Administracinė byla Nr. eA-5553-261/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00732-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos pareiškimą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – V. S., V. T., K. K., J. Š.) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2016 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (SK-165)SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, jog Inspektorius Sprendimu konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, bei nusprendė: 1) pripažinti J. Š., V. S., V. T. ir K. K. skundą dėl Druskininkų savivaldybės oficialioje svetainėje (www.druskininkai.lt, 2015 m. gegužės 27 d., 2015 m. rugpjūčio 25 d., 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. rugsėjo 24 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu; 2) įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – Druskininkų savivaldybės administraciją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimų.
3. Pareiškėjas teigė, jog Inspektorius Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad Administracija prilyginama viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), nors VIĮ 22 straipsnio 6 dalyje nustatytas priešingas imperatyvas. Inspektorius negalėjo vertinti Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje skelbiamos informacijos atitikties VIĮ.
4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog su skundu dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtos informacijos į Inspektorių kreipėsi keturi pareiškėjai: J. Š., V. S., V. T., K. K., kurie teigė, kad 4 (keturiose) publikacijoje, skirtingu laiku paskelbtoje interneto svetainėje www.druskininkai.lt buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti jų, kaip opozicijos Druskininkų savivaldybės taryboje ir kaip atskirų jos narių, garbę ir orumą. Inspektorius Sprendime nurodė, kad „skundo dalį dėl galimo garbės ir orumo pažeidimo nagrinės tik konkrečių skundą pateikusių asmenų atžvilgiu“. Administracijos nuomone, Inspektorius Sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo nurodyti, kurių asmenų atžvilgiu pažeidimas konstatuotas, o kurių – ne, todėl Sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka viso Sprendimo turinio.
5. Administracija nurodė, jog Administracija, skelbdama 2015 m. gegužės 27 d. publikaciją, vykdė savo prievolę informuoti visuomenę apie Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį, jame svarstytus klausimus ir priimtus ar nepriimtus sprendimus. Skelbiant teiginius, kuriuos Inspektorius pripažino neatitinkančiais tikrovės, Administracija rėmėsi anksčiau visuomenės informavimo priemonėse paskelbta (2014 m. birželio 24, „Jūros banga iškilo Druskininkuose“, interneto svetainė www.tv3.lt) ir nepaneigta informacija. Tokiu atveju, V. T. savo galimai pažeistas teises turėjo ginti kreipdamasis į šią informaciją paskelbusią visuomenės informavimo priemonę, o ne į Druskininkų savivaldybės administraciją ir Inspektorių.
6. Pareiškėjas pažymėjo, jog Administracija neturėjo galimybės pateikti Inspektoriui išsamių paaiškinimų dėl pareiškėjų skundo, neturėjo galimybės suformuoti teisinės savo pozicijos ir paaiškinimų būtent dėl pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, skundo.
7. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Inspektorius nurodė, jog pareiškėjas, kaip savivaldybės institucija, kuri naudojasi jos valdomu viešuoju resursu – iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikoma informacine visuomenės informavimo priemone, turi laikytis VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje nustatyto imperatyvo.
9. Atsakovas pabrėžė, jog Administracija paskelbė ne tik Druskininkų savivaldybės tarybos ir komitetų posėdžių medžiagą, bet ir daug subjektyvių vertinimų, papildomų, su posėdžiais nesusijusių detalių, t. y. nuolatos aprašomas opozicijos narių veiklos netinkamumas, neigiamo konteksto biografijos faktai pateikiami išimtinai tik apie opozicijos narius, dažniausiai nenurodomi konkretūs šaltiniai. Tai reiškia, kad visuomenė ne tik informuojama apie savivaldybės veiklą, bet ir susiduria su politinio atspalvio, tendencinga, į konkrečius asmenis nukreipta vienpusiška informacija.
10. Inspektorius nurodė, jog netinkamas Administracijos elgesys informuojant visuomenę jos valdomoje interneto svetainėje patenka į Žurnalistų etikos inspektoriaus prižiūrimą visuomenės informavimo sritį. Inspektorius turėjo pareigą konkrečiu atveju tirti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje apie juos paskelbtą informaciją ir vertinti tokios informacijos atitikimą VIĮ reikalavimams.
11. Atsakovas pažymėjo, jog Sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad nustatytas ne vienas pažeidimas pareiškėjui skleidžiant informaciją. Be to, Inspektoriui atliekant skundo tyrimą, pirmiausia buvo kreiptasi į pareiškėją dėl paaiškinimų pateikimo, tačiau jokie objektyvūs paaiškinimai ar įrodymai nebuvo pateikti. Pareiškėjas tik su skundu teismui pateikė kitose visuomenės informavimo priemonėse paskelbtas ir nepaneigtas publikacijas, kurios nelaikytinos pakankamomis, kad visiškai įrodytų, jog ginčo teiginiuose apie trečiuosius suinteresuotus asmenis V. S. ir V. T. paskleista informacija atitinka tikrovę.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą tenkino. Teismas panaikino Sprendimą, konstatavęs, kad: (i) pareiškėjo interneto tinklalapis (www.druskininkai.lt) nėra laikomas visuomenės informavimo priemone (VIĮ prasme), (ii) Inspektorius neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo ir dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų garbės ir orumo pažeidimo, kuris padarytas ne visuomenės informavimo priemonėje, (iii) Inspektorius neturėjo teisės skirti poveikio priemonės, kuri numatyta VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kadangi ji skiriama tik dėl visuomenės informavimo priemonėse numatytų pažeidimų.
III.
13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo Inspektoriaus apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 5 d. nutartimi tenkino apeliacinį skundą iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas). Savivaldybės interneto svetainė tam tikrais aspektais taip pat gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone. Nors visuomenės informavimas ir nėra pagrindinė savivaldybės funkcija, pirmosios instancijos teismas neįvertino konkrečios situacijos ir aplinkybės, jog Druskininkų savivaldybė savo interneto svetainėje, be kita ko, skleidžia informaciją apie savo veiklą, taigi ši svetainė iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Įvertinęs VIĮ 2 straipsnio 76 ir 84 dalyje įtvirtintas sąvokas bei aplinkybę, kad ginčo atveju Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje yra talpinamos publikacijos, kuriose yra viešai skleidžiama informacija apie Druskininkų savivaldybės naujienas, teismas padarė išvadą, jog ir tokioms publikacijoms yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų.
IV.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos skundą atmetė.
16. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, darė išvadą, kad Inspektorius pagal jam suteiktą kompetenciją priėmė Sprendimą, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad Administracija nepagrįstai prilyginama viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad Inspektorius neturi teisės vertinti Administracijos tinklapyje pateiktos viešosios informacijos. Teismas nurodė, kad Sprendime atliktas teisinis vertinimas atitinka jame nurodytą teisinį pagrindą, sprendimas priimtas pagal Inspektoriui suteiktą kompetenciją Inspektorius turėjo teisę skirti Administracijai poveikio priemonę dėl nustatytų pažeidimų.
17. Atsižvelgęs į tai, jog atsakovas Sprendime konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje paskelbtoje publikacijoje „Savivaldybės Tarybos darbui trukdo opozicijos nesutarimai“ teiginiais buvo pažeminta V. S. ir V. T. garbė ir orumas, teismas sprendė, kad Sprendimo rezoliucinė dalis atitinka jo turinį ir faktinį bei teisinį vertinimą. Rezoliucinėje dalyje neprivalėjo būti atkartotos Sprendime padarytos išvados dėl nustatyto VIĮ nuostatų pažeidimo ir atitinkamai individualizuotos kiekvieno suinteresuoto asmens atžvilgiu.
18. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas sprendė, kad šioje byloje nagrinėtoje publikacijoje Druskininkų savivaldybės tarybos dauguma per Administracijos tinklapį siekė nepagrįsta ir neteisėta forma neigiamai pateikti opozicijos narių savybes. Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas Sprendimas pagrįstas priėmimo metu turimais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
19. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės pareikšti išsamios pozicijos dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo, kadangi jie į inspektorių kreipėsi kaip opozicija ir Administracija nebuvo informuota apie jų, kaip fizinių asmenų, skundo nagrinėjimą, teismas, atsižvelgė į tai, jog Inspektorius nustatė, kad opozicija negali būti savarankišku teisės subjektu ir šioje dalyje skundo dėl opozicijos garbės ir orumo gynimo nenagrinėjo, nagrinėdamas vientisą skundą, Inspektorius pačiame Sprendime padarė išvadą dėl tinkamo pareiškėjo, Inspektoriaus nagrinėti skundo argumentai pareiškėjai buvo žinomi, t. y. skunde buvo nurodyti argumentai, susiję tiek su opozicijos nariais, tiek ir su pačiais trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis, pats pareiškėjas pasirinko, kokius paaiškinimus bei papildomus įrodymus pateikti Inspektoriui. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pareiškėjo procesinių teisių pažeidimo.
V.
20. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Savivaldybės interneto svetainė yra ne visuomenės informavimo priemonė, kaip tai apibrėžiama VIĮ, o informacinių technologijų pagrindu veikianti informacinė sistema, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 480 patvirtintame Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše (toliau – Aprašas), kuriai taikomi specialiuosiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai, todėl VIĮ įtvirtintas reglamentavimas gali būti taikomas tiek, kiek jis nėra numatytas specialiuose teisės aktuose. Žinių, kuriomis disponuoja savivaldybė, vykdydama viešąsias funkcijas (informacijos apibrėžimas, pateiktas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatyme), viešas skleidimas yra reglamentuotas ir turi būti vertinamas, vadovaujantis specialiaisiais teisės aktais.
