Civilinė byla Nr. e2A-247-330/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00622-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.6.10.5.2.17.; 3.3.1.11.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2939-431/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ ieškinį atsakovams V. B., S. B., A. B. ir uždarajai akcinei bendrovei (šiuo metu – bankrutavusi) „Natural North Caviar“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Šiaurės kompanija“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. B., S. B., A. B. ir UAB „Natural North Caviar“ 140 418,58 Eur žalos atlyginimo, 14 733,11 Eur metinių palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 3 d. UAB „Šiaurės kompanija“ pardavė atsakovei UAB „Natural North Caviar“ šaldymo ir kitą įrangą, biuro baldus ir įrengimus bei apmokėjimui išrašė PVM sąskaitas faktūras. Pagal šias ir kitas sąskaitas fiksuota, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 3 d. UAB „Šiaurės kompanija“ perleido atsakovei 140 418,58 Eur vertės įvairaus turto, kurį atsakovė iki šiol naudoja, tačiau už perleistą turtą neatsiskaitė. UAB „Šiaurės kompanija“ ir atsakovė UAB „Natural North Caviar“ buvo susijusios įmonės: UAB „Šiaurės kompanija“ vieninteliu akcininku buvo atsakovas S. B., kuris iki 2013 m. kovo 13 d. buvo ir įmonės vadovu, o faktiniu įmonės vadovu liko ir po 2013 m. kovo 13 d. S. B. tėvui – atsakovui A. B. priklausė visos atsakovės UAB „Natural North Caviar“ akcijos, kurios vėliau perleistos S. B.. Aplinkybė, kad UAB „Šiaurės kompanija“, kontroliuojama S. B., realiai neatlygintinai perleido turtą atsakovei UAB „Natural North Caviar“, t. y. to paties asmens (S. B.) kontroliuojamam susijusiam juridiniam asmeniui, parodo, kad sistemingai ir tikslingai buvo ruošiamasi UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotui, kuris Vilniaus apygardos teismo nutartimi iškeltas apytiksliai po metų nuo neatlygintinių sandorių sudarymo. UAB „Šiaurės kompanija“ vadovų V. B. ir S. B. neteisėti veiksmai pasireiškė šiai įmonei nenaudingų sandorių sudarymu – neatlygintiniu turto perleidimu susijusiai įmonei, t. y. įmonės turto perkėlimu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui S. B. iš BUAB „Šiaurės kompanija“ administravimui skirtų lėšų 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nusprendė, kad byloje pateikti įrodymai ir jų pagrindu atliktos teismo ekspertizės išvados paneigia ieškinyje dėstomas aplinkybes dėl atsakovės UAB „Natural North Caviar“ neatsiskaitymo su ieškove. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagal ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras su ieškove yra atsiskaičiusi, kad ieškovei šie sandoriai buvo pelningi. Teismas nurodė, kad iš ekspertiniam tyrimui pateiktų UAB „Šiaurės kompanija“ ir UAB „Natural North Caviar“ buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, jog ieškovės ir atsakovės tarpusavio sandoriai (pirkimo, pardavimo, prekių grąžinimo, mokėjimo, skolų įskaitymo) buvo atvaizduoti įmonių buhalterinėje apskaitoje per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2014 m. birželio 30 d. (2014 m. liepos 2 d.). Ekspertas nustatė, kad 2011 m. spalio 3 d. – 2013 m. sausio 1 d. laikotarpiu UAB „Šiaurės kompanija“ pardavimai atsakovei UAB „Natural North Caviar“ sudarė 12 214 214,70 Lt (įskaitant PVM, atėmus grąžinimus - 52,37 Lt) arba 3 537 481,09 Eur, atsakovė UAB „Natural North Caviar“ sumokėjo ieškovei UAB „Šiaurės kompanija“ 7 849 806,68 Lt arba 2 273 461,16 Eur, atsakovės UAB „Natural North Caviar“ pardavimai ieškovei UAB „Šiaurės kompanija“ sudarė 1 488 801,70 Lt (įskaitant PVM) arba 431 186,78 Eur, ieškovė UAB „Šiaurės kompanija“ atsakovei UAB „Natural North Caviar“ sumokėjo 36 046,89 Lt arba 10 439,90 Eur. Bendrovės atliko pirkimų ir pardavimų užskaitas 1 452 754,81 Lt arba 420 746,88 Eur sumai ir 2013 m. sausio 1 d. atvaizdavo 2 911 653,21 Lt arba 843 273,06 Eur atsakovės UAB „Natural North Caviar“ skolą UAB „Šiaurės kompanija“. Pagal pateiktus UAB „Natural North Caviar“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir pagal pateiktus UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinės apskaitos dokumentus, jeigu teigti, kad UAB „Natural North Caviar“ skola ieškovei UAB „Šiaurės kompanija“ 2013 m. sausio 1 d. buhalterinės apskaitos registruose atvaizduota tiksliai ir buvo lygi 2 911 653,21 Lt arba 843 273,06 Eur, tai 2014 m. liepos 2 d. ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ skola atsakovei UAB „Natural North Caviar“ sudarė 699 107,01 Lt arba 202 475,39 Eur. Teismas pažymėjo, kad eksperto išvadas patvirtina ir byloje pateiktas atsakovės UAB „Natural North Caviar“ ir ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ pasirašytas 2014 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktas, iš kurio matyti, kad tą dieną ieškovė UAB „Šiaurės kompanija“ buvo skolinga atsakovei UAB „Natural North Caviar“ 699 107,02 Lt. Toks aktas patvirtina, kad pagal prie ieškinio pridėtas PVM sąskaitas faktūras už parduodamą turtą su ieškove buvo atsiskaityta, todėl žala nebuvo padaryta. Be to, ekspertas padarė išvadas, kad UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinės apskaitos registre „Dokumentų padengimai“ (pardavimai, laikotarpis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 2 d., kliento kodas „nnc“) ne tik atvaizduotos (tame tarpe ir bylai aktualios) pardavimo PVM sąskaitos faktūros, bet ir fiksuota, kad už įsigytą turtą ir paslaugas atsakovė UAB „Natural North Caviar“ atsiskaitė. Atsiskaitymas su ieškove buvo vykdomas taip: 438 869,73 Lt arba 127 105,46 Eur UAB „Natural North Caviar“ sumokėjo į banko sąskaitą ir į kasą, 1 916 720,47 Lt arba 555 120,62 Eur (atsakovės UAB „Natural North Caviar“ skolos) UAB „Šiaurės kompanija“ įskaitė, atliekant tarpusavio skolų užskaitas, tame skaičiuje 20 901,60 Lt (6 053,52 Eur) sumą – su pirkimais iš atsakovės UAB „Natural North Caviar“, 1 895 818,87 Lt (549 067,10 Eur) – su atsakovei UAB „Natural North Caviar“ perduoto reikalavimo į ieškovės kreditorinį įsiskolinimą bendrovei „Auksinis eršketas“ suma (viso perduotas įsiskolinimas – 4 712 720,74 Lt arba 1 364 898,27 Eur) pagal 2013 m. balandžio 10 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo ir skolos padengimo. Teismas konstatavo, kad bylai aktualios PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos šalių tarpusavio prievolių užskaitų būdu, o ekspertas pateikė išvadą, kad ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ įrengimų perleidimo (turto, kurio pardavimo sandoriai pagal PVM sąskaitas faktūras yra vardijami ieškinio pareiškime) sandoriai buvo pelningi.

3. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentai

5. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Šiaurės kompanija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Teismas, vadovaudamasis išimtinai ekspertizės aktu, o taip pat netiesiogiai remdamasis ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi bei skolų suderinimo aktu, padarė netinkamas išvadas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo. Teismas privalėjo įvertinti ekspertizės akto, reikalavimo teisės perleidimo sutarties, o taip pat skolų suderinimo akto, kaip įrodymų, teisėtumą bei pagrįstumą visų byloje pateiktų įrodymų kontekste.
2. Ieškovė nesutinka su atsakovų pasiūlytos ekspertės atliktos ekspertizės aktu, parengtu pagal atsakovo S. B. pateiktus dokumentus. Ieškovė kreipėsi į audito įmonę – UAB „Audito sistemos“ tam, kad jos specialistai įvertintų ekspertizės aktą. 2016 m. liepos 22 d. buvo parengta jų ataskaita apie faktinius pastebėjimus. Ataskaitos parengimo poreikis atsirado jau teismui priėmus skundžiamą sprendimą, kadangi teismas, turėjęs būti aktyviu viešo pobūdžio byloje, šios pareigos nevykdė, netinkamai įvertino ekspertizės aktą (CPK 314 straipsnis). Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia auditorės parengtą ekspertizės akto vertinimo ataskaitą, kuri patvirtina ekspertizės akto nepagrįstumą bei neteisėtumą.
3. Apeliacinės instancijos teismui teikiamose auditorės išvadose nustatytos aplinkybės, patvirtinančios reikalavimo teisės perleidimo sutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą, taip pat nurodyta, kad ši sutartis sudaryta neegzistuojant ieškovės skolai tariamai kreditorei UAB „Auksinis eršketas“.
4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje eB2-4932-450/2015) pripažino BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotą tyčiniu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. e2-82-241/2016) nutartį dėl tyčinio bankroto paliko nepakeistą. Teismai tose bylose nustatė teisingam šios bylos išsprendimui reikšmingus prejudicinius faktus (CPK 182 straipsnio 2 punktas), jog ieškovė BUAB „Šiaurės kompanija“ ir atsakovė UAB „Natural North Caviar“ buvo susijusios įmonės; kad ieškovė neatlygintinai perleido savo veikloje naudotą įvairų turtą, įskaitant, bet neapsiribojant, ir visą šioje civilinėje byloje nurodytą turtą.
6. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė BUAB „Natural North Caviar“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Atsakovai pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras su ieškove buvo atsiskaityta (UAB „Natural North Caviar“ pažymą apie šalių vykdytas ūkines operacijas nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., UAB „Natural North Caviar“ ir UAB „Šiaurės kompanija“ 2014 m. birželio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktą, UAB „Valskaita“ auditorės 2015 m. rugsėjo 11 d. sudarytą UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinių duomenų patikrinimo aktą). Be to, atsakovų argumentus dėl atsiskaitymo fakto pagrindžia ir teismo ekspertizės išvados. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne tik ekspertizės aktu, bet ir visais kitais į bylą pateiktais įrodymais.
2. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė nekėlė klausimo dėl reikalavimo perleidimo sutarties bei dėl ekspertizės akto teisėtumo, nors ji turėjo visas galimybes ginčyti reikalavimo perleidimo sutartį bei ekspertizės aktą. Su skundu teikiama auditorės nuomonė dėl ekspertizės akto negali būti vertintina kaip įrodymas, galintis turėti įtakos bylos eigai arba teismo sprendimo priėmimui. Auditorės nuomonė ir pastebėjimai dėl ekspertizės akto teismui nėra privalomi. Be to, auditorės nuomonė pateikta nesavalaikiai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė ekspertizės akto neginčijo, nesikreipė dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo.
3. Šioje byloje teismas neturėjo atlikti reikalavimo teisės perleidimo sutarties teisinio vertinimo. Šiuo atveju ginčas kilęs dėl žalos, padarytos nepamokėjus PVM sąskaitų faktūrų, atlyginimo. Reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo nuginčyta teisme, todėl yra galiojanti. Remiantis 2013 m. balandžio 10 d. sutartimi, UAB „Auksinis eršketas“ turėjo reikalavimo teisę į UAB „Šiaurės kompanija“ už 5 932 706,12 Lt sumą, todėl UAB „Auksinis eršketas“, kaip pradinė kreditorė, perleido reikalavimo teisę 4 712 720,74 Lt sumai naujai kreditorei UAB „Natural North Caviar“ (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).
4. Prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas yra įsiteisėjęs ir priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Šioje byloje pateikti įrodymai dėl UAB „Natural North Caviar“ atsiskaitymo pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, o ieškovės nurodytose kitose bylose tokios aplinkybės nebuvo tiriamos bei vertinamos, todėl jose priimtose Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartyje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais šioje byloje.
5. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, 2013 m. sausio 31 d. sudarytas tarp UAB „Auksinis eršketas“ ir UAB „Šiaurės kompanija“, patvirtina, kad ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ įsiskolinimas UAB „Auksinis eršketas“ sudarė 5 932 706,12 Lt sumą. Sprendimas, kuriuo ieškinys šioje byloje atmestas kaip nepagristas, priimtas 2016 m. liepos 4 d., o nutartis dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Natural North Caviar“ iškėlimo įsiteisėjo tik 2016 m. liepos 21 d. (po apskųsto sprendimo priėmimo). Kadangi UAB „Natural North Caviar“ bankroto administratorė neturėjo galimybės teikti įrodymų bei paaiškinimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl su atsiliepimu teikiami įrodymai, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovė UAB „Šiaurės kompanija“ turėjo įsiskolinimą UAB „Auksinis eršketas“, priimtini apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).
7. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai V. B., S. B. ir A. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne tik ekspertizės aktu, bet rėmėsi ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Kaip to reikalauja CPK 270 straipsnio 4 dalis, teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje glausta forma nurodė, kokios yra teismo nustatytos aplinkybės, pateikė įrodymų vertinimą, kuriuo grindė savo išvadas, o taip pat išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė atitinkamus įrodymus.
2. Ieškovė apeliaciniame skunde kelia naują reikalavimą, nurodydama, kad nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo, teismas privalėjo nagrinėti ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, vertinti jos teisėtumą ir pagrįstumą, nors pati tokio reikalavimo ieškinyje nereiškė. Aplinkybės dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties teisėtumo negali būti keliamos apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
3. Auditorės nuomonė dėl ekspertizės išvadų nėra dokumentas (įrodymas), galintis turėti įtakos bylos eigai arba sprendimo priėmimui. Tai yra tik auditorės nuomonė, jos pastebėjimai. Be to, šiuos pastebėjimus ieškovė galėjo pateikti pirmosios instancijos teisme dar iki priimant sprendimą, nes procesas vyko nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2016 m. liepos 4 d., o ekspertizė byloje atlikta dar 2016 m. kovo 16 d. Ekspertas tyrė dokumentus, kurie buvo pateikti tyrimui. Ieškovei nebuvo kliūčių aktyviai dalyvaujant byloje užduoti ekspertui klausimus, pateikti dokumentus ekspertiniam tyrimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju dalyvaujantys byloje asmenys nenurodo, o teisėjų kolegija savo iniciatyva taipogi nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

9. Šioje byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos neapmokėjus PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų už ieškovės turto perleidimą, atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje aktualios PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos šalių atliktų tarpusavio įskaitų būdu, todėl turto pardavimo sandoriai, kurių pagrindu išrašytos ieškinyje išvardintos PVM sąskaitos faktūros, apeliantei BUAB „Šiaurės kompanija“ nebuvo nuostolingi (nenaudingi). Apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir, visų pirma, jį kvestionuoja remdamasi naujais, pirmosios instancijos teisme netirtais ir tik apeliaciniam teismui teikiamais įrodymais, kuriuos prašo priimti bei vertinti apeliacinės instancijos teisme.
