Civilinė byla Nr. 3K-3-291/2014

Proceso Nr. 2-22-3-00980-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui D. K. (D. K. ) dėl žalos atlyginimo  priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) prašė priteisti Policijos departamentui iš atsakovo D. K. 23 302,44 Lt žalos, padarytos sužalojus policijos pareigūną S. Č., atlyginimą. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių atvejus, kai policijos įstaiga, išmokėjusi nustatyto dydžio kompensaciją tarnybos metu sužalotam pareigūnui, regreso tvarka reikalauja atlyginti žalą iš ją padariusio asmens, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 23 302,44 Lt žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje nustatyta, kad, sulaikant atsakovą, šis sužalojo policijos pareigūną S. Č. Nustatytas kairės rankos 4-ojo piršto išnirimas, priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui. S. Čibiras dėl patirtos traumos nuo 2007 m. spalio 7 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d. buvo nedarbingas. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovas pripažino savo kaltę, susitaikė su nukentėjusiuoju ir atlygino jam padarytą neturtinę žalą, sumokėjęs 1000 Lt. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (toliau – Sąlygos). Policijos departamentas, atsižvelgdamas į Kauno apskrities VPK viršininko 2009 m. balandžio 27 d. įsakymą „Dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“ S. Č. skyrė 23 302,44 Lt kompensaciją. Sąlygų 26 punkte nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civiliniame kodekse nustatyta tvarka. Teismas sprendė, kad ieškovai, pareigūnui S. Č. už sužalojimą išmokėję 23 302,44 Lt kompensaciją, įgijo teisę jos sumą regreso tvarka išieškoti iš atsakovo. Išmokėta kompensacija yra tiesiogiai susijusi su policijos pareigūnui atsakovo padaryta žala, todėl šis privalo ją atlyginti (CK 6.263 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu panaikino Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas už padarinius, atsiradusius sužalojus policijos darbuotoją; atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimus 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-134/2013, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be Civiliniame kodekse nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Policijos departamentas įvykdė prievolę sumokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui. Ši prievolė atsirado viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybei savanoriškai prisiėmus pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama Civilinio kodekso normų. Dėl to negalima pripažinti, kad  būtent tokio dydžio žalą privalo atlyginti atsakovas. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas. Policijos departamentas, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėjęs pareigūnui kompensaciją, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. ieškovo atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Teismui pasiūlius šalims pateikti papildomus įrodymus apie padarytos nukentėjusiam žalos dydį, ieškovai tokių įrodymų nepateikė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis prašyme, rašytame Kėdainių rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui, nurodė, kad įtariamasis D. K. jam padarytą žalą atlygino. Teisėjų kolegija sprendė, kad nenustatyta, jog policijos pareigūnui S. Č. padaryta didesnė žala, nei jam atlygino atsakovas, t. y. ieškovai neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovai kasaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sąlygų 26 punkte nustatyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, todėl atsakovas privalėjo regreso tvarka atlyginti ieškovui patirtą žalą. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, kurios tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas.

Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti remiantis apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytais argumentais, taip pat ieškovams praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, skaičiuotiną nuo pareigūno sužalojimo 2007 m. spalio 7 d. iki ieškinio pareiškimo 2012 m. gegužės 8 d. Ieškovai neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti jo praleidimą ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasatorius kelia klausimą tik dėl policijos įstaigos, išmokėjusios kompensaciją pareigūnui, atgręžtinio reikalavimo teisės apimties, dėl ko teisėjų kolegija šioje nutartyje ir pasisako.

Dėl atgręžtinio reikalavimo teisės apimties

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybė, pripažindama atitinkamų kategorijų valstybės pareigūnų tarnybos pobūdžio nulemtą potencialų pavojų jiems, taip pat įvertindama tai, kad gera pareigūnų sveikatos būklė yra būtina sąlyga tinkamam jų pareigų, turinčių neabejotiną svarbą visuomenei, vykdymui, įsipareigojo nurodytų kategorijų pareigūnams suteikti papildomą (palyginus su kitais asmenimis) sveikatos ir gyvybės draudimo valstybės biudžeto lėšomis apsaugą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad jose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Tokios pozicijos kasacinis teismas nuosekliai laikėsi ir pirmiau nagrinėtose bylose, nurodydamas, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigūnams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009; kt.). Tokio teisės aiškinimo laikomasi ir remiantis naujausia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojama doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimą), ką patvirtina kasacinio teismo praktika, toliau formuojama jau po šio  Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kurioje konstatuojama, kad policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-134/2013).

Nurodytų išmokų paskirtis – atlyginti pareigūnui žalą, patirtą dėl sveikatos sužalojimo tarnybinių pareigų vykdymo metu ar kitais įstatyme nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Be Civiliniame kodekse nustatytų žalos atlyginimo (civilinės atsakomybės) pagrindų ir principų, kurie, be kita ko, reikalauja, kad būtų atlyginama tiek žalos, kiek jos yra padaryta (kompensacinė civilinės atsakomybės funkcija), žala gali būti atlyginama ir kitais – alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešosios teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų – žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis. Žala atlyginama ne individualizuotai, bet remiantis standartizuotais kriterijais; tai reiškia, kad toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį, bet gali jo ir neatitikti – būti mažesnis ar didesnis. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatydamas išmokėtos socialinio draudimo kompensacijos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį sąlygą, numatė, jog kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.

Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK normų, nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y. vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, kad tiesioginius nuostolius ir negautas pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško žalos atlyginimo principas), taip pat kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Taigi policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Taigi, kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika šios kategorijos bylose, žalos dydį pripažino esmine šioje byloje nustatinėtina aplinkybe ir bylos nagrinėjimo metu ėmėsi procesinių priemonių, kad nustatytų, kokio dydžio žala realiai buvo padaryta atsakovo veiksmais.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013). Toliau plėtodamas šią praktiką kasacinis teismas yra konstatavęs, kad toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Kauno skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-131/2014). Taigi, minėta kasacinio teismo praktika nuosekliai patvirtina, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo įstaiga ar kita institucija, vykdydama teisės aktų pagrindu valstybės suteiktą pareigą, nukentėjusiam asmeniui išmokėjusi draudimo išmoką (kompensaciją) įgyvendina atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį CK nustatyta tvarka, yra preziumuojama, kad išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja padarytą žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovas atlygino nukentėjusiam policijos pareigūnui padarytą žalą, šią aplinkybę raštu baudžiamojoje byloje patvirtino nukentėjęs asmuo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje esantys rašytiniai įrodymai, kuriais atsakovas grindė savo nesutikimą su ieškiniu, yra pakankami nukentėjusiajam padarytos žalos dydžiui nustatyti, ir konstatavo, kad nenustatyta, jog nukentėjusiajam būtų buvusi padaryta didesnė žala, negu atlygino atsakovas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika bylose dėl policijos įstaigų, išmokėjusių kompensaciją pareigūnui, atgręžtinio reikalavimo teisės apimties, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šiam sprendimui panaikinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,93 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 12,93 Lt (dvylika litų 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis