Pranešėjas Rimas Švirinas                                                           Baudžiamoji byla Nr. 1A-698-319-2013

Teisėja Edita Dambrauskienė                                          Teisminio proceso Nr. 1-63-1-00297-2012-4

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.2.1; 2.4.6.2.2.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E  N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m.  gruodžio 19 d.

Kaunas

  Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Algimanto Smolsko ir Viktoro Preikšo,  sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Sigitai Maskeliūnienei, nuteistajai V. K., jos gynėjai advokatei Valdai Grigonytei, nukentėjusiojo M. L. atstovui Algiui Zimnickui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. L. ir nuteistosios V. K. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal  Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio1dalį laisvės apribojimu aštuoneriems mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie paskirtos griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas  vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 5 punktu, V. K. įpareigota per visą laisvės apribojimo bausmės laiką nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu; per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinta.

Civilinio ieškovo J. L., atstovaujamos įstatyminio atstovo M. L., ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista J. L. iš V. K. 500 Lt (penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio priėmimo teisme dienos (2012-12-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje J. L. civilinis ieškinys atmestas. Civilinio ieškovo M. L. civilinį ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

kad V. K. nuteista už tai, kad ji, 2012 m. gegužės 26 d. apie 15.00 val. namo, esančio adresu (duomenys neskalbtini) , Žaslių sen., Kaišiadorių r., kieme, suduodama nukentėjusiajam M. L. ne mažiau kaip 10 kartų mediniu kuoliuku į dešinį petį ir galvos sritį, sukėlė jam fizinį skausmą.      

Be to, ji 2012 m. gegužės 26 d. apie 15.15 val. namo, esančio adresu (duomenys neskalbtini) , Žaslių sen., Kaišiadorių r., kieme, sugriebusi mažametei nukentėjusiajai J. L., gim. 2006 m., abiem  rankomis už kaklo, ją papurčius ir numetus ant žemės, sukėlė jai fizinį skausmą. 

Nuteistoji V. K. apeliaciniu skundu prašo ją pagal BK 140 str. 1 dalį išteisinti, o pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir atmesti iš dalies patenkintą civilinį ieškinį. Nurodo, jog siekiant bylą išnagrinėti objektyviai pagal apeliacinį skundą, prašo atnaujinti byloje įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti jos seserį J. D., kuri yra byloje pripažintos nukentėjusiosios J. L. motina ir paskirti mažametei J. L. psichologinę - psichiatrinę ekspertizę. Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neištyręs visų įrodymų, nepatenkino jos prašymų, kuriuos jis teikia apeliacinės instancijos teismui, todėl byloje liko daug nepašalintų prieštaravimų ir abejonių dėl jai pareikštų kaltinimų, o nuosprendyje nuteistajai pareikštus kaltinimus vertino nukentėjusiojo asmens naudai, pažeidžiant in dubio pro reo principą. Apeliantė teigia, kad  byloje nėra jokios medikų išvados apie patirtą smurtą ar jo žymes ant nukentėjusiojo M. L. kūno, kas galėtų patvirtinti jo parodymus, tačiau pirmos instancijos teismui tokių įrodymų visiškai nereikėjo. Skunde nurodo, kad nors teismas nuosprendyje ir atsižvelgia, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjęs asmuo ir kad paties įvykio niekas nematė, bet vis tiek visus įrodymus neteisėtai vertino nukentėjusiojo naudai ir jis jo parodymų pagrindu pripažino ją karta.

Apeliantė nurodo, jog teismas atmetė nukentėjusiojo M. L. civilinį ieškinį, nors pirmos instancijos teismas, matydamas kaltės pagrįstumą, paprastai tenkina nukentėjusiojo asmens pareikštą civilinį ieškinį, priteisdamas jį visą ar iš dalies, šiuo atveju civilinio ieškinio atmetimo motyvai yra pagrįsti ir aplinkybės vertinamos nuteistosios naudai, bet teismui nekyla jokių abejonių dėl jos pripažinimo kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantės nuomone, dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra surinkta neginčijamai jos kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl dėl M. L. sumušimo ji turėtų būti išteisinta.

Dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. K. atžvilgiu, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, o būtent: pažeidė  Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 straipsnio ir 20 straipsnio reikalavimus, nes nepagrįstai atmetė prašymus dėl psichologinės-psichiatrinės ekspertizės skyrimo mažametei J. L. ir dėl garso įrašo pagarsinimo dalyvaujant liudytojui D. B., tokiu būdu, pirmos instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo neobjektyvus ir šališkas nuteistosios atžvilgiu. Teismas neatsižvelgė į jos ir kitų proceso dalyvių - nukentėjusiojo bei liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, jų nepašalino ir nuosprendį pagrindė nesilaikydamas BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų įrodymus vertinti kaip visumą o ne atskirai vieną nuo kito, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes.

Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi vien suinteresuotos šalies - nukentėjusiojo M. L. ir jo giminaičių T. ir D. S. parodymais, nors ji nuo pat bylos tyrimo pradžios savo kaltę neigė, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nevertino jos  kaltę paneigiančių įrodymų, o pripažindamas įrodymais tik nukentėjusiojo naudai patvirtinančius bylos duomenis ir akivaizdžiai šališkai, neatsižvelgdamas į visų bylos aplinkybių visumą netinkamai juos vertindamas pažeidė BPK 7 straipsnyje nustatytų bylų rungimosi principą konstitucinę teisę į sąžiningą teismo procesą. Apeliantė atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad po incidento nei pats M. L. nei jo dukra J. L. pas jokius medikus nesilankė ir nesigydė, taigi, jokių objektyvių įrodymų dėl tariamo sužalojimo nėra surinkta. Pagal 2012 m. birželio 21 d. specialisto išvadą Nr. G 1583/12 (02), apžiūrėjus J. L., žymių kūne nekonstatuota. Apeliantės nuomone, liudytojų parodymai dėl šio įvykio nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais neturėjo vadovautis.

Skunde apeliantė nurodo, kad jos atžvilgiu baudžiamoji byla turėtų būti nutrauktina, ją išteisinant, nesurinkus pakankamai jos kaltės  įrodymų. Be to, apeliantės nuomone, jos veiksmus vertinant formaliai ir laikant, kaip mergaitės netyčinį užkliudymą ir pastūmimą, jie galėtų būti kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl veikos vertinimo kaip mažareikšmės, būtų pagrindas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. L. prašo pakeisti  nuosprendį,   pripažįstant,  kad  V. K. veiksmuose  nėra  baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirti jai laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams. Priteisti jam iš K. 5 000 Lt (penkis tūkstančius litų) neturtinę žalą ir 1937,40 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt septynis litus 40 centų) turtinę žalą, taip pat priteisti procesines 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.37 straipsniu.

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvu, kad V. K. veiksmus įtakojo jo išsakyti necenzūriniai žodžiai nuteistosios atžvilgiu, kas teismo požiūriu visiškai eliminuoja neturtinės žalos priteisimą atsižvelgiant į universalius proceso principus bei  CK 6.282 straipsnį, toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nurodo, kad teismas netinkami taikė CK 6.250, 6.282 ir 6.283 straipsnius, teismo sprendimas dėl neturtinės žalos neskyrimo ir sumažinimo J. L. ir M. L. nuosprendžio kontekste yra nepagrįsti, o J. L. ir M. L. prašoma priteisti atitinkamai 3000 Lt ir 2000 Lt neturtinė žala yra reali, kadangi ji yra finansiškai pajėgi sumokėti minėtas sumas.  Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį dėl teisinės pagalbos išlaidų M. L. ir J. L., tik formaliai išvardindamas teisės normas, kurios reglamentuoja net ne tuos teisinius santykius, nesilaikydamas  BPK X skyriaus normų reikalavimų.

Atsikirtimuose į M. L. apeliacinį skundą V. K. nurodo, kad su M. L. apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame keliami nepagrįsti reikalavimai dėl jai teismo paskirtos bausmės padidinimo. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmos instancijos teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi tenkindamas nukentėjusiojo M. L. prašymą priteisė atstovavimo išlaidas (1452 Lt) ir ji šios nutarties neskundė. Apeliantė mano, kad nepagrįstas apelianto M. L. reikalavimas priteisti turtinę žalą dėl nebuvimo darbe, kas sudaro 485, 40 Lt, nes teismas nuosprendyje dėl to tinkamai pasisakė.

