LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. S. ir jos gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 30217 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

J. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 17214 straipsnio 1 dalį nubausta 8 000 Lt (2 316 Eur) bauda, pagal 17214 straipsnio 3 dalį – 7 000 Lt (2 027 Eur) bauda už tai, kad nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., būdama finansų įstaigos UAB „A“ direktore, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 ir 8 dalis, 12 dalies 1 ir 11 punktus privalėdama organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą ir atsakydama už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą, nevykdė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių – įmonėje sistemiškai nebuvo atliekamas tinkamas klientų (Ž. Ž., A. U., R. M., V. G., I. T., Ž. L., A. G., V. S., A. A., D. P., R. S., V. I., D. M. ) tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius (pasirašant kredito sutartis su klientais ir išduodant paskolas), kai klientas fiziškai nedalyvaudavo nustatant jo tapatybę. UAB „A“ klientų tapatybę nustatydavo iš kliento interneto UAB „A“ registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikto 0,01 Lt mokėjimo nurodymo, kuris Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte apibrėžiamas kaip „mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – Prevencijos įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 3 punktu, yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą ar naudos gavėją naudojimas. Taip J. S. pažeidė Prevencijos įstatymo 2 straipsnio 22 dalies, 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 10, 11, 14 dalių, 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 13 straipsnio 1 dalies, 2008 m. rugsėjo 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo (toliau – Taisyklės) 3, 8, 10, 20, 21, 22 punktų, 2010 m. gegužės 21 d. UAB „A“ direktorės įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 2.1.1, 2.4, 2.5, 2.7.5, 2.7.7, 2.11, 2.12, 4.1, 4.2 punktų nuostatas.

Taip pat J. S. nubausta už tai, kad nepaskyrė vadovaujančio asmens, kuris organizuotų Prevencijos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT), ir raštu nepranešė FNTT apie tokio darbuotojo paskyrimą, UAB „A“ darbuotojų pasirašytinai nesupažindino su 2010 m. gegužės 21 d. UAB „A“ direktorės įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintomis tvarkomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo prevencijos priemones įmonėje, darbuotojams nebuvo pravesta specialių tęstinių mokymų kaip atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, kaip elgtis tokiais atvejais. Taip J. S. pažeidė Prevencijos įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimų.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirtos nuobaudos subendrintos ir J. S. paskirta 8 000 Lt (2 316 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. S. gynėjo advokato R. Černiaus apeliacinis skundas netenkintas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patrauktos J. S. bei jos gynėjo advokato R. Černiaus prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Pareiškėjai, vadovaudamiesi ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą J. S. nutraukti.

Pareiškėjai nurodo, kad teismų priimtuose nutarime ir nutartyje netinkamai aiškintos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių teisės normos ir taip be teisinio pagrindo išplėstas asmenų, kuriems turi būti taikomi reikalavimai dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, ratas. Tokie teisės normų taikymo pažeidimai yra esminiai, nes administracinė atsakomybė taikoma už veiksmus, kurie iš esmės nesudaro administracinės teisės pažeidimo sudėties, asmenims, kurie įstatymuose numatyto pažeidimo nepadarė.

Pareiškėjai nurodo neginčijantys faktinių aplinkybių, kad UAB „A“ neturėjo klientų, internetu imančių vartojimo kreditus, asmens tapatybės dokumento kopijos (t. y. vykdė ne sustiprinto asmens tapatybės nustatymo priemones, o tik papildomas) ir nebuvo pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie vadovaujantį asmenį, atsakingą už Prevencijos įstatyme numatytų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą bei ryšių su FNTT palaikymą. Tačiau pareiškėjai nesutinka su teisiniu normų vertinimu, t. y. ar UAB „A“ pagal jos veiklos mastą ir pobūdį turėjo būti taikomi teismų nurodyti teisiniai reikalavimai. Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, t. y. pagal bylai aktualią paskutinę šios teisės normos sakinio dalies sąlygą, sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas tik tada, kai dėl įstatymo tikslų turi būti privaloma tvarka atliekamas kliento tapatybės nustatymas apskritai ir jis šiame nustatyme nedalyvauja, o ne tada, kai klientas pats atlieka sandorius ar dalykinius santykius, bet tiesiogiai, nors ir ne fiziškai, juose dalyvaudamas. Taigi, pasak pareiškėjų, sustiprintas kliento tapatybės nustatymas turi būti taikomas tik tada, jei minėtas įstatymas reikalauja nustatyti tapatybę ir ši procedūra atliekama klientui nedalyvaujant jokiais būdais. Jei tapatybės nustatymas nėra privalomas dėl įstatymo vykdymo, tai ar klientas sandorius sudaro tiesiogiai, ar naudodamasis ryšio priemonėmis, ar per atstovą, ar dar kitaip, kliento tapatybės nustatymo jokia tvarka, įskaitant ir sustiprinta, atlikti neprivaloma. Teismai šias teisės normas aiškino atvirkščiai, t. y. jei sandorio ar dalykinių santykių atlikime klientas pats nedalyvauja, nors ir pats juos sudaro, jo tapatybė turi būti nustatoma bet kokiu atveju ir tik pagal taisykles, taikomas sustiprintam kliento tapatybės nustatymui. Pareiškėjų nuomone, teismai nepagrįstai sutapatino tapatybės nustatymą klientui nedalyvaujant (sudarant sandorius jam pačiam, bet fiziškai nedalyvaujant sudarymo vietoje) ir sandorių sudarymą jam nedalyvaujant (sudarant sandorius ne pačiam), nors tai visiškai skirtingi, vienas su kitu nesusiję veiksmai. Tokį teisės normų aiškinimą teismai teisino Prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame numatyta tik viena iš sąlygų, kada asmens tapatybė turi būti nustatoma apskritai, t. y. kai pradedami dalykiniai santykiai. Dalykinius santykius teismai aiškino pagal bendrą jų supratimą, t. y. kad tai santykiai dėl bet kokių sandorių sudarymo ir vykdymo, nors minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalis dalykinius santykius apibrėžia kaip verslo, profesinius arba komercinius kliento ir šio straipsnio 7, 9 dalyse nurodytų asmenų santykius, susijusius su jų profesine veikla, kuriuos buvo numatyta tęsti ryšių užmezgimo momentu. Taigi, dalykiniais santykiais laikomi ne bet kokie santykiai ir sandoriai, o tie, kurie susiję su komercine, profesine veikla ir jie užmezgami taip, kad numatoma juos tęsti, t. y. sudaryti vis naujus sandorius. Pareiškėjai nurodo, kad UAB „A“ veikla susijusi tik su smulkių vartojimo kreditų išdavimu ir vienam asmeniui duodamas tik vienas kreditas. Aplinkybė, kad kreditas grąžinamas per kelis mokėjimus arba sandorio įvykdymas užtrunka tam tikrą laiką, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad sudaromi keli sandoriai, nes jokios naujos teisės ir pareigos neatsiranda – vykdomas pasirašytas susitarimas dėl vartojimo kredito grąžinimo. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 16 dalį vartojimo kredito sutartis yra tokia sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Tokia pati nuostata numatyta ir CK 6.886 straipsnyje, o teismų praktikoje vartojimo sandoriu pripažįstamas bet koks sandoris, kuris susijęs su fizinio asmens asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiais ir nesusijęs su verslu ar profesija (CK 6.350 straipsnis, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-272/2011, 3K-3-288/2013). Pareiškime nurodoma, kad UAB „A“ yra įtraukta į vartojimo kreditų teikėjų sąrašą, kuris skelbiamas Lietuvos banko oficialiame interneto puslapyje adresu: http://lb.lt/viesasis_vartojimo_kredito_daveju_sarasas (pozicija Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjų nuomone, esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad vartojimo kreditas yra kaip nors susijęs su profesine ar juo labiau komercine veikla, ar vartojimo kredito grąžinimą (sutarties dėl jo grąžinimo vykdymą) aiškinti kaip atskirus sandorius, dalykinius santykius.

Pareiškėjų teigimu, net ir laikantis teismų pateikto Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo, kad sustiprintas asmens tapatybės nustatymas turi būti taikomas klientui, kuris tiesiogiai nedalyvauja sandorio sudaryme, toks taikymas turi būti nustatomas atsižvelgiant ir į kitas įstatymo normas, t. y. sustiprintas kliento tapatybės nustatymas negali būti taikomas, jei įstatymas numato, kad kliento tapatybė privaloma tvarka iš viso neturi būti nustatoma. Pareiškėjų nuomone, teismai nepagrįstai įstatymą aiškina taip, kad jei yra sąlygos sustiprintam kliento tapatybės nustatymui, jos lemia, kad išimtys dėl kliento tapatybės nenustatymo netaikomos. Šiuo atveju kyla teisinis klausimas, kuri iš išimčių (specialių normų) turi pirmenybę. Prevencijos įstatymo priede nurodoma, kad juo įgyvendinami atitinkamų Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimai – konkrečiai, nagrinėjamai bylai aktuali 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2005/60/EB, kurios preambulės 22, 41, 47 punktuose pripažįstama, kad priemonės dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos negali būti nustatomos totalios, o turi būti taikomos pagal rizikos laipsnį. Direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje netgi nurodoma, kad kiekvienas asmuo, kuris turi pareigą įgyvendinti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, turi turėti teisę įrodinėti, kad faktiškai taikomų priemonių mastas atitinka pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmę. Prevencijos įstatymas tokios galimybės nenumato, todėl, pasak pareiškėjų, kyla klausimas dėl jo atitikties direktyvai ir atsiranda būtinybė kreiptis į Europos Teisingumo Teismą. Teisės aktuose pripažįstama, kad grėsmė yra tik tada, kai sandoriai turi tam tikrą finansinį mastą, o tam tikros finansinės operacijos, ypač jeigu jos vienetinės, negali būti pavojingos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais. Direktyvos 9 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 5 dalis tiesiogiai nurodo, kad negali būti taikomi reikalavimai dėl kliento tapatybės nustatymo apskritai, jei pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmė maža. Tas pats numatyta ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos direktyvoje 2006/70/EB, (4 straipsnyje nustatytas 1 000 Eur limitas). Įgyvendinant minėtas teisines nuostatas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtinto ne tik kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisykles, bet ir kriterijus, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą, o kuriais – didelę, pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę. Iš mažos grėsmės kriterijų sąrašo bylai aktualus 1.2.2 punkte nurodytas kriterijus – laikoma, kad pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais vykdoma veikla nėra aktuali, jei ji vykdoma tik sudarant sandorius ir tik su ribotu kiekiu klientų, o tokių sandorių vertė neviršija 1 000 Eur sumos ar ją atitinkančios sumos kita valiuta (šio kriterijaus kaip vienintelio pakanka klientų-fizinių asmenų atveju, kad nebūtų taikomi Prevencijos įstatymo reikalavimai dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos). Pareiškime nurodoma, kad įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog tais atvejais, kai sudaromi vienetiniai ir juo labiau mažos vertės (iki 1 000 Eur sumos) sandoriai (įskaitant ir sandorius, kurie vykdomi ilgesnį laiką), jie nėra aktualūs pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijai ir jiems iš esmės netaikomi jokie reikalavimai, paprastai taikomi dėl minėtos prevencijos. Teisinis reguliavimas konstruojamas taip, kad pirmiausiai taikoma speciali norma dėl išimčių apskirtai (atvejų, kai kliento tapatybė turi būti nustatoma privaloma tvarka), o kai nustatoma, kad sandoriai priskirtini kaip aktualūs prevencijai, taikomos jos vykdymo sąlygos, specialiosios normos, nustatančios tas sąlygas (kokio lygio tapatybės nustatymo procedūrą atlikti). Taigi, nagrinėjamu atveju Prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis yra speciali norma, nustatanti, kada kliento tapatybės nustatymas nėra privalomas, ir ji turi pirmenybę prieš šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto specialiąją normą, nustatančia sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, jei teismas pripažintų, kad šios teisės normos konkuruoja apskritai.             

Pareiškime nurodoma, kad tai, jog teismų pateiktas teisės aktų aiškinimas nėra pagrįstas ir prieštarauja Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo normoms, patvirtina jų taikymo kitoms finansų įstaigoms atvejai. Pareiškėjų nuomone, pripažinus teismų aiškinimą teisingu, t. y. kad minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies specialios normos turi pirmenybę konkurencijoje su 9 straipsnio 1 dalies specialia norma, absoliučiai visų sandorių atvejais (įskaitant ir valiutos pakeitimą nepriklausomai nuo sumos) būtų reikalaujama nustatyti kliento tapatybę, tačiau tokie reikalavimai praktikoje nėra taikomi. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš keičiant grynuosius pinigus identifikuoti klientą (nustatyti jo tapatybę) visais atvejais privaloma tik tuo atveju, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija 6 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nepriklausomai nuo to, ar jis veikia kaip atstovas ar savo vardu. Kita išimtis, nustatanti būtinybę visais atvejais nustatyti tapatybę, yra prieš atliekant vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarant sandorius, kurių suma viršija 15 000 Eur ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta. Taigi, pareiškėjo teigimu, jeigu kliento tapatybės pagal minėtas išimtis nustatyti neprivaloma, negali būti ir tokių teisinių situacijų, kurios numatytos teismų pagal taikomą Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą – kad kliento tapatybė būtų nustatoma jam nedalyvaujant. Tokios situacijos negali būti, nes kliento tapatybė pagal tas išimtis iš viso privaloma tvarka neturi būti nustatinėjama.

