Civilinė byla Nr. 2-444/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.9 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 7 d.

Vilnius

 

                Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono  teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-433-605/2009  pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams A. D. ir G. D. dėl skolos ir netesybų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su ieškovo prašymu priteisti iš atsakovų solidariai skolą pagal valstybinės žemės nuomos sutartį.

Ieškovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija kreipėsi ieškiniu atsakovams A. D. ir G. D. prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų  2 924 975 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu G. D. 2006 m. gruodžio 4 d. sudarė valstybinės žemės nuomos sutartį. Vadovavosi CK 3.92 straipsnio trečiąja dalimi ir nurodė, jog šalių sudarytam sandoriui nereikėjo kito sutuoktinio sutikimo, todėl atsakovas G. D. atsako solidariai su atsakove A. D.

Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 14 d. pakartotiniu sprendimu už akių ieškovo ieškinį patenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų 2 924 975 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Konstatavo, jog atsakovai solidariai atsakingi ieškovui. Pažymėjo, jog CPK 3.92 straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, o šiuo atveju valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymui kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Taip pat laikė, kad sandoriui sudaryti buvo duotas atsakovės A. D. sutikimas nors ir valstybinės žemės nuomos sutartis buvo pasirašyta tik atsakovo. Sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį per vienerius metus nuo tos dienos, kai jis sužinojo apie tokį sandorį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga (CK 3.96 str. 1 d.). Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie šio sandorio nuginčijimą.

Atsakovė A. D. kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydama atnaujinti procesą ir išnagrinėjus bylą pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimą už akių – priteisti iš atsakovo G. D. 2 924 975 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio, 217 771 Lt delspinigių, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), kuri atsirado Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinei sesijai 2010 m. gegužės 20 d. paskelbus nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Nutarimas įtvirtino naują CK 3.92 straipsnio trečiosios dalies ir CK 3.109 straipsnio aiškinimą, pagal kurį CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta prezumpcija gali būti taikoma tik tiems vieno iš sutuoktinių sudarytiems sandoriams, kuriais įgyvendinamos bendro sutuoktinių turto savininko teisės. Kitiems sandoriams, kuriems kito sutuoktinio sutikimo įstatymas nereikalauja, CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta prezumpcija  negali būti taikoma. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir G. D. sudarytai žemės nuomos sutarčiai nėra įgyvendinama žemės nuomotojo, kaip bendro sutuoktinių turto savininko teisės, sutarčiai nereikalingas kito sutuoktinio sutikimas žodžiu ar raštu, todėl CK 3.92 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija nepagrįstai pripažinta sutuoktinių solidariosios atsakomybės atsiradimo pagrindu.

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartimi pareiškėjos A. D. prašymo atnaujinti procesą netenkino. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu už akių konstatavo, kad sandoriui sudaryti buvo duotas atsakovės A. D. sutikimas, todėl nelaikytina, kad teismas neteisingai interpretavo CK 3.92 straipsnio trečiąją dalį ir CK 3.109 straipsnį. Atsižvelgiant į tai teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja nenurodė teisės normos taikymo klaidos, konstatuojant solidariąją sutuoktinių prievolę, atsiradusią iš pareiškėjos sutuoktinio sudarytos žemės nuomos sutarties (CPK 366 str. 1 d. 9 p.). Pareiškėja prašymą dėl atnaujinimo grindžia tik netinkamu byloje pateiktų įrodymų vertinimu, bet tai negali būti pripažinta aiškia ir esmine materialiosios teisės taikymo klaida.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

Pareiškėja A. D.  atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį dėl atsisakymo atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2-433-605/2009. Skundą grindžia šiais argumentais:

1)      Kauno apygardos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad prašymas atnaujinti procesą paduotas praleidus terminą, nes byloje nėra jokių įrodymų apie Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimo už akių įteikimo pareiškėjai faktą. Taip pat aplinkybė, kad priimant šį sprendimą buvo padaryta aiški teisės ir fakto klaida tapo aiški tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. plenarinės sesijos nutarimo. Iki šio nutarimo Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas atitiko Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. 

2)      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakeitė CK 3.92 straipsnio trečiosios dalies ir CK 3.109 straipsnio aiškinimą ir nurodė, jog CK 3.92 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta prezumpcija gali būti taikoma tik tiems vieno iš sutuoktinių sudarytiems sandoriams, kuriais įgyvendinamos bendro sutuoktinių turto savininko teisės. Tuo tarpu kitiems sandoriams (paskolos sutartims, jei skolininkas yra vienas iš sutuoktinių, nuomos sutartims, jei nuomininkas yra vienas iš sutuoktinių) CK 3.92 straipsnyje nustatyta prezumpcija negali būti taikoma. Pabrėžė, jog ankstesnis priešingas šių normų taikymas teismų priimtuose sprendimuose CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme laikytinas aiškia teisės normų taikymo klaida.

 

            Atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

 

            Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai, susiję su teismo nutarties, kuria buvo netenkintas atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, pagrįstumu.

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Ši teisė apima ne tik galimybę teikti teismui ieškinį (pareiškimą), apeliacinį (atskirąjį) ir kasacinį skundą, bet ir suinteresuoto asmens teisę prašyti teismo atnaujinti procesą byloje, kurioje sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK XVIII skyrius).

Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02). Taigi, spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnis). Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant išaiškinti, ar jis leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, o nagrinėjant prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo esminė reikšmė teikiama ne formaliajam procesinio sprendimo, dėl kurio peržiūrėjimo siekiama atnaujinti bylos procesą, teisėtumui, bet galutiniam teisiniam rezultatui. Tai reiškia, kad nors proceso įstatymas tiesiogiai nenustato teismo pareigos šiame etape vertinti ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismo priimto baigiamojo akto teisėtumo bei pagrįstumo, tačiau pats proceso atnaujinimo pagrindas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar jis sudaro pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl bylos baigties teisingumo. Kitoks aiškinimas iškreiptų proceso atnaujinimo stadijos išimtinį pobūdį ir sukurtų situaciją, kai vien tik esant formaliam pagrindui būtų galima vėl iš naujo pakartotinai nagrinėti užbaigtą bylą. Tai pažeistų teismo baigiamojo akto pagrindu tarp šalių atsiradusį teisinį stabilumą bei teisinį tikrumą, jų teisėtus lūkesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1213/2010).

Kai prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas aiškia teisės normos taikymo klaida (CPK 366 str. 1 d. 9 p.), turi būti taikomos ne tik CPK nuostatos, bet ir atsižvelgiama į Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo, kurį ratifikavo Lietuvos Respublika ir kuri yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d.), ketvirtąjį straipsnį, įpareigojantį teismus, nagrinėjančius prašymus dėl proceso atnaujinimo, tikrinti, ar ankstesniame procese nebuvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Ši tarptautiniame dokumente įtvirtinta teisės norma reiškia, kad akivaizdus neteisėtumas turi būti pašalintas iš teismo baigiamojo akto. Priešingu atveju visuomet išliktų galimai pagrįsta abejonė, kad teismai neįvykdė to teisingumo, kurį jį įpareigoja vykdyti teisės normos.

Remiantis Respublikos Lietuvos CPK 366 straipsnio 1 dalyje 9 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik esant visoms žemiau nurodytoms sąlygoms: a) procesinis sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka (išskyrus, kai prašymą šiuo pagrindu pateikia Generalinis prokuroras); b) teismas sprendime padarė aiškią materialinės ar proceso teisės normos taikymo klaidą – akivaizdžią, lengvai suvokiamą. Aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas; c) ši teisės taikymo klaida turi būti esminė. Klaida laikoma esmine, kai ji daro sprendimą (nutartį) galimai neteisėtą bei nepagrįstą ir dėl to yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje E. K. prieš A. O. T.; bylos Nr. 3K-3-125/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. R. N. v. Utenos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-7/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-130/2005).

Teisės taikymo veikla susideda iš kelių etapų. Pirmasis teisės taikymo etapas - bylos faktinių aplinkybių analizė ir nustatymas. Jos metu sudaromas faktinis pagrindas taikyti teisę - išsiaiškinamos konkrečios gyvenimiškos aplinkybės, tikroviški reiškiniai. Iš faktinių aplinkybių visumos turi būti išskirtos tik tos aplinkybės, kurios konkrečioje situacijoje yra teisiškai reikšmingos. Antrasis teisės taikymo etapas – aplinkybių teisinis įvertinimas arba kvalifikacija. Šiame teisės taikymo etape konstatuojama, buvo ar ne teisės pažeidimo faktas, ar įvykdytos sąlygos, sudarančios pagrindą atsirasti subjektinei teisei. Pagal nustatytas ir išanalizuotas faktines aplinkybes ginčui išspręsti parenkama konkreti materialiosios teisės taikymo norma. Suradus teisės normą, kuri atitinka konkrečias faktines aplinkybes, vertinama, ar ši norma tam tikriems subjektams galiojo laiko ir teritorijos atžvilgiu. Teisės normų prasmės išsiaiškinimas – savarankiškas teisės normų taikymo etapas. Tai mąstymo veikla, kurios metu teisės normą taikantis asmuo susidaro visapusišką vaizdą bei susiformuoja nuomonę apie tam tikrą normą. Tik išsiaiškinus teisės normos tikrąją prasmę, galima spręsti dėl teisės normos (ne)taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Taigi teisės normų taikymo klaidos gali būti padarytos nukrypus nuo teisės taikymo taisyklių bet kuriame teisės taikymo etape dėl įvairių priežasčių: kai nenustatomos ar netinkamai nustatomos faktinės aplinkybės byloje; kai neteisingai išsiaiškinama teisės normų prasmė ir dėl to jos netinkamai parenkamos ir pritaikomos. Tai reiškia, kad procesą atnaujinti CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkte numatytu pagrindu galima dėl pirmosios instancijos teismo padarytos proceso arba materialiosios teisės normos taikymo klaidos, t. y. kai neteisingai nustatomos faktinės aplinkybės arba netinkamai parenkama ir pritaikoma materialiosios teisės norma, jei ši klaida galėjo lemti bylos neteisingą išsprendimą. Jeigu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tai galėjo lemti jos neteisingą išsprendimą materialiąja prasme, laikoma, kad egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą byloje. Tokiu atveju po bylos išsprendimo teismų praktikoje atsiradę teisės taikymo taisyklių pasikeitimai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl proceso atnaujinimo galimumo, nes procesą atnaujinti reikia dėl pirmajame teisės taikymo etape padarytų esminių pažeidimų. 

Nagrinėjamoje byloje atsakovė – kito atsakovo sutuoktinė procesą prašo atnaujinti dėl pirmosios instancijos teismo 2009 m. gegužės 14 d. priimto pakartotinio sprendimo už akių. Prašymas grindžiamas kasacinio teismo plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimu civ. byloje Nr. 3K-P-186/2010 suformuota teisės taikymo taisykle dėl sutuoktinių civilinės atsakomybės prezumpcijos netaikymo sandoriams, kuriems kito sutuoktinio sutikimo įstatymas nereikalauja. Kaip minėta, procesą CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu galima atnaujinti dėl fakto ar teisės taikymo esminės klaidos, jeigu ši klaida lėmė bylos neteisingą išsprendimą.

Kai teismas bylą užbaigia sprendimu už akių, tai reiškia, kad jis atlieka formalų pateiktų įrodymų įvertinimą joje, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Teismas netenkina atvykusios į teismo posėdį šalies prašymo priimti sprendimą už akių ir atideda bylos nagrinėjimą, jeigu: 1) neatvykusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą; 2) iš neatvykusios šalies gautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant ir pagrindžiant neatvykimo į teismo posėdį priežastis, jeigu teismas šias priežastis pripažino svarbiomis. Teismo atsisakymas priimti sprendimą už akių turi būti motyvuotas (CPK 285 str. 3 ir  4 d.). Tuo atveju, kai teismas byloje buvo priėmęs sprendimą už akių, o gavęs pareiškimą dėl jo peržiūrėjimo, panaikino šį sprendimą ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau šalis, dėl kurios buvo priimtas sprendimas už akių, neatvyksta į teismo posėdį be svarbių priežasčių, teismas priima pakartotinį sprendimą už akių (CPK 289 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo rezoliucinės dalies 22 punktu pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams (byla Nr. 35/03-11/06). Šis nutarimas viešai paskelbtas 2006 m. rugsėjo 26 d. (Valstybės žinios: 2006-09-26 Nr.102-3957). Tai reiškia, kad proceso teisės norma, kuri draudė proceso šaliai, dėl kurios priimtas pakartotinis sprendimas už akių, kreiptis į teismą dėl šio sprendimo už akių peržiūrėjimo, pripažinus ją neatitinkančia aukščiausią galią turinčiam įstatymui, nebegali būti taikoma nuo 2006 m. rugsėjo 26 d. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 14 d. priimdamas pakartotinį sprendimą už akių atsakovų atžvilgiu, tiek motyvuojamojoje, tiek ir rezoliucinėje dalyse nurodė, kad dėl šio sprendimo už akių negali būti paduodamas pareiškimas jį peržiūrėti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės taikymo klaidą, kuria iš esmės suvaržė atsakovų teises į teisminę gynybą, vienintelę procesinę galimybę jų subjektinių teisių gynimui nepagrįstai palikdamas teisę į proceso atnaujinimą.

Tačiau tai nėra vienintelis akivaizdus pirmosios instancijos teismo padarytas teisės normos taikymo pažeidimas. Kolegijos vertinimu, žemesnės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė A. D. davė sutikimą savo sutuoktiniui G. D. sudaryti valstybinės žemės nuomos sandorį ir ši klaida turi esminės reikšmės procesiniame sprendime padarytoms išvadoms. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas 2009 m. gegužės 14 d. pakartotiniame sprendime už akių šią išvadą padarė dėl to, jog CK 3.92 straipsnio trečiąją dalį interpretavo kaip nereikalaujančią tokio sutikimo gavimo, nes jis yra preziumuojamas. Materialiosios teisės normos taikomos konkretiems teisiniams santykiams. Kaip minėta, netinkamai nustačius faktines aplinkybes, gali būti netinkamai pritaikyta teisės norma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, pasisakydama dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos taikymo bendroms sutuoktinių prievolėms, analizavo iš paskolos teisinių santykių kylančias sutuoktinių prievoles. 2010 m. gegužės 20 d.  nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010 pažymima, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Kasacinio teismo plenarinė sesija taip pat išaiškino, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju siekiant, kad vieno sutuoktinio  prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis).

 Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju valstybinės žemės nuomos sutartis taip pat priskiriama prie sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Vieno sutuoktinio prievolės, prisiimtos pagal tokį sandorį, gali tapti bendromis prievolėmis tik tuomet, jeigu kita proceso šalis įrodo, jog sandoris sudarytas šeimos interesais. Tai reiškia, kad sutuoktinių bendra prievolė pagal tokią sutartį nėra preziumuojama, o įrodyti esant tokią prievolę turi kita proceso šalis (CPK 12, 178 str.). Žemesnės instancijos teismas, netinkamai interpretavęs iš valstybinės žemės nuomos sutarties, kurią sudarė vienas iš sutuoktinių, kylančias prievoles, padarė neteisingą išvadą, kad buvo gautas kito sutuoktinio sutikimas tokiam sandoriui sudaryti ir dėl to netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp proceso šalių, kas lėmė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą ir galėjo lemti bylos neteisingą išsprendimą (CPK 12, 178, 185 str.).     

 

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, naikintina dėl padarytų esminę reikšmę bylos teisingam išsprendimui turinčių proceso ir materialiosios teisės taikymo klaidų, procesas atnaujintinas CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu bylos dalyje pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atsakovės A. D. atžvilgiu ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės (CPK 12, 178, 185 str., 288 str. 4 d., 289 str. 2 d., 370 str. 3 ir 4 d.). Pirmosios instancijos teismas, gavęs šią nutartį, turi nedelsiant paskirti teismo posėdį, apie jį informuojant dalyvaujančius byloje asmenis.

 

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti procesą civilinės bylos Nr. 2-433-605/2009 dalyje pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atsakovės A. D. atžvilgiu CPK 366 straipsnio pirmosios dalies 9 punkto pagrindu ir perduoti šią bylos dalį Kauno apygardos teismui nagrinėti iš esmės.

 

 

Teisėjai:

Artūras Driukas                Kazys Kailiūnas                 Egidijus Žironas