Civilinė byla Nr. 2-2373/2013

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo B. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo B. A. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-826-440/2013 pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovui B. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei atsakovo B. A. priešieškinį D. Ž. ir V. Ž. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir be teisinio pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

                                          I. Ginčo esmė

Kreditorė D. Ž. pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininko B. A. 250 000 Lt skolos pagal paskolos sutartį, 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 15 d. (64 061 Lt) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo. Kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: areštavo skolininkui B. A. priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį, įkeisti, o jo nesant ar esant nepakankamai – areštuoti skolininkui priklausančias turtines teises, vertybinius popierius, pinigines lėšas, esančias kasoje ar kredito įstaigose, pas kitus trečiuosius asmenis reikalavimo sumos ribose, t.y. 314 061 Lt sumai.

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. išdavė teismo įsakymą dėl kreditoriaus pareikšto įsiskolinimo išieškojimo, tačiau, gavęs skolininko prieštaravimus ir ieškovės D. Ž. ieškinį, 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi šį teismo įsakymą panaikino, o bylą perdavė pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui.

Ieškovė D. Ž. atsakovui B. A. pareikštais ieškinio reikalavimais prašo priteisti iš atsakovo 250 000 Lt skolą bei 65 519 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 2 d., o taip pat procesines palūkanas. Nurodė, jog 2007 m. gegužės 24 d. sudaryta paskolos sutartimi paskolino atsakovui 250 000 Lt sumą, kurią atsakovas turėjo grąžinti iki 2008 m. sausio 1 d., tačiau negrąžino.

Atsakovas B. A. pareikštu priešieškiniu prašė pripažinti, kad paskolos sutartis tarp ieškovo pagal priešieškinį B. A. ir atsakovės pagal priešieškinį D. Ž., įforminta 2007 m. gegužės 24 d. Paskolos raštu dėl 250 000 Lt paskolos, yra nesudaryta; priteisti ieškovui pagal priešieškinį B. A. iš atsakovų pagal priešieškinį D. Ž. ir V. Ž. 100 000 Lt be teisinio pagrindo įgytų lėšų ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Šiaulių apygardos teisme 2013 m. rugpjūčio 12 d. buvo gautas atsakovo B. A. prašymas, kuriuo prašoma panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Prašyme nurodyta, kad ieškovė nėra tikėtinai pagrindusi savo reikalavimo, o priešingai – atsakovas yra tikėtinai pagrindęs savo priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad paskolos sutartis, įforminta 2007 m. gegužės 24 d. paskolos raštu, nebuvo sudaryta. Nagrinėjamu atveju nėra grėsmės, kad net ir ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jis nebus įvykdytas: pas ieškovę bei jos sutuoktinį yra beveik keturis kartus didesnė atsakovui priklausanti suma nei ieškovės šioje byloje iš atsakovo reikalaujama suma (įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, B. A. buvo priteista iš D. Ž. bei jos sutuoktinio V. Ž. 246 177,01 EUR skolos, 58 980,84 EUR palūkanų, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų bei procesinės palūkanos). Todėl net ir ieškinio tenkinimo atveju atsakovas B. A. savo prievolę ieškovei D. Ž. galės įvykdyti įskaitydamas reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi netenkino atsakovo B. A. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, jog atvejai, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos, yra įtvirtinti CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Jie yra siejami su teismo sprendimo įsiteisėjimu, o nagrinėjamu atveju byla dar nepradėta nagrinėti. Be to, atsakovas B. A. dar 2013 m. balandžio 3 d. su analogišku prašymu kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o teismas 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi netenkino jo prašymo. Pakartotinai pateikiamas prašymas savo turiniu yra labiau panašus į atskirąjį skundą, kurio pateikimo terminą atsakovas yra praleidęs. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti ieškovės D. Ž. ieškinio tikėtinu pagrįstumu. Tai, jog įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo sprendimu B. A. iš  D. Ž. ir V. Ž. yra priteista žymiai didesnė suma, nepanaikina grėsmės šioje byloje ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ir neįrodo įskaitymo galimybės, kadangi įsiteisėjusio sprendimo pagrindu jau yra pradėtas vykdymo procesas, o nagrinėjamoje byloje tik vyksta pasirengimo nagrinėti bylą teisme procesas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad taikytas laikinąsias apsaugos priemones būtų galima panaikinti CPK 148 straipsnyje numatytais atvejais. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė D. Ž. būtų kreipusis į antstolį dėl konkretaus atsakovo B. A. turto suradimo ir aprašymo, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės gali būti negaliojančios.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas B. A. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo  d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-2086-291/2013 taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sprendė vadovaudamasis CPK 150 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 148 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintais pagrindais, kadangi atsakovas naudojosi jam CPK 149 straipsnio 1 dalyje suteikta teise prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas su analogišku laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo prašymu yra kreipęsis į teismą, kadangi, nepaisant to, jog šio prašymo turinys yra panašus, jis yra grindžiamas esmine aplinkybe – Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo įsiteisėjimu, kuriuo pripažinta B. A. 305 157,85 EUR dydžio reikalavimo teisė skolininkų D. Ž. ir V. Ž. atžvilgiu.
3. Teismas visiškai nevertino atsakovo nurodytų argumentų, pagrindžiančių ieškovės D. Ž. ieškinio prima facie nepagrįstumą. Ieškinio nepagrįstumą patvirtina atsakovo priešieškinio tikėtinas pagrįstumas, kadangi atsakovui pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo niekada perduoti, o paskolos sutartis yra realinė.
4.    Net ir ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju nėra grėsmės, kad šioje byloje priimtas teismo sprendimas nebus įvykdytas, kadangi atsakovas turi solidarią reikalavimo teisę  D. Ž. ir V. Ž. atžvilgiu, kurią patvirtina įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimas dėl 305 157,85 EUR skolos bei procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo šios sumos, priteisimo.  Atsakovas B. A. neturi jokių galimybių šią sumą išieškoti iš skolininkų, kadangi minėtoje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo aprašyta turto, kurio vertė – 461 600 Lt. Be to, D. Ž. ir V. Ž. turi dar vieną kreditorių S. K., kuriam jie pagal vekselį skolingi 2 010 000 Lt.