10. Apeliantė BUAB „Šiaurės kompanija“ 2015 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Natural North Caviar“ ir V. B., S. B., A. B. (buvusių ieškovės ir atsakovės vadovų bei akcininkų) 155 151,69 Eur žalos atlyginimą (į kurį įskaičiuota ir 14 733,11 Eur palūkanų suma), įrodinėdama, kad už atsakovei UAB „Natural North Caviar“ perleistą kilnojamąjį turtą su ieškove BUAB „Šiaurės kompanija“ nebuvo atsiskaityta, t. y. nebuvo sumokėta. Kadangi šalių tarpusavio atsiskaitymai buvo grindžiami ne tik tiesioginiais mokėjimais pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, bet ir mokėjimais kitiems BUAB „Šiaurės kompanija“ kreditoriams, o taip pat įskaitant ankstesnes ieškovės skolas, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių tarpusavyje vykdytų operacijų esmės įvertinimui reikalingos specialios žinios, todėl, atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovų prašymus, 2015 m. spalio 28 d. nutartimi paskyrė teisminę ekspertizę, kurią pavedė atlikti atsakovų pasiūlytai ir atitinkamą kvalifikaciją turinčiai teismo ekspertei D. J..
11. 2016 m. kovo 25 d. atliktos ekspertizės aktą Nr. 1-2016 pateikus į bylą, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą, 2016 m. kovo 30 d. nutartimi skyrė ją nagrinėti žodiniame teismo posėdyje ir nustatė posėdžio datą – 2016 m. birželio 9 d. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje patalpintas 2016 m. birželio 9 d. teismo posėdžio garso įrašo protokolas leidžia nustatyti, kad teismo posėdžio metu ieškovės atstovas reiškė prašymą ekspertizės aktą parengusią ekspertę apklausti teismo posėdyje. Teismas šio prašymo netenkino, nustatęs, kad ieškovės atstovo formuluojami klausimai ekspertei (dėl ieškovės skolos UAB „Auksinis eršketas“ susidarymo aplinkybių) nepateko į ekspertizės objektą, tačiau, įvertinęs ieškovės atstovo poreikį susipažinti su visa ekspertizės tyrimo atlikimui pateikta ekspertei medžiaga, paskelbė byloje pertrauką iki 2016 m. birželio 14 d., o 2016 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą ieškinį atmesti.
12. Teikdama apeliacinį skundą, apeliantė prašė priimti naują įrodymą – jos iniciatyva užsakytą ir UAB „Audito sistemos“ 2016 m. liepos 22 d. parengtą dokumentą „Ataskaita apie faktinius pastebėjimus“, kurio būtinybė, apeliantės teigimu, iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kadangi teismas esą nevykdė pareigos viešo pobūdžio byloje būti aktyviu ir netinkamai įvertino teismo paskirtos ekspertės pateiktą ekspertizės aktą.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme.
15. Proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs rinkdami įrodymus, teikdami teismui prašymus ir reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Tačiau byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Būtent todėl CPK 314 straipsnis ir nustatė ribotos apeliacijos modelį, draudžiantį remtis naujais įrodymais, jei jie galėjo būti pateikti anksčiau.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teisme yra įrodinėjamos tam tikros aplinkybės, kurios yra aiškiai žinomos ir kurių vertinimą jau yra atlikęs teismo paskirtas ekspertas, tai teismas, spręsdamas dėl naujų rašytinių įrodymų – kitos, ne CPK tvarka atliktos ekspertizės akto – priėmimo, turi įvertinti, ar bylos šalis pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę įrodinėti atitinkamas aplinkybes, ar jos jai buvo žinomos, ar buvo pakankamai laiko įrodymams teikti, ar teismas nesuvaržė bylos šalies teisių teikti byloje įrodymus, ar kooperavosi su šalimis renkant įrodymus (išduodavo liudijimus jiems gauti, teikė paklausimus, skyrė ekspertizes ir kt.). Jeigu teismas kooperavosi su šalimis proceso metu, nevaržė šalies procesinių teisių, o pati šalis nerodė iniciatyvos (teikė prašymus dėl įrodymų tik teismo posėdžio dieną, neprašė skirti ekspertizės per pakankamą bylos nagrinėjimo laiką ir pan.), tai gali sudaryti pagrindą nepriimti vėliau pateiktų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017 32 punktą).
17. Jau aptarta, kad 2016 m. kovo 16 d. ekspertizės aktas Nr. 1-2016 pirmosios instancijos teisme buvo gautas 2016 m. kovo 25 d. Nors 2016 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovas kalbėjo apie ekspertizės akto trūkumus, tačiau konkrečiai jų nedetalizavo. Tuo atveju, kai ekspertinis tyrimas atliktas netinkamai, byloje dalyvaujantys asmenys gali prašyti teismą skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Papildoma ar pakartotinė ekspertizė galėtų būti efektyvi, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų ir pan. (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Analizuojamu atveju ieškovės atstovas prašymų, susijusių su papildomos ir (ar) pakartotinės ekspertizės skyrimu, taip pat nereiškė.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės atstovo prašymo apklausti teismo ekspertę. Ieškovės atstovo suformuluota problema ir klausimas dėl ekspertizės akto išvadoje Nr. 4 nustatytų aplinkybių (ieškovės skolos kreditorei UAB „Auksinis eršketas“ susidarymo pagrindo), kurį ieškovės atstovas siekė iškelti, šiuo atveju nepateko į ekspertės atlikto tyrimo sritį, be to, iš esmės visose baigiamosiose ekspertės išvadose, be kita ko, konstatuotas ir dokumentų nepakankamumo faktas, neleidžiantis išsamiai atskleisti tiriamojo pobūdžio aplinkybių. Taigi šiuo atveju ieškovės atstovo abstraktaus pobūdžio prašymo apklausti ekspertę, pateikto teismo posėdžio dieną, netenkinimas taip pat nėra priežastis, suponuojanti būtinybę apeliacinės instancijos teisme priimti naujus rašytinius įrodymus – teismo ekspertizės akto kritinį vertinimą – kurie nebuvo teikti nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme.
19. Atsižvelgdama į tai, kad apelianto teikiama 2016 m. liepos 22 d. UAB „Audito sistemos“ parengta „Ataskaita apie faktinius pastebėjimus“ yra naujas rašytinis įrodymas jo atsiradimo (sukūrimo) laiko prasme, bet šioje ataskaitoje yra vertinami duomenys, kurie ginčo šalims buvo žinomi ar galėjo būti žinomi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės atsakovės iniciatyva gautas teismo ekspertizės (atliktos CPK nustatyta tvarka) akto įvertinimas yra ne laiku pateiktas įrodymas, negalintis padėti nustatyti naujų faktinių aplinkybių, kurios teismui ar bylos šalims nebuvo žinomos anksčiau. Tokiu atveju nenustačius ir šios nutarties 16 punkte apibrėžtų aplinkybių, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad šis apeliantės naujai teikiamas įrodymas į bylą nepriimtinas (CPK 314 straipsnis).
20. Priešingos išvados dėl apeliantės teikiamų įrodymų priėmimo nesuponuoja ir apeliacinio skundo argumentas, susijęs su tuo, kad teismas, turėjęs būti aktyvus viešąjį interesą turinčiame procese, šios pareigos esą nevykdė. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

21. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai dėl įrodymų rinkimo ir pateikimo vėlesniame (apeliaciniame) bylos procese aktualūs sprendžiant ir atsakovės BUAB „Natural North Caviar“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto įrodymo – 2013 m. sausio 31 d. atsiskaitymų suderinimo akto – priėmimo klausimą.
22. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Bet kuriuo atveju naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

1. Atsakovė BUAB „Natural North Caviar“ prašymą priimti naujai teikiamą įrodymą motyvavo tuo, kad nutartis dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo įsiteisėjo jau po teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (2016 m. liepos 21 d.), todėl atsakovės atstovas – bankroto administratorius neturėjo galimybės įrodymų pateikti pirmosios instancijos teisme.
2. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju aplinkybė, kad pasikeitė atsakovės BUAB „Natural North Caviar“ atstovas, t. y. juo tapo bankroto administratorius, savaime nesudaro pagrindo manyti, kad 2013 m. sausio 31 d. sudarytas aktas, kaip įrodymas, negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Nustatyta, kad atsakovė BUAB „Natural North Caviar“ byloje buvo atstovaujama profesionalių teisininkų (advokatų). 2016 m. birželio 9 d. nutraukus sutartinio atstovavimo teisinius santykius, atsakovė liko atstovaujama jos vienasmenio valdymo organo – S. B., įstatymu įgalioto vesti bylą juridinio asmens vardu (CPK 55 straipsnis). Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ir BUAB „Natural North Caviar“ prašymas neatitinka naujiems įrodymams apeliacinės instancijos teisme priimti keliamų kriterijų, todėl šis prašymas atmetamas (CPK 314 straipsnis).

Dėl (ne)atsiskaitymo už perleistą turtą fakto

3. Byloje sprendžiama, ar atsakovų V. B., S. B., A. B. ir UAB „Natural North Caviar“ bendrais (solidariais) veiksmais ieškovei BUAB „Šiaurės kompanija“ buvo padaryta žala, kuomet per laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 3 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu buvo perleistas ieškovės kilnojamasis turtas atsakovei UAB „Natural North Caviar“, už kurį, apeliantės įsitikinimu, nebuvo atsiskaityta. Taigi šiuo atveju ginčas kilo dėl žalos (skolos), padarytos neapmokėjus PVM sąskaitų faktūrų, atlyginimo.
4. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis remiantis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, susiję su neatsiskaitymo už perleistą turtą faktu, nusprendė, kad byloje nėra prielaidų ieškinio reikalavimus pripažinti pagrįstais. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvados ginčijamos netinkamu byloje surinktų įrodymų, be kita ko, ir teismo ekspertizės akto, ištyrimu bei įvertinimu.
5. Ekspertizės aktas (ekspertinė išvada) yra specifinė įrodinėjimo priemonė tuo, jog jame daromos išvados iš kitų faktinių duomenų, todėl iš dalies tai yra išvestinis įrodymas. Specialią kompetencijų turintis ekspertas turi atlikti civilinėje byloje paprastai jau esančių duomenų objektyvų ir nešališką vertinimą.
