Civilinė byla Nr. e2A-128-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00565-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29; 3.2.3.8; 3.2.6.5

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-507-560/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui A. G. dėl žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. kovo 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. G. (toliau – ir atsakovas) 153 446,43 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       VMI nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis uždarosios akcinės bendrovės „Lakargas“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas, kuris Bendrovei (šiuo metu – išregistruota) vadovavo nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2017 m. gegužės 29 d. VMI 2014 m. kovo 20 d. pradėjo ir 2017 m. gegužės 15 d. baigė Bendrovės mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir apskaičiavo 120 158,13 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 31 957,35 Eur PVM delspinigių bei skyrė 36 047,44 Eur PVM baudą. Bendrovės kreditorių susirinkimas 2017 m. gegužės 25 d. nutarė pradėti neteisminį Bendrovės bankroto procesą. VMI 2017 m. liepos 17 d. sprendimu patvirtino Bendrovės patikrinimo aktą. Šio sprendimo neskundė nei Bendrovės bankroto administratorius (UAB „Geraldis“), nei atsakovas (Bendrovės vadovas). 

3.       VMI pažymėjo, kad atsakovo, kaip Bendrovės vadovo, neteisėti veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į mokesčių nedeklaravimą bei nesumokėjimą. Dėl tokių veiksmų buvo patirta konkreti žala, kurią atsakovas turi atlyginti. Pasak VMI, neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad jo vadovaujama Bendrovė, įformindama transporto priemonių įsigijimus siekė iš anksto suplanuotos mokestinės naudos, nes atskaitė pirkimo PVM ir toliau įforminus transporto priemonių pardavimus Latvijoje ir Lenkijoje registruotoms įmonėms (pritaikius PVM nulinį tarifą), susidarė PVM permoka, kurios dalį (53 686,86 Eur) Bendrovė siekia susigrąžinti iš valstybės biudžeto. Be to, neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškia tuo, kad Bendrovė, sudarydama sandorius su PVM sukčiavusiomis bendrovėmis (UAB „Virtena“, UAB „Saitenas“, UAB „AM Company“, UAB „Ivineta“, UAB „Lotesa ir UAB „Niltrus“), elgėsi nesąžiningai, nes žinojo (turėjo žinoti), kad dalyvauja su PVM sukčiavimu susijusiuose sandoriuose. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad transporto priemonių perpardavimai buvo įforminami pirkimo-pardavimo sandorių grandinėmis, kuriose su 21 proc. tarifu transporto priemonių pardavimus Bendrovei įforminusios minėtos bendrovės nesumokėjo pardavimo PVM, tačiau sudarė sąlygas Bendrovei suformuoti 455 563 Lt (131 940,16 Eur) PVM atskaitą, kuriai dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo susidarė iš biudžeto grąžintina PVM suma.

4.       Atsakovas A. G. atsiliepime prašė VMI ieškinį atmesti. 

5.       Atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo atsakovo neteisėtus veiksmus grįsti patikrinimo akte padarytomis išvadomis, nes buvo atliktas Bendrovės mokestinis patikrinimas, o ne atsakovo atliktų veiksmų įvertinimas. Patikrinimo akte nėra konstatuoti konkretūs atsakovo (kaip fizinio asmens ar Bendrovės vadovo) neteisėti veiksmai, kurie būtų nukreipti į žalos VMI padarymą. Už tai, kad Bendrovė netinkamai pritaikė PVM tarifą ir PVM atskaitą, Bendrovei jau buvo paskirta sankcija – Bendrovei apskaičiuoti delspinigiai ir bauda. Bankroto byla Bendrovei iškelta praėjus 2,5 metų nuo tikrinto laikotarpio pabaigos. Pasak atsakovo, tai patvirtina, jog Bendrovė ar tuo labiau atsakovas nesiekė padaryti žalos VMI. Be to, VMI atliktame mokestiniame patikrinime buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su netinkamu PVM deklaravimu, tačiau nebuvo nustatyta aplinkybių dėl nesąžiningo ar tyčinio vengimo mokėti PVM. Nėra įrodymų, kad atsakovas žinojo apie galimą sukčiavimą (atsakovui nėra pareikšti įtarimai, nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas).

6.       Atsakovas pažymėjo, kad visi sandoriai, kuriuos atsakovas, kaip Bendrovės vadovas, sudarė ir iš kurių VMI kildina Bendrovės pareigą sumokėti PVM, buvo sudaryti atsakovui elgiantis atidžiai, rūpestingai ir neviršijant protingos ūkinės komercinės rizikos. Be to, Bendrovės bankroto administratorius savo 2017 m. spalio 3 d. ataskaitoje nurodė, jog nenustatė jokių požymių, kad Bendrovės sudaryti sandoriai prieštarautų Bendrovės veiklos tikslams ir (arba) pažeistų Bendrovės kreditorių interesus. Atsakovas taip pat pastebėjo, kad jo, ar Bendrovės sukčiavimas nebuvo konstatuotas. Bendrovės bankrotą, atsakovo nuomone, lėmė objektyvios priežastys, o ne atsakovo tyčiniai ir (arba) nesąžiningi veiksmai, kurie būtų nukreipti į sąmoningą Bendrovės padėties bloginimą ir žalos VMI padarymą. Atsakovas pastebėjo, kad nėra suprantama, kaip VMI skaičiuoja savo įvardijamą žalą. Be to, VMI gaus lėšų iš Bendrovės bankroto proceso. Atsakovo nuomone, VMI neįrodė nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei žalos, nei priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos, nei atsakovo kaltės (tyčios ar didelio nerūpestingumo).

7.       Atsakovas taip pat nurodė, kad VMI yra praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris, atsakovo nuomone, turėtų būti skaičiuojamas nuo veiksmų, kurie VMI vertinimu sukėlė jai žalą. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

8.       VMI dublike papildomai nurodė, kad atsakovas, būdamas Bendrovės akcininkas, vadovas ir vienintelis darbuotojas, priėmė neteisėtus sprendimus (sudarė sandorius su juridiniais asmenimis, pardavusiais Bendrovei automobilius, siekiant vykdyti neteisėtą veiklą) ir dėl to buvo nesumokėti mokesčiai (padaryta žala). Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Mokestiniai pažeidimai buvo nustatyti 2017 m. gegužės 15 d., todėl VMI nėra praleidusi 3 metų ieškinio senaties termino.

9.       Atsakovas triplike papildomai nurodė, kad VMI neįrodė, jog sandoriais buvo siekiama vykdyti kokią nors neteisėtą veiklą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovės VMI ieškinį atmetė. 

11.       Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Bendrovės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad sandoriai, kurie VMI nurodomi, kaip sudaryti sukčiaujant, yra nuginčyti, ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-00040-14 įtarimai atsakovui nepareikšti. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo sąmoningą siekį sukčiauti, taip pat patvirtinančių, kad atsakovui buvo žinoma apie Bendrovės sudaromų sandorių kontrahentų galimai neteisėtus veiksmus. Teismas konstatavo, kad VMI nepateikė įrodymų, jog atsakovas sąmoningai atliko veiksmus, siekdamas žalos VMI. Teismas pastebėjo, kad tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir Bendrovės bankroto administratoriaus galutinėje ataskaitoje.

12.       Teismas konstatavo, kad tai, jog VMI nurodomų sandorių pagrindu transporto priemones Bendrovė parduodavo Lenkijoje bei Latvijoje registruotoms įmonėms savaime nepatvirtina Bendrovės bei atsakovo veiksmų neteisėtumo ir nesąžiningumo. Be to, teismas sprendė, kad VMI turėdama galimybę tiksliai įrodyti žalos dydį, šios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos neįrodė. VMI neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, negali būti konstatuoti ir priežastinis ryšys bei kaltė. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškinį atmetė.

