Civilinė
byla Nr.2A-847-467/2011
Teisminio proceso Nr.2-01-3-01016-2010-7
Procesinio sprendimo kategorijos 24.4.; 76.5.; 121.18.; 121.21.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
kolegijos
teisėjų Dalios Kačinskienės, Petro Jaržemskio,
sekretoriaujant
Laisvidai Versekienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės
J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui V. T. dėl tėvystės
nuginčijimo.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
Ieškovė
J. T. 2010 m. sausio 20 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu,
prašydama atnaujinti ieškinio dėl tėvystės nuginčijimo padavimo terminą,
pripažinti V. T. tėvystę, įrašytą L. T.,
gimusios 2003 m. birželio 3 d., gimimo liudijime, negaliojančia. Ieškinyje
nurodė, kad ji su atsakovu V. T. susituokė 2001 m.
birželio 30 d. Ji viena, be atsakovo, 2001 metais išvyko gyventi į Portugaliją,
kur įsidarbino, susipažino su vietiniu gyventoju, nuo jo pastojo ir 2003 m.
birželio 3 d. pagimdė dukrą L. T. Kadangi jos santuoka su
atsakovu nėra nutraukta, dukros tėvu gimimo liudijime įrašytas atsakovas.
Atsakovas negali būti jos dukros tėvu, nes ji nuo 2001 metų nė karto nebuvo
grįžusi į Lietuvą, su atsakovu nebendravo. Prašė atstatyti praleistą senaties
terminą kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, nes ji nuo pat išvykimo nė
karto nebuvo grįžusi į Lietuvą, kadangi neturėjo tam lėšų.
Atsakovas
V. T. su ieškiniu sutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovė 2001 metais
išvyko į Portugaliją, kur 2003 metais pagimdė tamsiaodę dukrą. Ieškovė 9 metus
nebuvo grįžusi į Lietuvą. Teismo posėdyje atsakovas nurodė, jog vieną kartą
buvo nuvykęs pas ieškovę, bet po to, kai jau buvo gimusi dukra.
Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinio
netenkino. Teismas nurodė, jog nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė
susituokusiems tėvams, galima tik įrodžius, jog vaiko motina ar tėvas nėra
biologiniai tėvai (CK 3.150 str.). Ieškovė neprašė, kad atsakovo tėvystės
nuginčijimui būtų paskirta DNR ekspertizė. Kaip įrodymą, kad atsakovas nėra
dukros L. T. tėvas, ieškovė pateikė tamsiaodės mergaitės
fotonuotrauką, tačiau kokio būtent vaiko atvaizdas yra pateiktoje
fotonuotraukoje, įrodymai nepateikti. Atsakovas taip pat nesutiko, kad tikslu
nuginčyti tėvystę būtų atlikta DNR ekspertizė. Šalims atsisakius skirti DNR
ekspertizę, kitų patikimų įrodymų, kad atsakovas nėra L. T. biologinis
tėvas, nepateikta. Šalys nepateikė įrodymų, kad jie negyveno kartu nuo 2001 m.
spalio 18 d., t.y., kai ieškovei buvo išduota viza viešnagei Portugalijoje, iki
dukros L. T. gimimo 2003 m. birželio 30 d. Apie tai, kad
atsakovas yra įrašytas L. T. tėvu, ieškovė sužinojo vaiko
gimimo liudijimo išdavimo dieną, t.y. 2003 m. birželio 9 d., todėl ieškinio
senaties terminas praleistas daugiau kaip 5 metus. Teismas konstatavo, jog nėra
pagrindo atstatyti senaties terminą, kadangi svarbių priežasčių, dėl ko ieškovė
nesikreipė į teismą iki šiol, ji nenurodė. Ieškovė galėjo atvykti į Lietuvos
Respubliką pati ar kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo per atstovą.
Ieškovė privalėjo būti pakankamai rūpestinga ir laiku kreiptis į teismą dėl
atsakovo tėvystės nuginčijimo, nes tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai
svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis bei
pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio
psichologinius, socialinius vaiko ir tėvų santykius.
Apeliaciniu
skundu ieškovė J. T. prašo sprendimą panaikinti ir priimti
naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles, numatytas CPK 185 straipsnyje. Iš šalių paaiškinimų
matyti, kad ieškovė nuo 2001 m. pabaigos gyvena Portugalijoje. Išvykusi gyventi
į Portugaliją, ieškovė jokių santuokinių ryšių su atsakovu
nepalaikė ir nepalaiko iki šiol. Ieškovei
gyvenant Portugalijoje, ji turėjo intymių santykių su vietos gyventoju, nuo
kurio pastojo ir susilaukė dukters L. T.. Ieškovė į Lietuvą
nebuvo atvykusi iki šiol. Atsakovas niekada nematė ieškovės
dukters, nedalyvavo jos auklėjime, taip pat niekada jos nepripažino savo dukra. Atsakovas
pateikė analogiškus paaiškinimus, todėl labiau tikėtina, kad atsakovas
nėra ieškovės
nepilnamečio vaiko tėvas, tačiau pirmosios instancijos teismas
šių įrodymų visiškai nepagrįstai nevertino. Teismas nepagrįstai atsisakė
taikyti CK 3.150 straipsnio 1 dalį, nes byloje esantys įrodymai (šalių
paaiškinimai, nepilnamečio vaiko nuotrauka ir kt.) vienareikšmiškai patvirtina,
kad atsakovas
negali būti ieškovės
vaiko tėvu. Teismas
nepagristai plečiamai aiškino bei taikė CK 3.150 straipsnio 1 dalį ir nurodė,
kad nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė tėvams susituokus, galima tik įrodžius, jog
vaiko motina ar tėvas
nėra biologiniai tėvai. Tokia sąlyga numatyta CK 3.150 straipsnio
2 dalyje, kuri šioje byloje šalių atžvilgiu netaikytina. Teismas
pažeidė CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes aplinkybę, kad atsakovas
nėra nepilnametės L. T. tėvas, abi šalys vienareikšmiškai
ir tvirtai pripažino. Teismas šioje byloje nepagrįstai taikė
materialines teisės normas reglamentuojančias tėvystės nustatymą, kadangi pagal
CK 3.148 straipsnio 1 dalį DNR ekspertizė taikytina giminystės ryšiui
nustatyti, o ne jam nuginčyti. CK 3.150 straipsnio 1 dalis nenumato, kad norint
nuginčyti tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, turi būti privalomai
atlikta DNR ekspertizė giminystės ryšiui paneigti, nes galima tėvystę nuginčyti
ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas taip pat nepagrįstai taikė
materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą, nes atsakovas
neprašė byloje taikyti ieškinio senatį, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą
atsakovas Vaidas Trečiokas nurodė, jog sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo
jį patenkinti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio
proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo
ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo
teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir
teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama,
ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir
ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės
normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos
teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės J.
T. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir
atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra
pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti dėl netinkamo teisės normų
taikymo.
Sutinkamai su CPK 178 straipsniu, šalys privalo įrodyti aplinkybes,
kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas
laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo
nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK
263 str.). Pagal CPK 185 straipsnio 2
dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus
oficialius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos
aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti,
ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo
paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku,
ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar
nepaneigtos pagal įstatymus
nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną
įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis
ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo
įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nurodytos nuostatos iš
esmės buvo pažeistos, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir
neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio
senatį (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).
J. T. ieškinys pareikštas dėl nepilnamečio vaiko
tėvystės nuginčijimo, t.y. užvesta ir nagrinėjama civilinė byla iš šeimos
teisinių santykių, todėl tokią bylą nagrinėjantis teismas privalo būti aktyvus
ir savo iniciatyva rinkti įrodymus tam, kad byla būtų išspręsta teisingai (CPK
376 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios procesinės
nuostatos nesilaikė, apsiribodamas tik tais įrodymais, kuriuos pateikė šalys, o
jų, teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju nepakanka tam, kad byla būtų
išnagrinėta teisingai. Taip pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas nurodė,
kad, kaip įrodymą, jog atsakovas nėra L. T. tėvas, ieškovė
pateikė tamsiaodės mergaitės fotonuotrauką, tačiau kokio būtent vaiko atvaizdas
yra pateiktoje fotonuotraukoje, įrodymai nepateikti. Esant tokiai aplinkybei
teismas privalėjo įpareigoti ieškovę pateikti patikimus ir neginčytinus
įrodymus, jog nuotraukoje atvaizduotas asmuo yra būtent L. T.,
tačiau to nepadarė.
Byloje yra duomenys, kad L. T. gimė 2003-06-03
Portugalijoje ir, nors šalys teigia, kad jie negyveno kartu nuo 2001 m. spalio
18 d., t.y., kai ieškovei buvo išduota viza viešnagei Portugalijoje, iki dukros
L. T. gimimo 2003 m. birželio 30 d., jokių santuokinių
ryšių nepalaikė ir nepalaiko iki šiol, tačiau tai patvirtinančių įrodymų
nepateikė. Atvirkščiai, atsakovas teismo posėdyje nurodė, kad jis lankėsi pas
ieškovę jos gyvenamojoje vietoje užsienyje, tačiau nepateikė įrodymų, kurie
patvirtintų, kokiu laikotarpiu jis ten lankėsi. Atsakovas pripažino matęs L. T., tuo tarpu apeliantė tvirtina, jog atsakovas
niekada nematė dukters, nedalyvavo jos auklėjime, taip pat niekada jos
nepripažino savo dukra. Apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtoms
aplinkybėms patvirtinti iš esmės pakanka abiejų šalių paaiškinimų, tačiau paminėti
paaiškinimai yra prieštaringi, be to teismo posėdyje dalyvavo ir paaiškinimus
davė tik atsakovas. Tuo tarpu ieškovė teismo posėdyje nedalyvavo, CPK nustatyta
tvarka paaiškinimų nedavė, todėl tikslu išklausyti ieškovės paaiškinimus ir
pašalinti bet kokius prieštaravimus šalių paaiškinimuose, spręstinas klausimas
dėl ieškovės būtino dalyvavimo teismo posėdyje ir jos apklausos. Pažymėtina,
jog ieškovė tvirtina nuo 2001 metų nebuvusi Lietuvoje, tuo tarpu teismui
2010-01-20 paduotas ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo yra pasirašytas ieškovės J. T. asmeniškai.
Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės teisingai nurodė, kad nuginčyti
tėvystę, kai vaikas gimė susituokusiems tėvams, galima tik įrodžius, jog vaiko
motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (CK 3.150 str.), tačiau šalys atsisakė skirti
DNR ekspertizę, o kitų patikimų įrodymų, kad atsakovas nėra L.
T. biologinis tėvas, nepateikta. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su
apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nuginčyti tėvystę galima
įrodžius, kad asmuo, įrašytas kaip vaiko tėvas, negali toks būti, t.y.
taikytina CK 3.150 straipsnio 1 dalies nuostata. Taigi įrodymai, kad asmuo
negali būti vaiko tėvas, gali būti ne tik moksliniai (ekspertizių išvados,
paneigiančios giminystės ryšį), bet ir kiti įtikinami faktai. Tačiau, esant
abejonių dėl įrodymų patikimumo, visais atvejais svarstytinas klausimas dėl
giminystės ryšių patvirtinimo ar paneigimo ekspertizės. Nagrinėjamu atveju,
konstatavus įrodymų nepakankamumą, teismas turėjo pasiūlyti šalims pateikti
papildomus įrodymus, patvirtinančius jų nurodytas aplinkybes (CPK 179, 376
str.) arba spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog
nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės
teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, nes atsakovas
neprašė byloje taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), todėl vien šiuo
pagrindu ieškinys negalėjo būti atmestas. Be to byloje nėra pakankamai
išaiškintos ir senaties termino praleidimo priežastys, kadangi ieškovė, kreipdamasi
į teismą su ieškiniu ir prašydama atstatyti praleistą senaties terminą
kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo, nurodė tik tai, jog ji nuo pat
išvykimo nė karto nebuvo grįžusi į Lietuvą, kadangi neturėjo tam lėšų, tačiau
termino praleidimo priežastims pagrįsti nepateikė jokių įrodymų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvystės nuginčijimas yra susijęs su labai
svarbiomis vaiko ir tėvo tarpusavio asmeninėmis ir turtinėmis teisėmis ir
pareigomis, taip pat apima ir įstatymo nereglamentuojamus asmeninio pobūdžio
psichologinius, socialinius vaiko ir tėvo santykius. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas kasacine tvarka priimtose nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad šio
klausimo sprendimas negali būti redukuojamas iki biologinės tikrovės
konstatavimo, t.y. egzistuoja ar ne kraujo ryšys tarp tėvo ir vaiko. Bylose dėl
tėvystės nuginčijimo būtina vadovautis tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje
teisėje įtvirtintu prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu,
pagal kurį imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, jo teisėmis ir
interesais, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas atliekamas veiksmas ar
priimamas sprendimas atitiktų vaiko interesus (Jungtinių Tautų vaiko teisių
konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str., Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 4 str. 1 p.). Taigi kaip ir
kiekvienas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis ir interesais, senaties termino
kreiptis į teismą dėl tėvystės nuginčijimo klausimas turi būti sprendžiamas
prioritetiškai atsižvelgiant į vaiko interesus - būtina įvertinti, ar galimas
tėvystės nuginčijimas konkrečiu atveju nepažeis vaiko interesų. Nagrinėjamu
atveju ši aplinkybė byloje taip pat nebuvo išaiškinta. Be to, sprendžiant dėl
tėvystės nuginčijimo, taip pat turi būti siekiama užtikrinti, kad vaikas
neliktų be tėvo, todėl, iškilus biologinės ir faktinės tėvystės santykio
problemai, turėtų būti atsižvelgiama į visus pirmiau nurodytus kriterijus ir
priimamas vaiko interesus labiau atitinkantis sprendimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas konkrečiu atveju
pagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punkto, nors aplinkybę, kad atsakovas
nėra nepilnametės L. T. tėvas, abi šalys pripažino, tačiau
byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų,
patvirtinančių tokį šalių pripažinimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas nuostatas,
taip pat į tai, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesilaikė
civilinio proceso normų reikalavimo nustatyti, išnagrinėti ir įvertinti
turinčias reikšmės faktines bylos aplinkybes (atskleisti bylos esmę), nes nurodyti
procesinės teisės normų pažeidimai gali turėti esminės reikšmės priimant
teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, apskųstąjį teismo
sprendimą panaikina (CPK 329 str. 1 d.). CPK 260 straipsnis numato, kad teismo
sprendimas priimamas, kai ištirti ir įvertinti visi įrodymai ir teismas gali
išspręsti visų byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Nagrinėjamu
atveju byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui,
kadangi pagal byloje esančius įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės
instancijos teisme. Nagrinėjant bylą iš naujo svarstytinas ne tik ieškinio
įrodytumo klausimas, bet ir aplinkybės, susijusios su nepilnamečio vaiko
interesais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio
1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą
perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.
Kolegijos
pirmininkė Alma
Urbanavičienė
Kolegijos
teisėjai Dalia Kačinskienė
Petras Jaržemskis