20.2. Inspektorius nepagrįstai sprendė, o pirmosios instancijos teismas patvirtino Inspektoriaus išvadą, kad pareiškėjas pažeidė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, nustatantį, kad valstybės institucijos ir įstaigos viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais negali būti, taip pat negali įgaliojimo pagrindu jų valdyti. Inspektorius nepagrįstai sprendė, o pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad pareiškėjas gali būti prilyginama viešosios informacijos rengėjui. Lietuvos Respublikos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta institucijų (įskaitant savivaldybes) pareiga turėti interneto svetainę ir joje skelbti informaciją apie savo veiklą. Pareiškėjas interneto svetainę administruoja ir yra atsakingas už jos turinį, tačiau šių aplinkybių egzistavimas negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas yra viešosios informacijos rengėjas (rengėjo dalyvis) ir tokiu būdu pažeidžia VIĮ 22 straipsnio 8 dalį.
20.3. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybės administracija nei VIĮ, nei Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso prasme nėra nei žurnalistas, nei viešosios informacijos rengėjas, nei viešosios informacijos skleidėjas, todėl Inspektorius nepagrįstais sprendė, o pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą patvirtino, kad buvo pažeista VIĮ 3 straipsnio 2 dalis. VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti visuomenės informavimo principai yra suformuluoti kaip pareigų visetas, kuris negali būti taikomas dalimis.
20.4. Nei VIĮ, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta Inspektoriaus kompetencija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo pažeidimo, kai toks galimas pažeidimas padarytas viešu informacijos skleidimu, tačiau ne per visuomenės informavimo priemonę, kaip tai apibrėžta VIĮ. Dėl šios priežasties Inspektorius, pripažindamas, jog pareiškėjas pažeidė VIĮ 19 straipsnio 2 dalį, viršijo savo kompetenciją ir veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus). Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo tvirtinimu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartyje padarė išvadą, jog Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti trečiųjų asmenų skundą dėl pareiškėjo valdomoje interneto svetainėje paskelbtos informacijos. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad VIĮ nustatyti visuomenės informavimo principai taikytini absoliučiai visai viešai skelbiamai informacijai, kompetencija kontroliuoti, kaip šių principų laikosi vietos savivaldos institucijos, nustatyta Vyriausybės atstovui, o ne Inspektoriui.
21. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
21.1. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių argumentų dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pakartotinai kelia klausimus dėl atsakovo kompetencijos ribų, nepaisant to, kad šis klausimas jau išspręstas galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi, todėl egzistuoja imperatyvus teisinis pagrindas remtis minėtoje nutartyje suformuota praktika ir teisės aiškinimo taisyklėmis. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus ir pagrįstai padaryta išvada, kad atsakovas Sprendimą priėmė pagal jam suteiktą kompetenciją, todėl apelianto argumentai, jog pareiškėjas nepagrįstai prilyginamas viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, kad atsakovas neturi teisės vertinti Administracijos svetainėje pateiktos viešosios informacijos, laikyti nepagrįstais.
21.2. Apraše yra įtvirtinti bendrieji reikalavimai valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms, jie labiau susiję su išsamiu struktūros, kontaktinių duomenų nurodymu ir panašiai, tačiau nekeliami reikalavimai svetainės informacijos turiniui dėl asmenų neturtinių teisių pažeidimo ir/ar informacijos teisingumo, Aprašas nereglamentuoja situacijų, kuomet savivaldybės skelbiamos informacijos tikslas formuoti neigiamą visuomenės nuomonę apie politinius oponentus. Teisinis reglamentavimas turi būti taikomas sistemiškai. Netinkamas pareiškėjo elgesys informuojant visuomenę jos valdomoje interneto svetainėje vienareikšmiškai patenka į atsakovo prižiūrimą visuomenės informavimo sritį.
21.3. Pareiškėjo argumentai dėl VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindinių visuomenės informavimo principų suformulavimo kaip pareigų viseto, kuris negali būti taikomas dalimis, vertintini kaip teisinis alogizmas. Pagrindinių visuomenės informavimo principų pažeidimas yra detalizuotas per kitas VIĮ normas, dėl kurių pažeidimo išsamiai pasisakyta Sprendime.
22. Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., V. S. ir K. K. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesi ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
22.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog savivaldybės internetinė svetainė yra visuomenės informavimo priemonė VIĮ prasme ir kad tokia visuomenės informavimo priemone skleidžiamai informacijai taikytinos VIĮ nuostatos visa apimtimi. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde nurodomi argumentai apie tai, jog tam tikros VIĮ nuostatos pareiškėjui netaikytinos, yra nepagrįsti. Savivaldybės internetinę svetainę pripažįstant visuomenės informavimo priemone, Druskininkų savivaldybės administracija šiuo aspektu laikytina tiek viešosios informacijos rengėju, tiek viešosios informacijos skleidėju, kuriam taikytinas VIĮ.
22.2. Pareiškėjo apeliaciniame skunde klaidingai nurodomas VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto turinys, todėl argumentai dėl šios įstatymo nuostatos nėra susiję su ginčo dalyku.
22.3. Pareiškėjui, kaip viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui, taikytini absoliučiai visi VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyti principai ir reikalavimai, įskaitant Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą.
22.4. Teigdamas, jog atsakovas priimdamas Sprendimą viršijo savo kompetenciją, apeliantas bando kvestionuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą. Savivaldybės internetinę svetainę pripažįstant visuomenės informavimo priemone, Inspektoriaus kompetencija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo pažeidimo yra įtvirtinta VIĮ aiškiai ir nedviprasmiškai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
23. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (SK-165) SPR-4 „Dėl Druskininkų savivaldybės interneto svetainėje (www.druskininkai.lt) paskelbtos informacijos“ panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
24. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą konstatavęs, kad Inspektorius skundžiamą Sprendimą priėmė pagal jam suteiktą kompetenciją, ir atmetęs pareiškėjo argumentus, kad Administracija nepagrįstai prilyginama viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui.
25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad, jo manymu, savivaldybės interneto svetainė nėra visuomenės informavimo priemonė, pareiškėjas nėra nei žurnalistas, nei viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, ir kad Inspektorius, priimdamas skundžiamą Sprendimą, viršijo savo kompetenciją.
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
27. Vertinant apelianto argumentus, pirmiausia pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2018 m. liepos 5 d. nutartyje, kuria perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pripažino, kad Inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas); Druskininkų savivaldybės interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, tai iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Tokioms publikacijoms, kaip nagrinėjamu atveju, yra taikomos VIĮ nuostatos, o Inspektorius iš esmės buvo kompetentingas nagrinėti skundą dėl jų.
28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 148 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje padarytomis išvadomis ir teisės aiškinimu.
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartotinai ginčija atsakovo kompetenciją priimti skundžiamą Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad šie argumentai pareiškėjo jau buvo nurodyti ir išnagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, priimant 2018 m. liepos 5 d. nutartį, kurioje, kaip minėta, jau buvo pripažinta Inspektoriaus kompetencija priimti skundžiamą Sprendimą, iš naujo juos vertinti nėra pagrindo.
30. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pažeidimu VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto, apelianto teigimu, nustatančio, kad valstybės institucijos ir įstaigos viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais negali būti, taip pat negali įgaliojimo pagrindu jų valdyti, pažymėtina, jog skundžiamame Sprendime nustačius, kad pareiškėjas savo interneto svetainę naudojo kaip politinį įrankį, tenkinant politinius interesus, ir taip pažeidė VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą, pažymėta, kad nuo 2015 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje VIĮ redakcijoje atitinkama nuostata įtvirtinta 10 dalies 1 punkte, nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VIĮ redakcijoje – 11 dalies 1 punkte. Šioje VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto (iki 2015 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija) nuostatoje įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams; viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Skundžiamame Sprendime nebuvo nustatytas draudimo valstybės institucijoms ir įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, taip pat įgaliojimo pagrindu juos valdyti, pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, susiję su VIĮ 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimu, apeliantui neginčijant Sprendime pateiktos išvados, jog pareiškėjas savo interneto svetainę naudoja kaip politinį įrankį, tenkinant politinius interesus, atmestini.
31. Dėl apelianto argumento, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti visuomenės informavimo principai yra suformuluoti kaip pareigų visetas, kuris negali būti taikomas dalimis, pažymėtina, kad VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti visuomenės informavimo principai yra privalomi visi kartu ir kiekvienas atskirai, todėl teisines pasekmes gali sukelti bet kurio iš jų pažeidimas, nepriklausomai nuo to, ar tuo pačiu buvo pažeisti ir kiti VIĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti principai. Priešingas VIĮ 3 straipsnio 2 dalies aiškinimas būtų nesuderinamas su VIĮ paskirtimi ir teisine logika. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas dėl visuomenės informavimo principų negalimumo taikyti atskirai atmestinas kaip nepagrįstas.
32. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, atmestinas jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama
Teisėjai Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys