos atsakyme, adresuotame VDI, pateiktas prašymas informuoti Profesinę sąjungą apie VMI sutikimo atleisti pareiškėją apskundimo tvarką, taip pat VDI pateikti argumentai, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl narystės profesinėje sąjungoje. Byloje nėra įrodymų, kad Profesinė sąjunga turėjo galimybę susipažinti su VMI kreipimųsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti pareiškėją iki 2018 m. balandžio 26 d. įsakymo priėmimo. Be to, nenagrinėta, ar pareiškėjo atleidimas yra susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjo nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, taip pat nebuvo užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino tos aplinkybės, kad VMI, atleisdama pareiškėją, vadovavosi neįsigaliojusiu VDI sprendimu. Apie teisę apskųsti VDI sprendimą yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. eA-4948-575/2018). Tai yra akivaizdus DK 168 straipsnio 3 dalies pažeidimas, o tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino apeliacinio skundo argumentų, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilę ginčai taip pat buvo nagrinėjami kitose bylose, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktų pagrindu. Administracinėje byloje Nr. eI-2632-968/2018 buvo nagrinėjamas darbo ginčas tarp pareiškėjo, civilinėje byloje Nr. 2-13237-996/2018 buvo nagrinėjamas ginčas dėl rinkimų į VMI darbo tarybą rezultatų falsifikavimo. DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog darbo sutartis su darbuotojų atstovavimą įgyvendinančiais asmenimis negali būti nutraukta, kol vyksta darbo ginčas.

Pareiškėjas paaiškina, kad jam už prastovą buvo sumokėta, tačiau buvo sumokėta tam tikra dalis vidutinio darbo užmokesčio. Darbo užmokestis nuo 2018 m. kovo 30 d. iki atleidimo pareiškėjui nebuvo mokėtas. Pareiškėjui nėra aišku, kokiu pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad buvo nukeltas tik pats atleidimo terminas, nes įsakyme dėl prastovos kalbama tik apie pačią prastovą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 47 punkte padaryta išvada yra neteisinga, nes teismas, manydamas, kad yra mokamas darbo užmokestis ir išlaikytos visos VTĮ numatytos garantijos, galėjo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad prastova valstybės tarnyboje negalima.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

Atsakovo teigimu, šioje byloje nėra nei vieno iš pareiškėjo nurodytų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai išnagrinėjo šią konkrečią situaciją ir priimdami sprendimą tinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pozicija, jog Profesinei sąjungai nebuvo žinoma, kad atliekami procesiniai veiksmai dėl jo atleidimo, pareiškėjui esant Profesinės sąjungos valdymo organo nariu ir darbo tarybos nariu, yra klaidinanti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui atsakovas pranešė, jog dėl sutikimo jį atleisti kreipėsi į Profesinę sąjungą. Pareiškėjas iš pareigų buvo atleistas tik gavus VDI sutikimą. VDI, spręsdama dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją, įvertino visas aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjo dalyvavimu darbo taryboje, bet ir su jo dalyvavimu Profesinėje sąjungoje. Be to, VDI jokių argumentų dėl galimo pareiškėjo atleidimo dėl narystės Profesinėje sąjungoje nenurodė, kaip to nenurodė ir Profesinė sąjunga savo atsakyme VDI. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją buvo išreikštas bei šiuo konkrečiu buvo pakankamas priimti Įsakymą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad VMI rėmėsi neįsigaliojusiu VDI sprendimu, atsakovas pažymi, jog pareiškėjo atleidimas iš tarnybos netrukdė jam pateikti skundo dėl VDI sprendimo suteikti sutikimą atleisti iš darbo. Pareiškėjas šio klausimo pirmosios instancijos teismui nekėlė. Atsakovas teigia, kad pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 3 d. buvo paskelbta prastova ir jam DK 47 straipsnyje nustatyta tvarka buvo mokamas darbo užmokestis. VTĮ nustatyti aiškūs valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų pagrindai, todėl pareiškėjas klaidina teismą, prašydamas paaiškinti, kodėl jam nebuvo garantuota DK 168 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija.

Atsakovo vertinimu, iš nutarties, kuria užbaigta administracinė byla, motyvuojamosios dalies aišku, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi apeliacinės instancijos teismas. Kadangi pareiškėjas tiesiog nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu, nustatytomis teisiškai reikšmingomis bylai išspręsti aplinkybės ir padarytomis išvadomis dėl ginčo esmės, tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi tos pačios nuomonės, kad Profesinės sąjungos sutikimas dėl pareiškėjo atleidimo buvo gautas, todėl, atsakovo nuomone, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Profesinė sąjunga atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo pareiškėjo prašymą tenkinti ir procesą administracinėje byloje atnaujinti.

Profesinė sąjunga atkreipia dėmesį į tai, kad VMI nei oficialiai, nei neoficialiai nesikreipė į Profesinę sąjungą su paklausimu dėl išankstinio sutikimo atleisti pareiškėją. VDI sprendime remiasi neteisėtos sudėties VMI darbo tarybos nuomone (teismo sprendimu darbo tarybos rezultatai buvo panaikinti, bylos Nr. 2-13237-996/2018), VDI taip pat ignoravo faktą, kad dėl pareiškėjo buvo pradėtas tarnybinis tyrimas dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje (teismas pripažino neteisėtą pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą ir priteisė moralinės žalos atlyginimą administracinėje byloje Nr. eI-3397-968/2018).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Pareiškėjas V. J. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. 

Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Kaip buvo nurodyta, pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas trimis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – sprendimas ar nutartis yra be motyvų (8 p.); padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

EŽTT yra nurodęs, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad procesas tuo pagrindu, jog sprendimas ar nutartis yra be motyvų, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-136/2014; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010).

Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime (nutartyje) išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti procesą iš esmės grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dviejų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų: 1) VMI vadovavosi neįsiteisėjusiu VDI sprendimu, 2) VMI atleido pareiškėją iš pareigų, neatsižvelgusi į tai, kad buvo nagrinėjami ginčai tarp pareiškėjo ir atsakovo teismuose.

Vertinant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad vien tam tikrų argumentų neaptarimas teismo procesiniame dokumente, savaime negali būti tapatinamas su motyvų nebuvimu teismo procesiniame sprendime apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas įvertino byloje kilusio ginčo esmę ir ją detaliai aptarė. Taip pat šioje nutartyje teisėjų kolegija išsamiai pasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių, kurios turi būti vertinamos, kai asmuo yra atleidžiamas pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, bei dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuotų aplinkybių, dėl kurių jo atleidimas iš tarnybos turėtų būti pripažintas neteisėtu (dėl Profesinės sąjungos netiesiogiai išreikšto pritarimo, dėl to, ar pareiškėjo atleidimas yra susijęs su jo veikla Profesinėje sąjungoje, dėl atsakovo pareigos pasiūlyti kitas pareigas, taip pat dėl pareiškėjui suteiktų VTĮ garantijų), nurodė aktualų bylai teisinį reguliavimą ir motyvavo priimtą sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų. 

Šiuo aspektu primintina, kad VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Spręsdamas dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi įvertinti, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011; 2011 m. spalio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011 yra išaiškinęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-247/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Nagrinėjamu atveju ir buvo išnagrinėtos aplinkybės, ar pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai atleistas iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kartu įvertinant ir pareiškėjo skundo argumentus dėl Profesinės sąjungos sutikimo nebuvimo.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių pasisakė. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisakė dėl to, kad VMI rėmėsi neįsigaliojusiu VDI sprendimu. Kaip matyti iš nutarties 40 punkto, šias aplinkybes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnį ir VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (VMI atleido pareiškėją iš pareigų, negavus Profesinės sąjungos sutikimo), DK 168 straipsnio 3 dalį (VMI rėmėsi neįsiteisėjusiu VDI sprendimu). Pareiškėjas taip pat teigia, kad prastova valstybės tarnyboje yra negalima. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimą bei nukrypo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos. Iš dėstomų pareiškėjo prašyme argumentų matyti, kad šie argumentai yra glaudžiai susiję, todėl toliau bus vertinami kartu.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).

EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad EŽTT vertina teismo precedentų doktrinos svarbą ir pritaria, kad dinamiškas interpretavimas laikytina priemone, kuri suteikia teismui reikalingą lankstumą, siekiant apsaugoti Konvencijoje ir Protokoluose įtvirtintų teisių įgyvendinimą (žr. 2019 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje UAB „Orlen Lietuva“ prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45849/13). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (žr. 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad buvo atleistas iš pareigų, negavus Profesinės sąjungos sutikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šias aplinkybes išsamiai vertino bei dėl jų pasisakė apeliacinės instancijos teismas nutarties 35–40 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai suformuotos praktikos (nurodyta 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-92-261/2015), kad yra būtinas Profesinės sąjungos sutikimas atleidžiant iš tarnybos valstybės tarnautoją, kuris yra profesinės sąjungos renkamojo organo narys. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, detaliai išnagrinėjęs šioje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs šioje byloje susiklosčiusią iš esmės išskirtinę teisinę situaciją, nustatė, kad nors ir netiesiogiai, nevisiškai taip, kaip reikalauja teisinis reguliavimas, Profesinės sąjungos sutikimas atleisti pareiškėją buvo išreikštas bei šiuo konkrečiu atveju buvo pakankamas priimti Įsakymą, t. y. nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas, kuris yra renkamojo Profesinės sąjungos organo narys, galėjo būti atleistas iš valstybės tarnybos be Profesinės sąjungos sutikimo.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujino iš esmės nesutinka su minėta išvada, t. y. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę ir priimtu procesiniu sprendimu. Šiuo aspektu akcentuotina, kad minėta išvada padaryta įvertinus visus byloje surinktus įrodymus ir laikantis ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų. Tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios teisės (DK 168 str. 3 d.) pažeidimą bei nukrypo nuo formuojamos praktikos ir dėl to, jog VMI vadovavosi neįsiteisėjusiu VDI sprendimu, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje pasisakė apie darbuotojo teisę apskųsti VDI sprendimą. Teisėjų kolegija dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių neturi faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti proceso, nes pareiškėjas VDI sprendimo neskundė, nenurodė apeliacinės instancijos teismui jokių argumentų, kad ruošiasi skųsti šį sprendimą. Pažymėtina, kad šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas įvertino. DK 168 straipsnio 3 dalyje nurodytas darbo ginčas dėl VDI teritorinio skyriaus vadovo pagrįstumo ir teisėtumo, o ne kiti darbo ginčai. Akcentuotina, kad pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nagrinėjamos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su darbuotojo teise skųsti VDI sprendimą, o ne su valstybės tarnautojo atleidimu iš tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. 

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos administracinės teismų praktikos dėl prastovos (nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016), pažymi, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjami jokie pareiškėjo skundo reikalavimai dėl atsakovo priimti įsakymo dėl prastovos pagrįstumo ir teisėtumo ir netinkamo apmokėjimo už laikotarpį, kai buvo nukeltas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos terminas.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nebuvo pripažinta, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė įsakymą dėl prastovos, o buvo įvertinta susidariusi teisinė situacija, kai pareiškėjo atleidimo iš tarnybos terminas buvo nukeltas dėl to, kad nebuvo gauti Profesinės sąjungos ir VDI sutikimai atleisti pareiškėją, pareiškėjui buvo mokama už prastovą (apmokėjimo faktas buvo nustatytas remiantis 2018 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. P-258 ir atsiskaitymo lapeliu, pridėtu prie atsiliepimo į apeliacinį skundą). Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, įvertinus šios konkrečios aplinkybes ir proceso šalių pateiktus įrodymus (ABTĮ 56 str.), nesudaro pagrindo konstatuoti nukrypimo nuo formuojamos administracinių teismų praktikos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2611-146/2016 nagrinėtos ne tokios pat aplinkybės, kaip kad buvo nagrinėtos šioje byloje.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3636-556/2019 pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinės mokesčių inspekcijos profesinė sąjunga) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechanvičius

                                Ramūnas Gadliauskas

                                Dalia Višinskienė