6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005). Remiantis CPK 213 straipsnio nuostatomis, kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę pateikti teismui klausimus, kuriais pageidauja gauti eksperto išvadą.
7. Eksperto išvada kaip ir kiti byloje esantys įrodymai vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Didesnę įrodomąją reikšmę turi tik CPK nustatyta tvarka teismo paskirtos ekspertizės aktas (išvada), preziumuojant, kad jai atlikti buvo parinktas byloje dalyvaujantiems asmenims priimtinas nešališkas ekspertas, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo sudaryta galimybė pateikti ekspertui klausimus, susipažinti su ekspertinio tyrimo išvadomis ir, esant reikalui, prašyti atlikti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.
8. Dėl CPK 218 straipsnio taikymo kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni, negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016).
9. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis. Atsižvelgiant į tai, eksperto skyrimo procedūra civilinėse bylose turi atitikti esminius civilinio proceso principus, be kita ko, garantuojančius šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 49 punktas).
10. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantė nekelia klausimų dėl ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumų siūlant (parenkant) ekspertės kandidatūrą, užduodant (suformuluojant) ekspertei klausimus ir pan. Tačiau, apeliantės įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad ekspertės vertinimai atlikti neturint visos keliamų klausimų išsprendimui būtinos dokumentacijos, ką pripažino ir pati ekspertė, ekspertizės išvados yra nepatikimos ir nėra pagrindo šiuo ekspertizės aktu remtis, kaip įrodomąja priemone.
11. Jau aptarta, kad eksperto išvada nėra neginčijama įrodinėjimo priemonė ar turintis didesnę įrodomąją galią įrodymas (CPK 218 straipsnis). Pasisakydama dėl 2016 m. kovo 16 d. ekspertizės akto Nr. 1-2016 įrodomosios reikšmės šio ginčo situacijoje, teisėjų kolegija iš dalies pritaria apeliantės argumentams ir pripažįsta, kad šiuo atveju teismo ekspertės išvados, susijusios su atsakovės BUAB „Natural North Caviar“ kurių nors pareigų buvimu ar nebuvimu, yra labiau netiesioginio pobūdžio. Vis dėlto, objektyvių kliūčių remtis ekspertės akte užfiksuota informacija teisėjų kolegija nenustatė.
12. Kaip matyti iš akto, teismo ekspertė, atsakydama į teismo pateiktus klausimus (ar UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduotas turto ir paslaugų pardavimas pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras; ar UAB „Natural North Caviar“ apmokėjo arba kitaip atsiskaitė už turtą ir paslaugas pagal šias PVM sąskaitas faktūras; ar atsiskaitymo operacijos atvaizduotos UAB „Šiaurės kompanija“ buhalterinėje apskaitoje), ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nustatė, jog UAB „Šiaurės kompanija“ apskaitos registre atvaizdavo, kad už turtą ir paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras UAB „Natural North Caviar“ atsiskaitė taip: 438 869,73 Lt (127 105,46 Eur) sumokėjo į banko sąskaitą ir į kasą, o 1 916 720,47 Lt (555 120,62 Eur) atsakovės UAB „Natural North Caviar“ skolos ieškovė UAB „Šiaurės kompanija“ įskaitė, atliekant tarpusavio skolų užskaitas, tarp kurių: 1) 20 901,60 Lt (6 053,52 Eur) sumą – su pirkimais iš UAB „Natural North Caviar“; 2) 895 818,87 Lt (549 067,10 Eur) – su atsakovei UAB „Natural North Caviar“ perduoto ieškovės kreditorinio įsiskolinimo kreditorei UAB „Auksinis eršketas“ suma (iš viso perduotas įsiskolinimas – 4 712 720,74 Lt, t. y. 1 364 898,27 Eur) pagal 2013 m. balandžio 10 d. sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo ir skolos padengimo.
13. Į bylą pateiktame UAB „Natural North Caviar“ ir UAB „Šiaurės kompanija“ 2014 m. birželio 30 d. sudarytame tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akte nurodyta, kad UAB „Šiaurės kompanija“ kredito suma sudarė 699 107,02 Lt, o iš UAB „Natural North Caviar“ atsiskaitymų su UAB „Šiaurės kompanija“ vykdant prekybą per 2013 m. pažymos matyti, kad UAB „Natural North Caviar“ skola 2013 m. gruodžio 31 d. sudarė 760 206,41 Lt. 2015 m. rugsėjo 11 d. UAB „Valskaita“ auditorės V. Š. duomenų patikrinimo akte nustatyta, kad pirkėjos UAB „Natural North Caviar“ skola už jai 2013 m. balandžio 2 d. – 2013 m. gegužės 31 d. išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu perduotą turtą ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ buhalteriniuose apskaitos registruose fiksuota, kaip padengta (pasibaigus finansiniams metams taisymų ir koregavimų nenustatyta). Taigi ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nustatytas aplinkybes apie tarp įmonių įvykdytus atsiskaitymus, tarp jų ir atliekant tarpusavio skolų įskaitas, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.
14. Apeliantė, nesutikdama su ekspertizės akte nurodytomis aplinkybėmis dėl UAB „Natural North Caviar“ atsiskaitymo pagal UAB „Šiaurės kompanija“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, t. y. su tuo, kad jos (sąskaitos) apmokėtos ir atlikus įskaitymą dalies reikalavimo, kurį ieškovės UAB „Šiaurės kompanija“ atžvilgiu atsakovė UAB „Natural North Caviar“ perėmė iš UAB „Auksinis eršketas“ pagal 2013 m. balandžio 10 d. sudarytą sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo ir skolos padengimo, kelia šio reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios reikalavimo perleidimo sutarties (ne)galiojimo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, byloje nepateikta, o ir apeliantė nenurodo duomenų apie šios sutarties nuginčijimą įstatymų nustatyta tvarka, tokios išvados nepatvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi šios reikalavimo perleidimo sutarties nenuginčijus įstatymų nustatyta tvarka, nėra prielaidų spręsti apie įskaitymų, atliktų reikalavimo įgijimo šios sutarties pagrindu, neteisėtumą.
15. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pareiškusi reikalavimo ir neįrodinėjo 2013 m. balandžio 10 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo ir skolos padengimo, atsakovės sudarytos su UAB „Auksinis eršketas“, ydingumo (CPK 13 straipsnis, 141 straipsnis). Vadinasi, apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvardintos ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme, kaip sudarančios ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą ir į kurias atsakovai būtų galėję pareikšti atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 142 straipsnis).
16. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), o CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta būtent pirmosios instancijos teisme, ir būtent šiam teismui pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Tokiu atveju apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl 2013 m. balandžio 10 d. sutarties dėl reikalavimo teisės perleidimo ir skolos padengimo (ne)teisėtumo, šioje byloje teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini, kadangi pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu ieškinio pagrindu, nebuvo remiamasi.
17. Teismo ekspertė, atsakydama į klausimą, koks pelnas buvo gautas (atsižvelgiant į BUAB „Šiaurės kompanija“ duomenis apie savikainą) iš turto, prekių ir paslaugų pardavimo pagal PVM sąskaitas faktūras, ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodė, kad lyginant parduodamo turto savikainą, atvaizduotą bendrovės buhalterinės apskaitos registre, ir jo pardavimo kainą, UAB „Šiaurės kompanija“, pardavusi turtą UAB „Natural North Caviar“ pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras, patyrė 305 398,25 Lt (88 449,45 Eur) nuostolio. Visi UAB „Šiaurės kompanija“ turto pardavimo atsakovei UAB „Natural North Caviar“ sandoriai buvo pelningi – bendrovė iš šių pardavimų uždirbo 102 063,79 Lt (29 559,72 Eur) pelno (išskyrus sandorius: žemės sklypo pardavimo pagal 2013 m. gegužės 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ŠKOl 115, kur sandorio rezultatas minus 407 400 Lt (117 991,20 Eur) nuostolio, komplektavimo medžiagų pardavimo pagal 2013 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ŠKO1131, kur sandorio rezultatas minus 62,04 Lt (17,97 Eur) nuostolio).
18. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
19. Nagrinėjamoje byloje apeliantė, atstovaujama bankroto administratoriaus, pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, tačiau jį grindė neatsiskaitymo už perleistą turtą faktu, t.y. iš esmės reiškė reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
20. Vadinasi, nuostolių, kurie galėjo susidaryti lyginant parduodamo turto savikainą ir jo pardavimo kainą, nustatymas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nes atsakovų civilinės atsakomybės pagrindai – fiduciarinių pareigų veikti maksimaliai atidžiai, protingai, rūpestingai, išimtinai bendrovės interesais ir kt., šiuo aspektu byloje nebuvo įrodinėjami. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantė yra laisva pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek savo, tiek visų įmonės kreditorių interesus, neperžengdama apeliantės suformuluoto faktinio ieškinio pagrindo (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 265 straipsnio 2 dalis), laikosi nuostatos, kad neįrodžius atsakovės UAB „Natural North Caviar“ neatsiskaitymo su ieškove už perleistą turtą fakto, apeliantė tokio pažeistų teisių gynimo būdo reikalauja nepagrįstai (CPK 265 straipsnio 1 dalis).

Dėl tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų prejudicialumo pakankamumo

21. Apeliantė taip pat nurodo, kad sprendžiant šalių ginčą dėl žalos atlyginimo priteisimo buvo privalu vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje eB2-4932-450/2015, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-82-241/2016, kuriomis BUAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Teisėjų kolegija taipogi aptaria kitoje byloje nustatytų faktų dėl tyčinio įmonės bankroto reikšmę nagrinėjamai bylai ir toje byloje nustatytų faktų pakankamumą atsakovų civilinei atsakomybei taikyti.
22. Vilniaus apygardos teismas spręsdamas dėl BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje pripažino, kad egzistuoja visi Įmonių bankroto įstatymo  (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); turtas perleistas neatlygintinai ar parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, su kuriais įmonę siejo glaudūs ryšiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas); įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Be to, apygardos teismas nustatė, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ veikla ir turtas buvo perkelti į kitą susijusią įmonę UAB „Natural North Caviar“, todėl vadovavosi ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prezumpcija, kad įmonės bankrotas yra tyčinis.
23. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartyje konstatavo, kad apygardos teismas tinkamai įvertino tyčinio bankroto byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu nustatė reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardintų tyčinio bankroto požymių buvimą. Nurodė ir tai, kad suinteresuotų asmenų kryptingas siekis perkelti veiklą ir turtą iš UAB „Šiaurės kompanija“ į naujai įsteigtą įmonę – UAB „Natural North Caviar“ leidžia preziumuoti, jog UAB „Šiaurės kompanija“ bankrotas buvo tyčinis (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį bankroto byloje Nr. 3K-3-657/2015).
25. Nors nagrinėjamoje byloje ieškovės BUAB „Šiaurės kompanija“ ieškinyje įvardintas pagrindas atsakovų civilinės atsakomybės taikymui (neatsiskaitymas už perleistą turtą) tam tikra apimtimi galėtų būti siejamas ir su minėtose teismų nutartyse kitoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis, tačiau įrodinėjimo dalykas toje byloje nėra tapatus įrodinėjimo dalykui ar esmingai į jį panašus šioje nagrinėjamoje byloje.
26. Civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą klausimas kiekvieno atskiro subjekto atžvilgiu, kuriam toks reikalavimus pareikštas, turi būti vertinamas ir sprendžiamas  individualiai, t. y. turi būti nustatomi atlikti arba neatlikti konkretūs veiksmai, teisės požiūriu vertintini kaip neteisėti, žalos faktas bei jos dydis, priežastinis ryšys tarp nustatytų veiksmų ir atsiradusių padarinių (žalos). Šiuo atveju apeliantės rėmimasis byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytomis aplinkybėmis tokio individualizuoto teisinio vertinimo neatitinka, todėl prieštarauja byloje esančių įrodymų, kaip visumos, vertinimo taisyklėms (CPK 185 straipsnis).
27. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013).
28. Antai, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartyje išvadą, kad bendrovės (BUAB „Šiaurės kompanija“) gamybinei veiklai vykdyti reikalingas turtas faktiškai taip pat buvo perleistas neatlygintinai, grindė tuo, jog buhalteriniai duomenys nepatvirtina aplinkybių, kad už prekes buvo atsiskaityta sumokant sąskaitose nurodytas sumas. Atsižvelgęs į tai, jog abi kompanijos (šios bylos ieškovė ir atsakovė) buvo susiję juridiniai asmenys (valdomi giminystės ryšiais susijusių asmenų), apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad atsiskaitymo fakto negali patvirtinti tarpusavio skolų suderinimo aktas. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. sausio 22 d. nutartyje pripažino, kad pagrįsta yra manyti, jog už prekes taip pat buvo apmokama atliekant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą (atsižvelgiant į tai, kad UAB „Natural North Caviar“ turėjo virš 4,5 mln. Lt reikalavimo teisę į UAB „Šiaurės kompanija“), tačiau pažymėjęs, kad BUAB „Šiaurės kompanija“ skolos UAB „Natural North Caviar“ realumas kelia abejonių, teismas priėjo prie išvados, kad bendrovės gamybinei veiklai vykdyti reikalingas turtas faktiškai buvo perleistas neatlygintinai.
29. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutarties, priimtos kitoje byloje, turinys leidžia įsitikinti ir tuo, jog spręsdamas dėl tyčinio bankroto požymių visumos teismas visa apimtimi neatskleidė faktinių aplinkybių, susijusių su UAB „Šiaurės kompanija“ ir UAB „Natural North Caviar“ vykdytais tarpusavio atsiskaitymais, nors šiuo aspektu nuspręsti dėl bankroto pripažinimo tyčiniu požymių buvimo, teismo vertinimu, pakako.
30. Vadinasi, dėl įrodinėjimo dalyko netapatumo tyčinio bankroto byloje ir šioje nagrinėjamoje byloje buvo aktualu nustatyti tyčinio bankroto byloje įrodinėjimo dalyku nebuvusias aplinkybes bei jas įvertinti būtent civilinės atsakomybės instituto taikymo kontekste, juolab kad, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje apeliantės įrodinėjamų faktinių aplinkybių nustatymui buvo reikalingos specialiosios žinios. Tuo tikslu šioje byloje buvo paskirta teismo ekonominė ekspertizė, o daugelį nustatytų faktų, nulėmusių sprendimą ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai siejo su ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis.
31. Įvertinus, jog teismo išvados tyčinio bankroto byloje buvo iš dalies nulemtos ir faktinių duomenų trūkumo, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad tyčinio bankroto byloje nustatytų faktų pakanka civilinės atsakomybės instituto pagrindų taikymui šioje civilinėje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Teisėjų kolegija nenustatė teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokiu atveju apeliantės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas už jai suteiktas teisinės pagalbos paslaugas, atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka procesinį rezultatą, negali būti tenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Goda Ambrasaitė-Balynienė

Danguolė Martinavičienė

Gintaras Pečiulis