Ieškovė D. Ž. ir atsakovas pagal priešieškinį V. Ž. atsiliepimu į atsakovo B. A. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas neviršija ieškovo pareikštų reikalavimų dydžio ir nėra išnykusios aplinkybės, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jis būtų įvykdytas.
2. Atsakovas B. A. savo vardu neturi jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Turimą turtą, pateikus ieškinį teismui dėl paskolos priteisimo, atsakovas pardavė, dėl ko Šiaulių apygardos teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-3961-722/2013 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
3. Tarpusavio skolų įskaitymas nebūtų galimas, nes pagal turto arešto duomenis visas atsakovo turtas ir piniginės lėšos yra areštuotos kitų kreditorių – AB Citadelė bankui atsakovas yra skolingas 396 638,08 EUR.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas. Būtent procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Remiantis bendra CPK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla dėl ginčo esmės, tiek ir pats jas pritaikęs teismas.

Viena iš apelianto atskirojo skundo argumentų grupių yra susijusi su iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis, kurios lemia grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinos pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo sąlygos, nebuvimą. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, laikinųjų apsaugos priemonių pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl galimu teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindu gali būti pripažįstamos aplinkybės, lemiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui išnykimą ar sumažėjimą tiek, kad tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas reikštų atsakovo teisių ir teisėtų interesų neproporcingą suvaržymą, prieštaraujantį proceso šalių lygiateisiškumui, teisingumui ir kitiems teisės principams. Proceso šalis (atsakovas), prašanti panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti aplinkybių, paneigiančių grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą, o ieškovas, siekdamas išvengti tokių priemonių panaikinimo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindo buvimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas B. A. grėsmės teismo sprendimo įvykdymui išnykimą sieja su nauja aplinkybe – jo reikalavimo teise ieškovei D. Ž. ir jos sutuoktiniui V. Ž., kaip solidariems skolininkams, kurios buvimas buvo pripažintas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012 (šis apygardos teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. liepos 29 d.). Minėtu sprendimu Klaipėdos apygardos teismas priteisė B. A. solidariai iš D. Ž. ir V. Ž. 246 177,01 Eur skolos, 58 980,84 Eur palūkanų, 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. metinių palūkanų nuo 305 157,85 Eur sumos nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi minėto teismo sprendimo pagrindu B. A. įgijo  neabejotiną ir vykdytiną 1 054 649,02 Lt dydžio reikalavimo teisę D. Ž., kaip solidarią prievolę turinčiai skolininkei (skolos suma nurodyta be procesinių palūkanų), kuri savo dydžiu žymiai viršija nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų sumą – 315 519 Lt. Šių aplinkybių pagrindu apeliantas, įrodinėdamas egzistuojančią prievolės pabaigos įskaitymu galimybę, grindžia grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje patenkinus ieškovės D. Ž. atsakovui B. A. pareikšto ieškinio reikalavimus ir įsiteisėjus tokią išspręsto ginčo baigtį nustatančiam teismo sprendimui, D. Ž. ir B. A. vienas kito atžvilgiu įgytų abipusių teisių ir pareigų, o jų vienas kito atžvilgiu turimos reikalavimų teisės atitiktų sąlygas, kurios yra būtinos tam, jog būtų galima atlikti šių reikalavimų  įskaitymą, kadangi ginčo šalis siejantys reikalavimai būtų priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Kadangi įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d., CPK 687 str. 3 d.)), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, kurią galėtų lemti bloga atsakovo B. A. turtinė padėtis, pašalina egzistuojanti prievolių pasibaigimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu galimybė. Įskaitymo atveju prievolės pasibaigimas sąlygotų ir teismo sprendimo įvykdymą, kurio užtikrinimo siekiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, sudarant prielaidas sklandžiai teismo sprendimo vykdymo proceso eigai. Tai sudaro pakankamą pagrindą pripažinti grėsmės būsimo galimai ieškovei D. Ž. palankaus teismo sprendimo įvykdymui sumažėjimą iki tokio lygmens, kad laikinųjų apsaugos priemonių (atsakovui priklausančio turto arešto) taikymas, esant minėtoms aplinkybėms, neproporcingai suvaržytų atsakovo B. A. teises, būtų neekonomiškas ir neprotingas.

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog skundžiamoje apygardos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, kad įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, pagrindu jau buvo pradėti vykdymo veiksmai, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Remiantis Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro duomenimis, nustatyta, jog ieškovė D. Ž. ir jos sutuoktinis V. Ž. yra ne tik atsakovo B. A. kreditoriai, kurių įsiskolinimo dydis apibrėžtas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, ir sudaro 1 054 649,02 Lt be procesinių palūkanų, bet ir kreditoriaus AB „Citadele“ banko, turinčio 395 746,29 Lt dydžio reikalavimo teisę, skolininkai, o V. Ž. yra ir kreditoriaus S. K., turinčio 2 010 000 Lt dydžio reikalavimo teisę, skolininkas. Taigi bendra D. Ž. ir V. Ž. įsiskolinimo kreditoriams suma, remiantis Turto arešto aktų registro ir minėto Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo duomenimis, preliminariai sudaro 3 460 395,31 Lt. Remiantis Turto arešto aktų registro duomenimis, šių reikalavimų įvykdymas yra užtikrintas tik skolininkams priklausančio nekilnojamojo turto areštu, kas leidžia daryti išvadą apie kito atsakovams priklausančio turto nebuvimą. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bendra D. Ž. ir V. Ž. priklausančių visų nekilnojamojo turto vienetų vidutinė rinkos vertė tesudaro 358 860 Lt. Remiantis Hipotekos registro duomenimis, visiems D. Ž. ir V. Ž. priklausantiems nekilnojamojo turto objektams yra įregistruota sutartinė hipoteka. Bendra hipotekos šalių nurodyta hipotekos objektų vertė – 2 251 490,5 Lt, kuri, nors ir yra didesnė už tą, kuri nurodyta Nekilnojamojo turto registre, tačiau vis tiek nepadengia visų D. Ž. ir V. Ž. įsiskolinimų. Iš Hipotekos registro duomenų taip pat matyti, jog kreditoriaus B. A. reikalavimo skolininkams D. Ž. ir V. Ž. įvykdymas, dėl kurio priteisimo buvo nuspręsta Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, buvo užtikrintas hipoteka (hipotekos šalių nurodyta bendra hipotekos objektų vertė 1 700 000 Lt). Tačiau, nesant objektyvių duomenų, kad įkeistas turtas užtikrintų visų solidarių skolininkų D. Ž. ir V. Ž. įsipareigojimų hipotekos kreditoriui B. A. įvykdymą (Nekilnojamojo turto registro duomenimis, šio įkeisto turto vertė tesudaro 128 460 Lt), o taip pat atsižvelgiant į šių skolininkų kitus kreditorius, jų reikalavimų dydį bei šių skolininkų turtui nustatytus apsunkinimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja reali tikimybė, kad kreditoriaus B. A. reikalavimas solidariems skolininkams D. Ž. ir V. Ž., atsiradęs minėto Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo pagrindu, liks iš dalies neįvykdytas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog realiai egzistuojanti ginčo šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo galimybė sudaro pagrindą nagrinėjamu atveju panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šią išvadą patvirtina ir egzistuojančios teisinės prielaidos, patvirtinančios, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokios grėsmės, kad ieškovei palankus teismo sprendimas ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti neįvykdytas. Visų pirma, vykdomosios bylos užbaigimas, grąžinus išieškotojui vykdomąjį dokumentą, kai skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma (CPK 631 str. 1 d. 2 p., 632 str. 1 d. 2 p.), neturi teisinės reikšmės skolininko prievolės kreditoriui pasibaigimui materialiąja prasme. Kadangi išieškojimo negalimumas, vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012, nesąlygotų skolininkės D. Ž. prievolės kreditoriui