13.       Dėl atsakovo argumentų, susijusių su praleistu ieškinio senaties terminu, teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje nebuvo aišku, ar Bendrovė atliko neteisėtus veiksmus, ar buvo padaryta žala VMI. Teismas vertino, kad šios aplinkybės VMI tapo aiškios tik atlikus mokestinį patikrinimą bei priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo. VMI sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo buvo priimtas 2017 m. liepos 17 d., todėl teismas vertino, kad VMI, 2018 m. kovo 29 d. kreipdamasi į teismą, nepraleido ieškinio senaties termino. Teismas konstatavo, kad VMI kreipimasis į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) nepatvirtina VMI supratimo apie jai padarytą žalą, o tik įtarimą, kurio patvirtinimo ar paneigimo VMI siekė ikiteisminio tyrimo atlikimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.       Ieškovė VMI apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – VMI ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      VMI nesutinka su teismo teiginiu, kad atlikto patikrinimo metu nustatyti sukčiavimo PVM srityje faktai nepatvirtina, jog sukčiavo ir atsakovas, taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovui buvo žinoma apie Bendrovės sudaromų sandorių kontrahentų galimai neteisėtus veiksmus, sąmoningą siekį sukčiauti. VMI taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad aplinkybė, jog Bendrovė ir atsakovas vertino, kad Bendrovė turi teisę į nulinį PVM tarifą, tačiau VMI nustatė, jog tokios teisės Bendrovė neturėjo, negali būti vertinama kaip neteisėti atsakovo veiksmai. 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo akte konstatuota, kad juridiniai asmenys, kurie pardavė Bendrovei automobilius, buvo įsteigti siekiant vykdyti neteisėtą veiklą. Šiame akte taip pat konstatuota, kad atsakovas nurodė, jog jis visiškai nesidomėjo ir netikrino minėtų juridinių asmenų. Patikrinimo aktas ir jį patvirtinęs VMI sprendimas nėra nuginčyti, jie yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalis). Mokesčių mokėtojas, žinodamas arba turėdamas galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku.

14.2.                      VMI nesutinka su teismo teiginiais, kad patikrinimo aktu bei sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo vertinta Bendrovės veikla, bet ne konkretūs atsakovo veiksmai ar jo neveikimas. Vienintelis Bendrovės valdymo organas buvo atsakovas. Itin svarbus aspektas yra ir tai, kad atsakovas buvo ne tik vienintelis Bendrovės vadovas, bet ir vienintelis Bendrovės akcininkas, todėl negali būti kalbos apie jo ir Bendrovės griežtai atribotą subjektiškumą. Juridiniai asmenys veikia per savo atstovus – fizinius asmenis, kurie ir išreiškia juridinio asmens valią. Bendrovės vadovo veiksmai laikomi paties juridinio asmens veiksmais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnis), todėl vertinant Bendrovės veiksmus ar neveikimą, už kuriuos yra atsakingas jos valdymo organas (vadovas), neatskiriamai vertintini ir vadovo, kaip fizinio asmens, veiksmai.

14.3.                      VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. kovo 5 d. duomenimis, Bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 153 446,43 Eur, t. y. 121 778,26 Eur PVM nepriemoka ir 31 668,17 Eur PVM delspinigiai.

15.       Atsakovas A. G. atsiliepime prašo VMI apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas taip pat prašo taikyti ieškinio senatį, vertinant, kad kreipimosi į FNTT (2014 m. gegužės 9 d.) metu VMI laikė, jog Bendrovė pažeidė VMI teises. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      VMI savo teiginį, kad atsakovas žinojo, jog Bendrovė dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su PVM sukčiavimu, įrodinėjo vieninteliu įrodymu – VMI 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo aktu, kuriuo buvo sprendžiama dėl Bendrovės teisės į PVM atskaitą. Tai, kad juridinis asmuo neturi teisės į PVM atskaitą, savaime nereiškia, kad yra pagrindas juridinio asmens prievolę perkelti vadovui pagal CK 6.263 straipsnį. Būtina atsakomybės pagal šį straipsnį taikymo sąlyga yra sąmoningas žalos darymas kreditoriui. Tai reiškia, kad norint taikyti šiuo pagrindu atsakomybę, būtina nustatyti, kad vadovas sukčiavo (pats siekė nesąžiningai pasipelnyti) ar bent jau žinojo (o ne galėjo žinoti), kad kontrahentai sukčiauja. Už tai, kad Bendrovė turėjo galimybę žinoti apie kitų asmenų sukčiavimą, Bendrovė jau atsakė – Bendrovei nebuvo grąžintas PVM, pareikalauta grąžinti jau atskaitytą PVM, VMI akto pagrindu taikytas areštas turėtam turtui, dėl ko teko iškelti Bendrovei bankroto bylą.

15.2.                      Vienos ar kitos informacijos apie kontrahentus nerinkimas (nepatikrinimas) gal ir gali būti pagrindu riboti teisę į PVM atskaitą (kas ir buvo padaryta), tačiau nėra pagrindas taikyti atsakovo atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnį. Tokia veikla, kurios nevykdymu VMI kaltina atsakovą, užsiima teisėtvarkos institucijos.

15.3.                      Patikrinimo aktas buvo surašytas jau po to, kai Bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir jos vardu veikė bankroto administratorius, todėl atsakovas neturėjo galimybių apskųsti VMI sprendimo, patvirtinusio patikrinimo aktą. Be to, šis sprendimas neturi privalomos galios atsakovui, nes atsakovas nėra mokestinio teisinio santykio dalyvis, t. y. šio sprendimo subjektas.

15.4.                      Atsakovas nesiekė žalos padarymo VMI. Kaip matyti iš patikrinimo akto ir FNTT 2018 m. gruodžio 18 d. rašto, įtarimai pareikšti kitiems asmenims, bet ne atsakovui ar Bendrovei. Sandorius Bendrovė vykdė atvirai – atsiskaitymai už automobilius buvo vykdomi pavedimais (bankai tokiais atvejais nustato klientų tapatybę, tikrina transakcijų įtartinumą). Tyrimo metu atsakovas bendradarbiavo su VMI, ėmėsi veiksmų, kad VMI areštuoti automobiliai nenuvertėtų ir būtų parduoti už kuo geresnę kainą, šio bendradarbiavimo dėka VMI tiesiogiai į savo sąskaitą gavo 31 798 Eur. Pats atsakovas prašė mokestinį patikrinimą pradėti anksčiau laiko ir sąžiningai tikėjosi, jog tyrimas pasibaigs palankiai. VMI neįrodė atsakovo nesąžiningumo ir neteisėtų veiksmų.

15.5.                      VMI neįrodė žalos (nuostolių) dydžio. VMI taip ir nepaaiškino, kodėl nesutampa ieškiniu reikalaujama žalos suma ir Bendrovės bankroto byloje pareikšto kreditorinio reikalavimo suma. VMI nepaaiškino, kodėl priteistina suma neturėtų būti mažinama Bendrovės 35 603,57 Eur PVM permokos, kurią patvirtino VMI, suma. VMI nenurodė, kokiu pagrindu siekia prisiteisti 53 686,86 Eur sumą, kuri prašyta grąžinti kaip PVM permoka, tačiau grąžinta Bendrovei nebuvo. VMI nepagrindė, kad iš Bendrovės gauta 31 798 Eur suma buvo išskaityta iš reikalaujamos priteisti sumos. Galiausiai VMI nepateikė įrodymų, kokia jos reikalavimo dalis liko nepatenkinta užbaigus Bendrovės bankroto procedūras.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos, taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl teisinių pagrindų reikšti bendrovės vadovui ieškinį dėl žalos atlyginimo

17.       Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas tiesioginis ieškovės, bankrutavusios bendrovės kreditorės, ieškinys atsakovui, bankrutavusios bendrovės vadovui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui gali būti pareikštas trimis atvejais – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014); antra, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017); trečia, kai vadovas padaro žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat išaiškino, kad jeigu bendrovės vadovas padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą dėl netinkamo įmonės valdymo CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, kreditorius, siekdamas pareikšti tiesioginį ieškinį CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu, nėra saistomas bankroto proceso stadijos, be to, kreditoriui teisė reikalauti nuostolių atlyginimo tiesiogiai iš buvusio įmonės vadovo išlieka ir po bendrovės likvidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).

18.       Nagrinėjamoje byloje Bendrovės kreditorė VMI ieškinyje prašė iš bankrutavusios Bendrovės (šiuo metu – išregistruota) vadovo priteisti žalą vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, numatančia, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (1 t., b. l. 8). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė išvadą, kad VMI reikalavimas atsakovui nagrinėjamoje byloje galėtų būti pareikštas tik CK 6.263 straipsnio pagrindu (sprendimo 16 punktas). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina, nes pasibaigus bankroto procedūrai ir išregistravus bankrutavusią bendrovę ieškinys buvusiam bendrovės vadovui CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu negali būti reiškiamas, nagrinėjamu atveju bendrovei nebuvo iškelta byla dėl tyčinio bankroto, todėl negalimas tiesioginis ieškinys ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, taigi, ieškovės faktinis reikalavimo pagrindas vertintinas tik CK 6.263 straipsnio aspektu. 

