Civilinė byla Nr. 3K-3-520-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01019-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4; 2.1.4; 2.1.5.5; 2.1.6.3; 2.3.2.5; 2.3.2.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. (A. S.) ir R. S. (R. S.) ieškinį atsakovams A. N., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui, notarei S. N., dėl apskrities viršininko įsakymo panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisinės registracijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių terminą administraciniam aktui ginčyti, valstybinės žemės pirkimą–pardavimą, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir CK 6.394 straipsnio 3 dalies, sprendžiant dėl asmens suinteresuotumo reikšti ieškinį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo:
1. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo A. N.“;
2. pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2004-1000 ir taikyti restituciją;
3. pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2003 m. lapkričio 4 d. pažymą Nr. (101)11.10-1492 „Apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį“;
4. pripažinti negaliojančia 2004 m. vasario 3 d. pastato – garažo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją;
5. panaikinti pastato – garažo žemės sklype (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją.
3. Ieškovai nurodė, kad jie yra pretendentai į buvusio savininko F. S. (F. S.) (duomenys neskelbtini) turėtą 15 dešimtinių ploto žemę. Į dalį žemės nuosavybės teisės ieškovams atkurtos, o į likusią A. S. 0,6376 ha žemės valdos dalį, 0,7988 ha miško dalį ir į R. S. 0,1084 ha žemės valdos dalį nuosavybės teisės iki šiol jiems neatkurtos. Ieškovai sužinojo, kad jų pretenduojamoje atkurti nuosavybės teise žemėje yra 0,9163 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1353 „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“ ir 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 960V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“. 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi sklypas išnuomotas 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai (toliau – ir 296-oji bendrija) (buvęs 264-asis garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvas). 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi žemės sklypas parduotas atsakovui A. N. bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine L. N. prie nuosavybės teise valdomo nebaigto statyti garažo, kurio baigtumas yra 5 proc., pastato plotas – 0 kv. m, o užstatymo plotas – 35 kv. m. Šis statinys, atsakovui įsigyjant ginčo žemės sklypą, nebuvo (ir dabar nėra) statomas, todėl negalėjo būti naudojamas pagal paskirtį, statiniui negalėjo būti suformuotas ir parduotas tokio dydžio žemės sklypas. Be to, ieškovai valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo plotą išreiškė 2003 m., t. y. anksčiau, nei buvo perleistas ginčo žemės sklypas atsakovui A. N.. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovas neturėjo galiojančio statybos leidimo ir valstybės institucijų sprendimų, kad statinys yra baigtas ir tinkamas naudoti. 296-ajai bendrijai 2003 m. spalio 14 d. išduotas statybos leidimas galiojo iki 2004 m. birželio 13 d. Ginčo sklype nėra jokio nebaigto statyti statinio. Statinio teisinė registracija atlikta ir baigtumas nustatytas vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2003 m. lapkričio 4 d. pažyma Nr. (101)11.10-1492 „Apie nebaigtą statyti statinį“, kurios duomenys taisyti, nei projekto, nei priešprojektinių pasiūlymų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas neturi. Bet kuriuo atveju ginčo žemės sklypas buvo suformuotas per didelis, nes galėjo būti formuojamas tik tokio dydžio, kuris reikalingas atsakovui priklausančiam nebaigtam statiniui naudoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą ir 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją, perdavė šią bylos dalį nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį teisėjų kolegija paliko nepakeistą.
6. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas iš naujo grąžintą bylos dalį, 2015 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinio reikalavimus panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą ir 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją atmetė.
7. Teismas nurodė, kad ieškovai yra pretendentai į buvusio savininko F. S. (duomenys neskelbtini) turėtą 15 dešimtinių ploto žemę. Iki šiol į likusią A. S. 0,6376 ha žemės valdos dalį, 0,7988 ha miško dalį ir į R. S. 0,1084 ha žemės valdos dalį nuosavybės teisės ieškovams nėra atkurtos. Apie 95 procentų 0,9163 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) patenka į buvusio savininko F. S. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, o apie 5 procentus patenka į buvusio savininko S. A. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Taigi, ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį.
8. Ginčo sklypas suformuotas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1353V „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“ ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 690V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“. 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N01/95-4338 ginčo sklypas išnuomotas 296-ajai bendrijai iki 2094 m. garažams statyti ir eksploatuoti. 2004 m. vasario 3 d. tarp 296-osios bendrijos ir A. N. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. SN-407, kurios pagrindu pastarajam perėjo nebaigto statyti pastato – garažo (baigtumas 5 proc.) (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės. Šia sutartimi A. N. buvo perleista nuomos teisė į 0,9163 ha žemės sklypą ir su nuomos sutartimi susijusius įsipareigojimus pagal 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338. Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo A. N.“ nusprendė parduoti A. N. ginčo žemės sklypą, pripažino pasibaigusia nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338. 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu A. N. įgijo nuosavybės teisę į ginčo sklypą; jo naudojimo pobūdis – garažams statyti ir eksploatuoti, sklypas į mažesnius nedalomas. Ginčo žemės sklypas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu, kuriuo buvo išnagrinėta L. N. ir A. N. pareiškimas dėl santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutikimu, padalytas ir asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovui A. N..
9. Aplinkybė, kad atsakovas yra ginčo žemės sklypo savininkas, ieškovams buvo žinoma jau 2009 m. pradžioje. 2010 m. vasario 25 d. į bylą buvo pateiktas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymas, todėl ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatyta, todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senatį nurodytam įsakymui ginčyti ir šį reikalavimą atmesti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnis).
10. Ieškovai neginčija Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1353V „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“, Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 690V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“ ir 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N01/95-4338, kuria ginčo sklypas buvo išnuomotas 296-ajai bendrijai. 2004 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SN-407 kartu su nuosavybės teisėmis į nebaigtą statyti garažą 296-oji bendrija A. N. perleido ir nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą ir su ja susijusius įsipareigojimus pagal 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį. Garažų pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti, ieškovų nenuginčyta.
11. Sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo R. S. į 16,35 ha ploto žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) priimtas 1994 m. rugpjūčio 30 d., prašymą natūra atmatuoti žemę (duomenys neskelbtini) ieškovai pateikė 2003 m. kovo 26 d., t. y. jau po to, kai ginčo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemės sklypas buvo priskirtas prie valstybės išperkamų, už jį atlyginama Įstatymo 16 straipsnio pagrindu. Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – ir Tvarka) 2.3 punktu, nurodė, kad atsakovas A. N., kreipdamasis dėl valstybinės žemės išpirkimo, buvo įgijęs nuosavybės teisę į nebaigtą statyti statinį – daugiaaukštį  garažą, plane pažymėtą 1G4p, kuriam eksploatuoti žemės sklypas jau buvo suformuotas, taip pat nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą. Ginčo sklype buvo pradėtas statyti garažas, jo teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atlikta 2003 m. spalio 27 d. Ginčijamos 2003 m. lapkričio 4 d. pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį išdavimo metu buvo paklota dalis požeminių patalpų, atlikta daug žemės darbų, vykdyti kiti darbai, garažas atsakovo pirktas esant galiojančiam statybos leidimui. Tai, kad Vilniaus apskrities viršininkui 2004 m. birželio 22 d. priimant įsakymą Nr. 2.3-4639-01 statybos leidimo galiojimas 296-ajai bendrijai buvo pasibaigęs, nepaneigia fakto, kad A. N. priklausė nuosavybės teisė į įstatymų nustatyta tvarka įregistruotą nekilnojamąjį daiktą, ir tokio daikto egzistavimo. Teismo vertinimu, atsakovas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, turi teisę vykdyti statybą toliau. Atsakovas, įsigijęs pastatus, siekė tęsti garažo statybas ginčo sklype.
12. Ieškovų pateiktoje eksperto G. T. išvadoje konstatuota, kad jeigu žemės sklypas būtų formuojamas 2004 m. prie nebaigto statyti garažo konstrukcijų, užimančių 34 kv. m ploto žemės sklypą, formuojamo žemės sklypo plotas galėtų būti apie 100 kv. m ar mažesnis. Ši eksperto išvada negali būti laikoma visapusiška, nes išvadoje remiamasi tik daliniais užsakovo pateiktais dokumentais, faktine situacija, nėra nagrinėjama projekto ir pirminio leidimo statyti istorija.  Kitų įrodymų ieškovai nepateikė, taigi neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo ieškinio reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: 1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo A. N.“ ir 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2004-1000, kuria A. N. parduotas 9163 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 2) sandorio šalis grąžino į ankstesnę padėtį – A. N. įpareigojo grąžinti valstybei jam parduotą ir perduotą 9163 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (valstybės atstovo) priteisė A. N. 66 285,47 Eur.
14. Kolegija nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 2.3-4639-01, kurio pagrindu buvo sudarytas sandoris, ieškovams nebuvo įteiktas, apie jo turinį jiems nebuvo žinoma. Atsakovams pateikus šį aktą į bylą, ieškovai turėjo pagrindą jį ginčyti tik susipažinę su jo turiniu, išsiaiškinę jo priėmimo tvarką. Be to, byloje nėra duomenų, kad teismas būtų išaiškinęs ieškovams teisę ginčyti įsakymą. Nepaneigus ieškovų teiginių, kad jie administracinį aktą apskundė po to, kai su juo susipažino, suvokė jo esmę, nėra pagrindo teigti, kad aktas apskųstas pavėluotai, praleidus ieškinio senaties terminą. Be to, toks vertinimas būtų reikšmingas, jeigu būtų taikoma ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl vieno mėnesio termino, skirto administraciniams aktams apskųsti. Šis terminas nėra ieškinio senaties terminas. Tai procesinis terminas, skirtas kreiptis į teismą, jo pradžiai nustatyti netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti valstybės institucijos priimtą administracinį aktą.
15. Kolegija rėmėsi Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, Žemės reformos įstatymo 8, 9 straipsniais, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 ,,Dėl Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. lapkričio 18 d.) (toliau – ir Nutarimas) įžanginės dalies 2.2 punktu, Tvarkos 2.5, 4 punktais, nurodė, kad parduodamo valstybinio žemės sklypo ribos sietinos su esančiu sklype statiniu ir jo tiesiogine paskirtimi, t. y. gali būti formuojamas ir parduotas tik tokio dydžio sklypas, kuris susietas su jame esančio statinio tikslinę paskirtį atitinkančiu realiu naudojimu. Nors nurodytose kasacinio teismo bylose buvo sprendžiama ne dėl valstybinės žemės, esančios prie statinių, pirkimo, o dėl nuomos, tačiau valstybinės žemės nuoma ir pardavimas iš esmės nesiskiria (vykdomas to paties nutarimo pagrindu).
16. Pagal Nutarimo 2.3 punktą atsakovas A. N. negalėjo įsigyti ginčo žemės sklypo, nes nebuvo tinkamas subjektas. Tai, kad jis įsigijo iš 296-oios bendrijos ginčo sklype buvusį nebaigtą statinį – 296-ajai bendrijai suprojektuotą kaip automobilių garažų kompleksą, nereiškia, kad atsakovas kartu įgijo teisę įsigyti nuosavybės teise ginčo žemės sklypą kaip 296-oji bendrija, kuri, perleidusi statinį, neteko teisės nuomoti ar pirkti sklypą.