B. A. pasibaigimo, todėl, esant ieškovei D. Ž. palankiam teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje, kuris būtų priimtas ir įsiteisėtų jau po to, kai būtų užbaigta minėta vykdomoji byla, jo įvykdymas būtų užtikrintas egzistuojančia priešpriešinių vienarūšių prievolių įskaitymo galimybe (CK 6.130 str.). Antra, pažymėtina, jog teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjamu atveju taip pat užtikrina ir egzistuojanti priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymo vykdymo procese galimybė (CPK 687 str.). Kadangi dviejų lygiagrečiai vykstančių vykdymo procesų atveju tiek B. A. reikalavimas, tiek ieškinio tenkinimo atveju galimai atsirasiantis D. Ž. priešpriešinis reikalavimas būtų toje pačioje išieškojimo eilėje (CPK 754 str. 4 d.), teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymą užtikrintų įstatyme vykdymo proceso metu numatyta įskaitymo galimybė (CPK 687 str. 3 d.). Galiausiai, pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovė D. Ž., siekdama užsitikrinti realų galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pasinaudodama prievolių teisėje įtvirtintu prievolės pabaigos jos įskaitymu būdu, turi teisę kreiptis į teismą dėl kitos laikinųjų apsaugos priemonių rūšies taikymo nagrinėjamoje byloje, o būtent – kreiptis dėl išieškojimo vykdymo procese (vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-857-513/2012) sustabdymo nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų sumos ribose, jeigu pateiktų įrodymų, jog jos turto pakanka apelianto ir kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, būtent ši laikinoji apsaugos priemonė nagrinėjamoje byloje žymiai geriau užtikrintų ginčo šalių lygiateisiškumą bei ekonomiškumo principo vykdymo procese įgyvendinimą bei maksimaliai užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju.

Pažymėtina, jog skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje padaryta išvada dėl galimo laikinųjų apsaugos priemonių negaliojimo CPK 147 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu pagrindu, nesant duomenų apie atsakovui priklausančio turto aprašymą, yra grįsta tik prielaidomis, kadangi Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro duomenys patvirtina, jog ieškovė kreipėsi dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo į antstolį ir jis šią pareigą įgyvendino.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartis yra naikintina ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas išspręstinas iš esmės, panaikinat nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovo B. A. atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 337 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų šio apeliacinio proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų ir jų nevertina, kadangi, nustačius savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą, kiti argumentai neturi teisinės reikšmės šio klausimo išsprendimui arba jų vertinimas būtų perteklinis.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išspręsti iš esmės – panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: B. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, turto, esančio pas trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį, bei įkeisti, o jo nesant, ar esant nepakankamai – skolininkui priklausančių turtinių teisių, vertybinių popierių, piniginių lėšų, esančių kasoje ar kredito įstaigose, pas kitus trečiuosius asmenis, areštą 314 061 Lt sumai.

Nutarties nuorašą nedelsiant išsiųsti viešo registro tvarkytojui.

Teisėjas                                                                                     Artūras Driukas