Byloje nustatyta (pagal kredito sutartis, 2008 m. rugpjūčio 9 d. UAB „A“ vienintelio akcininko sprendimą, įmonės 2014 m. balandžio 3 d. buhalterinę pažyma, FNTT protokolą), kad UAB „A“ buvo numačiusi vykdyti smulkių vartojimo kreditų (iki 5000 Lt, t. y. 1448 Eur) veiklą ir faktiškai ją vykdė dar mažesniais mastais – kreditų sumos buvo iki 3000 Lt (869 Eur), t. y. neviršijo 1000 Eur, todėl, pasak pareiškėjų, jai taikytinos Prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys, leidžiančios iš viso nenustatinėti kliento tapatybės, nes nebuvo situacijos, pagal kurią dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimų kliento tapatybė jam nedalyvaujant būtų nustatinėjama privaloma tvarka, t. y. nebuvo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos situacijos. Pareiškėjų teigimu, dėl to įmonei negalėjo būti kaip privalomi taikomi Prevencijos įstatymo ir Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių reikalavimai taikyti ne tik sustiprintą, bet ir bet kokį kitą klientų tapatybės nustatymą pinigų plovimo ir teroristų prevencijos tikslais ir dėl to įmonė (jos vadovės) negalėjo būti baudžiamos administracine tvarka už šių reikalavimų nesilaikymą.

Pareiškėjų teigimu, jų pateiktą Prevencijos įstatymo nuostatų aiškinimą patvirtina ir šio įstatymo pagrindu priimtų Taisyklių nuostatos: 3 punkte nurodoma, kad kliento tapatybę subjektai privaloma tvarka nustatinėja tik tada, kai jie tai įpareigoti daryti įstatymu, o tais atvejais, kai tai privaloma, imtasi veiksmų, pagrindžiančių būtinumą taikyti supaprastintą ar sustiprintą tapatybės nustatymą (taisyklių 5.7 punktas), t. y. sustiprintas tapatybės nustatymo būdas turi būti taikomas tik tada, kai apskritai privalomas kliento tapatybės nustatymas dėl įstatymo tikslų. Pareiškime nurodoma, kad jei teisės aktų normos nurodo, kad kliento tapatybės nustatymas nėra privalomas, tai negali būti ir keliamas klausimas dėl būtinumo taikyti sustiprino tapatybės nustatymo tvarką net ir tuo atveju, jei tapatybė nustatoma dėl kitų tikslų (pvz., kredito rizikos valdymo, mokesčių mokėjimo ir pan.). Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklėse kaip mažareikšmis pažeidimas nurodomi sandoriai, kurių vertė nesiekia 1 000 Eur, o Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta sandorių suma yra 15 000 Eur, todėl, pareiškėjų nuomone, konstatuotina, kad UAB „A“ iš esmės jokio pažeidimo nepadarė ir jos vadovei J. S. neturėjo būti skiriama jokia piniginė bauda – ji turėjo būti nuo jos atleista (ATPK 301 straipsnis). Be to, net ir laikant, kad įstatymas buvo pažeistas, teismų paskirta nuobauda neproporcinga J. S. veiksmams.

Pareiškime nurodoma, jog J. S. taip pat buvo nubausta už tai, kad pagal Prevencijos įstatymo 19 straipsnio reikalavimus formaliai nepaskyrė asmens – vadovaujančio darbuotojo, atsakingo už įstatyme numatytų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą bei ryšių su FNTT palaikymą, ir raštu nepranešė apie tokio asmens paskyrimą, nepravedė mokymų dėl tų priemonių taikymo, raštu darbuotojų nesupažindino su atitinkamomis bendrovės vidaus tvarkomis (taisyklėmis). Pareiškime pažymima, kad Prevencijos įstatymo norma, reikalaujanti paskirti vadovaujantį asmenį, iš esmės taikytina didelei bendrovei su dideliu skaičiumi darbuotojų tam, kad būtų aiškus atsakingas asmuo. UAB „A“ nebuvo jokio kito vadovaujančio asmens, dėl to visi vadovai atsakingu asmeniu pasiskirdavo save. Tai patvirtina ir FNTT surinkta medžiaga. Taigi, šiuo atveju siekiama nubausti asmenį neproporcingai didele bausme už neturinčio reikšmės formalumo neįvykdymą. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį bendrovės vadovas be atskiro vidaus dokumento priėmimo yra atsakingas už bendrovės kasdienę veiklą. Todėl, nepaisant to, jog bendrovėje atskiru vadovo sprendimu nebuvo paskirtas Prevencijos įstatymo 19 straipsnyje nurodytas asmuo, net ir nesant apie tai pranešimo FNTT, nėra pagrindo teigti, kad bendrovėje nėra atsakingo asmens, ir taikyti tokias dideles baudas. Pareiškime nurodoma, kad ATPK 17214 straipsnio 3 dalyje numatyta bauda (jos dydis) suponuoja, kad turi būti baudžiama ne už bet kokį, o už šiurkštų įstatymo pažeidimą. Kaip nurodė Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime byloje Nr. 39/06, jei tam tikros įstatymuose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos įstatymuose, juose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos traukiamiems teisinėn atsakomybėn asmenims, kokios kyla iš Konstitucijos. Šia prasme aktuali Konstitucinio Teismo praktika dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės specifikos – pagal savo bausmės dydį ATPK 17214 straipsnyje numatytas pažeidimas irgi laikytinas kriminaliniu pažeidimu (2009 m. birželio 8 d. nutarimas byloje Nr. 34/2008-36/2008-40/2008-1/2009-4/2009-5/2009-6/2009-7/2009-9/2009-12/2009-13/2009-14/2009-17/2009-8/2009-19/2009-20/2009-22/2009).

Pareiškėjų teigimu, teismų nurodytos faktinės aplinkybės dėl atsakingų asmenų ar darbuotojų mokymo, supažindinimo su pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonėmis, jų vykdymo tvarka grindžiamos neleistinais įrodymais. Byloje nėra įrodymų, kad tokie mokymai nevyko, kad koks nors darbuotojas nežinojo tvarkos ar nebuvo supažindintas su taikomais pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimais. Administracinio teisės pažeidimo protokolas ir teismų nutarimas bei nutartis grindžiami vien prielaidomis, kad jeigu nėra įrodymų, patvirtinančių šių aplinkybių buvimą, vadinasi, jų nebuvo. Pareiškime pažymima, kad įstatyme ar jį lydinčiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kaip tokie mokymai, supažindinimai turi būti vykdomi, kokios kokybės ir kokio intensyvumo jie turi būti ir galų gale kaip jie turi būti užfiksuoti. Administracinė, kaip ir baudžiamoji, atsakomybė grindžiama kalte dėl konkrečių veiksmų, t. y. asmuo negali būti patrauktas atsakomybėn, jei neįrodoma, kad jis kaltas, kad jis atliko pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nekaltumo prezumpcija buvo pažeista, nes J. S. buvo nubausta už veiką, dėl kurios buvimo nėra jokių įrodymų ir jie net nebuvo renkami. Pažeidimo tyrimą atlikusi FNTT net nesidomėjo, kaip visa veika buvo faktiškai vykdoma, o tiesiog inicijavo nubaudimą už formalių įrodymų neturėjimą.

Pareiškime nurodoma, kad teismas netinkamai taikė ir teisės normas dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės. Byloje nustatyta, kad J. S. buvo UAB „A“ vadove (direktore) nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. sausio 17 d., o teismas skyrė nuobaudą pagal FNTT administracinio teisės pažeidimo protokolą, surašytą 2014 m. kovo 7 d., t. y. J. S. nesant bendrovės vadove. Tuo metu vadove buvusiai L. Š. taip pat buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tuos pačius pažeidimus ir tas pats teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu skyrė jai baudą pagal ATPK 17214 straipsnio 1 bei 3 dalis (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.8.-3618-806/2014). Administracinio teisės pažeidimo bylose pagal ATPK nėra numatyta galimybė patraukti atsakomybėn patį juridinį asmenį, tačiau tuo tikslu taikomas juridinio asmens vadovo patraukimo atsakomybėn institutas. Tiek J. S., tiek L. Š. administracinėn atsakomybėn patrauktos kaip to paties juridinio asmens vadovės už tuos pačius pažeidimus, kuriuos pagal FNTT dokumentus ir įstatymo reglamentavimą padarė bendrovė. Pasak pareiškėjų, įvertinus traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens atsakomybės specifiką, reiškia, kad vienas ir tas pats asmuo traukiamas atsakomybėn už tą patį pažeidimą du kartus, o tai negalima tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tiek pagal tarptautines sutartis, prie kurių prisijungusi Lietuva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje 7 protokolo 4 straipsnis, ATPK 250 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pareiškėjų teigimu, teismai neteisingai nurodė, kad J. S. ir L. Š. administracinėn atsakomybėn patrauktos už individualius veiksmus, kurie laiko požiūriu nesutampa (atlikti skirtingu laikotarpiu), nes kiekvienai iš jų taikyta atsakomybė ne kaip atskiriems fiziniams asmenims, o kaip tuos veiksmus atlikusiam juridiniam asmeniui (jų vadovui). Pareiškėjų teigimu, abiem moterims atsakomybė taikyta būtent už juridinio asmens veiksmus, kuriuos lėmė vieninga juridinio asmens kaltė, o padaryti veiksmai, kvalifikuojami kaip pažeidimas, yra tęstinio pobūdžio ir dėl to sudaro vieną pažeidimą. Dėl šios priežasties, jei ir yra pagrindo traukti atsakomybėn kurį nors vadovą, tai trauktinas tas, kuris eina pareigas protokolo surašymu metu, t. y. turi įgaliojimus ir teisę pašalinti nustatytus pažeidimus (jei tokie būtų). FNTT administracinio teisės pažeidimo protokolą J. S. surašė 2014 m. kovo 7 d., kai ji nebuvo juridinio asmens vadovė, todėl, pasak pareiškėjų, vien dėl šios aplinkybės byla dėl jos nutrauktina.

Pareiškėjų nuomone, išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismai byloje padarė esminių materialiosios (Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo ir Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių) bei proceso teisės (dėl nekaltumo prezumpcijos, juridinio asmens vadovo administracinės atsakomybės) pažeidimų ir jie turėjo įtakos priimant neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus dėl J. S..

Atsiliepimu į pareiškėjų prašymą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius Kęstutis Jucevičius prašo jį atmesti

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, apibendrinę administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus ir vertindami juos tiek atskirai, tiek jų visumą, padarė teisingą išvadą, kad UAB „A“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, verčiasi skolinimo veikla ir pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį priskiriama finansų įstaigai, kuriai galioja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojantys teisės aktai.

Atsiliepime pažymima, kad nors J. S. neigia, jog UAB „A“ klientams turėjo taikyti sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, tačiau bendrovė faktiškai jį vykdė. Klientai, norintys gauti paskolą, privalėjo užsiregistruoti interneto UAB „A“ registracijos formoje ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikti 0,01 Lt mokėjimo nurodymą į UAB „A“ sąskaitą. Kliento atliktas mokėjimo pavedimas iš kredito įstaigos yra tolygus Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytai sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonei, t. y. užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje. Tačiau kliento atliktas mokėjimo pavedimas iš kredito įstaigos yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė (Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 3 punktas, Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 21, 22 punktai), kai kliento tapatybė nustatoma jam fiziškai nedalyvaujant. Be šios papildomos priemonės finansų įstaiga privalo vykdyti pagrindines kliento tapatybės nustatymo priemones, nurodytas įstatymo 9 straipsnyje ir Taisyklėse.

FNTT direktoriaus nuomone, J. S. prašyme klaidingai aiškina teisės aktus, nurodydama, kad UAB „A“ klientams suteikinėjo vienetinius ir mažos vertės (iki 1 000 Eur sumos) kreditus, kurie pagal Taisykles patenka į mažos grėsmės kriterijų sąrašą, todėl jiems neturėtų būti taikomas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas, nes Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas apima tuos atvejus, kai sandorius sudaro ne pats klientas. 2014 m. birželio 30 d. Vilniaus apygardos teismas nutartyje Nr. ATP-707/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad tam tikrą sritį reglamentuojantys įstatymai yra taikomi visa apimtimi ir negalima tokia situacija, kai palankios įstatyminės normos yra taikomos, o nepalankios ar nustatančios konkrečius įpareigojimus – ignoruojamos. Atsižvelgiant į tai, UAB „A“, vadovaudamasi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos teisiniu reglamentavimu, privalėjo taikyti pasirinktą papildomą sustiprinto kliento tapatybės priemonę, nes aukštesnės galios teisės akte – įstatyme imperatyviai nurodoma, kad kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014, yra pasisakęs, jog Prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę, kliento tapatybė turi būti nustatoma sustiprinta tvarka. Ši norma įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos 2005/60/EB direktyvos dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – Trečioji direktyva) 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad jei klientas fiziškai nedalyvavo nustatant tapatybę, valstybės narės reikalauja, kad tos įstaigos ir asmenys imtųsi konkrečių ir adekvačių priemonių didesnei grėsmei sumažinti, pvz., taikydamos vieną ar daugiau direktyvoje išvardytų priemonių. Atsiliepime pažymima, kad toks reikalavimas imperatyviai įtvirtintas ES teisės akte ir įstatyme, todėl įstatymo įgyvendinamajame teisės akte įtvirtintos situacijos dėl supaprastinto kliento tapatybės nustatymo neapima atvejų, kai asmens tapatybė nustatoma nuotoliniu būdu. Net jei vartojimo paskola nėra didelę pinigu plovimo riziką keliantis produktas, jis toks nėra tik tada, kai nustatant tapatybę klientas pasirodo fiziškai.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal dabartinį teisinį reglamentavimą informacijos apie klientą, gaunamos kartu su kliento pavedimu iš kredito ištaigos, neužtenka, kad būtų gauta visa kliento tapatybei nustatyti reikalaujamų duomenų apimtis. Prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad kliento, atliekančio pinigines operacijas ir sandorius, asmens duomenis sudaro vardas, pavardė, asmens kodas, kiti šiame įstatyme nurodytais atvejais Vyriausybės nustatyti duomenys. Vyriausybės patvirtintų Taisyklių II skyriuje nustatyta, kad tapatybei nustatyti turi būti pateikti dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos su notaro liudijimu, patvirtinančiu dokumento kopijos tikrumą (Taisyklių 8 punktas). Specialių išlygų dėl šios nuostatos finansų įstaigoms, kurios verčiasi skolinimo veikla, nenumatyta. Taisyklių 9 punktas nustato, kad ant kiekvieno kliento tapatybę patvirtinančio dokumento arba jį atitinkančio kelionės dokumento, taip pat elektroninio dokumento, pasirašyto kvalifikuotu elektroniniu parašu, kurio originalo finansų įstaigoje ar kitame subjekte nėra, kopijos (jeigu daroma popierinė dokumento kopija) finansų įstaigos ar kito subjekto atsakingas darbuotojas, padaręs dokumento kopiją, privalo uždėti tikrumo žymą. Specialių išlygų dėl šios nuostatos finansų įstaigoms, kurios verčiasi skolinimo veikla, nenustatyta. Prevencijos įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, neišskiriant to, buvo ar nebuvo pasinaudota trečiosios šalies informacija, nustatyta pareiga kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas saugoti dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos, t. y. net pasinaudojus trečiosios šalies informacija apie klientą iš jos privalu gauti patvirtintas kliento dokumentų kopijas ir jas saugoti. Tokia nuostata grindžiama ir globalios pinigų plovimo prevencijos politikos formuotojos Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu 17 rekomendacija, kuria pagrįsta ir Trečioji direktyva. Ši rekomendacija nurodo, kad finansų įstaiga privalo turėti priemones, užtikrinančias informacijos ir kliento tapatybę patvirtinančio dokumento kopijų iš trečiųjų šalių gavimą. Imperatyvi pareiga finansų įstaigoms ir kitiems subjektams kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas saugoti dešimt metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos įstatymo leidėjo įtvirtinta tam, kad užtikrintų tinkamą kliento tapatybės nustatymą iš asmens tapatybę patvirtinančio dokumento. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad UAB „A“ neturėjo kliento tapatybę patvirtinančių dokumento kopijų, todėl laikoma, kad dalykiniai santykiai vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės, t. y., neturint teisės aktų nustatytos kliento tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimties, negali būti laikoma, kad klientas buvo identifikuotas teisės aktų nustatyta tvarka. Mokėjimo pavedimas iš sąskaitos kitoje finansų įstaigoje yra papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, bet ne atskira pakankama kliento tapatybės nustatymo priemonė.

Atsiliepime nurodoma, kad pagrindinis dalykinių santykių sampratos elementas yra santykių tęstinumo perspektyva jų užmezgimo momentu. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Europos Sąjungos teisės aktai, kuriuos įgyvendina Prevencijos įstatymas – dalykinių santykių sąvoka įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, Trečiosios direktyvos 3 straipsnio 9 dalyje apibrėžiama kaip verslo, profesiniai arba komerciniai santykiai, kurie susiję su įstaigų ir asmenų, kuriems taikoma ši direktyva, profesine veikla ir kuriuos kontaktų užmezgimo momentu buvo numatyta tęsti tam tikrą laikotarpį. Atsiliepime pažymima, kad jau vien paskolos ar bet kokios kitos sutarties sudarymas suponuoja tęstinus dalykinius santykius, nustato šalių teises ir pareigas sutarties galiojimo laikotarpiu. Kai kurie klientų veiksmai su finansų įstaigomis gali būti vienkartiniai, tačiau pasirašydamos sutartį abi šalys neabejotinai pradeda dalykinius santykius – yra ne tik nustatomos šalių teisės ir pareigos, bet atliekami ir aktyvūs veiksmai: išduodama paskola, kuri periodinėmis įmokomis yra grąžinama paskolos teikėjui. Dalykinių santykių pradėjimo atveju konkreti suma, nuo kurios turėtų būti identifikuojamas klientas, nenurodyta. Prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas aiškiai nustato, kad finansų įstaigų klientų tapatybė privalo būti nustatoma dar prieš pradedant dalykinius santykius, t. y. šiuo atveju dar prieš pasirašant sutartį, dokumentą, oficialiai liudijantį dalykinių santykių pradžią.

Atsiliepime pažymima, kad tokį teisės normų aiškinimą pagrindžia ir susiklosčiusi teismų praktika: Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, teisminio proceso Nr. 4-68-3-03827-2014-8, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, teisminio proceso Nr. 4-68-3-02151-2014-7, Vilniaus apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje, teisminio proceso Nr. 4-68-3:02983-2014-0, Klaipėdos apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje, teisminio proceso Nr. 4-06-3-01136-2014-1, Kauno apygardos teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje, teisminio proceso Nr. 4-69-3-04591-2013-7. Atsiliepime pažymima, kad 2014 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 2AT-44-2014 atmetė G. V. prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, motyvuodamas tuo, kad bendrovė, kuri, kaip ir UAB „A“, teikdama smulkius vartojimo kreditus, klientų tapatybę nustatinėjo naudodama elektroninės bankininkystės metodą, tinkamai nenustačiusi kliento tapatybės, t. y. neturėdama teisės aktų nustatytos kliento tapatybės nustatymui reikalingų duomenų apimties.

Atsiliepime nurodoma, kad tiek Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, tiek ATPK 17214 straipsnis įgyvendina Trečiosios direktyvos (OL 2005, L 309, p. 15) nuostatas, kurios preambulės 41 punkte deklaruojama, jog „kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu svarba turi paskatinti valstybes nares nacionalinėje teisėje numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, nesilaikymą. Sankcijos turėtų būti numatytos tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims“. Šį preambulės tekstą detaliai reglamentuoja minėtos direktyvos 39 straipsnis, nustatantis, jog sankcijos privalo būti atgrasančios bei efektyvios. FNTT direktoriaus nuomone, baudos neskyrimas arba žymiai mažesnės baudos, negu numatyta šio straipsnio sankcijoje, skyrimas nepasiektų ATPK 20 straipsnyje nustatytų administracinės nuobaudos ir Trečiojoje direktyvoje įtvirtintų sankcijos tikslų, teigiančių, kad baudos už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių pažeidimus turi būti atgrasančios bei efektyvios.

Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia J. S., byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę dėl jai inkriminuotų pažeidimų padarymo. Tai patvirtina byloje esantys M. S. tarnybiniai pranešimai, 2010 m. gegužės 21 d. UAB „A“ direktorės D. R. įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintos Tvarkos, kurios įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones, 2014 m. vasario 27 d. UAB „A“ patalpose atlikto patikrinimo aktas Nr. 04/6-0-1-2008A (patikrinimo metu dalyvavo ir pati J. S.), 2014 m. kovo 7 d. J. S. paaiškinimas, kuriame ji nurodo, kad būdama UAB „A“ direktore labai intensyviai dirbo, todėl po S. V. atleidimo pamiršo ir nepaskyrė vadovaujančio asmens, kuris įmonėje organizuotų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su FNTT, taip pat 2014 m. kovo 7 d. J. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 6-6-6-14.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus ir teismo posėdžio metu patikrintus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad J. S. ir L. Š. padaryti administraciniai teisės pažeidimai skiriasi. Teismų praktikoje aiškinama, kad „non bis in idem" principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, jog asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus. Tokiu atveju turi būti nustatoma faktų, kurie sudaro neatskiriamai vienas nuo kito laiko ir erdvės atžvilgiu susijusių konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu asmeniu, visumą (2011 m. lapkričio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Vadovaujantis ATPK 8, 12, 30 straipsniais, J. S. nubausta už administracinį teisės pažeidimą, kuris pagal pažeidimo padarymo aplinkybes (laiko ir erdvės atžvilgiu), pažeidimo įvykį (paskolos buvo išduotos skirtingiems klientams) skiriasi nuo L. Š. padaryto administracinio teisės pažeidimo, t. y. abu asmenys, skirtingu laikotarpiu padarė pažeidimus, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta ATPK 17214 straipsnyje. J. S. prašyme klaidingai aiškina teisės aktus, nurodydama, kad jos ir L. Š. veika buvo tęstinė, o jų kaltė buvo už juridinio asmens veiksmus. Atsiliepime pažymima, kad ATPK 17214 straipsnio 1 ir 3 dalies sankcijoje numatyta atsakomybė įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams, tačiau atsakomybė taikoma ir kitiems fiziniams asmenims (įtraukiant ir kitus finansų įstaigų ir kitų subjektų atsakingus darbuotojus), atsižvelgiant į įmonės, įstaigos, organizacijos vadovo ir (ar) kitų fizinių asmenų kaltę, o ne į juridinio asmens neteisėtą veiką. Teismai nutarime bei nutartyje tinkamai nustatė, kad J. S. inkriminuotas administracinis teisės pažeidimas yra trunkamasis. Tokie pažeidimai prasideda nuo tam tikro neteisėto veiksmo atlikimo ar nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento ir pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, jį nutraukia kiti asmenys arba pareigos vykdymas pasibaigia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N-444-628/2008). J. S. tiek FNTT, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad UAB „A“ tais atvejais, kai kliento tapatybė buvo nustatinėjama tiesiogiai jai nedalyvaujant, prašydavo kliento užsiregistruoti internetinėje UAB „A“ registracijos formoje ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikti 0,01 Lt mokėjimo nurodymą į UAB „A“ sąskaitą. Tokiais atvejais tapatybei nustatyti įmonei nebuvo pateikiami dokumentų originalai arba šių dokumentų kopijos, o to imperatyviai reikalauja Taisyklių 8 punktas. Taip pat J. S. patvirtino, kad UAB „A“ neturėjo klientų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų, nors to imperatyviai reikalauja Prevencijos įstatymo 16 straipsnio 9 dalis. Be to, 2010 m. gegužės 21 d. UAB „A“ direktorės D. R. įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintų tvarkų, kurios įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones (2010 m. birželio 3 d. suderintos su FNTT), 2.1.1, 2.4, 2.5, 2.7.5, 2.11, 4.2 punktai reglamentuoja kliento tapatybės nustatymą, vadovaujantis galiojančiomis Įstatymo ir Taisyklių normomis. Tačiau FNTT patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „A“ patvirtintos vidinės procedūros, susijusios su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu, faktiškai buvo ignoruojamos, nes klientų tapatybė buvo nustatoma pagal visai kitą vidinėse procedūrose nereglamentuotą tvarką (paprastai iš mokėjimo nurodyme esančios informacijos). Tai rodo, kad J. S. veikė tiesiogine tyčia, sąmoningai ir valingai pasirinkdama priešingą teisei savo verslui palankų veikimo būdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014 pasisakė, kad teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kai įstatymo normų laikomasi esant tam tikroms sąlygoms. Šioje nutartyje nurodoma, jog taikant Prevencijos įstatymo nuostatas sistemiškai, akcentuotina, kad bendrasis reikalavimas kliento, kuris nedalyvauja asmeniškai, sudarydamas sandorį, tapatybei nustatyti yra jos nustatymas pagal asmens dokumentus. Duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, Gyventojų registro ir „Creditinfo“ informacinėse bazėse, 0,01 Lt pervedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sandoris sudaromas nuotoliniu būdu.

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. S. ir jos gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 17214 straipsnio taikymo

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą J. S. teigia, kad teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių reikalavimus. Taip nepagrįstai buvo išplėstas asmenų, kuriems turi būti taikomos šio įstatymo normos bei minėtų taisyklių reikalavimai dėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, ratas.

Pagal ATPK 17214 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarką. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kiekvienu konkrečiu atveju nukreipianti į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarką. Šiuo atveju nukreipiama į Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 942 patvirtintų kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių reikalavimus, kuriuose įtvirtintų normų pažeidimas ir užtraukia administracinę atsakomybę pagal minėtą straipsnį. Pažymėtina, kad ATPK 17214 1 dalyje įtvirtinta formali administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl neigiamų padarinių atsiradimas nėra būtina sąlyga administracinei atsakomybei kilti. Administracinei atsakomybei kilti užtenka fakto, kad buvo nesilaikoma nustatytų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų.

Šioje administracinio teisės pažeidimų byloje nustatyta, kad UAB „A“, kurios komercijos direktore buvo J. S. , verčiasi pinigų skolinimo veikla, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų įstaigų, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos bei Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymų nuostatos. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje finansų įstaigos įvardytos kaip Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme apibrėžtos kredito įstaigos, finansų įmonės, taip pat investicinės kintamojo kapitalo bendrovės. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad finansų įmonė – Lietuvos Respublikos įmonė arba užsienio valstybės įmonės padalinys, kurie veikia Lietuvos Respublikoje įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustatyta tvarka ir kurių pagrindinę veiklos dalį sudaro vienos arba daugiau šio Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, išskyrus 1 punktą, nurodytų finansinių paslaugų teikimas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apibrėžia finansinių paslaugų rūšis, kurių viena yra būtent finansinė nuoma (lizingas) (3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas apibrėžia elektroninių pinigų įstaigas (įstatymo 2 straipsnio 5 dalis) ir mokėjimo įstaigas (įstatymo 2 straipsnio 13 dalis).

Pažymėtina ir 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui svarba pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijai. Šia direktyva buvo išplėsta asmenų ir įstaigų grupė, kuriems taikoma ši direktyva, apimant patikos ar bendrovių paslaugų teikėjus; žymiai išplėsti išsamios informacijos, susijusios su kruopščiu klientų tikrinimu ir tapatybės nustatymu, įskaitant tikrojo pinigų savininko nustatymą, reikalavimai. Taigi neabejotinai UAB „A“, kaip finansų įstaigai, galioja pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojantys teisės aktai.

Administracinių teisės pažeidimų byloje nustatyta, kad viena iš UAB „A“ teikiamų paslaugų yra skolinimas klientui tiesiogiai nedalyvaujant, t. y. internetu teikiant paraiškas kreditui gauti. Klientai (tik fiziniai asmenys), norėdami gauti paskolą, privalėjo užpildyti internetinę UAB „A“ registracijos formą ir iš savo asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje, atlikti 0,01 Lt mokėjimo nurodymą į UAB „A“ sąskaitą.

Pažymėtina, kad klientų identifikavimas yra organizacijos vidaus kontrolės esminis elementas, būtinas tam, kad apsaugotų finansų įstaigas visų pirmą nuo tokios rizikos kaip piktnaudžiavimas ir apgavystės, operacinės rizikos, verslo reputacijos bei pasitikėjimo praradimo ir iš dalies strategijos rizikos. Klientų identifikavimas taip pat reikalingas tam, kad būtų vykdomi teisės aktuose nustatyti reikalavimai ir užkirstas kelias pinigų plovimui bei teroristų finansavimui.

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme įtvirtinta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai prieš pradėdami dalykinius santykius privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę (įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal šio straipsnio 8 punktą visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Tokiu atveju atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę (įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apie tokius atvejus būtina nedelsiant pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (įstatymo 9 straipsnio 11 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę arba kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones (kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją; panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar aptvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo; užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje). Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklių 20, 21, 22 punktai. Finansų įstaiga, nustatydama kliento tapatybę, kai klientas fiziškai nedalyvauja ją nustatant, vadovaudamasi įstatymo 2 straipsnio 22 dalimi, 13 straipsniu, gali pasinaudoti šių duomenų turėtojos – trečiosios šalies, kuri, pradėdama dalykinius santykius su klientu, yra atlikusi kliento tapatybės nustatymo procedūrą, turimais duomenimis. Atitinkamai Taisyklių 10 dalis numato, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, ir tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant bei vykdant taisyklių 3.1 punkto reikalavimus (Lietuvos Respublikos piliečio: vardas (-ai); pavardė (-ės); asmens kodas; nuotrauka; parašas). Trečioji šalis, vadovaudamasi įstatymo 13 straipsnio 4, 5 dalimis, finansų įstaigoms pateikia dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas bei kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju.

Taigi UAB „A“, pradėdama dalykinius santykius su klientu, kuris fiziškai nedalyvauja, turėjo taikyti sustiprintam kliento tapatybės nustatymui keliamus reikalavimus. Įstatyme imperatyviai nurodoma, kad kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (9 straipsnio 14 dalis). Patvirtintų dokumentų kopijų turėjimas yra privalomas pagal galiojančius teisės aktus (Taisyklių 8, 9 punktai). Nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies reikalauti dokumentų, susijusių su naudos gavėju. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir kasacinės instancijos teismas, kai 0,01 Lt pervedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, tačiau jos nepaneigia bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sandoris sudaromas nuotoliniu būdu. Toks kliento identifikavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarką (kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44–2014). Teismai visiškai pagrįstai nustatė, kad UAB „A“ dalykinius santykius su klientais vykdė tinkamai nenustačius kliento tapatybės bei jų neidentifikavo teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad negalėjimą tinkamai identifikuoti kliento ir naudos gavėjo tapatybę paneigia UAB „A“ direktorės įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintos kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo taisyklės (b. l. 26–31). Jose aiškiai išdėstytos tiek kliento asmens tapatybės, tiek ir sustiprintos kliento asmens tapatybės nustatymo procedūros, apie kurias turėjo žinoti ir UAB „A“ komercijos direktorė J. S. .

Įmonės privalo imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti bei patikrinti tapatybę. Reikiamą kliento tapatybės duomenų apimtį garantuoja duomenys apie klientą, gauti iš asmens tapatybės dokumento arba notaro patvirtintos jo kopijos, o finansų įstaiga visada privalo turėti tapatybei nustatyti pateikto kliento originalo kopiją, patvirtintą darbuotojo parašu ir antspaudu.

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą keliamas klausimas dėl to, kad teismai netinkamai aiškino dalykinių santykių tarp kliento ir finansų įstaigos turinį. Pareiškėjos nuomone, UAB „A“ pagal vartojimo kredito sutartis paskolos forma suteikdavo klientui vartojimo kreditą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad šis vartojimo kreditas kaip nors susijęs su profesine ar komercine veikla. Pareiškėja teisi tuo aspektu, kad greitųjų kreditų bendrovės yra paprastos uždaros akcinės bendrovės ir gali vykdyti bet kokią veiklą, numatytą steigimo dokumentuose. Jeigu bankų ir kredito unijų veikla yra licencijuojama, tai greitųjų kreditų išdavimo tvarkos nereglamentuoja jokie įstatymai, jiems taikomos bendrosios Civilinio kodekso nuostatos. Jeigu finansinė įstaiga priima indėlius, jai taikomi įvairūs suvaržymai ir griežti reikalavimai, o jei bendrovė tik dalija kreditus – jos veikla nėra suvaržyta ar reglamentuota, todėl nepatenka ir į Lietuvos banko priežiūros sritį. Šiuo metu vartojimo kredito teisinius santykius reguliuoja Civilinio kodekso 6.886 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje ne tik pateikiama vartojimo kredito sutarties samprata (6.886 straipsnio 1 dalis), bet ir įvardijama, kad kredito davėjas yra asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir atvejais dėl savo komercinės veiklos teikia arba įsipareigoja teikti vartojimo kreditus (6.886 straipsnio 4 dalis). Civilinio kodekso teisės normos pabrėžia kredito davėjų komercinės veiklos specifiką.

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikta dalykinių santykių samprata – verslo, profesiniai arba komerciniai kliento ir finansų įstaigų ar kitų subjektų santykiai, susiję su profesine veikla, kuriuos ryšių užmezgimo momentu buvo numatyta tęsti tam tikrą laikotarpį. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju paskolos sutarties tarp klientų ir UAB „A“ sudarymas jau suponuoja dalykinių santykių pradžią, nustatant šalims teises ir pareigas sutarties galiojimo laikotarpiu. To paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta kliento samprata, kur klientu įvardijamas asmuo, atliekantis pinigines operacijas arba sudarantis sandorius su finansų įstaiga ar kitu subjektu. Vadinasi, tarp kliento ir finansų įstaigos susiklosto dalykiniai santykiai, viena šalis gauna iš kitos šalies prašymą suteikti paslaugas, parduoti prekes, o kita šalis yra šių paslaugų (prekių) profesionalus tiekėjas (pardavėjas).

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą konstatuojama ir tai, kad UAB „A“ klientai sudarinėjo vienetinius ir nedidelės vertės (iki 1000 eurų) sandorius, o pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintus kriterijus toks klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę. Pirmiausia akcentuotina tai, kad dalykinių santykių pradėjimo atveju nėra nustatyta konkreti sumos riba, nuo kurios turėtų būti identifikuojamas klientas. Antra, atkreiptinas dėmesys į Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šiame straipsnyje įtvirtinta aiški nuostata, jog sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę. Tai reiškia, kad čia kalbama ne tik apie dalykinių santykių pradžią, bet ir apie tokių sandorių atlikimą. Kitaip tariant, vykdomas pats sandoris – išduodama paskola ir pats sandorio klientas fiziškai nedalyvauja jame, t. y. sandorio detalės aptariamos distanciniu būdu (per telefono žinutes). Kredito davėjui nėra pareigos suteikti ikisutartinę informaciją apie siūlomą vartojimo kreditą, todėl kredito gavėjas negali palyginti skirtingų pasiūlymų, dažnai padaro sprendimą gerai neapskaičiavęs ir neįvertinęs visų aplinkybių. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad sustiprintas kliento tapatybės nustatymas (identifikavimas) turėtų prasidėti ir nuo atlikto 0,01 Lt mokėjimo nurodymo. Be to, pažymėtina, kad UAB „A“ turėjo apie 300 aktyvių klientų ir yra išdavusi fiziniams asmenims paskolų už maždaug 580 000 Lt (b. l. 9–11).

Pareiškėja J. S. taip pat nesutinka, jog ji buvo nubausta už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos ATPK 17214 straipsnio 3 dalies nuostatas. ATPK 17214 straipsnio 3 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už kitų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų reikalavimų, išskyrus šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse numatytuosius, įgyvendinimo tvarkos pažeidimą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad J. S. pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nepaskyrė asmens – vadovaujančio darbuotojo, atsakingo už organizuotų šiame įstatyme numatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, kuris palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, ir raštu nepranešė apie tokio asmens paskyrimą.

Pažymėtina, kad viena iš pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių, įtvirtintų Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatyme – Tarnybos informavimas apie finansų įstaigų klientų atliekamas ar bandomas (ketinamas) atlikti įtartinas pinigines operacijas. Vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, komerciniai bankai ir kitos finansų įstaigos visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų subjektų turimas žinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, prireikus – žinias apie lėšų šaltinį. Vykdydami minėtus veiksmus, komerciniai bankai ir kitos finansų įstaigos nustato klientams nebūdingas, neįprastas ar įtartinas pinigines operacijas ir, kaip reikalauja įstatymas, nedelsdami informuoja Tarnybą.

Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Apie tokių darbuotojų paskyrimą turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo imtis tinkamų priemonių, kad atitinkami jų darbuotojai žinotų apie šio įstatymo pagrindu galiojančias nuostatas. Tokios priemonės apima atitinkamų darbuotojų dalyvavimą specialiose tęstinėse mokymo programose, kuriose būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokaisi atvejais.

ATPK 17214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta formali administracinio teisės pažeidimo sudėtis, todėl administracinei atsakomybei kilti užtenka fakto, kad buvo nesilaikoma nustatytų teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų (šioje byloje nepaskiriant vadovaujančio asmens, kuris organizuotų įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei raštu nepranešant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie tokio darbuotojo paskyrimą). Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad J. S. nuo 2011 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. būdama finansų įstaigos UAB „A“ direktore nepaskyrė vadovaujančio asmens, atsakingo už organizuotų šiame įstatyme numatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir ryšių su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba palaikymą, ir raštu nepranešė apie tokio asmens paskyrimą. Taip pat minėtu laikotarpiu J. S. pasirašytinai nesupažindino UAB „A“ darbuotojų su 2010 m. gegužės 21 d. UAB „A“ direktorės įsakymu Nr. AC2010/05/21 patvirtintomis tvarkomis, kurios įgyvendina pinigų plovimo ir (ar) teroristų prevencijos priemones UAB „A“. Šios bendrovės darbuotojams nebuvo pravesta kokių nors specialių tęstinių mokymų programų, kuriose jie būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokais atvejais. Be to, ir pati J. S. neneigia, kad po S. V. atleidimo ji pamiršo ir nepaskyrė vadovaujančio asmens, kuris organizuotų UAB „A“ Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšis su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (b. l. 112–113).

Prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėja J. S. nesutinka, kad ji ir L. Š. patrauktos administracinėn atsakomybėn už individualius veiksmus, kurie laiko atžvilgiu nesutampa (atlikti skirtingu laikotarpiu), nes kiekvienai iš jų taikyta atsakomybė būtent ne kaip atskiriems fiziniams asmenims, o kaip tuos veiksmus atlikusiam juridiniam asmeniui (jų vadovui). Anot pareiškėjos, joms taikyta atsakomybė būtent už juridinio asmens veiksmus, kuriuos lėmė vieninga juridinio asmens kaltė, o padaryti veiksmai kvalifikuojami kaip pažeidimas, yra tęstinio pobūdžio ir dėl to sudaro vieną pažeidimą. Toks pareiškėjos teiginys nepagrįstas.

Pažymėtina, kad teisės principas non bis in idem reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią veiką antrą kartą. Šis principas įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje bei ATPK 250 straipsnio 8 punkte). Tarptautiniu lygmeniu non bis in idem principas įtvirtintas kelių tarptautinių sutarčių normose, iš jų svarbiausias yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis, kuris aiškinamas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

ATPK 250 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji nutraukta, kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl pažeidimo iškelta baudžiamoji byla.

EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatymo numatytos pareigos. EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys. Siekiant išvengti non bis in idem principo pažeidimo tokiose bylose, esminę reikšmę turi tinkamas konkrečios trunkamos nusikalstamos veikos laikotarpio nustatymas, nes du kartus už tą patį laikotarpį asmuo negali būti baudžiamas (administracinė byla Nr. 2AT-14-2012). Šioje administracinio teisės pažeidimų byloje teismai, vadovaudamiesi ATPK 8,12, 30 straipsniais, visiškai pagrįstai J. S. nubaudė už administracinį teisės pažeidimą (ATPK 17214 straipsnio 1 ir 3 dalys), kuris nuo L. Š. padaryto pažeidimo skiriasi pagal pažeidimo padarymo aplinkybes (laiko ir erdvės atžvilgiu), pažeidimo įvykį (paskolos buvo išduotos skirtingiems klientams), taip pat laikotarpį (J. S. ir L. Š. pažeidimus padarė skirtingu laikotarpiu). Administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens kaltė – kitas svarbus įrodinėjimo dalyko elementas, susijęs su teisės pažeidimo sudėties subjekto ir subjektyviosios pusės nustatymu.  ATPK 9 straipsnyje įtvirtinta administracinio teisės pažeidimo sąvoka. Administracinė atsakomybė, kaip savarankiška atsakomybės rūšis, taikoma tik kaltiems asmenims, padariusiems administracinės teisės pažeidimus. Pabrėžtina ir tai, kad šioje administracinio teisės pažeidimų byloje, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, teismai pagrįstai padarė išvadą dėl J. S. kaltės (nustatyta individuali J. S. kaltė) padarius ATPK 17214 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytus teisės pažeidimus.

Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus ATPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisės.

Nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus, esminio materialiosios teisės taikymo pažeidimo nepadarė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. S. procesinių teisių nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. S. ir jos gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus prašymą atnaujinti bylą.