Civilinė byla Nr. 3K-3-72/2011

Procesinio sprendimo kategorija 129.15 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo antstolio S. O. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio S. O. G. pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo iš skolininko V. M.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Pareiškimo esmė

 

Antstolis S. O. G. prašė priteisti jam iš skolininko V. M. 4930 Lt vykdymo išlaidų.

Antstolis nurodė, kad Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. spalio 16 d. jo kontorai pateikė vykdyti 2009 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 8-19-3979 dėl 56 326,96 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimo iš V. M. turto; kad 2009 m. spalio 16 d. antstolio kontoroje priimtas patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0168/09/0180; kad patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą nuorašas išsiųstas skolininkui, buvo tikrinti duomenys, susiję su vykdomąja byla ir skolininko turtine padėtimi; kad, atliekant priverstinio vykdymo veiksmus, antstolio 2009 m. spalio 19 d. turto arešto aktu buvo areštuotas skolininkui priklausantis turtas.

Antstolis nurodė, kad 2009 m. lapkričio 5 d. antstolio kontoroje buvo gautas Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. spalio 29 d. raštas Nr. (8.10.)-4.2-10281, kuriuo pranešta, jog mokestinę nepriemoką pagal 2009 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 8-19-3979 skolininkas V. M. sumokėjo 2009 m. spalio 20 d., todėl antstolio 2009 m. lapkričio 5 d. patvarkymu Nr. SV-1187 įvykdytas vykdomasis dokumentas grąžintas Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Antstolis teigė, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 611 straipsniu, 2009 m. lapkričio 5 d. išsiuntė skolininkui pasiūlymą per dešimt dienų nuo rašto – pasiūlymo – gavimo dienos sumokėti 4930 Lt vykdymo išlaidų, tačiau šis gera valia jų nesumokėjo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

 

Zarasų rajono apylinkės teismas 2010 m. sausio 22 d. nutartimi atmetė antstolio pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo; priteisė iš antstolio S. O. G. kontoros V. M. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei – 10 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies (2008 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) nuostata, kad sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per dvidešimt dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino, ir 152 straipsnio nuostata, kad, nesutinkant su mokesčių administravimo subjektų priimtu sprendimu, jis gali būti skundžiamas per dvidešimties dienų terminą nuo jo įteikimo mokesčių mokėtojui dienos mokestinių ginčų komisijai.

Teismas nustatė, kad Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija išsiuntė sprendimą antstoliui nepraėjus dvidešimties dienų terminui, per kurį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčius ar, nesutikdamas su priimtu  sprendimu, gali jį apskųsti; konstatavo, kad antstolis, gavęs sprendimą dėl mokestinės prievolės į fondo biudžetą priverstinio išieškojimo, nepatikrino, ar išieškotojas teisės aktų nustatyta tvarka įgijo teisę į priverstinį išieškojimą, t. y. nepatikrino, ar suėjo Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytas dvidešimties dienų terminas, skirtas skolininkui jo mokestinei nepriemokai geruoju sumokėti, kuriam pasibaigus, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (105 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ir nepatikrino sprendimo apskundimo termino, per kurį mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su sprendimu, gali jį apskųsti (152 straipsnis). Teismas nustatė, kad V. M. sumokėjo mokestinę nepriemoką 2009 m. spalio 20 d., t. y. įstatymo nustatytu laiku, nepraėjus sprendimo įvykdymo ir apskundimo terminams; konstatavo, kad tai, jog Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į antstolį ir nenurodė priverstinio vykdymo termino pradžios, neturi reikšmės antstolio pareigai išsiaiškinti, nuo kada atsirado išieškotojui teisė į priverstinį išieškojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, bylos Nr. 3K-3-68/2009; 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą dėl antstolės A. M. veiksmų, bylos Nr. 3K-3-18/2007; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB ,,Rusteda“ skundą dėl antstolio D. S. veiksmų, bylos Nr. 3K-3-127/2007).

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 21 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį; priteisė iš antstolio 6,95 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Civilinio proceso kodekso ir Mokesčių administravimo įstatymo normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, papildomai nurodydama, kad Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo buvo panaikintas 2009 m. spalio 2 d., todėl 2009 m. spalio 7 d. sprendimas laikytinas naujai priimtu sprendimu, juolab kad jame buvo iš naujo apskaičiuota V. M. mokėtina mokesčių nepriemoka ir nurodyta didesnė skola.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėjas antstolis S. O. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – iš skolininko antstoliui priteisti 4930 Lt vykdymo išlaidų, 1016,95 Lt sumokėtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat kasaciniame procese turėtų išlaidų. Kasaciniame skunde nurodomi tokie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momentą, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 81 ir 105 straipsnių normas.

Šioje byloje sprendžiamas deklaruotų mokesčių priverstinio išieškojimo klausimas. Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką atsiranda po dvidešimties dienų nuo mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio sumokėjimo termino pabaigos. Taigi šioje byloje mokesčių inspekcijai teisė išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado po dvidešimties dienų nuo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytų šių mokesčių sumokėjimo terminų pabaigos. Remiantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsniu, deklaruotas gyventojų pajamų mokestis už 2008 m. turėjo būti sumokėtas iki 2009 m. gegužės 4 d., o Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 ir 90 straipsniais – deklaruotas pridėtinės vertės mokestis už 2008 m. antrą pusmetį turėjo būti sumokėtas iki 2009 m. sausio 26 d. Taigi mokesčių inspekcija įgijo teisę išieškoti iš skolininko gyventojų pajamų mokesčio mokestinę nepriemoką 2009 m. gegužės 25 d., o pridėtinės vertės mokesčio mokestinę nepriemoką – 2009 m. vasario 16 d. Dėl to antstolio veiksmai buvo teisėti.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalimi, nes šia norma reglamentuojami atvejai, kai mokesčiai ir su jais susijusios sumos (baudos, delspinigiai) yra papildomai apskaičiuojami sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Šioje byloje turėjo būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalies nuostatos, skirtos deklaruotų mokesčių sumokėjimui, ir 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 105 straipsnio 2 dalies nuostatos.

2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad mokesčių inspekcijos sprendimas laikytinas naujai priimtu sprendimu, kuriuo skolininkui buvo naujai apskaičiuoti mokesčiai ir su jais susijusios sumos, kuriam turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies nuostatos, ir kad mokesčių inspekcijos sprendimo pateikimo antstoliui vykdyti metu inspekcija, kaip mokestinės nepriemokos išieškotoja, nebuvo įgijusi teisės priverstinai išieškoti skolininko mokestinę nepriemoką.

Skolininko mokestinės nepriemokos padidėjimas dėl automatiškai skaičiuojamų delspinigių negali būti aiškinamas kaip naujos mokestinės nepriemokos atsiradimas, ir todėl nei iš inspekcijos, nei iš antstolio negali būti reikalaujama, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros būtų pradedamos vykdyti iš naujo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija netenkino skolininko prašymo pratęsti terminą atsiliepimui į kasacinį skundą surašyti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Dėl vykdomojo dokumento priėmimo antstolio žinion ir vykdymo veiksmų pradėjimo

 

CPK 584 straipsnyje išvardyti vykdytini dokumentai. Tarp jų nustatyta, kad pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles vykdytini ir sprendimai bylose dėl administracinių teisinių santykių. Vykdytino dokumento buvimas dar nereiškia, kad jis savaime yra vykdomas, nes CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra įstatymų nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad be pateikto vykdomojo dokumento draudžiama atlikti vykdomuosius veiksmus. Vykdomojo dokumento pateikimas vykdyti tai pat nereiškia, kad jis besąlygiškai turi būti vykdomas. CPK 651 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir jam vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Pagal šią įstatymo normą antstolis, prieš pradėdamas vykdomuosius veiksmus, turi išspręsti vykdomojo dokumento (šiuo atveju – Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. spalio 7 d. sprendimo) priėmimo vykdyti klausimą. Tik priėmus vykdomąjį raštą vykdyti galimi antstolio procesiniai veiksmai vykdymo procese.

CPK 651 straipsnio 2 dalyje išvardytos akivaizdžios kliūtys, kuriai bent vienai esant, antstolis atsisako vykdomąjį dokumentą priimti ir vykdyti. Šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose yra išvardytos konkrečios akivaizdžios kliūtys, kurioms esant negalimas vykdomojo dokumento priėmimas ir vykdymo veiksmų pradėjimas. Be jų, šio straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad gali būti ir kitokių, t. y. neišvardytų šios straipsnio 1–6 punktuose, kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Šioje byloje aktualu, ar pagal šio straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatą nebuvo kitokių akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdomiesiems veiksmams pradėti. Jeigu tokių buvo, tai vykdomojo dokumento priėmimas vykdyti vertintinas kaip atliktas be teisinio pagrindo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. M. v. antstolis I. G., Vilniaus miesto valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, bylos Nr. 3K-3-68/2009).

 

Dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. spalio 7 d. sprendimo vykdytinumo

 

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad antstolis neturėjo pareigos patikrinti, ar pasibaigęs dvidešimties dienų terminas skolininkui mokestinei nepriemokai geruoju sumokėti, nuo kurio išieškotojas įgyja teisę į priverstinį išieškojimą, nes tokios antstolio pareigos nenustatyta Mokesčių administravimo įstatyme.

Teismai konstatavo, kad Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu nusprendė išieškoti iš skolininko V. M. į valstybės biudžetą 56 285,64 Lt mokestinės nepriemokos. Šis sprendimas Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. spalio 2 d. sprendimu buvo panaikintas. 2009 m. spalio 7 d. priimtas kitas sprendimas, kuriuo nuspręsta išieškoti iš skolininko V. M. į valstybės biudžetą 56 326,96 Lt mokestinės nepriemokos. Tai yra žemesniųjų instancijų teismų nustatytos aplinkybės, kurių kasacinis teismas nekvestionuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagal tokias nustatytas aplinkybes teismai padarė teisingas išvadas, kad Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. spalio 7 d. sprendimas yra naujas (kitas) sprendimas, nes ankstesnis (2009 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas) buvo pripažintas netekusiu galios (b. l. 35).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. M. v. antstolis I. G., Vilniaus miesto valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, bylos Nr. 3K-3-68/2009, konstatuota, kad mokesčių administratoriaus sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjimo antstolis gali priverstinai išieškoti tik suėjus dvidešimties dienų terminui nepriemokai geruoju sumokėti, nuo kurio pasibaigimo atsiranda teisė į priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nurodytoje nutartyje taip pat konstatuota, kad antstolis turėjo galimybę ir privalėjo aiškintis aplinkybes dėl šio termino pasibaigimo, nes, tik nustačius tokio termino pasibaigimą, išnyksta kliūtis vykdomajam dokumentui pradėti vykdyti CPK 651 straipsnio 2 dalies prasme; kad toks nurodytų teisės normų aiškinimas atitinka formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. N. v. antstolė A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-18/2007; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Rusteda“ v. antstolis D. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-127/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje L. S. individuali įmonė v. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija,  bylos Nr. A⁶-228/2007; 2008 m. spalio 3 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. A. S., Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. A⁷⁵⁶-875/2008).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja teismų praktiką, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo144 straipsnyje išdėstytas nuostatas mokesčių mokėtojas turi teisę skųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A⁴⁴²-1111/2010; 2010 m. spalio 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS⁴⁴²-533/2010; 2011 m. sausio 18 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-145/2011; kt.).

Nagrinėjamoje byloje taip pat yra svarbi teismų konstatuota aplinkybė, kad Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. spalio 7 d. sprendime nurodyta, jog šis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Antstoliui nesuteikta teisės revizuoti valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimų. Taigi jau vien pagal šią sprendimo nuorodą antstolis turėjo pareigą patikrinti, ar nėra konkrečios akivaizdžios kliūties, kuriai esant negalimas vykdomojo dokumento priėmimas ir vykdymo veiksmų pradėjimas.

Kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja, nes jie yra nereikšmingi sprendžiant šios bylos proceso šalių ginčą ir nedaro įtakos bylos baigčiai.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad įstatymų normos išaiškintos ir pritaikytos tinkamai. Antstolio pareiškimas dėl vykdymo išlaidų priteisimo atmestas pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

 

Kasacinės instancijos teismas turėjo 32,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. vasario 28 d. pažyma. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo antstolio S. O. G. (duomenys neskelbtini) 32,15 Lt (trisdešimt du litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                            Juozas Šerkšnas