Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-756-831-13].doc
Bylos nr.: AS-756-831-13
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyrius 191207757 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Skundas
Atsisakymas priimti skundą
kai skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-831/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02979-2013-6

  Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko K. Ž. neveikimo.

 

Teisėjų kolegija

 

 n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas pripažinti viešojo administravimo subjekto, t. y. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK) Viešosios policijos skyriaus viršininko K. Ž., neveikimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 12 d. su prašymu Nr. 64-56-AP-234 kreipėsi į Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK viršininką K. Ž., prašydamas atsakyti į klausimus, kurie susiję su pareigūno A. M. tarnybinio patikrinimo atlikimu dėl galimų šio pareigūno padarytų tarnybinių nusižengimų. 2013 m. liepos 19 d. pareiškėjas gavo atsakymą Nr. 64-56-S-8705, kuriame pateikta informacija į užduotus klausimus. Gavęs minėtą atsakymą, pareiškėjas suabejojo, kad Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK viršininkas K. Ž. savo darbe vadovaujasi visais policijos tarnybinę veiklą reglamentuojančiais teisės aktais: Tarnybinių patikrinimų atlikimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308, 1–7, 10–13, 15 punktais, taip pat 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 1–2, 5–7, 25, 95–96, 99, 102–109 punktais. K. Ž., skaitydamas patrulių A. M. ir E. P. bei tyrėjos R. R. 2012 m. balandžio 28 d. surašytus tarnybinius pranešimus, sužinojo, kad pareigūnas A. M. tamsiu paros metu, važiuodamas tarnybiniu automobiliu, nusprendė sustabdyti priekyje važiuojančią transporto priemonę ir įjungė tarnybinio automobilio mėlynos bei raudonos spalvos švyturėlius ir garsinį signalą. Tokie patrulio A. M. veiksmai akivaizdžiai prieštarauja Instrukcijos 25 punkto nuostatoms, pagal kurias prie stabdomos transporto priemonės reikia privažiuoti iš galo ir reikalavimą sustoti pareikšti žodžiu per garsiakalbius. Tai žinodamas, K. Ž. nesikreipė į aukštesnį pareigūną, kad šis atliktų tarnybinį patikrinimą dėl galimai neteisėtų patrulio A. M. veiksmų ir tokiais veiksmais nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, kad visos įstaigos tarnauja žmonėms. Šį neveikimą K. Ž. motyvavo tuo, kad negauta skundo, tačiau pamiršo savo, kaip viršininko, pareigas, jų nevykdė, nes, matydamas jam pavaldžių pareigūnų – policijos patrulių – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, dangstė jų padarytus tarnybinius pažeidimus.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (b. l. 15–17) atsisakė priimti pareiškėjo A. R. skundą ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą grąžino pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kas pareiškėjas iš esmės skundžia Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko K. Ž. neveikimą srityje, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas), t. y. statutinių tarnybinių santykių srityje. Nors pareiškėjas ir neteikė konkretaus prašymo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą jo nurodytų pareigūnų atžvilgiu, tačiau iš viso skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jo nurodyti pareigūnai būtų baudžiami drausmine tvarka.

Pareiškėjo teisę paduoti skundą dėl policijos pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo jo vadovui užtikrina ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatos, ir Tvarkos 6 punkto nuostatos. Šiuo atveju remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14, 15 ir 16 dalimis, kuriose apibūdinamos skirtingos asmenų kreipimosi į viešojo administravimo institucijas formos ir būdai, laikytina, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK viršininkui pateikė ne prašymą (skundą) dėl jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, o pranešimą (informaciją) apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, klausimų forma išreiškė abejonę, ar tinkamai buvo taikomi teisės aktų reikalavimai. Visų pirma, pareiškėjas prašymu policijos įstaigai nekėlė jokio konkretaus reikalavimo, o tik prašė pateikti jam informaciją. Antra, tarnybiniu nusižengimu gali būti pažeidžiamos tik tos institucijos teisės ir teisėti interesai, kurioje tokie pažeidimai daromi, šiuo atveju Marijampolės AVPK. Pareiškėjas savo teises ar teisėtus interesus ginti gali, kaip šiuo atveju galima spręsti iš pateiktos medžiagos, teisme, kuris nagrinėja administracinio teisės pažeidimo bylą.

Todėl institucija sprendžia dėl savo teisių ar teisėtų interesų galimo pažeidimo ir turi pareigą tik informuoti pranešimą apie nusižengimą pateikusiam asmeniui, kaip reaguota į jo pranešimą. Šiuo atveju pareiškėjas netgi neprašė atlikti konkrečių veiksmų policijos pareigūnų atžvilgiu, o tik prašė atsakyti į keliamus klausimus. Pareiškėjas, kaip matyti iš skundo teismui turinio ir priedų, tokį atsakymą iš Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK gavo (2013 m. liepos 19 d. raštas Nr. 64-56-S-8705), to rašto turinio teismui neskundžia, taip pat neteikia skundo, kad toks informacinio pobūdžio atsakymas jam nebuvo pateiktas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, reglamentuojančio teisę kreiptis gynybos į teismą, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tvarkos 6 punktas suteikia teisę asmenims informuoti instituciją apie galimą tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus gali skųsti tik Tvarkos 16.4 punkte ir 37 punkte numatytais atvejais tikrinamas pareigūnas arba jo įgalioti atstovai, jeigu nuobauda buvo paskirta. Netgi šie pareigūnai neturi teisės skųsti sprendimą pradėti ar nepradėti jų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimą ar pačią tarnybinio tyrimo išvadą. Taigi Tvarkos nuostatose, kuriose numatyta teisė teikti pareiškimus apie tarnybinius nusižengimus visiems asmenims (6 punktas), nustatyta, kad ginčyti tokios procedūros galutinius sprendimus dėl jų esmės gali tik suinteresuoti asmenys, t. y. tų teisinių santykių dalyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006).

Atsižvelgdamas į skunde keliamą reikalavimą, teismas įvertina ir tai, kad ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą administraciniai teismai sprendžia tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas kelia tarnybinio pobūdžio ginčą, nors nėra tarnybinių santykių dalyvis. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Šiuo atveju pareiškėjas nekelia reikalavimo įpareigoti atlikti kokius nors veiksmus, o tik prašo pripažinti vilkinimo faktą, t. y. pareiškėjas nekelia ginčo viešojo administravimo srityje, o prašo nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą – vilkinimą. Tačiau kaip tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu bus apgintos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai, pareiškėjas nenurodo. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas imasi ginti tik pažeistą ar ginčijamą teisę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas jo tenkinimo atveju neturėtų įtakos pareiškėjo pažeistų ar ginčijamų teisių gynimui, nenustatytų, nepakeistų ir nepanaikintų jokių jo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 str. 1 d.), todėl skundo reikalavimas negali būti administracinės bylos dalykas ir keliamas ginčas negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču. Dėl to pareiškėjo skundą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 35 straipsnio nuostatas skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Šiuo atveju skundas galėtų būti paduodamas Kauno apygardos administraciniam teismui.

 

III.

 

Pareiškėjas A. R. atskiruoju skundu (b. l. 20–30) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį.

Pareiškėjas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Savo argumentus papildomai argumentuoja 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 1–5 straipsnių, 14 straipsnio 3 dalies, 16, 21 bei 22 straipsnių nuostatomis, taip pat Vidaus tarnybos statuto 3, 12 straipsniais, Policijos veiklos instrukcijos 1, 2 punktais, Tvarkos 3, 4 punktais, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 1, 2, 3, 4 (4.1, 4.6-4.11, 4.14, 4.20, 4.28, 4.29) punktais bei 6, 8, 12 (12.3, 12.9, 12.10) punktų nuostatomis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsniu. K. Ž. privalėjo šiais aktais vadovautis, tačiau neatliko tarnybinio patikrinimo po to, kai gavo atitinkamų pareigūnų tarnybinius pranešimus, o tai reiškia, kad jis dangsto galimai savo tarnybine padėtimi piktnaudžiaujančius pareigūnus ir tuo pažeižia visus minėtus teisės aktus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jo 2013 m. liepos 12 d. prašymą Nr. 64-56-AP-234 reiktų traktuoti kaip pranešimą (informaciją) apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, nes šiame prašyme jis neprašė atlikti tarnybinį patikrinimą, o tik prašė K. Ž. atsakyti, kodėl, gavęs pareigūnų tarnybinius pranešimus, neatliko tarnybinio patikrinimo. Teismas pareiškėjo skundą atmetė tik todėl, kad teismui jis pateikė ne skundą, kuriame prašytų apginti savo pažeistas teises, o prašymą pripažinti K. Ž. neveikimą. Be to, nepagrįstas teismo teiginys, kad pareiškėjas neskundė Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK 2013 m. liepos 19 d. atsakymo Nr. 64-56-S-8705 turinio, nes dėl šio akto pareiškėjas kreipėsi į teismą tik jį gavęs. Šis atsakymas yra K. Ž. neveikimo įrodymas.

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Pareiškėjas A. R. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą priimti atsisakė.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, jog reikalavimas administraciniam teismui turi būti suformuluotas atsižvelgiant į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Iš pareiškėjo A. R. 2013 m. liepos 29 d. skundo (b. l. 1–8) turinio matyti, jog pareiškėjas teismo prašė pripažinti Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko K. Ž. neveikimą. Motyvuodamas šį reikalavimą, pareiškėjas rėmėsi 2013 m. liepos 12 d. prašymu Nr. 64-56-AP-234, kurį jis pateikė minėtam asmeniui, bei K. Ž. 2013 m. liepos 19 d. atsakymu Nr. 64-56-S-8705, tačiau šio akto skunde neginčijo, jo panaikinti neprašė. Be to, reikalavimo panaikinti kurį nors kitą administracinį aktą taip pat nesuformulavo.

Įvertinusi pareiškėjo skundo turinį ir atsižvelgusi į atskirajame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik prašo pripažinti neveikimo faktą, t. y. nekelia ginčo viešojo administravimo srityje, o prašo nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą. Kaip tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu bus apgintos pareiškėjo teisės ar įstatymo saugomi interesai, pareiškėjas nenurodo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; Nr. AS146-20/2012). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; Nr. A502-447/2010; Nr. A143-2053/2012).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ginčijamoje 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje pagrįstai, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo keliamas reikalavimas jo tenkinimo atveju neturėtų įtakos pareiškėjo pažeistų ar ginčijamų teisių gynimui, nenustatytų, nepakeistų ir nepanaikintų jokių jo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 str. 1 d.), nusprendė, jog skundo reikalavimas negali būti administracinės bylos dalykas ir keliamas ginčas negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču, ir dėl to pareiškėjo skundą atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, likę Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje išdėstyti argumentai yra pertekliniai ir nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, todėl iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies pašalinami.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei remiantis ABTĮ 15 ir 16 straipsniais, apibrėžiančiais administracinių teismų kompetenciją, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pirmiau įvardytą pareiškėjo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismo nutartis paliekama nepakeista.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1  punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, pareiškėjo A. R. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                    Anatolijus Baranovas

 

                                                                           Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

 

                 Skirgailė Žalimienė