Administracinė byla Nr. A-509-822/2017

                                                               Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00446-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Ž. R. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 31 d. jo laisvė Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) buvo ribojama, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t. y. neužtikrinant 5 kv. m minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Priešingu atvejus yra šiurkščiai pažeidžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis. Be to, kamerose būdavo drėgna, šalta, langai maži ir nešvarūs, todėl į kameras nepatekdavo natūrali šviesa, būdavo tamsu. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto. Indus ir drabužius reikėdavo plauti šaltu vandeniu. Kalinimas perpildytose ir teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pažeidžia ne tik Konvencijos 3 straipsnio ir Konstitucijos 21 straipsnio reikalavimus, bet gali būti prilyginamas ir kankinimui, garbės ir orumo pažeidimui. Šiaulių TI apribojo pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, nes jam nebuvo išduoti sezoną atitinkantys drabužiai. Dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, todėl yra įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą  prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad nuo 2010 m. gegužės 11 d. minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra nustatytas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra ne 5 kv. m, o – 3,6 kv. m. Ginčui aktualiu laikotarpiu (87 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 27 ir Nr. 40. Kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų skaičius kito, todėl tam tikromis dienomis pareiškėjui buvo garantuotas minimalus kameros plotas. Šiaulių TI negali daryti įtakos atvykstančiųjų skaičiui, todėl gali susidaryti situacijos, kai suimtieji yra laikomi perpildytose kamerose. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir t. t. Šiaulių TI taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – Higienos norma HN76:2010) reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, be to, Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl langų didinimas ar vėdinimo sistemos įrengimas negalimas. Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatas, kameroje turi būti užtikrintas šalto vandens tiekimas. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atitvertas mūrine sienele, o praėjimas – durimis arba užuolaida. Drabužiais suimtieji aprūpinami pagal galimybę, pareiškėjo prašymu jam buvo išduoti sezoniniai drabužiai, tačiau dalies jų pareiškėjas atsisakė dėl netinkamo dydžio. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Šiaulių TI pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo Ž. R. skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ž. R. Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 31 d. ir įstaigoje praleido 87 dienas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m) ir Nr. 40 (plotas 22,93 kv. m), su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Per ginčijamą laikotarpį (87 dienas) 3,6 kv. m  kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 34 dienas, t. y. nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. 2014 m. spalio 21 d. ryte, 2014 m. spalio 25 d. vakare, nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., 2014 m. lapkričio 7 d. ryte, 2014 m. lapkričio 10 d. vakare, 2014 m. lapkričio 12 d. vakare, 2014 m. lapkričio 13 d. ryte, 2014 m. lapkričio 20 d. vakare, nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 26 d. ryte, 2014 m. lapkričio 28 d. ryte, 2014 m. gruodžio 1 d. ryte, 2014 m. gruodžio 9 d. vakare, nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d.

Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo trūko privatumo, buvo apsunkintas jo judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose buvo tamsu, yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuotos, todėl negali būti teismo įvertintos.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, tardymo izoliatorių ir kalėjimų kamerų tipo patalpose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (21 p.). Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad šie reikalavimai Šiaulių TI buvo užtikrinti. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Per mechaninę patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemą vėdinamos tik tos patalpos, kuriose tokia sistema įrengta.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Higienos normos HN 76:2010 21 p. nustatytas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskiroje patalpoje, taip pat taikomas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms.

Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąrašą, todėl šio pastato rekonstrukcija ar kapitalinis remontas nėra galimi, todėl sanitarinio mazgo atitvėrimas mūrine sienele atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalį, suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Pagal pareiškėjo prašymą 2014 m. lapkričio 13 d. jam buvo išduoti megztinis, marškiniai ir dveji marškinėliai, tačiau megztinį ir marškinius pareiškėjas grąžino dėl netinkamo dydžio (b. l. 104). Kiti drabužiai pareiškėjui išduoti nebuvo. Šiaulių TI tvirtino, kad pareiškėjas sezoniniais drabužiais buvo aprūpintas pagal galimybes, o duomenų, ar būnant Šiaulių TI buvo užtikrinta jo teisė pasivaikščioti gryname ore, neturi (b. l. 93–95). Įvertinęs tai, kad Šiaulių TI neužtikrino Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareiškėjo teisės, nepaneigė pareiškėjo argumentų, kad nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, teismas konstatavo, kad šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra pagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 87 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės sveikatos būklei, konstatavo, kad Ž. R. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas Ž. R. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – pareiškėjui priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą  prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje iš viso buvo 87 sienas, iš jų 34 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Tačiau nenustatė, kad sanitarinio mazgo įrengimas neatitinka nustatytų reikalavimų, taip pat neužfiksuota aplinkybių, kad dėl pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų sutrikusi jo sveikata, fizinė sveikatos būklė ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinamojo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu.

Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI) netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. 

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 31 d., teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. sausio 31 d. praleido 87 dienas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m) ir Nr. 40 (plotas 22,93 kv. m). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punkte nustatyta kameros ploto norma vienam asmeniui nebuvo užtikrinta 34 dienas, t. y. nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 20 d. 2014 m. spalio 21 d. ryte, 2014 m. spalio 25 d. vakare, nuo 2014 m. spalio 26 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d., 2014 m. lapkričio 7 d. ryte, 2014 m. lapkričio 10 d. vakare, 2014 m. lapkričio 12 d. vakare, 2014 m. lapkričio 13 d. ryte, 2014 m. lapkričio 20 d. vakare, nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., 2014 m. lapkričio 26 d. ryte, 2014 m. lapkričio 28 d. ryte, 2014 m. gruodžio 1 d. ryte, 2014 m. gruodžio 9 d. vakare, nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pasisakydamas dėl gyvenamųjų kamerų įrengimo, Šiaulių TI patvirtino, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Kadangi iš Šiaulių TI nurodytų aplinkybių apie sanitarinio mazgo įrengimą matyti, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu (iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje, žr., pvz., 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016 ir kt.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suimtieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduoti marškiniai, dveji marškinėliai ir megztinis, tačiau megztinį ir marškinius pareiškėjas grąžino dėl netinkamo dydžio (b. l. 104).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių TI neužtikrino Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareiškėjo teisės.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Šiaulių TI veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas, kalėdamas aukščiau nurodytomis sąlygomis Šiaulių TI, patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmiau aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl ją pakeisti (padidinti) nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė