Civilinė byla Nr. 2A-1213-881/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01783-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija: 42.11.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-7477-466/2013 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys – D. P., M. V., K. V..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

            Ieškovas J. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiomis ir prieštaraujančiomis sąžiningumo kriterijams ieškovo su atsakovu AB „Swedbank“ 2007 m. gegužės 5 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 07-043159-ZU, pakeistos ir papildytos 2009 m. lapkričio 27 d. susitarimu Nr. 07-043159-ZU-3, bendrosios dalies 11.2.1.1 ir 13.1 punktuose nustatytas sąlygas, nustatyti, kad atsakovo vienašališkas 2007 m. gegužės 5 d. kreditavimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas bei negaliojantis. Nurodė, kad dėl susidariusios prastos finansinės būklės neturėjo galimybių mokėti visų kredito grąžinimo įmokų pagal grafiką, todėl iki 2011 m. balandžio 5 d. susidarė 86 518 EUR įsiskolinimas. Ieškovas laikinai tapo nemokus, nes neturėjo pakankamai užsakymų kaimo sodybos „(duomenys neskelbtini)“ paslaugoms teikti. Atsakovas 2011 m. balandžio 7 d. raštu pranešė ieškovui, kad iki 2011 m. gegužės 1 d. neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks kredito sutartį. Ieškovas per banko nustatytą terminą įsipareigojimų neįvykdė, todėl atsakovas nuo 2011 m. gegužės 2 d. kredito sutartį nutraukė ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą: Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. birželio 16 d. nutartimi įkeistas turtas buvo areštuotas, o 2012 m. vasario 23 d. nutartimi išieškojimas nukreiptas į įkeistą turtą. Ieškovo teigimu, jis visą laiką bendradarbiavo su atsakovu ir pagal visas išgales stengėsi vykdyti kreditavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Ieškovo nuomone, atsigavus kaimo turizmo sodybų paslaugų rinkai, yra reali galimybė grąžinti atsakovui skolą pagal kredito sutartį. Pagal ieškovą, atsakovas kreditavimo sutartį nutraukė nesąžiningai ir nepagrįstai, nesant esminio sutarties pažeidimo. Šiuo metu ieškovas yra mokus ir turi galimybę mokėti dalį įsiskolinimo atsakovui. Vienašališkai nutraukdamas kreditavimo sutartį, atsakovas turėjo suvokti, jog tuo padarys ieškovui neproporcingą žalą, nes ieškovas gali prarasti gyvybiškai reikalingą nekilnojamąjį turtą – kaimo turizmo sodybą. Ieškovo nuomone, kreditavimo sutarties 11.2.1.1 punkte nustatyta sąlyga, kad sutartis gali būti nutraukta, jei kredito gavėjas ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nesumoka bet kokių mokėjimų, nėra teisinga, o kreditavimo sutarties 13.1 punkte nurodyta sąlyga, kad kredito gavėjas už prievolių nevykdymą atsako nepriklausomai nuo kaltės, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – Civilinio kodekso 6.212 straipsnio 4 daliai, 6.253 straipsnio 1, 2, 9 dalims, todėl pripažintina niekine ir negaliojančia (CK 1.80 str. 1 d.). Atsakovui primetus savo valią ieškovui, kreditavimo sutarties sąlygos pripažintinos prieštaraujančiomis sąžiningumo kriterijams ir todėl negaliojančiomis (CK 6.188 str. 1 d.).

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

            Teismas sprendė, kad teismų nustatytos aplinkybės, nagrinėjant hipotekos kreditoriaus (atsakovo) reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto klausimą, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje konstatavo, kad vienašališko 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutarties Nr. Nr. 07-043159-ZU nutraukimo aplinkybes teismai įvertino areštuojant atsakovo naudai įkeistus nekilnojamuosius daiktus, t. y. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje pažymėjo, jog skolininkai neatsiskaitė su kreditoriumi ir nesumokėjo net dalies įmokų, taip pat nėra įrodymų, jog hipotekos kreditorius būtų nepagrįstai atsisakęs priimti prievolės įvykdymą.

           Nors ieškovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atsakovas jam suteikė tik kelių savaičių terminą visos likusios kredito sumos grąžinimui, teismas padarė išvadą, kad yra priešingai. Pagal 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutarties kredito grąžinimo grafiką, ieškovas turėjo iki 2015 m. gegužės 4 d. atsakovui kas mėnesį mokėti po 32 050 Lt. 2008 m. gruodžio 31 d. susitarimu dėl sutarties sąlygų pakeitimo ieškovui likusi negrąžinto 2 499 003 Lt (724 985,76 EUR) kredito suma buvo išdėstyta iki 2015 m. gegužės 5 d., mokant kas mėnesį 9 900 EUR įmoką. 2009 m. balandžio 30 d. susitarimu dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo likusią 720 344,60 EUR negrąžintą kredito sumą ieškovas turėjo grąžinti iki 2015 m. gegužės 5 d., mokant kas mėnesį po 9 915 EUR. 2009 m. lapkričio 27 d. susitarimu dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo ieškovui nustatyta kredito grąžinimo data – 2015 m. balandžio 30 d., mokant kiekvieno mėnesio 31 dieną po 12 650 EUR. Atsakovas, įvertinęs tai, kad ieškovas nustojo kas mėnesį mokėti kredito grąžinimo įmokas, 2 750 eurais padidino ieškovo mokėtiną įmoką, tačiau ne tris kartus, kaip teigė ieškovas. Kaip matyti iš ieškovo mokėjimų lentelės, jis nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. mokėjo ne tokio dydžio įmokas, kokias turėjo mokėti pagal mokėjimų grafiką, o paskutinę  įmoką ieškovas sumokėjo 2009 m. rugsėjo 21 d. Sutartį su ieškovu atsakovas nutraukė 2011 m. gegužės 2 d., t. y. praėjus vieneriems metams ir daugiau kaip 7 mėnesiams nuo to momento, kai ieškovas nutraukė įmokų mokėjimą. Teismas pažymėjo, kad prieš nutraukdamas sutartį, atsakovas 3 kartus įspėjo ieškovą apie būtinumą laikytis sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir grąžinti kreditą, todėl teigti, kad atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį, neatsižvelgdamas į ieškovui susidariusią sunkią turtinę padėtį, nesuteikdamas pakankamai laiko grąžinti kreditą ar bent jo dalį, t. y. visiškai ignoruodamas ieškovo interesus, nėra pagrindo.

            Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje, kuria paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą, nurodė, jog 2007 m. gegužės 5 d. kredito sutartis pagrįstai nebuvo kvalifikuota kaip vartojimo, nes įvertinus kredito paskirtį – finansuoti kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų ir aplinkos sutvarkymo užbaigimą, finansuoti apyvartines lėšas, darytina išvada, kad sutartis buvo sudaryta verslo tikslais, todėl pripažintina, kad nėra pagrindo šioje byloje taikyti ieškovui CK 6.188 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus.

           Teismas nurodė, kad CK 6.204 straipsnio 2 dalis numato aplinkybes, kurios laikomos sutarties vykdymo suvaržymu, tačiau nenustatė, kad sutarties sudarymo metu ieškovas nesuprato ar negalėjo numatyti situacijos, kad kilus ginčui galios ir jo ginčijamos, sutarties 11.2.1.1. ir 13.1 punktuose numatytos sąlygos. Teismas pakartojo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas Swedbank, AB, besąlygiškai vadovavosi sutarties 11.2.1.1. punkte nurodyta sąlyga ir iš karto ėmėsi veiksmų vienašališkai nutraukti sutartį su ieškovu. Tą patvirtino ir apklaustas liudytoju banko darbuotojas R. V.. Ieškovui daugiau kaip metus laiko nemokant įmokų atsakovas turėjo pakankamą pagrindą nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą kredito sumą. Tą atsakovo teisę patvirtino teismai, išnagrinėję atsakovo prašymus dėl įkeisto turto arešto ir išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Sutarties 13.1 punkto esmė yra ta, kad kredito gavėjas bet kokiu atveju turi grąžinti bankui (atsakovui) kredito sumą. Ieškovo argumentą, kad pasaulinė ekonomikos krizė yra nenugalimos jėgos aplinkybė, teismas atmetė, nes sprendė, kad ją galėjo numatyti abi šalys ir tokia aplinkybė bet kada gali pasikartoti. Kadangi ieškovas yra verslininkas, kuriam netaikytinos vartotojo interesų apsaugą užtikrinančios normos, tai galinčius ateityje atsirasti, nors ir laikinus mokumo sunkumus, jis, anot teismo, turėjo numatyti jau sudarant kreditavimo sutartį. Pats ieškovas pripažino, kad jo verslo veikla yra platesnė, nei tai, kas yra susiję su kaimo turizmo sodyba „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovo patirtis įvairiose verslo srityse tuo labiau leidžia teigti, jog imdamasis kaimo turizmo verslo ieškovas galėjo numatyti šio verslo galimas rizikas. Ieškovas ginčyti sutarties 11.2.1.1. ir 13.1 punktuose nurodytas sąlygas pradėjo tik po to, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. vasario 23 d. nutartis. Todėl darytina išvada, kad ieškovas dėl sutarties pakeitimo kreipėsi ne iš karto po suvaržymo, o tik paaiškėjus aplinkybei, kad iš ieškovo bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. 2008 m. gruodžio 31 d., 2009 m. balandžio 30 d. ir 2009 m. lapkričio 27 d. šalių papildomi susitarimai patvirtina tai, kad atsakovas atsižvelgdavo į ieškovo prašymus, tačiau ieškovas dar iki paskutinio papildomo šalių susitarimo pasirašymo nustojo mokėti įmokas. Teismas pažymėjo, kad pagal sutarties 11.2.1.1 punktą per 30 dienų laikotarpį nesumokėjus jokių įmokų, tai pripažintina esminiu sutarties pažeidimu, nes atsakovas įgyja teisę reikalauti gražinti kreditą prieš terminą. Pačiam ieškovui padarius esminį sutarties pažeidimą, atsakovas turėjo pakankamą pagrindą inicijuoti vienašališką sutarties nutraukimą. Keisti sutarties sąlygas po to, kai atsakovas nutraukė sutartį ir teismai leido pradėti priverstinį skolos išieškojimą, nėra pagrindo. Ieškovas, kuris yra verslininkas, dar sutarties sudarymo metu turėjo suvokti sutarties sąlygas, turėjo galimybę išsiaiškinti jų taikymo pasekmes, o ekonomikos krizės daro įtaką visiems verslo subjektams, kurie tokias galimas krizes visada turi numatyti planuodami savo veiklą ir tai aptarti sudaromų sutarčių sąlygose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš ieškovo ir D. P. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-299-565/2010 yra solidariai priteista 3 194 481,33 EUR suma UAB „Medicinos bankas“ naudai, kas leidžia abejoti ieškovo pajėgumu grąžinti atsakovui „Swedbank“, AB, skolą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 185 straipsnį, nes nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo proceso metu įrodinėjamas aplinkybes. Teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nepagrįstai sprendė, kad teismų nustatytos aplinkybės, nagrinėjant hipotekos kreditoriaus reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto klausimą, turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Kitų teismų nustatytas aplinkybes teismas turėjo vertinti iš naujo, susietai su ieškinio pagrindu šioje byloje. Proceso metu ieškovas teismui paaiškino, kad dėl pablogėjusios turtinės padėties neturėjo galimybės sumokėti visos likusios negrąžinto kredito sumos, todėl kreipėsi į atsakovą dėl kredito grąžinimo sustabdymo, nustatant tik palūkanų mokėjimą. Teismas nustatė, kad atsakovas 2 750 eurais padidino ieškovo mokėtiną įmoką, tačiau ne tris kartus, kaip teigė ieškovas. Apeliantui nesuprantama, kas nulėmė šios teismo nustatytos aplinkybės vertinimą atsakovo naudai. Tai, kad esant sunkmečiui, mokėtina įmoka ne mažinama, bet ženkliai didinama, akivaizdžiai įrodo, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir paisė išskirtinai savo interesų. Todėl ieškovas mano, kad atsisakymas pakeisti kredito grąžinimo sąlygas laikinai sustabdant skolos grąžinimą ir nustatant tik palūkanų mokėjimą, pripažintinas kaip ieškovo teisėtų interesų pažeidimas, ir šią aplinkybę, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų, teismas turėjo įvertinti ieškovo naudai. Ieškovas savo reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą nepagrįstu grindė CK 6.217 straipsnio 2 dalimi bei kasacinio teismo praktika. Tinkamai įvertinęs ieškovo reikalavimo pagrindą ir išsamiai ištyręs bylos medžiagą, teismas turėjo nustatyti, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta vien dėl formalių sutarties esminių nuostatų pažeidimų. Iš byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, jog laikinas ieškovo turtinės padėties pablogėjimas atsirado ne dėl ieškovo tyčios ar aplaidumo, bet pasaulinės ekonominės krizės, kurios teismas nepagrįstai nelaikė nenugalimos jėgos aplinkybe. Teismas nenustatė, kad tuo atveju, jeigu ieškinys būtų patenkintas, atsakovas patirtų didelės žalos, be to, jau nagrinėjant bylą teisme, atsakovas pateikė ieškovui pranešimą, kad pagal kredito sutartį pasikeitė ieškovo mokėtinų palūkanų norma, taigi pats atsakovas iš esmės pripažįsta kreditavimo santykiams tarp šalių esant nenutrūkusiems. Ieškovas kreditavimo sutartį sudarė asmeniniam ūkininko ūkiui (vartojimui), todėl mano, kad kredito sutartis pripažintina vartojimo. Aplinkybių dėl ieškovo skolos kitam kreditoriui teismas netyrė, todėl neturėjo pagrindo naudoti jų atsakovo naudai. Uždarajai akcinei bendrovei „Medicinos bankas“ priteista skola yra ne iš kreditavimo sutarties, bet laidavimo už bankrutavusį skolininką, ieškovas skolos nepripažįsta ir savo teises gina kasacinės instancijos teisme. Taigi išsamiai ištyręs teismo sprendimui svarbias aplinkybes, teismas būtų turėjęs pagrindą nustatyti, kad kitam kreditoriui priteista skola negali būti vertinama kaip esminė aplinkybė sprendžiant dėl ieškovo galimybių pradėti grąžinti skolą atsakovui.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ginčas dėl skolos priteisimo pagal kreditavimo sutartį bei ginčai dėl šios sutarties nutraukimo ir vykdymo yra pabaigti įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011. Teismas nepažeidė CPK 182 ir 185 straipsnių, ūkininką J. P. vertindamas kaip verslininką, o ne vartotoją. Šalys kredito sutartį pasirašė laisva valia, individualiai susitarė dėl sutarties sąlygų, todėl privalo jų laikytis. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo finansinė padėtis yra gera ir kad jis gali vykdyti ginčo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kreditavimo teisiniuose santykiuose griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, todėl įmokų nemokėjimas pagal grafiką yra esminis sutarties pažeidimas ne tik pagal sutarties sąlygas, bet ir CK įtvirtintus kriterijus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

            Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad šalių sudarytos kredito sutarties 11.2.1. punktas suteikė bankui (atsakovui) teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, jei kredito gavėjas padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų, numatytų sutarties 11.2.1.1. – 11.2.1.5. punktuose, be kita ko, ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nesumoka bet kokių mokėjimų (11.2.1.1. p.).

Šalių teisė susitarti dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra numatyta CK 6.217 straipsnio 5 dalyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003, 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-3-577/2007, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. TŪB „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008; kt.). Vis dėlto kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir E. P. v. Norde Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3-243/2014).

Taigi, šalims susitarus, kad pagrindas vienašališkai nutraukti kredito sutartį yra vėlavimas atlikti bet kokius mokėjimus ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų, CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatyti esminio sutarties pažeidimo požymiai, pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, neturi būti nustatinėjami. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti ir to, ar apelianto ginčijama sutarties 11.2.1.1. punkto nuostata atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 str.). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovas, prieš nutraukdamas kredito sutartį, apie būtinybę laikytis sutartinių įsipareigojimų apeliantą informavo tris kartus (2011 m. vasario 19 d., 2011 m. kovo 28 d., 2011 m. balandžio 7 d.), sutartį (2011 m. gegužės 2 d.) nutraukė praėjus ~ 1 metams ir 7 mėnesiams nuo paskutinio apelianto atlikto mokėjimo (2009 m. rugsėjo 21 d.), apeliantui pradelsus sumokėti daugiau kaip vieną pagal sutartį priklausantį mokėjimą (iš viso 86 518,19 eurų), t. y. kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pats atsakovas besąlygiškai sutarties 11.2.1.1. punktu nesivadovavo, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, suteikė apeliantui pakankamai laiko sutarties pažeidimams pašalinti. Pažymėtina, kad net CK 6.217 straipsnio 2 dalies taikymo atvejais pripažįstama, jog sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą kredito davėjui nebesitikėti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus vykdomi ateityje; tokių įrodymų, t. y. kad atkūrus šalių sutartinius santykius, apeliantas bus pajėgus tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, apeliantas nepateikė.

Dėl apelianto argumentų, kuriais jis ginčija atsakovo atsisakymą pakeisti kredito grąžinimo sąlygas (laikinai sustabdyti skolos grąžinimą ir nustatyti tik palūkanų mokėjimą), taip pat pasaulinės ekonominės krizės įtakos apelianto galimybėms tuo metu vykdyti sutartinius įsipareigojimus teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes reikalavimas pakeisti sutartį byloje nebuvo pareikštas ir todėl sutarties pakeitimo pagrindą sudarančios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.204 straipsnyje įtvirtintą sutarties pakeitimo tvarką, šalis, kuriai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai vykdyti sutartį, turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo, o jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamo ginčo (dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo) kontekste pažymėtina tai, kad ta aplinkybė, jog sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių, remiantis CK 6.212 straipsnio 1 dalimi, nelaikoma nenugalima jėga.

Apelianto argumentą, kad sudaryta kredito sutartis turėjo būti kvalifikuota vartojimo, teisėjų kolegija atmeta, nes tai prieštarauja sutartyje nurodytai jos paskirčiai – kredito refinansavimui, kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“ statybos darbų užbaigimo, aplinkos sutvarkymo darbų ir apyvartinių lėšų finansavimui. Taigi, sutartį apeliantas, kaip ūkininkas, sudarė ne asmeniniams vartojimo poreikiams tenkinti, bet siekdamas vykdyti ūkinę, komercinę veiklą (CK 1.39 str. 1 d., galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.; šiuo metu galiojanti 6.2281 str. 2 d.

).

Kiti apeliacinio skundo argumentai, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik rėmėsi kitų teismų pateiktais išaiškinimais, bet ir savarankiškai atliko visų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei argumentų analizę, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, atsakovas nepateikė, todėl dėl šių išlaidų priteisimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 98 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                     Henrichas Jaglinskis

Jadvyga Mardosevič

                                                                                                                                 Vilija Mikuckienė