Dėl faktinių bylos aplinkybių

19.       Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas buvo Bendrovės vienintelis akcininkas, o nuo 2012 m. liepos 12 d. buvo Bendrovės vadovas (1 t., b. l. 141). Atsakovas, būdamas Bendrovės akcininkas ir vadovas, iniciavo Bendrovės neteisminį bankrotą, kuris buvo pradėtas pagal 2017 m. gegužės 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimą. 2017 m. gegužės 25 d. kreditorių nutarimo priėmimo metu 100 proc. balsų turėjo atsakovas, kuris buvo iš esmės vienintelis kreditorius, Bendrovės skola kitam kreditoriui (Sodrai) buvo tik 0,04 Eur. 2017 m. liepos 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimu Bendrovė buvo pripažinta bankrutavusia.

20.       Bendrovės mokestinis patikrinimas vyko nuo 2014 m. kovo 20 d. ir buvo baigtas daugiau kaip po trijų metų – 2017 m. gegužės 15 d. (1 t., b. l. 30). VMI 2017 m. liepos 17 d., po to, kai Bendrovė jau buvo pripažinta bankrutavusia, priėmė sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo akte Bendrovei apskaičiuotas 120 158,13 Eur PVM, apskaičiuota 31 957,35 Eur PVM delspinigių bei skirta 36 047,44 Eur PVM bauda (1 t., b. l. 82–107). VMI 2017 m. liepos 20 d. raštu kreipėsi į Bendrovės bankroto administratorių (UAB „Geraldis“), prašydama įtraukti ją į Bendrovės kreditorių sąrašą su 153 710,59 Eur dydžio finansiniu reikalavimu (1 t., b. l. 148–149). 2017 m. rugpjūčio 17 d. Bendrovės kreditorių susirinkimas patvirtino minėtą VMI kreditorinį reikalavimą ir įtraukė VMI į Bendrovės kreditorių sąrašą (1 t., b. l. 114). 2018 m. kovo 29 d. VMI kreipėsi į teismą dėl žalos iš bankrutavusios Bendrovės buvusio vadovo priteisimo. 

21.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau vertina, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino VMI ieškinio dėl žalos iš atsakovo priteisimo CK 6.263 straipsnio pagrindu.

Dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendrovės vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu

22.       VMI ieškinyje nurodė, kad Bendrovės veiksmai neteisėtai susigrąžinant PVM Sprendime pripažinti nesąžiningais, o atsakovas buvo vienintelis Bendrovės akcininkas ir vadovas, todėl Bendrovės veiksmai turi būti prilyginti atsakovo veiksmams  ir pripažinta, jog atsakovo nesąžiningi veiksmai buvo nukreipti tiesiogiai į mokesčių nedeklaravimą bei nesumokėjimą, todėl jam kyla civilinė atsakomybė. Apeliaciniame skunde VMI nesutinka su teismo teiginiu, kad atlikto patikrinimo metu nustatyti Bendrovės sukčiavimo PVM srityje faktai nepatvirtina, jog sukčiavo ir atsakovas. VMI remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, suformuota praktika, kad viena iš PVM atskaitą ribojančių aplinkybių yra Bendrovės žinojimas/turėjimas žinoti (sąžiningumas), kad ji įsigydama prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. PVM atskaita gali būti ribojama, kai įrodoma, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. VMI 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo akte konstatuota, kad juridiniai asmenys, kurie pardavė Bendrovei automobilius, buvo įsteigti siekiant vykdyti neteisėtą veiklą. Šiame akte taip pat konstatuota, kad atsakovas nurodė, jog jis visiškai nesidomėjo ir netikrino minėtų juridinių asmenų. Patikrinimo aktas ir jį patvirtinęs VMI sprendimas nėra nuginčyti, jie yra oficialūs rašytiniai įrodymai. VMI teigimu, nesąžiningumas teisės į PVM atskaitą ribojimo kontekste turi būti suvokiamas kaip pirkėjo žinojimas/turėjimas žinoti, kad jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su PVM sukčiavimu, o nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

23.       Nagrinėjamu atveju byloje kyla teisės klausimas, ar Bendrovės mokestinės prievolės netinkamas vykdymas, pasibaigus mokesčių mokėtojui, gali būti faktiniu pagrindu reikšti tiesioginį ieškinį pagal CK 6.263 straipsnį mokesčio mokėtojo vadovui ir vienasmeniam akcininkui.

24.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad toks ieškinys galimas, kai vadovas padaro žalą valstybės finansams nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Nagrinėjamoje byloje atsakovui netaikyta baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, todėl spręstina tik dėl civilinės atsakomybės taikymo. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).

25.       Nagrinėjamu atveju VMI tenka pareiga įrodyti, kad neteisėti vadovo veiksmai nepatenka į vadovo fiduciarinių pareigų CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimą, todėl galimas tiesioginis kreditoriaus ieškinys ir pasibaigus Bendrovės – skolininkės bankroto procedūrai.

26.       Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą kasacinio teismo praktikoje, įmonės veiklos teisėtumo, taip pat ir mokestinių prievolių vykdymo srityje, užtikrinimas yra vadovo fiduciarinės rūpestingumo pareigos elementas. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016).

Dėl atsakovo neteisėtų (nesąžiningų) veiksmų (neveikimo), nukreiptų prieš VMI ir lėmusių žalos atsiradimą

27.       Nagrinėjamoje byloje VMI faktiškai yra vienintelis Bendrovės kreditorius, kurio reikalavimas liko nepatenkintas likvidavus juridinį asmenį. Tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad žala buvo daroma specifiškai tik šiam kreditoriui ir todėl nėra netinkamos valdymo funkcijos vykdymo elementas. VMI tenka pareiga šią aplinkybę įrodyti. VMI ieškinyje nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Bendrovė, kurios vadovu buvo atsakovas, įformindama transporto priemonių įsigijimus iš UAB „Virtena“, UAB „Saitenas“, UAB „AM Company“, UAB „Niltrus“, UAB „Ivineta“ ir UAB „Loetsa“ siekė iš anksto suplanuotos mokestinės naudos, nes įformindama iš šių įmonių transporto priemonių įsigijimus, atskaitė pirkimo PVM ir toliau įforminus transporto priemonių pardavimus Latvijoje ir Lenkijoje registruotoms įmonėms (pritaikius PVM nulinį tarifą), susidarė PVM permoka, kurios dalį (53 686,86 Eur) siekė susigrąžinti iš valstybės biudžeto. Tomis pačiomis aplinkybėmis VMI ieškinyje įrodinėjo ir priežastinio ryšio buvimą. Šioms aplinkybėms pagrįsti VMI prie ieškinio pridėjo savo 2017 m. liepos 17 d. priimtą sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo akte Bendrovei apskaičiuotas 120 158,13 Eur PVM, apskaičiuota 31 957,35 Eur PVM delspinigių bei skirta 36 047,44 Eur PVM bauda (1 t., b. l. 82–107). 

28.       Kaip minėta, VMI apeliaciniame skunde pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo aktas (1 t., b. l. 30–80) ir jį patvirtinęs VMI sprendimas nėra nuginčyti, jie yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. CPK 197 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės institucijų išduoti dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad minėtus rašytinius įrodymus (patikrinimo aktą ir jį patvirtinusį sprendimą) išdavusi valstybės institucija nagrinėjamu atveju yra bylos šalis (ieškovė), todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad šie dokumentai šiuo atveju gali būti vertinami tik kaip vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas pareikštas reikalavimas. Be to, kaip teisingai skundžiamame sprendime pastebėjo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra privalomas mokesčių mokėtojui ir jo teisių perėmėjui, tačiau šio sprendimo teisinė galia nesaisto trečiųjų asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-334-823/2017). VMI atliktu patikrinimu vertinta Bendrovės veikla apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant PVM (1 t., b. l. 30, 82), todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė pagrįstą išvadą, kad atsakovo konkretūs neteisėti veiksmai ar jo neveikimas minėtu patikrinimu nebuvo vertinti (vertintas mokesčių mokėtojas – Bendrovė). 

29.       Atsižvelgiant į tai, kad VMI minėtu patikrinimu nevertino atsakovo veiksmų, taip pat ir į tai, kad šis sprendimas trečiųjų asmenų (atsakovo) nesaisto, atsakovas neturėjo pareigos minėto VMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ginčyti. Mokesčių administravimo teisiniai santykiai VMI ir nagrinėjamos bylos atsakovo nesieja. Administracinė atsakomybė atsakovui nebuvo taikyta. Atsakovas neturėjo teisinės pareigos VMI veiksmus ir priimtus sprendimus dėl Bendrovės ginčyti mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas šiuo atveju yra pasibaigusi Bendrovė, o ne atsakovas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pastebi, kad VMI sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo buvo priimtas 2017 m. liepos 17 d., t. y. ne tik po to, kai Bendrovei kreditorių susirinkimo nutarimu buvo pradėtas neteisminis bankrotas (Bendrovei nuo 2017 m. gegužės 29 d. atstovavo bankroto administratorius UAB „Geraldis“), bet ir po to, kai Bendrovė 2017 m. liepos 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimu buvo pripažinta bankrutavusi (1 t., b. l. 141). Taigi, atsakovas, neturėdamas teisės veikti bankrutavusios Bendrovės vardu, ne tik neturėjo pareigos, bet neturėjo ir teisės ginčyti minėtą VMI sprendimą.

30.       Atkreiptinas dėmesys, kad žinodama faktines aplinkybes dėl netinkamo mokesčių planavimo, pažeidžiančio įstatymuose numatytus imperatyvus, VMI galėjo skųsti bankrutuojančios Bendrovės veiksmus ir reikšti netiesioginį ieškinį CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, tačiau šiais gynimo būdais nesinaudojo. Nagrinėjamoje byloje VMI neįrodinėjo ir byloje nenustatyta, kad Bendrovė buvo įsteigta išimtinai piktnaudžiauti mokestinėmis lengvatomis, nevykdė jokios kitos komercinės veiklos, iš ko būtų galima daryti išvadą, kad vienasmenio akcininko ir vadovo veikla buvo nukreipta išimtinai į žalos VMI padarymą (kilo ne dėl rūpestingumo pareigos pažeidimo netinkamai atliekant valdymo funkciją).

31.       Aplinkybę, kad vadovo atsakomybė už netinkamą mokesčių planavimą, neteisėtai pasinaudojant PVM lengvata, yra atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, o ne specifinis deliktas ieškovės atžvilgiu CK 6.263 straipsnio pagrindu, patvirtina ir VMI atlikti Bendrovei skirtos baudos įskaitymai pagal mokesčių administravimo taisykles. VMI 2017 m. liepos 17 d. Sprendimu buvo ne tik patvirtinta 2017 m. gegužės 15 d. patikrinimo akte apskaičiuota PVM suma, bet ir apskaičiuoti PVM delspinigiai bei skirta 36 047,44 Eur  PVM bauda. VMI įskaitė 36 047,44 Eur Bendrovei skirtą baudą iš turėtos mokestinės permokos (29 756,32 Eur) ir 6 291,12 Eur iš 2017 m. gegužės 29 d. Bendrovės sumokėtos įmokos. Jeigu neteisėta mokestinė atskaita VMI būtų vertinta kaip atsakovo padaryta žala CK 6.263 straipsnio pagrindu, 29 756,32 Eur ir 6 291,12 Eur sumomis turėtų būti sumažinta PVM nepriemoka, nes Bendrovei skirta bauda ir delspinigiai nepatenka į žalos, atsakovo padarytos VMI, sąvoką.

32.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad VMI Sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo nurodytos aplinkybės dėl tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) Bendrovės siektos mokestinės naudos, neįrodo pareikšto ieškinio specifinio pagrindo, t. y. būtent atsakovo į VMI nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, lėmusių VMI nurodytą ir prašomą priteisti žalą.

33.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė VMI ieškinį, nenustatęs atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui (šiuo atveju nebegali daryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui), todėl teisėjų kolegija jų nevertina bei plačiau dėl jų nepasisako. 

Dėl procesinės bylos baigties 

34.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                           Kazys Kailiūnas

                  Gintaras Pečiulis

                  Agnė Tikniūtė