Administracinė byla Nr. eA-633-492/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05570-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 14.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas, Departamentas) 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. AD5-19231 „Sprendimas dėl 2024-08-13 privalomojo nurodymo Nr. PN-578“ (toliau – ir Sprendimas) ir 2024 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-578 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nesutinka su atsakovo Sprendime dėstoma pozicija, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ, Įstatymas) 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte išdėstytos nuostatos prasme nėra reikšminga paskirtis, kuriai privačiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), naudojamas vagonėlis. Lingvistiškai aiškinant nuostatą „kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus“, darytina išvada, kad draudimas naudoti vagonėlius yra apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, o pareiškėjas vagonėlio nė vienai iš šių paskirčių nenaudoja. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas vagonėlį Žemės sklype naudotų apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, todėl nepagrįstai priėmė Privalomąjį nurodymą, o vėliau Sprendimu nepagrįstai jo nepanaikino. Kita vertus, pareiškėjo Žemės sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) patektų ir į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtintą atvejį. Žemės sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) ir tam tikslui naudojamas kilnojamas daiktas niekaip nekenkia įstatymo lygmeniu saugomoms vertybėms. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog Žemės sklypas pareiškėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise. Aiškinimas, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyti apribojimai taikomi ir kilnojamiesiems daiktams, susijusiems su bityno auginimu (taip, kaip tai atsakovas aiškina Sprendime ir Privalomajame nurodyme), reikštų ne tik netinkamą Įstatymo taikymą, bet ir neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Žemės sklypą ribojimą, kas nebūtų ne tik teisėta, bet ir teisinga. Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Atsižvelgiant į Departamente gautą Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos (toliau – ir Direkcija) pranešimą, Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos apsaugos skyriaus (toliau – ir Skyrius) pareigūnai 2024 m. rugpjūčio 2 d. atliko Žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio R. G., apžiūrą. 2024 m. rugpjūčio 8 d. apžiūros akte Nr. TVR-674 užfiksuota, kad Žemės sklype laisvai pastatytas kilnojamas vagonėlis. Nustatyta, kad Žemės sklypas visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį (toliau – ir Draustinis). Pareiškėjas savo paaiškinime nurodė, kad Žemės sklype vykdoma žemės ūkio veikla – bitininkystė. Aptarnauti bityną (prižiūrėti, rūpintis, sandėliuoti įrangą ir medžiagas) reikalingos pagalbinės patalpos, kurių funkciją ir atlieka mobilus statinys – vagonėlis. Atsižvelgdami į tai, Skyriaus pareigūnai konstatavo, kad R. G. Žemės sklype, patenkančiame į (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją, laikydamas ir naudodamas kaip pagalbines patalpas ūkinei veiklai vystyti kilnojamąjį vagonėlį, pažeidė SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 18 punktą ir Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodė per vieną mėnesį nuo Privalomojo nurodymo įteikimo dienos pašalinti kilnojamąjį vagonėlį iš Žemės sklypo.
4.2. Pagal SŽNSĮ 84 straipsnio 1 dalį valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose). Žemės sklypų savininkai yra įpareigoti laikytis šių nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str.1 d. 2 p.). SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami: a) prie statomų ir (ar) rekonstruojamų statinių jų statybos metu, turint Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir kai šie objektai numatyti statinio projekte; b) mokslo ir studijų institucijoms atliekant mokslinius tyrimus; c) turint savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą leidimą – viešiesiems renginiams rengti; d) kaip įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės; e) teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žvejybą; f) nepertraukiamai, bet ne ilgiau kaip 30 darbo dienų, rangos būdu nuo spalio 1 d. iki kovo 15 d. vykdant pagrindinius miško kirtimus ir turint leidimą kirsti mišką. Vertinant minėtas nuostatas, matyti, kad saugomose teritorijose žemės sklypų savininkai, kaip šiuo atveju pareiškėjas, vagonėlių ar kitų kilnojamų objektų ar įrenginių negali laikyti ir disponuoti savo nuožiūra. Priešingai nei pareiškėjas nurodo skunde, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose laikyti ir naudoti vagonėlius ar kitus kilnojamus objektus ar įrenginius yra draudžiama ne tik apgyvendinimo, nakvynės, maitinimo, bet ir kitiems tikslams. Tai reiškia, kad toks draudimas numatytas iš esmės bet kokiems atvejams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai susiaurina minimos įstatymo normos nuostatas, sąmoningai (nesąmoningai) ignoruodamas jos visą turinį, t. y. kad ši teisės norma taikytina ir kitiems tikslams, todėl Departamentas nesutinka su pareiškėjo teisės normos traktavimu, jog ši norma skirta tik apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui skirtiems kilnojamiesiems daiktams ar įrenginiams.
4.3. Vagonėliai ar kiti kilnojami objektai, įrenginiai žemės sklypuose, patenkančiuose į gamtinio ir kompleksinio draustinio apsauginę zoną, galėtų būti laikomi tik esant SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodytoms išimtims. Pareiškėjas teigia, kad jam šiuo atveju viena iš minėtoje nuostatoje įtvirtintų išimčių turėtų būti taikoma, nes jo vagonėlio laikymo tikslas – kaip pagalbinės patalpos bitininkystei vykdyti. Tačiau pareiškėjo išskiriama teisės norma leidžia laikyti tik kaip įregistruotų bitynų kilnojamąsias bitides, bet ne tokiai veiklai vykdyti reikalingas pagalbines patalpas. Kadangi vagonėlis nėra kilnojamoji bitidė, todėl ši išimtis pareiškėjo nurodytam atvejui nėra ir negali būti taikoma.
4.4. Saugomų teritorijų apsaugą ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonių įgyvendinimą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Bet kokia fizinių ar juridinių asmenų veikla draustiniuose reglamentuojama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 9 straipsnyje. Žemės sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje – Pajūrio regioninio parke esančioje konservacinio funkcinio prioriteto zonoje. Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838 „Dėl Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“, (duomenys neskelbtini) draustinio steigimo tikslas – išsaugoti (duomenys neskelbtini) kalvagūbrio ir dubaklonio kraštovaizdį, mozaikišką miškų, pelkių ir drėgnų pajūrio pievų kompleksą su tipiška pajūrio natūralių pievų žoline augalija, tradiciškai susiformavusią mozaikišką žemėnaudos struktūrą, Europos Bendrijos svarbos 2110 Užuomazginių pustomų kopų, 2120 Baltųjų kopų, 2130 *Pilkųjų kopų, 2170 Kopų gluosnynų, 2180 Medžiais apaugusių pajūrio kopų, 2320 Pajūrio smėlynų tyrulių, 6210 Stepinių pievų, 6510 Šienaujamų mezofitų pievų buveines, į Saugomų rūšių sąrašą įrašytų saugomų augalų ir gyvūnų rūšis, ypač pajūrinę linažolę ir dirvoninį kalviuką. Taigi, draustiniai yra skirti vertingo gamtinio ir (ar) kultūrinio kraštovaizdžio vietovių apsaugai ir šiam tikslui pasiekti įstatymo leidėjas nustatė specialų tokių teritorijų apsaugos ir naudojimo režimą, kuriuo draustiniuose, be kita ko, yra ribojama ūkinė, statybų, taip pat bet kokia kita veikla, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis ar atskiri toje vietovėje esantys objektai. Nagrinėjamu atveju pagalbinių patalpų laikymas draustinio teritorijoje, net ir vykdant leidžiamą ūkinę veiklą, nėra galimas, tai prieštarauja SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto, STĮ 9 straipsnio 3 dalies reikalavimams, todėl vien pareiškėjo manymo, kad tokiu elgesiu jis niekaip nekenkia įstatymo lygmeniu saugomoms vertybėms, nepakanka.
4.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – tiek valstybei, tiek ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Tokių ribojimų, draudimų, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų ir kt. savininkų nuosavybės teises, negalima savaime vertinti kaip nuosavybės teisių pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. KT52-N14/2019). Todėl nėra pagrindo laikyti pagrįstais pareiškėjo teiginius apie neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Žemės sklypo ribojimą, reikalaujant pašalinti iš jam nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype neteisėtai pastatytą nekilnojamąjį įrenginį – vagonėlį.
4.6. Pareiškėjo pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 11 punkte numatyta, kad visas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas (3 467 kv. m) patenka į gamtinių ir kompleksinių (kraštovaizdžio) draustinių teritoriją, o tai reiškia, kad šiai teritorijai yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos SŽNSĮ atitinkamai nurodytose teritorijose.
4.7. Skyrius, kaip valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę atliekanti institucija, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti Privalomąjį nurodymą ir nustatyti įpareigojimą pašalinti neteisėtai draustinio teritorijoje laikomą kilnojamąjį įrenginį – vagonėlį, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą yra nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. G. skundą.
6. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype yra pastatytas vagonėlis, šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikto apžiūros akto nuotraukos, Žemės sklypas yra Pajūrio regioninio parko teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje.
7. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus numatytus atvejus. Teismo vertinimu, ši Įstatymo nuostata nurodo, kad būtent gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti vagonėlius ne tik apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, bet ir kitiems tikslams, išskyrus numatytas išimtis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis vagonėlį naudoja ne tik sandėliavimui (medsukio, bitininko aprangos laikymui ir kt.), bet taip pat vagonėlyje ir nakvoja, būna su šeima. Be to, teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad apžiūrėjus pareiškėjui priklausantį Žemės sklypą, matyti, kad jame yra namų apyvokos daiktai, pakeltos lysvės, laužavietė, tai yra daiktai naudojami laikinam apgyvendinimui.
8. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Žemės sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) patenka ir į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtintą atvejį (išimtį), teismas pažymėjo, kad šiame papunktyje yra numatyta išimtis, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami kaip įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodyta, kad bitidė – tai įrenginys aviliams su bitėmis laikyti. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad vagonėlį jis naudoja kaip pagalbinę patalpą, aviliai vagonėlyje nėra laikomi, bitės vagonėlyje neskraido, jis dar nėra įrengtas kaip bitidė. Be to, teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad fotofiksacija patvirtina, jog kilnojamasis daiktas, esantis Žemės sklype, nėra bitidė, bičių aviliai yra laikomi atskirai, ne statinyje.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir pateikė į bylą įrodymus apie užregistruotą bitininkystės ūkį (2024 m. rugsėjo 20 d. pranešimas apie ūkinių gyvūnų bandas; bandos rūšies kodas ir pavadinimas – bičių šeimos), tai nepatvirtina aplinkybės, jog Žemės sklype pastatytas vagonėlis funkcionuoja kaip bitidė ir pareiškėjo atveju jam turėtų būti taikoma Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje nustatyta išimtis. Be to, Direkcija apie Žemės sklype pastatytą vagonėlį atsakovą informavo dar 2024 m. liepos 25 d., o bitynas buvo įregistruotas tik 2024 m. rugsėjo 20 d.
10. Teismas nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnis nustato, jog specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Teismas pažymėjo, kad į bylą yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kurio 11 punkte nurodyti duomenys apie įregistruotas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 13 d.; valstybiniai parkai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2023 m. gruodžio 28 d.; kraštovaizdžio draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 11 d. Teismo vertinimu, šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas patenka gamtinių ir kompleksinių (kraštovaizdžio) draustinių teritoriją ir Žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjui taikomi ribojimai nėra neproporcingi, neteisėti ar neteisingi. Pareiškėjas privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir jų nepažeisti (Žemės įstatymo 21 str. 1 d. 2 p., Įstatymo 84 str. 1 d.).
11. Įvertinęs teisinį reguliavimą, bylos duomenis, šalių pasisakymus teismo posėdžio metu, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam surašytas Privalomasis nurodymas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Taip pat, teismo vertinimu, Sprendimas, kuris buvo priimtas dėl Privalomojo nurodymo, yra teisėtas, aiškus, pagrįstas teisės aktų normomis. Todėl tiek Privalomojo nurodymo, tiek Sprendimo nėra pagrindo naikinti.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti 511,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat pareiškėjas už skundo teismui padavimą yra sumokėjęs 23 Eur žyminį mokestį. Teismas pažymėjo, kad sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
13. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimą, pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti atsakovo Sprendimą bei Privalomąjį nurodymą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
14.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas, kas lėmė klaidingas išvadas sprendime. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog pareiškėjo Žemės sklype pastatytas vagonėlis funkcionuoja kaip bitidė, todėl negali būti taikoma Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtinta išimtis.
14.2. Nesutikdamas su Privalomuoju nurodymu ir Sprendimu, jis (pareiškėjas) paaiškino, jog Įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje 18 punkte įtvirtinta nuostata draudžia naudoti vagonėlius apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams, kurie susiję su apgyvendinimu, maitinimu ir jų nakvyne, o jis tokios veiklos Žemės sklype nevykdo. Be to, pareiškėjas paaiškino bei pateikė įrodymus, kad jis užsiima bityno auginimu ir patalpos (vagonėlis) jam būtinos būtent tokiai veiklai (bityno auginimui), ko Įstatymas nedraudžia. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kaime jam priklausančioje žemėje laiko bites, bityno auginimui Žemės sklype pasistatė mobilų namelį, kurį naudoja bityno išlaikymo tikslais – sandėliuoja rėmelius, bitininko įrangą, rekonstruojamus avilius, medsukį ir kt. Likus galioti Privalomajam nurodymui bei Sprendimui bitynas būtų žlugdomas. Tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, jog su šeima yra nakvojęs vagonėlyje, nereiškia, kad vagonėlis yra naudojamas apgyvendinimui ir / ar nakvynei – jis faktiškai funkcionuoja kaip bitidė. Įstatymo 69 straipsnio nuostatos nedraudžia ūkininkui nespėjus pabaigti darbų pailsėti bei kartais pernakvoti vagonėlyje, kuris naudojamas bityno auginimo veiklai (kaip bitidė). Bitidė – tai namelis bitininkavimo reikmenims ir aviliams žiemą laikyti. Todėl Žemės sklype vykdoma veikla (bityno auginimas, reikmenų ir avilių laikymas) patenka į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtintą atvejį.
14.3. Žemės sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) ir tam tikslui naudojamas kilnojamas daiktas niekaip nekenkia įstatymo lygmeniu saugomoms vertybėms. Aiškinimas, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyti apribojimai taikomi ir kilnojamiesiems daiktams, susijusiems su bityno auginimu (taip, kaip tai atsakovas aiškina Sprendime ir Privalomajame nurodyme bei teismas sprendime), reikštų ne tik netinkamą Įstatymo taikymą, bet ir neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Žemės sklypą ribojimą, kas nebūtų ne tik teisėta, bet ir teisinga bei sąžininga.
14.4. Atsakovas teismo posėdyje nurodė, jog namelis kelia neva „vizualinį pavojų“. Pareiškėjas su tokia pozicija nesutinka, nes tokio tariamo „vizualinio pavojaus“ namelis nekelia. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams visi asmenys lygūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog asmenų lygiateisiškumo principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia savavališkai vertinti skirtingai iš esmės tokius pačius faktus. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis taip pat įtvirtina diskriminacijos uždraudimą. Atsakovui yra žinoma, jog šalia Žemės sklypo bei per visą Draustinį stovi stacionarūs medžiotojų bokšteliai, kurie, jei vadovautis atsakovo terminologija, kelia ne tik vizualinį pavojų (Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 17 punktas draudžia įrengti stacionarius medžioklės įrenginius). Atsakovui taip pat yra žinoma, kad regioninio parko teritorijoje yra malūnsparnių nusileidimo aikštelė, iš kurios po keletą kartų per dieną skraido malūnsparniai. Pačiame Draustinyje yra kelios sodybos, kurios užsiima būtent žmonių apgyvendinimo bei maitinimo verslu. Regioninio parko teritorijoje, valstybinėje žemėje, yra krūvos statybinio laužo, apgriuvusių statinių, padangų, kas, akivaizdu, kelia ne tik „vizualinį pavojų“, tačiau tikrą, realų pavojų. Rezervato teritorijoje (kadangi rezervatas apima ir jūros ruožą) vykdoma verslinė žvejyba. Dėl visų išvardintų aplinkybių atsakovas jokių veiksmų nesiėmė, tačiau pareiškėjo atžvilgiu siekia, kad būtų pašalintas namelis, kuris faktiškai naudojamas kaip bitidė, o tai tiesiogiai leidžiama galiojančio teisinio reguliavimo bei niekam ir niekaip nekelia grėsmės (pavojaus).
14.5. Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha. Šios aplinkybės teismas taip pat tinkamai neįvertino.
15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad pareiškėjo vagonėlio laikymo paskirtis yra įrodyta, teismas ją nustatė ir įvertino teisingai. Pareiškėjas nuo pat atlikto patikrinimo Žemės sklype tvirtino, kad vagonėlį jis naudoja kaip pagalbinę patalpą, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu. Be to, teismo posėdžio metu jis nurodė, jog aviliai vagonėlyje nėra laikomi, bitės vagonėlyje neskraido, jis dar nėra įrengtas kaip bitidė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš paskirtą teismo posėdį, jis nuvyko į ginčo teritoriją, kur matė, jog vagonėlis, esantis Žemės sklype, tikrai nėra bitidė, bičių aviliai yra laikomi atskirai, ne statinyje. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo laikomas vagonėlis nefunkcionuoja kaip bitidė ir pareiškėjo atveju jam nėra taikoma SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje nustatyta išimtis. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra pagrįsti objektyviai nustatytomis aplinkybėmis bei teisės aktų normomis.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Direkcija sutinka su pirmosios instancijos sprendimu. Pagal Direkcijos specialistų fiksuotas faktines aplinkybes nustatyta, jog Žemės sklype esantis kilnojamasis vagonėlis nefunkcionuoja kaip bitidė, o Žemės sklypo infrastruktūra sukurta ir pritaikyta naudoti vagonėlį laikinam apsigyvenimui. Be SŽNSĮ, STĮ nustatytų reikalavimų, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigas: „žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą; 2) laikytis žemės sklypui Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų <...>“.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos apsaugos skyriaus 2024 m. rugpjūčio 13 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-578 ir Departamento 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. AD5-19231 „Sprendimas dėl 2024-08-13 privalomojo nurodymo Nr. PN-578“, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, bylos šalių paaiškinimus teismo posėdžio metu, priėjo prie išvados, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra teisėti bei pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, laikosi pozicijos, kad Žemės sklype esantis kilnojamasis vagonėlis (namelis) faktiškai naudojamas kaip bitidė, o tai yra leidžiama galiojančio teisinio reguliavimo. Be to, teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre (daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha).
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu, remiantis byloje esančiais įrodymais, susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (ABTĮ 56 str. 1 d.). ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
24. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais patvirtintas reikšmingas faktines aplinkybes, išdėstė sprendimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir jų nebekartodamas, šioje nutartyje atsakys į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, papildydamas pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas.
25. Byloje ginčijamas Privalomasis nurodymas priimtas, vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktu, atsižvelgiant į Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos apsaugos skyriaus pareigūnų pagal gautą pranešimą (reg. Nr. AD4-18734) 2024 m. rugpjūčio 2 d. atliktą apžiūrą (2024 m. rugpjūčio 8 d. apžiūros akto Nr. TVR-6794), kurios metu nustatyta, kad pareiškėjo žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), kuris visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, pastatytas kilnojamas vagonėlis. Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodyta, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsniu ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punktu, pašalinti kilnojamą vagonėlį iš Žemės sklypo.
26. Ginčui aktualios Privalomojo nurodymo surašymo metu galiojusios Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (šiuo metu – Aplinkos apsaugos valstybinės priežiūros įstatymas), Aplinkos apsaugos įstatymo, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos.
27. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, kad kai dėl asmens veikos kyla reali grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ir nesiimama reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti, duodamas privalomasis nurodymas imtis reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti.
28. Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų.
29. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami: a) prie statomų ir (ar) rekonstruojamų statinių jų statybos metu, turint Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir kai šie objektai numatyti statinio projekte; b) mokslo ir studijų institucijoms atliekant mokslinius tyrimus; c) turint savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą leidimą – viešiesiems renginiams rengti; d) kaip įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės; e) teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žvejybą; f) nepertraukiamai, bet ne ilgiau kaip 30 darbo dienų, rangos būdu nuo spalio 1 d. iki kovo 15 d. vykdant pagrindinius miško kirtimus ir turint leidimą kirsti mišką. Specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos (SŽNSĮ 10 str.).
30. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog siekiant išsaugoti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad draustiniuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti saugomus gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsaugoti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, be to, skatinama reguliuoti invazinių rūšių gausą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones. Valstybiniams ir savivaldybių draustiniams, taip pat valstybiniuose parkuose ir biosferos stebėsenos teritorijose esantiems draustiniams taikomas Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme ir šiame straipsnyje nustatytas veiklos reglamentavimas (STĮ 9 str. 5 d.).
31. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama keliui tam užkirsti. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų arba kiek įmanoma jį iš viso pašalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-297-520/2023).
32. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo Žemės sklypas, kuriame pastatytas kilnojamasis vagonėlis (namelis), visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Teismas skundžiamame sprendime atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registro išrašo 11 punkte nurodyti duomenys apie įregistruotas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 13 d.; valstybiniai parkai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2023 m. gruodžio 28 d.; kraštovaizdžio draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3 467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 11 d. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas patenka gamtinių ir kompleksinių (kraštovaizdžio) draustinių teritoriją ir Žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, todėl pareiškėjui taikomi ribojimai nėra neproporcingi, neteisėti ar neteisingi.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad Žemės sklype esantis kilnojamasis vagonėlis (namelis) faktiškai naudojamas kaip bitidė, o tai yra leidžiama galiojančio teisinio reguliavimo, be to, šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad jis vagonėlį naudotų apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui.
34. Vertindama šiuos apelianto argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nenustato bitidės apibrėžimo, o visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (https://www.vle.lt/straipsnis/bitide/) bitidė apibūdinama kaip „įrenginys aviliams su bitėmis laikyti. <...> Stacionari bitidė įrengiama pastate, kuriame dviem aukštais išdėstomi aviliai, sienose padaromos angos (lakos) bitėms skraidyti. Bitės mažiau klaidžioja, kai viename aukštyje įrengiamos tik 3 lakos. Vežiojamoji bitidė turi važiuoklę su ratais, ją gali tempti traktorius, sunkvežimis, lengvasis automobilis. Bitidėje telpa 8–40 avilių. <...>“. Pareiškėjas Skyriui 2024 m. rugpjūčio 7 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad Žemės sklype jis vykdo žemės ūkio veiklą, augina bityną, kuriam aptarnauti (prižiūrėti, rūpintis, sandėliuoti įrangą ir medžiagas) yra reikalingos pagalbinės patalpos, teigė, kad ūkininkaudamas nevykdo apgyvendinimo, maitinimo, nakvynės veiklos. 2025 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog kilnojamasis vagonėlis yra skirtas sandėliavimui, jis dar nėra įrengtas kaip bitidė, pareiškėjas jame yra nakvojęs, laiką leido su šeima. Taigi, pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, kad kilnojamasis vagonėlis faktiškai nėra naudojamas kaip bitidė, pareiškėjas jį naudoja kitais tikslais. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjo bitynas buvo įregistruotas 2024 m. rugsėjo 20 d., t. y. po ginčijamų Privalomojo nurodymo ir Sprendimo priėmimo.
35. Pažymėtina, kad pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punktą, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose laikyti ir naudoti vagonėlius ar kitus kilnojamus objektus ar įrenginius yra draudžiama ne tik apgyvendinimo, nakvynės, maitinimo, bet ir kitiems tikslams. Tai reiškia, kad toks draudimas numatytas iš esmės bet kokiems atvejams, išskyrus šiame punkte numatytas išimtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas byloje neįrodė, kad jo atvejis patenka į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatytas išimtis, konkrečiai į d) punkte numatytą išimtį.
36. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų pažeidimo tuo aspektu, kad Draustinyje yra daromi pažeidimai, tačiau atsakovas nesiima jokių veiksmų, o pareiškėjo atžvilgiu siekia, kad būtų pašalintas kilnojamasis vagonėlis (namelis), nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas. Šiuo atveju aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė buvo atliekama tik dėl galimų pažeidimų pareiškėjo Žemės sklype ir nebuvo tikrinama viso Draustinio teritorijoje.
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Sutkevičius
Virginija Volskienė