17. Nutarimu buvo leista parduoti fiziniams ir juridiniams asmenims valstybinį žemės sklypą, naudojamą ne žemės ūkio paskirčiai prie kitų nuosavybės teise turimų pastatų, tačiau tai turėjo būti padaryta nepažeidžiant nustatytos sklypų pardavimo tvarkos (Tvarkos 2.5, 4, 13.1–13.4 ir kiti punktai). Nors ieškovai neskundė Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1353V ir 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 960V, kuriais 264-ajam garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui (nuo 1994 m. rugsėjo 29 d. – 296-oji bendrija) buvo suteiktas ir išnuomotas žemės sklypas, ginčo žemės sklypo suformavimo ir skyrimo pirminiam naudotojui procedūra turi reikšmės vertinant tolesnius valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmus. Šiais potvarkiais 296-ajai bendrijai tarp (duomenys neskelbtini) ir numatomo vakarinio greitkelio nutarta išnuomoti apie 2,8 ha žemės sklypus, pažymėtus miesto plano ištraukoje raudonomis linijomis ir skaičiais 1-6 (1992 m. potvarkis Nr. 960), įpareigojant 296-ąją bendriją iki 1992 m. parengti garažų statybos projektą. Pakeitus šį potvarkį, nutarta išnuomoti du 1,63 ha bendro ploto sklypus prie numatomo vakarinio greitkelio, pažymėtus miesto plano ištraukose raudonomis linijomis 1-4 (0,89 ha ploto) ir 5-8 (0,74 ha ploto), bei rezervuota 1,17 ha ploto (1993 m. gegužės 20 d. potvarkis Nr. 960V). Ginčui aktualus sklypas, pažymėtas 1-4. 1994 m birželio 2 d. Vilniaus miesto plano ištraukoje nurodytas objektas „Garažas“, nubraižyti jo kontūrai sklype, o sklypo plotas – 9163,31 kv. m, t. y. didesnis už nurodytą potvarkyje (0,89 ha). Nors ant šio plano nurodyta, kad tai priedas prie Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 960V, tačiau šio potvarkio pakeitimo dėl sklypo dydžio koregavimo nėra. Toks priedas nenurodytas ir prie potvarkio. 1993 m. gegužės 23 d. potvarkio Nr. 960V pagrindu 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi 296-ajai bendrijai išnuomotas 9163 kv. m plotas (duomenys neskelbtini) (vėliau adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini), iki 2094 m. statyti pastatus, kitus statinius, inžinerinius renginius bei komunikacijas, naudoti garažams statyti ir eksploatuoti, buvo paženklintas vietoje 1994 m. birželio 17 d., tačiau, iki sklypas buvo išnuomotas, nebuvo priimtas joks administracinis aktas dėl suteikto 296-ajai bendrijai sklypo dydžio patikslinimo. 296-oji bendrija 2004 m. vasario 3 d. atsakovui A. N. sutartimi pardavė objektą, įvardytą garažu (5 proc. baigtumo), ir perleido nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) bei su nuomos teise susijusius įsipareigojimus, Vilniaus apskrities viršininko administracijai sutikus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsnio 3 dalis). Ginčijamas sandoris sudarytas neįsigilinus į 296-ajai bendrijai suteikto jos naudoto sklypo dydį, paskirtį bei galimybę A. N. tęsti ginčo sklype veiklą, aptartą sutartyje, – statyti ir eksploatuoti 296-osios bendrijos pradėtą statyti garažo kompleksą.
18. Apie žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų posūkio taškais, riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje su pažymėtais tame sklype esančiais pastatais, įrenginiais ir kitais statiniais nenurodyta nei prie ginčijamo įsakymo, nei prie ginčijamos sklypo pirkimo–pardavimo sutarties. Byloje yra 2004 m. kovo 26 d. 0,9163 ha žemės sklypo planas ir 2004 m. vasario 18 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas Nr. 186, iš kurio galima padaryti prielaidą, kad prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą su A. N. ginčo sklypas buvo paženklintas vietoje. Nei atsakovai, nei tretieji asmenys nepaaiškino, dėl kokių priežasčių žemės sklypo pardavimo A. N. dokumentuose nebuvo remtasi šiais žemės sklypo planu ir aktu, o tik realios tikrovės dėl suteikiamo sklypo dydžio neatitinkančiais administraciniais aktais; ar šie dokumentai buvo pateikti žemės sklypo pirkimo–pardavimo projektą rengusiai institucijai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Nors tokius neatitikimus galima būtų pripažinti neesminiais, tačiau tai įrodo valstybės įgaliotų institucijų nerūpestingumą ir nepagrįstą skubėjimą, sprendžiant dėl valstybinės žemės sklypų perleidimo (nuomos, pardavimo), ir tai, kad nebuvo pakankamai įsigilinta į situaciją.
19. Byloje nėra duomenų, kad būtų atlikti Tvarkos, galiojusios ginčijamų sandorių sudarymo metu, 17 punkte nustatyti veiksmai, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad jie nebuvo atlikti, t. y. nebuvo vertinamas ginčo sklypo faktinis naudojimas, nesiaiškinta sklype esančio statinio būklė, ar toks statinys gali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį, ar galima tokio pastato statyba pagal esamą projektą, ar prašomas parduoti žemės sklypas reikalingas jame esančiam statiniui (pastatui) eksploatuoti. Byloje esantys žemės sklypo planas ir paženklinimo aktas neįrodo, kad paženklinant žemės sklypą nurodytos aplinkybės buvo tirtos ir vertintos.
20. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos apibrėžė statybos leidimo galiojimo laiką – 10 metų (23 straipsnio 17 dalis). 296-ajai bendrijai išduoto leidimo galiojimo terminas buvo nuo 1994 m. birželio 13 d. iki 2004 m. birželio 13 d. Nors atsakovui A. N. įsigyjant statinį asmeninės nuosavybės teise formaliai galiojo 2004 m. vasario 3 d. statybos leidimas, išduotas 296-ajai bendrijai, tačiau tęsti statybos atsakovas neturėjo teisės, nes tai draudė Statybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės pereina tik po to, kai statybos leidimas perregistruojamas statinį įsigijusio asmens vardu. Po ginčo sandorio sudarymo atsakovas A. N. paraiškose gauti projektavimo sąlygas, prijungti įrenginius objektą įvardijo kaip garažų paskirties pastatą, statybos rūšį – naujo statinio statyba. Nors išduotose specialiose projektavimo bei techninėse sąlygose nurodyta, kad sąlygos skirtos „nebaigto statyti garažo rekonstrukcijai“, akivaizdu, kad tai nebus įsigyto 296-osios bendrijos projekto įgyvendinimas – numatytos paskirties pastato, kuriam eksploatuoti galėjo būti skirtas paminėto dydžio žemės sklypas, statyba. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Kokį objektą ketino ar ketina statyti, atsakovas A. N. neatskleidė, bet pripažino, kad statybos leidimo tęsti pradėtą statybą negavo. Taigi ginčo sklypas įsigytas ne jame esančiam statiniui eksploatuoti, tęsti jo statybą, ir yra pagrindas daryti prielaidą, kad jo dydis neproporcingas sklypo dydžiui, būtinam jame esančiam statiniui eksploatuoti.
21. Atsakovai nepateikė teismui jokių duomenų apie realų, būtiną sklype esančiam statiniui eksploatuoti sklypo dydį, neigė ieškovų pateiktą teismo eksperto G. T. išvadą. Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios ekspertizės, nurodė, kad ji nėra skirta teismo, todėl neturi didesnės įrodomosios galios ir vertintina kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad statinys, kai jį įsigijo A. N., buvo toliau statomas ar rekonstruojamas. Duomenų, kad per tokį gana ilgą laikotarpį sumažėjo užstatytas plotas ar statinio baigtumas (5 proc.), taip pat nėra, todėl teigti, kad dabartinė situacija iš esmės skiriasi nuo pirminės, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija nurodė, kad neneigia A. N. teisės į ginčo žemės sklypą, tačiau sprendė, kad žemės sklypo dydis turi būti realus, individualiai įvertinus situaciją, sklype esantį statinį ir jam naudoti reikalingą žemės plotą.
22. Ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemė sklypą. Į dalį žemės nuosavybės teisės atkurtos, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemės dalį nėra. Byloje nėra ginčo, kad atsakovui A. N. parduotas ginčo žemė sklypas patenka į F. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Ieškovai siekia paneigti žemės sklypo perleidimo atsakovui A. N. teisėtumą, o kartu ir šios žemės, kaip valstybės išperkamos, statusą (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taigi ieškovai siekia apginti pažeistą teisę į nuosavybę, turi suinteresuotumą byloje ir teisę ginčyti administracinį aktą bei sandorį. Atsakovas A. N. nepagrįstai susiaurina viešojo intereso sąvoką, akcentuodamas tik galimą jo nuosavybės teisių pažeidimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu atsakovas A. N. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčo sklypas objektyviai negali būti grąžinamas natūra, nes nuo 1995 m. kovo 21 d. priskirtas valstybės išperkamai žemei dėl nuomos sutarties su 296-ąja bendrija; ši nuomos sutartis nenuginčyta. Žemės sklypas skirtas ir nuomos sutartis sudaryta 1995 m., t. y. tuo metu, kai pareiškėjai nebuvo pareiškę prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Juridinę reikšmę turintis faktas dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatytas teismo 2001 m. kovo 12 d. sprendimu, todėl žemės sklypas, skirtas infrastruktūrai ir 296-ajai bendrijai, priskirtas valstybės išperkamai žemei. Tai patvirtina, kad byloje priimtas sprendimas neturės įtakos ieškovų teisėms ir pareigoms (subjektinėms teisėms). Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Ieškovų, kaip pretendentų, valia atgauti ginčo sklypą natūrą buvo išreikšta 2003 m. kovo 26 d., po to nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo natūra buvo atsisakyta, todėl ieškovams pagal jų prašymus buvo parengtos išvados dėl nuosavybės teisių atkūrimo rajone.
2. Apeliacinės instancijos teismas paneigė savininko teisę įstatymų nustatyta tvarka tęsti pradėtas statinio statybas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) saugo teisę į teisėtą lūkestį plėtoti statybas įsigytoje teritorijoje, o tai yra (teisė statyti) Konvencijos saugomos nuosavybės komponentas. Teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo nenustato CK nuostatos. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).
3. Apeliacinės instancijos teismas supainiojo savininko teisę statyti su šios teisės įgyvendinimo tvarka. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį nustatyta tvarka gautas statybos leidimas yra tik viena iš statytojo teisės realizavimo prielaidų. Vien faktas, kad šiuo metu kasatorius neturi statybos leidimo, nereiškia, kad jis neturi teisės tęsti jam nuosavybės teise priklausančio statinio statybos. Teisė (at)statyti statinį įstatymų įtvirtinta tvarka kyla iš privačios nuosavybės teisės. Kasatorius, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, turi teisę turimam daiktui daryti fizinį poveikį – toliau vykdyti statybą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Kasatorius, įsigijęs ginčo žemės sklypą, siekė tęsti garažo statybas. Tai patvirtina aplinkybė, kad pasibaigus statybos leidimo galiojimui 2004 m. birželio 13 d. kasatorius iškart siekė gauti naują statybos leidimą – 2004 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi dėl projektavimo sąlygų sąvado. 2004 m. gruodžio 20 d. buvo patvirtintos specialiosios projektavimo sąlygos gauti statybos leidimą. Statybos leidimo gavimas tokio dydžio ir pobūdžio statiniui – ilgai trunkantis procesas, todėl atsakovas nespėjo jo gauti iki bylos iškėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, sprendžiant žemės sandorio negaliojimo klausimus būtina analizuoti situaciją, buvusią sandorio sudarymo metu, bet ne po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).
4. Apeliacinės instancijos teismas paneigė aplinkybę, kad pirkimo–pardavimo sandoris yra išvestinis, bet ne pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, kasatoriaus teisės yra išvestinės iš 296-osios bendrijos teisių CK 6.394 straipsnio 3 dalis). Keičiantis teisinio santykio subjektinei sudėčiai, naujiems subjektams išlieka tokios apimties subjektinės teisės ir pareigos, kokias jie perima iš pirmesnio subjekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2006). Taigi įsigydamas statinį iš 296-osios bendrijos, kasatorius įgijo teisę naudotis ginčo žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis, t. y. įgijo tas pačias teises, kurias turėjo ankstesnis statinio savininkas: nuosavybės teisę į nebaigtą statyti garažą, taigi – ir teisę tęsti statybas įstatymo nustatyta tvarka, teisę nuomoti žemės sklypą iki 2094 m., įstatyme nustatytą teisę išpirkti užstatytą valstybinės žemės sklypą (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kadangi statinio ir sklypo ribų santykis buvo nustatytas iki kasatorius įsigijo žemės sklypą, tai apeliacinės instancijos teismas negalėjo revizuoti esamų nuosavybės santykių. Statiniui funkcionuoti reikalingas sklypo dydis turėjo būti nustatomas pagal sklypo suformavimo metu, bet ne pagal jo perleidimo ar bylos nagrinėjimo metu buvusią situaciją, nes taip paneigiamas nuosavybės santykių apibrėžtumas. Pagal sklypo planą statinio projektinės ribos užpildo beveik visą sklypo erdvę. Apeliacinės instancijos teismas įstatyme nenustatytu pagrindu diferencijavo ir apribojo kasatoriaus galimybes įgyti nuosavybės teises ir suvaržė nekilnojamojo turto civilinę apyvartą (CK 4.7 straipsnio 1 dalis).
5. Apeliacinės instancijos teismas pateikė įstatymo pagrindo neturintį išaiškinimą, kad žemės sklypas, nuosavybės teisei į jį perėjus iš 296-osios bendrijos fiziniam asmeniui, negali būti perleidžiamas ta pačia tvarka, kaip perleidžiamas 296-ajai bendrijai; jį perleidžiant, būtina nustatyti sklype esančiam statiniui naudoti būtiną žemės plotą. Kasacinio teismo praktikoje yra atvejų, kai buvo panaikinti teismų sprendimai pripažinti žemės sandorius negaliojančiais tik įstatymo įgyvendinamojo teisės akto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010). Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokią kasatorius pažeidė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatą. Apeliacinės instancijos teismas sukūrė įstatyme nenustatytą žemės sandorio negaliojimo pagrindą, taip pažeisdamas teismo pareigą vykdyti teisingumą, o ne teisėkūrą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis).
6. Apeliacinės instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas, nes ėmė revizuoti teisėtumą Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1353V ir 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 960V, dėl kurių galiojimo reikalavimų šioje byloje nebuvo pareikšta. Taigi teismas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą kasatoriui. Nors nuosavybės teisė buvo perduota kasatoriui ir išviešinta registruose, o ieškovai neįrodė, kad nuosavybė buvo perleista pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teismas reikalavo iš kasatoriaus įrodyti, kad nuosavybės teisę jis įgijo teisėtai. Nors ieškovams padavus prašymus atkurti nuosavybės teises žemė jau buvo teisėtai priskirta išperkamai ir natūra negrąžinamai žemei (šie administraciniai sprendimai nėra nuginčyti), apeliacinės instancijos teismas iškėlė pretendentų interesus prieš esamo savininko interesus.
7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, suformuota dėl valstybinės žemės nuomos. Valstybinės žemės disponavimo sąlygos skiriasi priklausomai nuo to, ar žemė parduodama, ar perduodama naudotis nuomos pagrindais (Žemės įstatymo 9, 10 straipsniai, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnis). Įstatymo leidėjas nuomai skirto žemės sklypo dydį labiau sieja su realiai egzistuojančiu faktiniu naudojimo poreikiu, o perleidimą – su viešojo administravimo subjekto valia (planavimo dokumentuose nurodytas dydis), jo diskrecijai palikdamas daugiau erdvės nei nuomos atveju. Kadangi įstatymas nustato netapačias valstybinės žemės išnuomojimo ir perleidimo sąlygas, tai apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priimtas netinkamai interpretuojant kasacinę praktiką, nėra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
8. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, visuomenės (viešąjį) interesą planuojant teritorijas, be kita ko, sudaro valstybės ir savivaldybių funkcijoms ar teritorijų funkcionavimui reikalinga socialinė ar inžinerinė infrastruktūra, šių teritorijų plėtojimas. 296-oji bendrija ginčo žemės sklype suprojektavo 640 vietų garažą savo narių poreikiams tenkinti. Šis pastatas, kaip miesto infrastruktūros objektas, turėjo apsaugoti šalia esančios mokyklos moksleivius nuo būsimos magistralės mašinų triukšmo. Į 296-ąją bendriją turėjo būti priimta 300 savininkų iš griaunamų metalinių garažų, kurių boksai pateko į būsimo kelio zoną. Dėl to sklypas buvo skirtas visuomenės poreikiams. Kasatorius, perimdamas iš 296-osios bendrijos nuomos teisę į ginčo žemės sklypą, kartu perėmė ir su nuomos teise susijusius įsipareigojimus, kuriems vykdyti žemės įsigijimą laikė būtinu. Teismas faktiškai inicijavo žemės sklypo ribų perbraižymą, taip galimai statybos projektų plėtrą padarydamas nebeįmanomą, t. y. pažeidė viešąjį interesą.
9. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus. Kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. ABTĮ nustatyto termino praleidimas (be prašymo atnaujinti) sukelia teisinius padarinius, nustatytus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 101 straipsnio 7 punkte, t. y. byla nutraukiama. Reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymo pripažinimo negaliojančiu pateiktas tik 2011 m. sausio 26 d. Ieškovams atstovavo advokatai. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovams aplinkybė, jog kasatorius yra ginčo žemės sklypo savininkas, buvo žinoma jau 2009 m. pradžioje, o 2010 m. vasario 25 d. į bylą buvo pateiktas ginčijamas įsakymas. Ieškovai praleido terminą, skirtą šiam administraciniam aktui apskųsti, o svarbių termino praleidimo priežasčių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti administracinių bylų teisenos terminą (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis).
24. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo prašo kasacinį skundą tenkinti.
25. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kai ieškovai buvo informuoti, kad daugiau nuosavybės teisių natūra atkurti nėra galimybių, jie pasirinko kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą į likusią žemę. Tačiau paaiškėjus, kad žemės sklypas kasatoriui buvo parduotas neteisėtai, ieškovai savo prašymo atsisakė ir Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 2.3-5692-(01) išvados, parengtos ieškovams, pripažintos negaliojančiomis. Taigi, šiuo metu ieškovai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises natūra ginčo sklypo vietoje. Teismui konstatavus, kad kasatoriui žemės sklypas suformuotas nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir netinkamo dydžio, suformavus naują, tinkamo dydžio žemės sklypą esamam nebaigtam statiniui eksploatuoti, liks didelis plotas laisvos žemės, į kurią ieškovams turės būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.
2. Kadangi kasatoriui priklausantis statinys žemės sklypo įsigijimo metu nebuvo  statomas (buvo pasibaigęs statybos leidimo galiojimas) ar pastatytas (statinio baigtumas 5 proc.), toks jis yra ir dabar, tai vien teoriškai galimoms būsimoms statyboms reikalingas žemės sklypas negali būti laikomas valstybės išperkama žeme (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
3. Kasatorius suabsoliutina savininko teisę statyti, o leidimo statyti išdavimas nėra vien tik formalumas. Teisė statyti siejama su tam tikrais griežtais tiek statybos, tiek teritorijų planavimo reikalavimais, kurie kinta, todėl prieš 23 metus pradėtas ir nebaigtas statyti statinys, kuriam statybos leidimas pasibaigęs prieš 12 metų, negali būti užbaigtas statyti pagal šiuo metu galiojančių norminių teisės aktų reikalavimus. Per 12 metų kasatorius nesugebėjo gauti leidimo tęsti pradėtas statybas, tai reiškia, kad tokios galimybės nebuvo. Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad tokio statinio statybos leidimui gauti reikalingas ilgas laiko tarpas, neatitinka teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 218 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ patvirtinimo“ 18 punktas), taip pat protingumo kriterijų. Kasatorius iš esmės siekė ne tęsti statybą, o pradėti naują statybą, ką patvirtina jo rašyti prašymai įvairioms institucijoms dėl naujo statinio statybos, taip pat projektavimo sąlygos rekonstrukcijai.
4. 296-oji bendrija niekada nebuvo ginčo žemės sklypo savininkė, todėl savininkės teisių perduoti kasatoriui negalėjo (CPK 6.394 straipsnio 1 dalis). 296-oji bendrija, perleisdama kasatoriui nebaigtą statyti statinį, galėjo perleisti tik teisę į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Teisės išsipirkti žemės sklypą 296-oji bendrija perleisti negalėjo, nes tokia teise pati nepasinaudojo. Todėl kasatorius, įsigijęs nebaigtą statyti statinį, neperėmė 296-osios bendrijos teisės įgyti žemės sklypo po nebaigtu statyti statiniu, o tapo savarankišku šių teisinių santykių subjektu kaip fizinis asmuo, o ne kaip 296-oji bendrija. Tai konstatuota ir apeliacinės instancijos teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi, kurios kasatorius neskundė.
5. Parduodamo žemės sklypo dydis, naudojimosi būdas ir pobūdis, apribojimai ir servitutai nustatomi kiekvienu atveju gavus prašymą pirkti žemės sklypą iš valstybės. Taigi žemės sklypas turėjo būti suformuotas ir jo planas parengtas prieš ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą. Žemės sklypas buvo parduotas neatlikus jo formavimo procedūros ir neparengus plano, nebuvo vertinamas ginčo sklypo faktinis naudojimas, nesiaiškinta sklype esančio statinio būklė, t. y. ar toks statinys gali būti naudojamas pagal tikslinę paskirtį, ar galima tokio pastato statyba pagal esamą projektą, ar prašomas parduoti žemės sklypas reikalingas jame esančiam statiniui eksploatuoti (ginčo sklypo pardavimo metu galiojusios redakcijos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 15–18 punktai).
6. Teismas nenurodė, kad kasatorius privalėjo įrodyti administracinių aktų teisėtumą, pats konstatavo šių aktų neatitiktį tuo metu galiojančioms teisės normoms. Vienas iš pagrindinių žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo elementų yra žemės sklypo planas (Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Jei ginčo žemės sklypo planas nebuvo parengtas teisės aktų nustatyta tvarka, tai toks pažeidimas laikytinas esminiu, konstatuojant tiek administracinio akto, tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą (Žemės įstatymo 30 straipsnio 2 dalis).
7. Jei ginčo žemės sklypas būtų paskirtas visuomenės poreikiams, atsakovas negalėtų įsigyti jo asmeninės nuosavybės teise ir statyti komercinės paskirties statinio. Nekilnojamojo turto registro pažymėjime žemės sklypo paskirtis nurodoma „kita“. Tiek pirkdamas nebaigtą statinį iš 296-osios bendrijos, tiek pirkdamas žemės sklypą iš valstybės, kasatorius siekė asmeninių, komercinių interesų – pastatyti šiame žemės sklype garažus ir kuo brangiau juos parduoti. Todėl šie sandoriai vertintini kaip jo asmeninės verslo naudos siekimo sandoriai ir su tuo susijusi rizika tenka kasatoriui kaip verslininkui.
8. Kasaciniame skunde netinkamai nurodomas administracinės bylų teisenos termino pradžios momentas (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). VĮ Registrų centro duomenyse Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 2.3-4639-01 nenurodytas. Šis aktas nebuvo nurodytas ir valstybės institucijų raštuose, adresuotuose ieškovų atstovui. Ginčijamą įsakymą į bylą pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. vasario 22 d. su atsiliepimu į ieškinį. Tačiau procesiniame dokumente ir jo priede šis įsakymas nėra nurodytas. Teismas pateiktų atsakovo procesinio dokumento priedų ieškovams ar jų atstovui neišsiuntė, apie jų pateikimą neinformavo, o iš pateikto dokumento turinio nei ieškovai, nei jų atstovas negalėjo suprasti, kad pateikti papildomi dokumentai (CPK 113 straipsnio 2 dalis). Todėl negalima skaičiuoti administracinių bylų teisenos termino pradžios nuo ginčijamo administracinio akto pateikimo į bylą.
9. Kasatorius nepagrįstai remiasi kasacinio skundo nutartimis, priimtomis civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl termino administraciniam aktui nuginčyti

26. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė du savarankiškus reikalavimus: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo A. N.“ ir pripažinti negaliojančia 2004 m. liepos 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2004-1000, kuria atsakovui A. N. buvo parduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
27. Bylą nagrinėję teismai dėl ieškovo reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo A. N.“ priėmė priešingus procesinius sprendimus – pirmosios instancijos teismas pripažino, kad terminas ginčyti administracinį aktą yra praleistas, svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatė ir sprendė, kad tai sudaro pagrindą taikyti senatį įsakymui nuginčyti ir šiuo pagrindu reikalavimą atmesti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai nustatė senaties pradžią ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti valstybės institucijos priimtą administracinį aktą.
28. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Administracinių bylų teisenos įstatymo (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusi įstatymo redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-550/2007). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).
31. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas administracinis aktas, kurio pagrindu sudarytas sandoris, ieškovams nebuvo įteiktas ir apie jo turinį nebuvo žinoma. Abu bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamas įsakymas buvo pateiktas į bylą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad įsakymas į bylą buvo pateiktas 2010 m. vasario 25 d., o reikalavimą dėl jo nuginčijimo ieškovai pareiškė 2011 m. sausio 26 d. Taigi ieškovams informacija apie ginčijamo administracinio akto turinį, t. y. ir esminius jo elementus, tapo prieinama 2010 m. vasario 25 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai buvo atstovaujami advokato, todėl apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog teismas būtų išaiškinęs ieškovams teisę ginčyti įsakymą, nepripažintina svarbia ir pateisinančia delsimą jį apskųsti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad terminas šioje byloje apskųsti ginčijamą administracinį aktą yra praleistas.

                            Dėl ieškovų reikalavimo teisės

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tam, kad būtų apginti viešasis interesas, kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai, į teismą gali kreiptis prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kuriems tokia teisė suteikta įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).

32. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą; į dalį žemės sklypo nuosavybės teisės atkurtos; sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemės dalį nėra. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui A. N. parduotas ginčo žemės sklypas patenka į F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (jo ribas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad ieškovai siekia paneigti žemės sklypo perleidimo atsakovui A. N. teisėtumą, o kartu šios žemės, kaip valstybės išperkamos, statusą, todėl ieškiniu jie siekia apginti pažeistą teisę į nuosavybę.
33. Pagal šioje byloje ginčijamų administracinio akto ir valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 12 straipsnio 3 punkto nuostatą, žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.
34. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo sklypas suformuotas ir nuspręsta jį išnuomoti Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1353V „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“ ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 690V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“. Šie administraciniai aktai nėra nuginčyti; nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos. Šių aplinkybių ir 34 punkte nurodytos materialiosios teisės normos pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypas buvo priskirtas prie valstybės išperkamos žemės dar iki to, kai ieškovai pareiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra (2003 m. kovo 26 d.). Šios išvados nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas.
35. 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N01/95-4338 ginčo sklypas buvo išnuomotas 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai iki 2094 m. garažams statyti ir eksploatuoti. 2004 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. SN-407 kartu su nuosavybės teisėmis į nebaigtą statyti pastatą – garažą (duomenys neskelbtini) 296-oji bendrija perleido A. N. taip pat ir nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą bei su šia nuomos teise susijusius įsipareigojimus pagal 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius neprieštaravo, kad statinių įgijėjui tuo pačiu sandoriu 296-oji bendrija perleistų pagal 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-4338 įgytą nuomos teisę bei su ja susijusius įsipareigojimus. Nors ši žemės sklypo nuomos sutartis Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-4639-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pardavimo A. N.“ pripažinta pasibaigusia nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos, tačiau A. N., įsigijęs iš 296-osios bendrijos garažą (duomenys neskelbtini) įgijo teisę į žemės sklypo nuomą (CK 6.394 straipsnio 3 dalis).
36. Šioje byloje nėra ginčijami administraciniai aktai, kurių pagrindu ginčo žemės sklypas buvo suformuotas ir nuspręsta išnuomoti 296-ajai garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, t. y. nėra ginčijamas pagrindas, kuriuo žemės sklypas buvo priskirtas valstybės išperkamai žemei. Nenuginčijus šių aktų teisėtumo, negalima paneigti ginčo žemės sklypo, kaip valstybės išperkamos žemės, statuso, o jo nepaneigus ieškovų siekis ginti pažeistą teisę į nuosavybę (teisę į nuosavybės teisių atkūrimą) neturi teisinio pagrindo, nes byloje ginčijamo administracinio akto panaikinimo bei valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo atveju toks sprendimas ieškovams teisinių pasekmių nesukeltų – ginčo žemės sklypo, kaip valstybės išperkamos žemės, statusas išliktų, kaip išliktų ir A. N. teisė išsinuomoti statomiems pastatams, statiniams eksploatuoti reikalingą žemės sklypą, o pagrindo atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą ieškovai neįgytų: jiems liktų teisė į atlyginimą už jį pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, kurią jie turi ir šiuo metu. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovai ieškiniu siekia apginti pažeistą teisę į nuosavybę (teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), neturi teisinio pagrindo.

              Dėl ginčijamos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo

38. Pagal ginčijamos valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatą, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų paskirtį.
39. Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio paskirčiai tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260. Pagal Tvarkos 4 punktą prie nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrenginių ir kitų statinių parduodami tik tie žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose, žemės reformos žemėtvarkos projektuose (kaimo vietovėje), žemės sklypų ribų specialiuosiuose planuose arba žemės sklypų planuose, ir tik tokio dydžio, kuris būtinas esamiems pastatams, įrenginiams ir kitiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį.   
40. Šios nutarties 35 punkte minėta, kad ginčo sklypas suformuotas Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1353V „Dėl 264-ojo garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvo įsteigimo ir narių sąrašo patvirtinimo“ ir Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkiu Nr. 690V „Dėl Vilniaus miesto mero potvarkio korektūros“. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad pastaruoju potvarkiu 264-ajam garažų statybos ir eksploatavimo kooperatyvui (nuo 1994 m. rugsėjo 29 d. – 296-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija) išnuomotas ginčui aktualus 0,89 ha ploto žemės sklypas, tačiau pagal pateiktą Vilniaus miesto plano ištrauką, sudarytą 1994 m. birželio 2 d., sklypo plotas yra 9163,31 kv., t. y. didesnis už nurodytą potvarkyje. Teismas nurodė, kad nors ant šio plano pažymėta, jog tai priedas prie Vilniaus miesto valdybos 1993 m. gegužės 20 d. potvarkio Nr. 260, tačiau šio potvarkio pakeitimo dėl sklypo koregavimo nėra. Sklypas paženklintas vietoje 1994 m. birželio 17 d.; 1995 m. kovo 21 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi išnuomoto sklypo plotas 9163 kv. m. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kitokių potvarkių, sprendimų dėl sklypo ploto sumažinimo ar ribų pakeitimo, dydžio patikslinimo, iki sklypas buvo išnuomotas 296-ajai bendrijai, byloje nėra. Minėta, kad 2004 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi 296-oji bendrija pardavė A. N. nebaigtą statyti garažą (5 proc. baigtumo) ir perleido nuomos teisę į 0,9163 ha žemės sklypą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ginčo sandoris yra sudarytas neįsigilinus į 296-ajai bendrijai suteikto, jos naudoto sklypo dydį, paskirtį bei galimybę tęsti sklype veiklą.
41. Atsižvelgdama į šios nutarties 40 punkte išdėstytas aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2004 m. vasario 3 d. garažo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovui A. N. taip pat buvo perleista ir žemės sklypo nuomos teisė, nėra nuginčyta ir šioje byloje nėra ginčijama. Ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovui A. N. buvo parduotas tas pats ir tokio pat dydžio sklypas, kuris buvo išnuomotas 296-ajai bendrijai nurodyta nuomos sutartimi. Todėl formalūs administracinių aktų trūkumai, nustatant žemės sklypo dydį iki nuomos sutarties sudarymo, negali būti pagrindas pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nes toks sprendimas neatitiktų sandorių pripažinimo negaliojančiais instituto paskirties ir tikslų.
42. Apeliacinės instancijos teismas nustatė: „Apie žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypų posūkio taškais, riboženklių koordinatėmis valstybinėje geodezinių koordinačių sistemoje, su pažymėtais tame sklype esančiais pastatais, įrenginiais ir kitais statiniais, nenurodyta nei prie ginčijamo įsakymo, nei prie ginčijamos sklypo pirkimo-pardavimo sutarties.“ Teismas taip pat nustatė, kad byloje yra 0,9163 žemės sklypo 2004 m. kovo 26 d. planas ir 2004 m. vasario 18 d. šio žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktas, iš kurio galima daryti prielaidą, kad prieš žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą sklypas buvo paženklintas vietoje.
43. Kasacinio teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad sklypo pardavimo dokumentuose (ginčijamuose įsakyme ir sutartyje) 0,9163 žemės sklypo 2004 m. kovo 26 d. planu ir 2004 m. vasario 18 d. šio žemės sklypo paženklinimo–parodymo aktu nebuvo remtasi ir nenustatyta, ar jie buvo pateikti projektą rengusiai ir ginčijamus įsakymą bei sutartį sudariusiai valstybės institucijoms, negali būti pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą ar pripažinti negaliojančia ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį. Tokius pažeidimus apeliacinės instancijos teismas pats iš esmės pripažino neesminiais, o tam tikras valstybės institucijų nerūpestingumas ar nepagrįstas skubėjimas, kuriuos konstatavo apeliacinės instancijos teismas, ginčijamų sutarties bei įsakymo taip pat nedaro negaliojančiais.
44. Pagal Statybos įstatymo (ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusi redakcija) 34 straipsnio 2 dalį juridiniam ar fiziniam asmeniui, įsigijusiam nebaigtą statyti, rekonstruoti ar kapitališkai remontuoti statinį, visos statytojo, gavusio statybos leidimą, prievolės ir teisės pereina tik po to, kai šis leidimas perregistruojamas statinį įsigijusio asmens vardu.
45. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, atsakovui A. N. įsigyjant statinį, statybos leidimas, išduotas 296-ajai bendrijai, formaliai galiojo, tačiau tęsti statybos atsakovas neturėjo teisės, nes tai draudė Statybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostata. Teismas taip pat nustatė, kad tęsti 296-osios bendrijos pradėtos statybos pagal automobilių garažo komplekso projektą nei įsigijęs statinį, nei ginčo sklypo pirkimo metu, nei jį nusipirkęs iš valstybės atsakovas neturėjo teisės ir jos neturi dabar, nes statybos leidimo negavo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas kreipėsi į kompetentingas valstybės institucijas su paraiškomis dėl projektavimo sąlygų išdavimo, įrenginių prijungimo, jam buvo išduotos specialiosios projektavimo ir techninės sąlygos, skirtos nebaigto statyti garažo rekonstrukcijai. Kokį konkrečiai objektą atsakovas ketino statyti, teismas nenustatė, tačiau nurodytų aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad ginčo sklypas įsigytas ne jame esančiam statiniui eksploatuoti, tęsti jo statybą, bei padarė prielaidą, kad sklypo dydis yra neproporcingas dydžiui, būtinam jame esančiam statiniui naudoti.
46. Kasacinis teismas pažymi, kad šios nutarties 45 punkte nurodytos apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra susijusios su atsakovo, kaip nebaigtą statinį ir apie jį suformuotą žemės sklypą įsigijusio asmens, teisės vykdyti statybą, atsiradusios iš nebaigto statyti statinio (garažo) pirkimo–pardavimo sutarties, įgyvendinimu. Šios teisės įgyvendinimas (ar neįgyvendinimas) negali sudaryti ginčijamos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo pagrindo. Be to, pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės, susijusios su atsakovo veiksmais (neveikimu) įgyvendinant teisę vykdyti statybą, atsirado ne ginčijamos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, o po jos sudarymo. Tuo tarpu sandorio negaliojimo pagrindu paprastai gali būti tik tos aplinkybės, kurios egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, jeigu dėl jų sandoris negalėjo būti sudarytas.
47. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatą įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šios nutarties 45 punkte nurodytą išvadą, kad ginčo sklypas įsigytas ne jame esančiam statiniui eksploatuoti, tęsti jo statybą, apeliacinės instancijos teismas padarė remdamasis tik faktu, kad atsakovas iki šiol neturi statybos leidimo, o išvada, kad sklypo dydis yra neproporcingas dydžiui, būtinam jame esančiam statiniui eksploatuoti, yra tik prielaida, nepagrįsta įrodymais. Taigi, šios apeliacinės instancijos teismo išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, todėl padarytos pažeidžiant nurodytas proceso teisės normas ir negali būti pripažįstamos teisėtomis.
48. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu šiuo institutu siekiama užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai). Taigi sandorių negaliojimo instituto normos skirtos ne tik apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymo leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais, bet ir užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, užkertant kelią siekiams piktnaudžiauti sandorių negaliojimo institutu, pasinaudoti jo normomis nesąžiningais tikslais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015 ir joje nurodytą ankstesnę kasacinio teismo praktiką).
49. Kasacinis teismas pažymi, kad šios nutarties 40 punkte apeliacinės instancijos teismo nurodyti pažeidimai, padaryti kompetentingų valstybės institucijų, sprendžiant ginčo žemės sklypo pardavimo klausimą, nėra esminiai pažeidimai, kurie būtų pagrindas daryti išvadą dėl ginčijamo sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir panaikinti ar pripažinti negaliojančiais ginčijamą sutartį bei administracinį aktą (įsakymą) CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu. Sandorio panaikinimas tik dėl tokių pažeidimų neatitiktų 48 punkte nurodytų sandorių negaliojimo instituto tikslų. Tokio pagrindo nesudaro ir šios nutarties 45 punkte apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei padarytos išvados.  
50. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės galutiniam šios bylos rezultatui.
51. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje ginčijamo administracinio akto galiojimo klausimą,  netinkamai nustatė administracinio akto apskundimo termino pradžią, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šis terminas nėra praleistas, o spręsdamas šio akto ir ginčijamo sandorio negaliojimo klausimą, bylos aplinkybes, ieškovų nurodytas kaip šių dokumentų negaliojimą, nepagrįstai įvertino kaip pagrindą panaikinti ginčijamus aktą ir sandorį, taigi netinkamai taikė CK 1.80 straipsnio 1 dalies normą, taip pat pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priimtas procesinis sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas (CPK 346 straipsnis), ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).   

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Kasaciniu skundu kasatorius prašo priteisti iš ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teisme kasatorius turėjo 1100 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, apmokėti, kasaciniame teisme jis patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, apmokėti. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11, 8.13 punktais, tenkina dalį prašymo – priteisia kasatoriui iš ieškovų 928,07 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš kiekvieno po 464,04 Eur, ir 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant kasacinį skundą, apmokėti, iš kiekvieno po 500 Eur, atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Be to, kasatoriui priteistina iš ieškovų už kasacinį skundą sumokėto 1211 Eur žyminio mokesčio, iš kiekvieno po 605,50 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš viso kasatoriui priteistina iš ieškovų po 1569,54 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
53. Kasaciniame teisme patirta 10,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkintinas, tai šios išlaidos priteistinos iš ieškovų po 5,04 Eur. Be to, naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą, iš ieškovų valstybei priteistina po 54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose įteikimu, atlyginimo, nes šios išlaidos šalims liko nepaskirstytos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovų A. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 1569,54 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt devynis Eur 54 ct) ir valstybei – po 59,04 Eur (penkiasdešimt devynis Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Gražina Davidonienė

                                                                                                                                            Sigitas Gurevičius

                                                                                                                                            Donatas Šernas