Administracinė byla Nr. I-127-484/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01345-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)
S P R E N D I MA S
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. vasario 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas R. J. teismui 2010-05-10 paštu išsiuntė skundą, kuriame prašo solidariai priteisti iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, viso 50,38 Lt (b. l. 1-5).
Skunde nurodo, kad eina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau – VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinė) Apsaugos skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas, yra statutinis valstybės tarnautojas. Nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 jam nebuvo išmokėta 50,58 Lt. Darbo užmokesčio nepriemoka už atliktas pareigas jam susidarė dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 d. bei kitų šio įstatymo VI skyriaus nuostatų taikymo. Pareiškėjas remiasi VTĮ 23 str. 2 d., 25 str., 26 str. 1 d., Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1, 5 d., 36 str. ir nurodo, jog pagal VTĮ 4 str. 2 d., apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tarp jų - ir statutinių) darbo užmokestį, yra taikomos VTĮ nuostatos. Dėl VTĮ VI skyriaus nuostatų, o būtent VTĮ 23 str. 2 dalyje numatyto ribojimo taikymo, pareiškėjui yra neapmokėta už atliktą darbą, t.y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pabrėžia, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Pareiškėjas remiasi 2009-12-11 priimtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo buvo pripažinta, kad VTĮ VI skyrius prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1d. nuostatai.
Pareiškėjas taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2004-03-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kuriose aiškinamos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - KTĮ) 72 str. 4 d. nuostatos. Pareiškėjas mano, kad jis, realizuodamas teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipiasi į teismą nepasibaigus Darbo kodekso (toliau - DK) 27 str. 2 d. numatyto 3 metų senaties terminui.
Nurodo, kad sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 procentų pareiginės algos jam išmokėjimo yra neįvykdytas ir keliamam reikalavimui taikytinas 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiga išmokėti prašomą sumą tenka ne tik VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinei, bet ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį, todėl bendrąja prasme pareiškėjo (ir visų valstybės tarnautojų) darbdavys yra Lietuvos valstybė. Pareiškėjas mano, jog būtent Lietuvos valstybei, kaip jo darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už jo, kaip pareigūno, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Lietuvos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjo atliktą darbą užtikrinimui. Pareiškėjas mano, kad tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abu atsakovai jo atžvilgiu elgėsi neteisėtai, todėl pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė teisingai jiems atlyginti už atliktą darbą pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.279 str. 1 d. analogiją.
Atsakovė VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinė su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą (b. l. 14-15) nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Nurodo, kad nei Vidaus tarnybos statute, nei VTĮ nenustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Pagal VTĮ 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytini DK nustatyti terminai. Vadovaujantis DK nuostatomis (27 str. 2 d., 298 str.), pareiškėjo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos. Rinktinės biudžete nėra numatyta lėšų išmokėjimui, jeigu teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, todėl prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 17-18) remiasi iš esmės panašiais, VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinės atsiliepime nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę – sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, taip pat prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2007-2008 metais dirbo VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinėje (b. l. 6-8, 25-41).
VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinės darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių duomenimis nustatyta, kad VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinė dėl VTĮ 23 str. 2 d. numatyto 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 metų lapkričio mėnesį bei 2008 metų kovo ir gruodžio mėnesiais pareiškėjui neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 7-8).
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 d. be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau - tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2008-12-09 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, VTĮ skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą. Taip pat konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Šiuo atveju susidarė situacija, kai teisiniu reguliavimu nebuvo aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, tačiau pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo pareigas, bet jam 2007-2008 metais nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, todėl laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to iš esmės neneigia. Todėl atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 d., nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).
Pagal aptartą teismų praktiką, laikytina, kad atsakovo VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinės sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti, pareiškėjas teisę į teisminę gynybą įgijo pradėjus jam mokėti nepilną darbo užmokestį, o kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, ar jis į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ar jį paskelbus. Todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. LVAT praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).
Nagrinėjamu atveju R. J. ginčą kelia dėl neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio laikotarpiu nuo 2007 metų lapkričio mėnesio iki 2008 metų gruodžio mėnesio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-05-10, t. y. nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo už minėtą laikotarpį taikytino DK 27 str. 2 d. nustatyto trejų metų senaties termino, todėl turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2010 m. gegužės mėn.
Pareiškėjas rezoliucinėje skundo dalyje teismo prašo priteisti 50,38 Lt. Ši suma laikytina rašymo apsirikimu, nes pareiškėjo skundo turinys, visa rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog dėl taikyto darbo užmokesčio ribojimo pareiškėjui faktiškai nebuvo išmokėta 50,58 Lt. VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinės darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės už 2007-2008 metus ir 2010-01-20 informacinis raštas Nr. (21/17)-8-199 (b. l. 6-8) patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikyto pareiginės algos ribojimo už darbą 2007 m. lapkričio mėn. pareiškėjui neišmokėjo 16,20 Lt, 2008 m. kovo mėn. - 28,24 Lt, gruodžio mėn. - 6,14 Lt. Iš viso R. J. už nurodytą laikotarpį nesumokėta 50,58 Lt (b. l. 4-5). Ginčo dėl pateiktose kortelėse užfiksuotų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjui iš VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktinės.
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį solidariai iš atsakovų.
LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Šioje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., LVAT 2010-06-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010, 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1916/2011).
Pareiškėjas nagrinėjamu atveju tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie VRM Ignalinos AE apsaugos rinktine, t. y. subjektu, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. R. J. ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis prašo solidariai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo, todėl Lietuvos valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą ir neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį. Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, nereiškia reikalavimo dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, atlyginimo, todėl remiantis LVAT formuojama teismų praktika ir nurodytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Atsakovės ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. ir Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra nedidelė, byloje nėra įrodymų, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti arba tai ženkliai paveiks jo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis LVAT suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. LVAT 2011-09-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011-03-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1916/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2.,
n u s p r e n d ė:
R. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės R. J. naudai 50,58 Lt (penkiasdešimt litų penkiasdešimt aštuonis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo atidėti sprendimo vykdymą netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė