Administracinė byla Nr. A-4-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01035-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1SS-107-(7.5.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į S. J.-J. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone.

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2010 m. balandžio 27 d. rašte Nr. 2.1-92-(1.14) buvo nustatyta, kad S. J.-J. 1993 m. rugsėjo 9 d. buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos tetos T. J. valdytą žemę. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą NŽT direktorei, siekdamas, kad jam būtų atnaujintas sustabdytas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, nes buvo neteisingai įvertinta susidariusi teisinė situacija ir prašė NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 153 ha žemę lygiaverčiu miško sklypu.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nepagrįstai nurodyta, jog Klaipėdos rajono apylinkės teisme nebuvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog S. J.-J. nuo 1926 m. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė savo 1926 m. mirusios tetos T. J. žemę. Teigė, kad ji buvo įpėdinė iki 1940 m. liepos 22 d. ir tik dėl žemės nacionalizacijos bei politinės santvarkos pasikeitimo S. J.-J. netapo tetos T. J. žemės savininke.

Pareiškėjas nurodė, kad teisme bylos dėl kilusio ginčo buvo vedamos ne per advokatą ir tai galėjo sukliudyti pareiškėjui pasiekti teisingumą teismuose. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime nenurodyti kartu su 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai, ką rengėjas turėjo padaryti, taip pat NŽT nenagrinėjo pateiktų duomenų dėl galbūt Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jam kartu su Sprendimu nebuvo grąžinti pridėti prie prašymo priedai, mano kad tai yra procedūrinis pažeidimas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad institucijos, nagrinėdamos jo prašymus klaidingai įžvelgė situacijos laikmetį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1302/2001, jog teisiškai pagal 1926 m. Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 d. įstatymus, reguliuojančius teisių atsiradimo pagrindus į nekilnojamąjį turtą, buvo užfiksuotas ryšys tarp S. J.-J. ir jos tetos T. J.. Mano, kad atsakovas klaidingai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 nuostatas. Taip pat atsakovas nepasisakė dėl trečiųjų asmenų teisių, kuriems yra atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 82.

Teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo tai, jog neaiškiomis aplinkybėmis nuosavybės teisėmis ir giminystės ryšiais kitiems asmenims teisės į ginčo žemę buvo atkurtos, kas tapo kliūtimi pareiškėjui, nes nuo to laiko atsirado taisymai pirminėse 1998 m. liepos 17 d. ir 1999 m. kovo 8 d. pažymose, kuriose buvo pradėti tvarkyti nuosavybės perėmimo S. J.-J. klausimai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą atnaujinti sustabdytą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą ir priimti sprendimą dėl 153 ha žemės nuosavybės teise atkūrimo lygiaverčiu žemės sklypu. Sprendime nurodyta, kad dėl žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos r. jau buvo nagrinėti ginčai NŽT ir teismuose, kurie įvertino ir ištyrė pareiškėjo pateiktus archyvinius dokumentus. Atsižvelgus į tai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 6 dalimi buvo nuspręsta pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymo nenagrinėti.

Atsakovas pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių jog S. J.-J. po tetos T. J. priėmė palikimą, nėra, o pareiškėjas prašymą tęsti sustabdytą nuosavybės teisių atkūrimo procesą grindžia S. J.-J. teise pagal įstatymą paveldėti jos mirusios tetos palikimą Panevėžio apskrityje iki turto nacionalizavimo galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 d. ištraukomis, kuriose reglamentuojami paveldėjimo teisiniai santykiai. Atsiliepime pažymima, kad teisė paveldėti po tetos T. J. mirties S. J.-J. priklausantį turtą nėra ginčijama, o sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimamas dėl to, kad nėra pateikti teisės aktuose numatyti S. J.-J. nuosavybės teises į 153 ha žemę patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė naujų šį faktą patvirtinančių dokumentų, o jo argumentai, kad atsakovas neįvertino su prašymu pateiktų įrodymų dėl turto paveldėjimo po T. J. mirties, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Sprendime nepasisakyta dėl trečiųjų asmenų teisių, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neprašė ištirti nuosavybės teisių atkūrimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims teisėtumo. Nurodė, kad pareiškėjas klaidina teismą, nes jau žinojo apie trečiųjų asmenų teisių atkūrimo teisėtumą, tą patvirtina 2012 m. balandžio 6 d. raštas, kuriame buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Kadangi pareiškėjas neturi visų reikiamų dokumentų dėl nuosavybės teisių į ginčijamą žemę, dėl to jam nekyla teisinės pasekmės dėl trečiųjų asmenų teisių atkūrimo į žemę teisėtumo.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto teiginio dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1555-163/2012, atsakovas paaiškino, kad teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjo atskirasis skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro nutarimo panaikinimo. Byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo skundo teismingumo klausimas. Atsakovas akcentavo, kad civilinėje byloje Nr. 2S-1555-163/2012 nenustatyta naujų ginčo faktinių aplinkybių, todėl Sprendime juo nesirėmė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į NŽT ir buvo priimtas Sprendimas, kuriuo NŽT pagrįstai ir teisėtai atsisakė iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą. Teismas nurodė, kad ištyręs pateiktus rašytinius įrodymus, įvertinęs, kad nėra pateiktų naujų įrodymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo duomenimis S. J.-J. priklausantį 153 ha žemės sklypą, neturi teisinio pagrindo abejoti Sprendimu.

Teismas nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjui buvo išaiškinta, jog nėra teisinio pagrindo nagrinėti pateiktą prašymą pakartotinai. Atsakovas konstatavo, kad dėl ginčo jau yra priimti įsiteisėję sprendimai, kuriais pareiškėjo skundai buvo pagrįstai atmesti ir reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. J.-J. iš savo senelio brolio dukters (tetos) iki 1940 m. nacionalizacijos paveldėjo ir priėmė palikimą nebuvo patenkintas. Atsakovas Sprendime nurodė, kad priimtais sprendimais paaiškinta, jog nebuvo pakankamai įrodymų dėl teisių perėmimo galimumo, nes S. J.-J. nebuvo nurodyta kaip žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone savininkė nuosavybės teisėmis iki 1940 m. ir negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į šią žemę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą numatytus pagrindus. Nėra ir duomenų apie tai, kad S. J.-J. teta paliko žemės sklypą jai, ir ar ši priklauso giminių ratui, kaip apibrėžia Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3–4 punktai, todėl pabrėžta, kad tokių teisių neturi ir pareiškėjas.

Teismas nurodė, kad NŽT Sprendime pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnį įsiteisėję sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Kaip atsakovas paaiškino, S. J.-J. nuosavybės teisių perėmimui iš T. J. buvo būtinas testamentas, kuriuo ši savo turtą būtų palikusi S. J.-J.. Tačiau nėra duomenų, patvirtinančių kad teta paliko savo turtą testamentu S. J.-J., todėl įstatyminis paveldėjimas neturi reikšmės – tam, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises, žemė pagal įstatymą turėjo būti palikta testamentu.

Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teismas aptarė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1302/2001, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2001 m. vasario 21 d. sprendime ir Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. gegužės 10 d. nutartyje, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I-312-583/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-532/2009 dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-347-609/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011 pagal pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-891-162/2010, padarytas išvadas. Teismas nurodė, kad šių teismų sprendimų ir nutarčių analizė civilinėse ir administracinėse bylose atskleidė, kad ginčijamas klausimas išspręstas iš esmės, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų dėl Sprendimo panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo atnaujinti sustabdytą dėl nuosavybės teisių atkūrimo procesą į 153 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone ir jį vykdyti.

Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuojama, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Byloje esantis testamentas ir paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas patvirtina, kad S. J.-J. visą savo turtą testamentu paliko pareiškėjui, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjas gali pretenduoti, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į S. J.-J. nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdytą nekilnojamąjį turtą, esant kitiems įstatymuose numatytiems pagrindams.

Teismas, vadovaudamasis taikytinų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, faktinėmis ginčo aplinkybėmis, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad NŽT pagrįstai atsisakė priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę pareiškėjui, nurodant, kad pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymo nėra teisinio pagrindo, nes kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išsamiai išnagrinėtas tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniuose teismuose priėmus įsiteisėjusius sprendimus, kurie galioja visoms valstybės institucijoms.

III.

Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose numatytą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, kurias buvo nurodęs skunde, papildomai akcentuoja, kad:

1. Apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas jam buvo išsiųstas neregistruotu paštu ir gautas likus 4 dienoms iki termino paduoti apeliacinį skundą pabaigos, taip pažeidžiant proceso teisės normas.

2. Teismo sprendimas šališkas – juo palaikoma atsakovo pozicija. Teismas klaidingai vertino skunde ir teismo posėdyje nurodytas faktines aplinkybes, kad nuosavybės teisės didžiojoje dvaro dalyje tretiesiems asmenims atkurtos vadovaujantis Lietuvos TSR Tauragės apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. lapkričio 25 d. nutarimu, kuriame matomi taisymai, tuo tarpu savo sprendime teismas konstatavo, kad taisymai buvo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. liepos 17 d. ir 1999 m. kovo 8 d. pažymose.

3. Atsakovas NŽT atsiliepime pripažino, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisės į žemę atsiradimo pagrindus reguliavo Civilinių įstatymu X tomo I dalies sąvadas, vadovaujantis kuriuo – teisė į žemę priklausė vien dėl palikėje mirties fakto ir be jokio atskiro teismo patvirtinimo (1222 ir 1254 str.) palikimo priėmimo faktu buvo laikoma, kai įpėdinis tik naudojosi mirusio turtu (1261 str.). Tuo tarpu teismo posėdyje NŽT atstovė pareiškė, kad buvo būtinas testamentas teisei į žemę įgyti ir teismas savo sprendime su šiuo klaidingu faktu sutiko.

4. T. V. J., Petro duktė buvo ginčo žemės savininkė, o T. P. J., Felikso duktė, nebuvo žemės savininkė, nors ją atsakovas NŽT ankstesniuose teismo posėdžiuose pristatinėjo, kaip žemės savininkę.

5. Atsakovas ir teismas neįvertino šių įrodymų – tai S. J.-J. mokėjimo už mirusio tetos T. J. žemę ir liudytojo S. P., kuris patvirtino, kad S. J.-J. šią žemę turėjo, parodymų.

6. Nei atsakovas, nei teismas nepasisakė dėl byloje pateiktų duomenų, vadovaujantis kuriais galima įžvelgti, jog buvo padaryta žala viešajam interesui, Lietuvos valstybei, Lietuvos kultūros paveldui.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad S. J.-J. po tetos T. J. priėmė palikimą, nėra.

2. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad buvusi savininkė T. J. (mirusi 1926 m.) testamentu paliko savo turtą S. J.-J., ir nėra duomenų, jog S. J.-J. priklauso T. J. giminių ratui (T. J. yra S. J.-J. teta), nustatytam Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose. Todėl S. J.-J. negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytais pagrindais.

3. Nagrinėjamu atveju S. J.-J. teisę į iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę patvirtinančiu dokumentu būtų laikytinas T. J. testamentas, kuriuo pastaroji savo turtą būtų palikusi dukterėčiai S. J.-J.. Tačiau duomenų apie tokio testamento buvimą nėra, o pareiškėjo nurodytos Rusijos Imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies ištraukos, t. y. tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, nėra buvusio savininko nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas.

4. Pareiškėjui teisės aktai nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Bylos nagrinėjimo ribas nustato pareiškėjo skundo, paduoto pirmos instancijos teismui, reikalavimai, todėl teismas bylą nagrinėjo dėl reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

4. Dėl pareiškėjo nurodyto 1939 m. gruodžio 30 d. kvito, kad yra sumokėtas žemės mokestis jau pasisakyta ne tik skundžiamame teismo sprendime, bet ir kituose įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartyje Nr. A261-532/2009). Šis dokumentas nėra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas.

5. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad teismas pažeidė tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas, tačiau konkrečiai neįvardija, kurios teisės normos buvo pritaikytos netinkamai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje tikrinamas Sprendimo, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymo, pateikto Tarnybai, teisėtumas bei pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Tarnybai padavė 2014 m. gruodžio 18 d. prašymą (I t., b. l. 14–16) ir prašė „atnaujinti sustabdytą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą, nes procesas sustabdytas dėl neteisingai įvertintos susiklosčiusios teisinės situacijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos teisininko T. B., kuris vėliau buvo atleistas iš pareigų“ bei „priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 153 ha žemės, remiantis šiame prašyme išdėstytais faktais ir rašytiniais įrodymais, atkuriant nuosavybės teises į žemę pagal naujas įstatymo nuostatas lygiaverčiu miško sklypu“. Dėl šio pareiškėjo prašymo atsakovas priėmė Sprendimą, kuriame nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo keliamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas yra išsamiai išnagrinėtas Sprendime nurodytuose bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose, taip pat į tai, kad šiuose teismų sprendimuose ir nutartyse ir ištirti ir įvertinti pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi nuspręsta pareiškėjo prašymo pakartotinai nenagrinėti.

Bylą pagal pareiškėjo skundą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai Sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymą. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad šioje byloje esminė nustatinėtina aplinkybė – ar pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymas pagrįstai laikytas kartotiniu prašymu Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies prasme.

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje (nuo 2011 m. gegužės 1 d. galiojanti teisės normos redakcija) be kita ko nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.

Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 23 straipsnį, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus (Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d.). Tačiau viešojo administravimo subjekto finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, skirti įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, turi būti naudojami efektyviai, racionaliai, todėl įstatymų leidėjas Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje nustatė sąlygas, kada skundas gali būti nenagrinėjamas. Iš Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies normoje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad viešojo administravimo subjektas asmens kartotinį skundą tuo pačiu klausimu gali nagrinėti tik tuo atveju, jei kartotiniame skunde yra nurodomos naujos aplinkybės (nauji faktiniai duomenys), o viešojo administravimo subjekto sprendimas nenagrinėti asmens kartotinio skundo gali būti skundžiamas teismui bendrąja įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-888/2013, 2016 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016).

Teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, analizuoja, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (šiuo aspektu žr. 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-392/2012).

Įvertinus pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymo turinį nustatyta, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti sustabdytą nuosavybės teisių atkūrimo procesą iš esmės grindžia pateikdamas savo faktinių aplinkybių ir teismų sprendimuose nustatytų faktų bei padarytų išvadų vertinimą. Prašyme pareiškėjas tvirtina, kad sprendimas atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją (153 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone) nebuvo priimtas, nes nebuvo detaliai išnagrinėta susiklosčiusi teisinė situacija.

Byloje pateikti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo teritoriją: 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 2.1-315-(1.14) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (I t., b. l. 81) bei 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas Nr. 2.1-92-(1.14) „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 82–83). Šių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimų teisėtumas bei pagrįstumas buvo patikrintas administracinių teismų ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, kad šiais administraciniais aktais pagrįstai bei teisėtai atsisakyta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 2.1-315-(1.14) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ teisėtumas patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-532/2009; Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2010 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 2.1-92-(1.14) „Dėl prašymo“ teisėtumas patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog pareiškėjo prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę yra netenkinti pagrįstai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimų turinį, sprendžia, kad buvo atsisakyta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į ginčo teritoriją, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys, jog S. J.-J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Susipažinusi su pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašymu bei prie jo pridėtais dokumentais, teisėjų kolegija nenustatė, kad teikdamas šį prašymą atsakovui pareiškėjas būtų pateikęs naujus, nei atsakovo, nei teismų nevertintus dokumentus, kurie patvirtintų, jog S. J.-J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Tokių įrodymų pareiškėjas taip pat nepateikė ir šią bylą nagrinėjusiems teismams. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo 2014 m. gruodžio 18 d. prašyme nenurodyta jokių naujų faktinių duomenų, nepateikta naujų įrodymų, kuriuos būtų galima vertinti ir spręsti, ar nėra pagrindo dėl pareiškėjo prašymo, į kurį jau buvo ne kartą atsakyta, priimti kitokio sprendimo. Kaip buvo pažymėta, 2014 m. gruodžio 18 d. prašyme pareiškėjas iš esmės pateikia tik savo vertinimą dėl ankstesnių teismų sprendimų ir faktinių aplinkybių, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma naujais faktiniais duomenimis, kuriuos atsakovas turėjo vertinti ir dėl jų priimti sprendimą, kuriuo pareiškėjo klausimas būtų išspręstas iš esmės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjo teismui pateiktas skundas bei apeliacinis skundas yra argumentuojamas tuo, kad pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo teritoriją, tačiau šių argumentų vertinimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Atsižvelgus į tai, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl S. J.-J. mokėjimo už mirusio tetos T. J. žemę ir liudytojo S. P., kuris patvirtino, kad S. J.-J. šią žemę turėjo, parodymų. Be to pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A261-532/2009 nustatytas faktas, jog 1939 m. gruodžio 30 d. mokestinis kvitas nėra paveldėjimą ir S. J.-J. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas, todėl šis įrodymas negali būti vertinamas kaip nors kitaip nė nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Taip pat akcentuotina, kad liudytojo S. P. parodymai buvo įvertinti priimant Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 1-315-(1.14) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kurio teisėtumas patvirtintas administracinėje byloje Nr. A261-532/2009 priimtu teismo procesiniu sprendimu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas Sprendime nurodydamas, kad pareiškėjo prašymas nebus pakartotinai nagrinėjamas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, nes egzistavo abu Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyti pagrindai, sudarantys pagrindą nenagrinėti pareiškėjo skundo: tuo pačiu klausimu teismai jau yra priėmę sprendimą, o atsakovas jau buvo priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir pareiškėjas nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priimti kitokį sprendimą dėl jo prašymo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jam buvo įteiktas likus 4 dienoms iki termino paduoti apeliacinį skundą pabaigos, taip pažeidžiant proceso teisės normas. ABTĮ nustato terminą, per kiek dienų turi būti išsiunčiamas teismo sprendimas šalims, tačiau nenustato termino, kada asmeniui turi būti įteiktas teismo sprendimo nuorašas. ABTĮ 93 straipsnyje nustatyta, kad jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai; rašytiniu prašymu sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims. Bylos duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 13 d. priimtas teismo sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas tą pačią dieną (II t., b. l. 89), t. y. nepraleidus ABTĮ 93 straipsnyje nustatyto termino. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas teise į apeliaciją pasinaudojo – apeliacinį skundą padavė nepraleidęs ABTĮ nustatytu termino.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismo sprendimas šališkas, nes pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovo poziciją. Nagrinėdama šį pareiškėjo argumentą teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas Poppe prieš Nyderlandus).

Pareiškėjas bylą nagrinėjusio teismo šališkumą iš esmės sieja su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netenkino skundo. Aplinkybės, kad teismas surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, ir teisės aktų reikalavimus aiškino ne taip, kaip juos interpretuoja pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių objektyviais duomenimis pagrįstų abejonių teismo, nagrinėjusio šią bylą, nešališkumu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas ir sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje pateiktų įrodymų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kad buvo padaryta žala viešajam interesui, Lietuvos valstybei ir Lietuvos kultūros paveldui. Kaip buvo ne kartą akcentuota šioje byloje, šios bylos dalykas – Sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas, ir šioje byloje nėra ir neturi būti nagrinėjama, ar teisėtai ir pagrįstai kitiems asmenis buvo atkurtos nuosavybės teisės ginčo teritorijoje.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą prie bylos prijungti šių dokumentų kopijas: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutarties; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 20 d. bei 2008 m. balandžio 9 d. nutarčių; Klaipėdos psichikos sveikatos centro 2006 m. birželio 27 d. pažymą Nr. 4R-1362. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. sausio 2 d. gautas pareiškėjo prašymas prie bylos prijungti Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio garso įrašo atminties kortelę ir kortelės skaitytuvą.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nustatė, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinėje instancijoje, kaip ir pirmojoje instancijoje, galioja įrodymų liečiamumo, leistinumo, sąsajumo su ginčo dalyku procesinė taisyklė. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku. Kaip buvo nurodyta, šios bylos įrodinėjimo dalykas, ar atsakovas turėjo pareiškėjo pateiktą 2014 m. gruodžio 18 d. prašymą nagrinėti iš esmės, ar pagrįstai bei teisėtai atsisakė tai padaryti.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė teismų priimtų sprendimų kopijas, pažymą apie savo sveikatos būklę bei atminties kortelę ir kortelės skaitytuvą su, kaip nurodo pareiškėjas, teismo posėdžio garso įrašu. Dėl visų pateiktų įrodymų teisėjų kolegija pažymi, kad jie negali būti priimti ir tiriami apeliacinės instancijos teisme kaip nauji įrodymai, nes neatitinka nė vienos iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nurodytų naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui sąlygų. Pabrėžtina, kad pateikti dokumentai arba visiškai nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyje (pvz., pažyma apie pareiškėjo sveikatos būklę) arba pernelyg nutolę nuo ginčo nagrinėjamoje byloje dalyko. Pažymėtina, kad teismo posėdžių garso įrašai yra saugomi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko bylos elektroninėje kortelėje. Nei apeliaciniame skunde, nei prašyme prijungti teismo posėdžio garso įrašą pareiškėjas nepateikė argumentų dėl kurių reikėtų tirti ir vertinti jo pateiktą teismo posėdžio garso įrašą, o ne vadovautis oficialiu byloje esančiu pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nutarė nepriimti ir neprijungti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 13 d. ir 2017 m. sausio 2 d. pateiktų įrodymų.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.