VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

 (S)

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,

sekretoriaujant Ernestai Perednienei,

dalyvaujant ieškovo atstovei Agnei Būdvytei, atsakovų atstovei advokatei Loretai Selilionei, trečiajam asmeniui E. N.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Binsera“ ieškinį atsakovams UAB „Korijus“, UAB „Oritus“, trečiajam asmeniui E. N. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

n u s t a t ė :

        Ieškovas ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais ieškovo ir atsakovų 2019 m. kovo 1 d. sudarytą tarpusavio skolų sudengimo aktą ir taikyti restituciją: ieškovui grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Oritus“ skolą 18 400 Eur, UAB „Korijus“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Oritus“ skolą 8 577,40 Eur, UAB „Oritus“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Korijus“ skolą 18 400 Eur, UAB „Binsera“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Korijus“ skolą 1 000 Eur, UAB „Oritus“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Binsera“ skolą 8 577,40 Eur, UAB „Korijus“ grąžinti reikalavimo teisę į UAB „Binsera“ skolą 10 822 Eur, taip pat iš atsakovų priteisti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2019 m. birželio 11 d. ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla, 2020 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovui iškelta bankroto byla. 2019 m. sausio 11 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Oritus“ sudarė Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį. 2019 m. kovo 1 d. ieškovas ir atsakovai sudarė tarpusavio skolų sudengimo aktą. Bankroto administratoriaus manymu, atsakovas UAB „Oritus“ realiai neatsiskaitė su ieškovu pagal Transporto priemonės pirkimo sutartį, kadangi atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Keliamos abejonės dėl sandorio sąžiningumo, kadangi ieškovas buvo dvigubai mažesnę sumą skolingas atsakovui UAB „Oritus“. Mano, kad šis sandoris prieštaraujat imperatyvioms įstatymo normoms CK 6.66 straipsnio pagrindu turi būti pripažintas negaliojančiu ir taikytina restitucija.  

Atsakovai UAB „Korijus“ ir UAB „Oritus“ teismui pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2019-01-11 Ieškovas su atsakovu UAB „Oritus” sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Ieškovas pardavė, o atsakovas UAB „Oritus“ nupirko Automobilį už 18 400 EUR sumą. 2019-01-17 Atsakovas UAB „Oritus” Automobilį perleido atsakovui UAB „Korijus“ už tą pačią 18 400 EUR sumą. Atsakovui UAB „Korijus“ įsigijus Automobilį ir jį eksploatuojant, paaiškėjo, kad jis turi esminių gedimų. Nenorėdamas papildomai investuoti į Automobilio remontą, 2020-02-25 atsakovas UAB „Korijus“ Automobilį perleido UAB „KUNIKOV”, tačiau jau už ženkliai mažesnę kainą, t. y. 7 100 EUR. Taigi, pardavęs Automobilį atsakovui UAB „Oritus“ už 18 400 EUR sumą ir vėliau 2019-03-01 Tarpusavio skolų sudengimo aktu (toliau – Aktas) šiai sumai susimažinęs savo prievoles kreditoriams, Ieškovas gerokai „išlošė“, nes išvengė Automobilio remonto ir pardavimo už mažesnę kainą. Vykdant susitarimą, 2019-03-01 atsakovas UAB „Oritus“ ir Ieškovas sudarė Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį (toliau – Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis), pagal kurią Ieškovas perdavė, o atsakovas UAB „Oritus“ perėmė Ieškovo mokestinę nepriemoką 8 577,40 EUR sumai. Šis susitarimas buvo patvirtintas VMI 2019-03-20 sprendimu. Vertinant sandorių įtaką Ieškovo atžvilgiu, rezultate po Automobilio pirkimo - pardavimo, Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties ir Akto sudarymo Ieškovas neteko nuosavybės teise valdyto Automobilio, tačiau Ieškovo skola VMI sumažėjo 8 577,40 EUR sumai, o atsakovui UAB „Korijus“ – 10 822,60 EUR sumai. Kitaip tariant, Automobilio verte buvo sumažinti Ieškovo įsipareigojimai kreditoriams. Tiek Akto sudarymo metu, tiek ir po jo Ieškovas vykdė veiklą ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Nors Ieškovas ir turėjo finansinių sunkumų, tačiau siekė savo finansinę būklę pagerinti ir Akto sudarymo metu nebuvo nemokus. Po trijų mėnesių nuo Akto sudarymo Vilniaus apygardos teismo 2019-06-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3358-803/2019 Ieškovui buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Ieškovo restruktūrizavimo byla buvo nutraukta tik 2020 m. vasario 25 d. ir tik 2020 m. kovo 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-305-803/2020 Ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Atsakovų įsitikinimu, Ieškovo bankroto administratoriui neginčijant 2019-01-11 Automobilio pirkimo – pardavimo sutarties (laikant, kad šis sandoris Ieškovo kreditorių interesų nepažeidė) negalima laikyti, kad pats Aktas kokiu nors būdu pažeidė Ieškovo kreditorių teises ir interesus. VMI iniciatyva taikytam areštui galiojant konkrečiam Ieškovo turtui, reikalavimo teisių įskaitymas nebuvo draudžiamas ir nepažeidė jokių imperatyvių teisės normų. Ieškovui ieškinyje įrodymais nepagrindus ir net nenurodžius, kurių kreditorių teises ir kokiai sumai sudarytas Aktas pažeidė, nėra galimybės nustatyti kokia apimtimi byloje turėtų būti taikoma restitucija – pilnai ar tik tam tikra dalimi. Pažymi, kad tiek iki Akto sudarymo, tiek po jo sudarymo Ieškovas buvo mokus, nes jo įsipareigojimai (net ne pradelsti) neviršijo pusės turto vertės. Be to, ginčijamas Aktas niekaip nepakeitė Ieškovo mokumo ir nesumažino jo galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėtina, kad pagal Ieškovo 2019-04-23 balanso duomenis, visas Ieškovo turtas sudarė 1 011 637 EUR sumą, o visi įsipareigojimai – tik 542 882 EUR, kas reiškia, kad po ginčijamo Akto sudarymo Ieškovas turėjo faktinę galimybę atsiskaityti su visais savo kreditoriais, nepaisant atsiskaitymo termino, dėl ko Akto sudarymas negalėjo pažeisti Ieškovo kreditorių interesų. Ginčijamu Aktu nebuvo pažeistos Ieškovo kreditorių teisės pirmenybės tam tikriems kreditoriams suteikimu. Prieš Akto sudarymą ir po jo Ieškovas atsiskaitinėjo ir su kitais kreditoriais, stengdamasis pataisyti savo mokumo situaciją ir neteikdamas jokio nepagrįsto prioriteto kai kuriems kreditoriams. Tiek ieškovas, tiek atsakovai, sudarydami ginčijamą aktą, buvo sąžiningi. Ieškinyje Ieškovo bankroto administratorius paties Ieškovo ir Atsakovų nesąžiningumą įrodinėja remdamasis iš esmės vienintele aplinkybe – kad Akto sudarymo metu Ieškovo ir Atsakovų vadovu buvo tas pats asmuo - E. N.. Atsakovai nesutinka, jog ši faktinė aplinkybė savaime yra pakankama įrodyti Ieškovo ir Atsakovų nesąžiningumą sudarant ginčijamą Aktą.

 Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje išdėstytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovė su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais.

Ieškinys atmestinas.

Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). CK 6. 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.).

Kadangi actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos:

1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;

2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;

3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;

4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;

5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas.

Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 17 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą ir paskyrė bankroto administratorių. Iki bylos iškėlimo 2019-01-11 Ieškovas su atsakovu UAB „Oritus” sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Ieškovas pardavė, o atsakovas UAB „Oritus“ nupirko Automobilį už 18 400 EUR sumą.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad 2019-01-17 Atsakovas UAB „Oritus” Automobilį perleido atsakovui UAB „Korijus“ už tą pačią 18 400 EUR sumą. 2020-02-25 atsakovas UAB „Korijus“ Automobilį perleido UAB „KUNIKOV” už 7 100 EUR, kadangi jis turėjo esminių gedimų.

2019-03-01 Ieškovas ir Atsakovai sudarė Aktą, kuriuo tarpusavio skolų įskaitymu buvo padengta: 1) Atsakovo UAB „Oritus“ skola Ieškovui 18 400 EUR sumai pagal Automobilio 2019-01-11 pirkimo – pardavimo sutartį; 2) Atsakovo UAB „Oritus” skola atsakovui UAB „Korijus“ 8 577,40 EUR sumai; 3) Atsakovo UAB „Korijus“ skola atsakovui UAB „Oritus“ 18 400 EUR sumai pagal Automobilio 2019-01-17 pirkimo-pardavimo sutartį; 4) Atsakovo UAB „Korijus” skola Ieškovui 1 000 EUR sumai; 5) Ieškovo skola atsakovui UAB „Oritus“ 8 577,40 EUR sumai pagal Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį; 6) Ieškovo įsiskolinimo dalis atsakovui UAB „Korijus“ 10 822,60 EUR sumai.

Šį aktą bankroto administratorius prašo pripažinti negaliojančiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Plėtodamas actio Pauliana taikymo praktiką pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į nurodytas aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). 

Bankroto administratorius, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu, nurodė, kad atsakovui sudarius šį tarpusavio skolų įskaitymo aktą, jis neteko tiek teisės į automobilį, tiek dalies jo vertės (t.y. skolų perleista mažiau nei parduoto automobilio vertė). Be t, šiuo skolų užskaitymo aktu buvo suteikta pirmenybė, taip pažeidžiant kitų ieškovo kreditorių interesus, nes sandorio sudarymo metu UAB „Binsera“ jau turėjo įsiskolinimų.

Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kreditorių teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Arba pakanka įrodyti, kad nors skolininkas, perleidęs turtą ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). 

Pažymėtina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Be to, vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius, taip piktnaudžiaujant savo teisėmis.

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo – pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis.

Iš sudaryto sandorio bei šalių ir jų atstovų paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu matyti, kad sandoris ginčijamas iš esmės tik viena aplinkybe, jog įmonės vadovas elgėsi nesąžiningai. Esmine aplinkybe dėl sandorio šalių nesąžiningumo bankroto administratorius nurodo tai, kad ieškovui ir atsakovams vadovavo tas pats asmuo – E. N. Teismo nuomone, bankroto administratorius nepagrįstai tapatina patį juridinį asmenį su jo valdymo organu (vadovu).

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015; 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018). Taigi, sandoris dėl jo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms pripažįstamas tik konstatavus normos imperatyvų pobūdį bei įrodžius, kad ginčijamas sandoris šį imperatyvą pažeidė.

Teismas pažymi, kad pagal teismų praktiką priešingai, sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams, pvz., kai perleidžiamas įmonės veikloje nebenaudojamas, kitas pajamų nesukuriantis skolininko nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui buvo perleistas automobilis, kuris galimai turėjo esminių trūkumų ir kurio vertė galėjo būti ženkliai mažesnė nei sandorio sudarymo metu. 

Vertindamas aukščiau teismo sprendime nustatytas aplinkybes CK 6.66 straipsnio taikymo aspektu, teismas taip pat pažymi, kad kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu gali būti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius actio Pauliana ginamą reikalavimo teisę turėjo sandorio sudarymo metu, arba ginčijamo sandorio metu egzistavo tokios teisės atsiradimo pagrindas, pvz., buvo sudarytas sandoris atidedant prievolės įvykdymo terminą. Aplinkybė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu dar nebuvo kreditoriaus reikalavimo teisės, daro negalimą CK 6.66 straipsnio taikymą, nes tokiu atveju teisių pažeidimas objektyviai nėra įmanomas.

Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

Svarbu pažymėti ir tai, kad praėjus trims mėnesiams po skolų įskaitymo akto sudarymo teismas, iškeldamas restruktūrizavimo bylą ieškovui, konstatavo, jog jis šiuo metu yra mokus, tačiau susiduriantis su finansiniais sunkumais. Todėl ieškovo atstovo nurodoma aplinkybė dėl ieškovo nemokumo yra paneigta teismo įsiteisėjusia nutartimi konstatuotais faktais. Atskirai pažymėtina ir tai, kad bankroto administratorius neprašo pripažinti Transporto priemonės pardavimo sutarties negaliojančia, tačiau tik su ja susijusį skolų įskaitymo aktą. Jokių pretenzijų dėl turto pardavimo kainos bankroto administratorius bylos nagrinėjimo metu abejonių taip pat nekėlė.

Nors iš tiesų ieškovo bankroto administratorius nurodo, jog VMI areštavo ieškovo turtą, todėl skolų įskaitymo aktas nebuvo galimas, tačiau ši aplinkybė paneigta byloje surinktais įrodymais. Konkrečiai, nustatyta, kad VMI areštavo tik tam tikrą įvardintą ieškovo turtą. Niekur nepridėti įrodymai, kad VMI būtų areštavusi ieškovo reikalavimo teises, todėl šis ieškovo motyvas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

 Dar svarbu pažymėti, kad Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartimi bei skolų įskaitymo aktu ieškovas siekė atsiskaityti tiek su VMI, tiek su vienu kreditoriumi – atsakovu UAB „Korijus“. Tikėtina, kad automobilis pardavimo metu galėjo turėti esminių gedimų ir būti parduotas rinkoje už mažesnę sumą nei nurodyta priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje.

Teismas vertindamas šalių pasisakymus, byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad toks sandoris (skolų įskaitymo aktas) buvo sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo, šio sandorio sudarymas nesukėlė įmonės nemokumo (atsižvelgiant į sandorio vertę ir kreditorinių įsiskolinimų sumą bei į tai, kad praėjus trims mėnesiams po sandorio sudarymo ieškovas buvo mokus), toks sandoris nepažeidė kitų kreditorių interesų, nes atitiko normalią įprastinę komercinę praktiką, todėl atsižvelgiant į analogiškų civilinių bylų teismų praktiką, teismas mano, kad nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis AB Turto bankas v. BAB ,,Rimeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis VĮ Valstybės turto fondas v. UAB ,, Ortofina“ ir kt.,bylos Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Kita vertus, pasekmės ginčijant sandorį bankroto byloje skiriasi. Turtas turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi sandoris pripažintas galiojančiu, teismas daro išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo taikyti restituciją atsakovo atžvilgiu.

Kadangi atmestas pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas iš atsakovų, papildomai nemotyvuojant.

        Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

        Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. ), išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas visiškai, ieškovui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 straipsnis). 

Atsakovo UAB „Korijus“ atstovas prašo atlyginti jo patirtas 3 147,65 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Teismo nuomone, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai.

Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje pateiktas 3 147,65 Eur mokėjimas procesinių dokumentų parengimą, taip pat teikiant konsultacijas, todėl ieškovo ieškinį atmetus visiškai, teisinės pagalbos išlaidos 3 147,65 Eur sumai priteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai). 

Trečiasis asmuo teismui nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ar jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl, ieškovo ieškinį atmetus, pastarosios trečiajam asmeniui nėra priteisiamos (CPK 88, 93, 98 str.).

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškovo BUAB „Binsera“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo BUAB „Binsera“, juridinio asmens kodas 302537482, atsakovo UAB „Korijus“, juridinio asmens kodas 304473021, naudai 3 147,65 Eur teisinės pagalbos išlaidų iš bankroto administravimui skirtų lėšų.

                Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                         Gintaras Seikalis