Baudžiamoji byla Nr. 1A-607-282/2013

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00033-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.1.; 1.1.8.7.9.; 1.1.8.8.; 1.1.10.1.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės,

sekretoriaujant Ingridai Bikbajevienei,

dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,

gynėjai advokatei Jurgitai Šlapaitienei,

nuteistajam T. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. B. grąžinti 450 Lt, laikomi Kelmės rajono PK kasoje.

Priteista V. B. solidariai iš T. Š. ir V. A. 493 Lt žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. A., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Kolegija

n u s t a t ė:

T. Š. nuteistas už tai, kad jis kartu su V. A. 2014 m. sausio 10 d. apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą, t. y. T. Š. smaugiant V. B. ir laikant rankas, taip atėmus galimybę nukentėjusiajam priešintis, iš nukentėjusiojo kišenės pagrobė svetimą turtą,  V. B. priklausantį 249 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia Asha 306“ ir  694 litus, padarydami nukentėjusiajam V. B. 943 Lt turtinę žalą. 

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo peržiūrėti jo bylą iš naujo ir jo veiką kvalifikuoti pagal ATPK 174 straipsnį, nes dėl šios veikos prisipažįsta kaltu ir nuoširdžiai gailisi bei, taikant BK 70 straipsnio 1 dalį, 75 straipsnio 2 dalį, skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat jo atžvilgiu „taikyti BK 61 straipsnio 3 punktą“ ir subendrinti jam paskirtą bausmę su bausme, paskirta 2014-03-25 nuosprendžiu.

Nurodo, kad pats nukentėjusysis V. B. pripažino pirkęs alkoholinius gėrimus, kuriuos gėrė kartu su juo (apeliantu), kad tarp jų kilus konfliktui, jiedu susistumdė ir nugriuvo ant žemės, o V. A. pavogė pinigus, t. y. teisme V. B. nurodė, jog jis (apeliantas) iš jo pinigų neėmė. Taip pat nurodo, kad V. A. pripažino, kad susitarimo apiplėšti V. B. nebuvo. Teigia, kad jis smurto nevartojo, o laikė užgulęs nukentėjusįjį tam, kad pastarasis apsiramintų ir tarp jų nekiltų muštynės, ir tai patvirtino pats nukentėjusysis. Tvirtina nežinojęs, kad V. A. apvogs nukentėjusįjį, jis (apeliantas) pats to daryti nenorėjo ir neliepė tą daryti V. A.. Nesutinka, kad konkliudentiniais veiksmais susitarė su V. A. dėl nusikaltimo. Mano, kad jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal ATPK 174 straipsnį bei atitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktus, nes nukentėjusįjį jis pripažįsta laikęs tik dėl to, kad pats buvo išsigandęs ir bijojo būti sužalotas. Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad yra suimtas pagal 2014-03-25 nuosprendį, iki tol jam buvo paskirtos kardomosios priemonės dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, todėl jis neturėjo jokių minčių daryti naują nusikaltimą, nes laukė teismo, ieškojosi darbo, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos po 2013-10-29 padaryto nusikaltimo, naujų nusikaltimų nepadarė, buvo baudžiamas tik pagal ATPK už girto pasirodymą viešoje vietoje. Pripažįsta, jog tai yra nepadoru, bet nori pradėti gydytis, gyventi dorai ir sąžiningai. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis kaltę pripažino tik iš dalies, nes plėšimo nedarė ir neketino daryti, sutiko atlyginti tik 300 Lt, kuriuos kartu su V. A. išleido, nes nežinojo, kiek V. A. iš viso paėmė iš nukentėjusiojo. Mano, kad teismas skyrė jam per griežtą bausmę, nes visi faktai rodo, kad jis plėšimo nepadarė.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą ir T. Š. skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

T. Š. pripažįsta, kad įvykio metu stumdėsi su nukentėjusiuoju ir, jiems pargriuvus ant žemės, užgulęs laikė nukentėjusiojo rankas, teigia taip pasielgęs norėdamas, jog nukentėjusysis apsiramintų ir tarp jų nekiltų muštynės. Nuteistasis neigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusįjį ir taręsis su V. A. apiplėšti nukentėjusįjį, tvirtina, kad pinigų iš nukentėjusiojo neėmė. Tačiau tokius nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog jis nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį, nesitarė su V. A. apiplėšti nukentėjusįjį, paneigia paties apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kai jis prisipažino norėdamas padėti V. A., pradėjo stumdytis su V. B., laikė V. B., kol V. A. iškraustė nukentėjusiojo kišenes ir paėmė pinigus, kad nukentėjusįjį paleido po to, kai V. A. liepė paleisti, kad V. A. jam davė 200 Lt, o dar 100 Lt jie išleido kartu, kad netrukus po to, kai jie atėmė V. B. pinigus, pastarasis juos pasivijęs prašė atiduoti telefoną, bet jis nukentėjusiajam nurodė nesupratęs, apie ką kalba, susistumdė, ir jis su V. A. nuėjo (92, 184–185 b. l.).

Taip pat T. Š. versiją nepadarius plėšimo paneigia nukentėjusiojo, nuteistojo V. A. parodymai bei kiti byloje ištirti duomenys.

Nukentėjusysis V. B. parodė, kad (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės jo sutikti du jam nepažįstami asmenys pareikalavo nupirkti jiems alaus, kad nupirkęs alkoholinių gėrimų, kartu su tais vyrais išgėrė už parduotuvės, kad jam susistumdžius su V. A., jaunesnis vyras – T. Š. – užlaužė jam rankas, parvertė ant žemės ir laikė užgulęs, o tuo metu V. A. iš jo kelnių kišenių paėmė 694 Lt ir mobiliojo ryšio telefoną, po to tie vyrai nuėjo, o jis nuėjo į parduotuvę prašyti pagalbos, kad išėjęs iš parduotuvės vėl sutiko tuos pačius vyrus, todėl jų pareikalavo grąžinti telefoną, tada susistumdė su jaunesniu vyriškiu. Iš esmės tokius pačius parodymus V. B. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (16, 19, 32, 33 b. l.), bet ir teisme (186–187 b. l.). Taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (29–31 b. l.). Be to, nukentėjusysis asmens parodymo atpažinti metu atpažino V. A., kaip asmenį, kuris kraustė jo kišenes, o T. Š. – kaip asmenį, kuris jį smaugė ir laikė jo rankas (23–25, 26–28 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus, jog jis buvo apiplėštas, patvirtina nuteistojo V. A. parodymai. V. A. parodė, kad, kai T. Š. ir V. B. pradėjo muštis ir pargriuvo ant žemės, jis ištraukė V. B. piniginę iš striukės kišenės, po to su T. Š. nuėjo, dalį pinigų išleido kartu su T. Š., o kiti pinigai buvo rasti pas jį kratos metu (185–186 b. l.). Iš esmės tokius pačius aprodymus V. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (47, 53 b. l.) bei patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (48–50 b. l.). Įvertinus tai, kad nukentėjusysis visos bylos tyrimo metu vienodai nurodė esmines įvykio aplinkybes (susistumdymą su T. Š., nugriuvimą ant žemės ir T. Š. užgulimą, taip neleidžiant priešintis, pinigų bei mobiliojo ryšio telefono paėmimą), tokius jo parodymus patvirtina byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai bei iš dalies paties apelianto parodymai, daroma išvada, kad netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo V. B. parodymai nėra pagrindo. Dėl to apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais.

Nors apeliantas teigia nenaudojęs smurto prieš nukentėjusįjį, o nukentėjusiojo užgulimą ir laikymą vertina kaip siekį nuraminti nukentėjusįjį ir siekiant išvengti muštynių su nukentėjusiuoju, tačiau iš nuoseklių nukentėjusiojo parodymų bei nuteistojo V. A. parodymų matyti, kad fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu pasireiškė pastarojo stumdymu, pargriovimu ant žemės ir jo laikymu užgulus, neleidžiant priešintis, atlikti aktyvių veiksmų, nes tokiais veiksmais T. Š. sudarė galimybę nuteistajam V. A. patikrinti nukentėjusiojo kišenes ir paimti pinigus. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad T. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Be to, nuteistasis V. A. nurodė, kad ir pats T. Š. tikrino nukentėjusiojo kišenes, nes paėmė nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, kurį T. Š. vakare jam rodė savo namuose. Pastebėtina, kad nukentėjusysis po jo apiplėšimo sutikęs nuteistuosius, reikalavo grąžinti bent jau paimtą mobiliojo ryšio telefoną. Nors nuteistieji tvirtino, kad tarp jų nebuvo susitarimo apiplėšti nukentėjusiojo, tačiau susitarimas daryti nusikalstamą veiką buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, t. y. T. Š. laikant užgulus nukentėjusįjį ant žemės ir neleidžiant priešintis, nuteistasis V. A., tokius T. Š. veiksmus supratęs kaip pastarojo norą apiplėšti V. B., prisidėjo prie daromo nusikaltimo – iš nukentėjusiojo striukės kišenės paėmė piniginę su pinigais ir po to pasišalino iš įvykio vietos. Dėl to konstatuojama, jog nukentėjusysis buvo apiplėštas bendrais T. Š. ir V. A. veiksmais, kad apelianto veiksmai buvo nukreipti ne sulaikyti nukentėjusįjį nuo muštynių, o atimti jam galimybę priešintis tikrinant jo kišenes. Be to, pastebėtina, kad dalį iš nukentėjusiojo pagrobtų pinigų, nuteistieji išleido taip pat bendrai – pirko alkoholinius gėrimus, kuriuos vartojo pas T. Š. namuose. Šios visos paminėtos aplinkybės liudija, kad T. Š. tyčia panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir veikė bendrai su V. A.. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, daro išvadą, kad nuteistojo T. Š. veiksmai atitinka BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, o ne ATPK 174 straipsnyje numatytą nedidelį chuliganizmą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės bei teisingai kvalifikavo jo nusikalstamus veiksmus, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir T. Š. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jo neteisėtus veiksmus vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą.

Nustačius, kad nuteistieji T. Š. ir V. A. bendrais veiksmais padarė inkriminuotą nusikaltimą, civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti priteistas pagrįstai, nes iš nukentėjusiojo buvo pagrobtas 249 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonas bei grynieji pinigai, kurių tik dalis – 450 Lt buvo rasta kratos metu pas V. A., o kitus pinigus nuteistieji pripažino išleidę pirkdami alkoholinius gėrimus. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika nukentėjusiojo atžvilgiu buvo padaryta bendrais nuteistųjų veiksmais, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistųjų solidariai priteisė 493 Lt nukentėjusiajam, todėl nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir sumažinti žalos atlyginimą iki 300 Lt, t. y. tiek, kiek pripažįsta bendrai išleidę nukentėjusiojo pinigų.

Nuteistasis T. Š. taip pat prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. taikyti BK 70 straipsnio 1 dalį, 75 straipsnio 2 dalį.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam T. Š. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). T. Š. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Nuteistasis yra nevedęs, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, nedeklaravęs gyvenamosios vietos. Iš bylos taip pat matyti, kad apeliantas yra baustas administracine tvarka, teistas 5 kartus, tarp jų ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-03-25 nuosprendžiu T. Š. nuteistas už analogišką nusikalstamą veiką (nuosprendis įsiteisėjo 2014-06-05). Naują nusikalstamą veiką apeliantas padarė neišnykus teistumui. Anksčiau T. Š. paskirtomis bausmėmis bei bausmės vykdymo atidėjimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas. Dėl to įvertinus šias visas paminėtas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam T. Š. paskyrė BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kadangi švelnesne bausme – areštu nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Esant nustatytoms dviem apelianto atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į tai, kad T. Š. kaltę pripažino iš dalies, gailėjosi dėl savo elgesio, kad pagrobto turto vertė nedidelė, kad apeliantas sutiko su civiliniu ieškiniu, bei įvertinus tai, jog skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo įvykdytą nusikaltimą paskirta žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė, daroma išvada, kad T. Š. paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Dėl to nėra pagrindo nuteistajam paskirtos bausmės mažinti ar pakeisti kita bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu. Pažymėtina, kad bausme siekiama nusikalstamą veiką padariusį asmenį nubausti, sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl dėl paskirtos bausmės atsiradę neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu T. Š. nebendrino paskirtos bausmės su 2014-03-25 nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi Kelmės rajono apylinkės teismo 2014-03-25 nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Kadangi minėtas 2014-03-25 nuosprendis įsiteisėjo 2014-06-05, o LITEKO duomenimis apylinkės teisme yra gautas Marijampolės pataisos namų teikimas dėl nuosprendžių subendrinimo, apeliantui šiuo skundžiamu nuosprendžiu ir 2014-03-25 nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrins apylinkės teismas BPK 361–362 straipsniuose nustatyta tvarka.

BK 75 straipsnis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nors T. Š. nuteistas už apysunkį nusikaltimą, jam paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, dėl ko yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teistas ne kartą, kad jam anksčiau paskirtos bausmės bei taikytas bausmės vykdymo atidėjimas teigiamos įtakos nepadarė, jis įvykdė naujas nusikalstamas veikas, kolegija laiko, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus bausmės atlikimo. Dėl to nėra pagrindo atidėti T. Š. paskirtos bausmės vykdymo ir skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus (BK 70 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė:

atmesti nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 26 d. nuosprendžio.

Kolegijos pirmininkė                                                                     Virginija Žindulienė

Teisėjai                                                                                   Boleslovas Kalainis

                                                                                   Nijolė Matuzevičienė