Atsikirtimuose į V. K. apeliacinį skundą M. L. nurodo, kad apeliantė savo skunde nepagrįstai nurodo, kad įrodymų patvirtinančių jos kaltę nėra. Jo nuomone, teismas, tinkamai įvertino jo bei liudytojų J. D., J. L. parodymus ir padarė teisingą išvadą dėl apeliantės kaltės. Apeliantas nurodo, kad teismas 2013 m. gegužės 278 d. nutartimi  priteisė iš V. K. atstovavimo išlaidas, kurios sudarė 1452 Lt, ir 2013 06-06 nutartimi atmetė jo prašymą dėl  išlaidų susijusių su darbo užmokesčiu. Su šiomis teismo nutartimis jis sutinka, jų neskundė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, tinkamai nustatė įvykio aplinkybes ir teisingai kvalifikavo V. K. veikas pagal BK 140 striapsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį. 

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimo metu nukentėjusysis M. L. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad su nuteistąja V. K. susitaikė ir prašo jos atžvilgiu bylą nutraukti. Taip pat nukentėjusysis M. L. pateikė pareiškimą ir nurodė, kad, kad jo mažametė dukra J. L. susitaikė su nuteistąja, jis kaip tėvas ir įstatyminis atstovas nuteistajai taip pat jokių pretenzijų dėl dukrai sukelto fizinio skausmo nereiškia ir prašo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį bylą V. K. atžvilgiu nutraukti BK 38 straipsnyje nurodytais pagrindais. 

Prokurorė tokiems  prašymams neprieštaravo.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantų skunduose išdėstytų argumentų.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nėra kliūčių baudžiamąją bylą nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

Prokuroro surašytame kaltinamajame akte V. K. veika dėl M. L. sukelto fizinio skausmo buvo kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistosios V. K. veika perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pagal BPK 407 straipsnį baudžiamoji byla dėl nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje yra privataus kaltinimo byla. Baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta speciali perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūra. BPK 416 straipsnis nustato, jog privatus kaltintojas turi teisę iki baigiamųjų kalbų pabaigos atsisakyti kaltinimo arba susitaikyti su kaltinamuoju. Privataus kaltinimo bylų ypatumai yra tie, jog privataus kaltinimo veikos neretai įvyksta tarp kaimynų, giminių dėl buitinės nesantaikos, asmeninių nesutarimų ir kitų panašių konfliktų ir patirtą skriaudą objektyviai sunku įvertinti, todėl įstatymas numato, kad tam tikrais atvejais tik pats nukentėjusysis turi  spręsti, ar verta kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Kadangi įstatymas numato, jog privataus kaltinimo bylose proceso iniciatorius yra pats nukentėjusysis, tik nuo jo priklauso, ar bus pradėtas privataus kaltinimo procesas ar ne, bus patrauktas atsakomybėn asmuo, ar ne. Įstatymas numato galimybę kaltintojui ir asmeniui, kurio atžvilgiu pradėtas privataus kaltinimo procesas, susitaikyti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje. Privataus kaltinimo bylose proceso inicijavimas ir jo tolesnis vykdymas priklauso nuo nukentėjusiojo valios, todėl nukentėjusiajam susitaikius su kaltinamuoju procesas nutraukiamas. Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius.

Pirmosios instancijos teisme BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas nebuvo išpildytas, nes nukentėjusiojo M. L. nebuvo paklausta dėl galimybės susitaikyti su nuteistąja V. K.. Pažymėtina tai, jog 2010 m. liepos 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo apžvalgoje „Dėl baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, taikymo teismų praktikoje“ nurodoma, jog remiantis BPK 416 straipsnio 1 dalimi, privatus kaltintojas gali susitaikyti su kaltinamuoju iki baigiamųjų kalbų pabaigos. Pagal formuojamą teismų praktiką, galimybė susitaikyti ir baudžiamąjį procesą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu yra ir privataus kaltinimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos  teismo posėdyje šis pažeidimas buvo pašalintas. Teismo posėdžio metu  buvo pateikti jau aukščiau minėti duomenys, patvirtinantys nukentėjusiojo  M. L. ir nuteistosios V. K. susitaikymą ir prašymą  baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukti.

BPK 327 straipsnio 1 punktas numato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 - 9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Šiuo atveju, tokia aplinkybė byloje nustatyta, todėl baudžiamoji byla nutrauktina nukentėjusiajam M. L. ir nuteistajai V. K. susitaikius (BPK 3 str. 1 d. 5 p.).

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų ir tai buvo nustatyta primos instancijos teismo nuosprendyje, nuteistoji V. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltę dėl BK 140 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos neigė, nurodydama, kad J. L. pastūmė atsitiktinai, už kaklo jos negriebė ir nenumetė ant žemės.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. K. kaltę pripažino ir nurodė, kad po konflikto su M. L. ji buvo įpykusi ir tuo metu pribėgusią J. L. sugriebė už kaklo, pastūmė ir parvertė ant žemės. Su J. L. ir jos tėvu susitaikė ir dėl padarytų veiksmų gailisi.

V. K. padarytą nusikalstamą veiką pirmos instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 140 striapsnio 2 dalį ir šis nusikaltimas priskiriamas prie tyčinių nesunkių (BK 11 str. 3 d.). Kaip matyti iš V. K. parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje ji kaltę pripažino. Nukentėjusysis M. L. atstovaudamas mažametės nukentėjusiosios J. L. interesus, nurodė, kad su V. K. susitaikė, sutarė dėl padarytos žalos atlyginimo ir prašo teismo pateiktą susitarimą patvirtinti ir bylą V. K. atžvilgiu nutraukti.

Nuteistoji anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą,  anksčiau nebuvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikiusi su nukentėjusiuoju asmeniu, todėl teisėjų kolegijai yra pagrindo manyti, kad ji nedarys naujų nusikalstamų veiksmų. Esant tokių aplinkybių visumai ir visiems pagrindams, numatytiems BK 38 straipsnyje, teisėjų kolegija mano, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria nuteistoji pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, naikintina (BPK 327 str. 2 p.), V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina ir byla jos atžvilgiu nutrauktina jai susitaikius su nukentėjusiąja.    

Kolegija pažymi, kad teismo nuosprendžio revoliucinėje dalyje nurodyta, kad V. K. išteisinta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad V. K. buvo kaltinama, ir motyvuose nurodyta, kad ji išteisintina pagal BK 284 str. 1 d., t. y. už viešosios tvarkos pažeidimą. BK 281 str. numato atsakomybę už  kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus ir tai niekaip nesusiję su nuosprendyje aptartomis aplinkybėmis. Akivaizdu, kad nuosprendžio revoliucinėje dalyje padaryta aiški rašybos klaida, kuri ištaisytina. Toks ištaisymas nekeičia skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio teismo nuosprendžio esmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 ir 2 punktais,

n u s p r e n d  ž i a :

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendį panaikinti.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamąjį procesą V. K. atžvilgiu nutraukti nukentėjusiajam M. L. ir nuteistajai V. K. susitaikius. 

Už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti BK 38 straipsnio pagrindu jai susitaikius su nukentėjusiąja J. L. ir bylą nutraukti.  

Patvirtinti tarp M. L. ir V. K. sudarytą susitarimą dėl žalos atlyginimo: V. K. iki 2016 m. gruodžio 1 d. atlygina patirtas išlaidas  už teisinę pagalbą - 2800 (du tūkstančius aštuonis šimtus) litų ir neturtinę žalą 2000 (du tūkstančius) litų, pervedant pinigus į J. L. sąskaitą Nr.  (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, mokant po 200 litų iki einamojo mėnesio 30 dienos.

V. K. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Ištaisyti nuosprendžio revoliucinėje dalyje padarytą rašybos klaidą dėl V. K. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir laikyti, kad ji išteisinta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Išaiškinti V. K., kad jeigu ji per vienerius metus padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas jos padarytas nusikalstamas veikas, jeigu ji per vienerius metus padarys naują tyčinį nusikaltimą, sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                   Rimas Švirinas

Teisėjai                                 Viktoras Preikšas

                          Algimantas Smolskas