Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1065-2012].doc
Bylos nr.: 2A-1065/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-1065/2012

Procesinio sprendimo kategorijos: 31.1, 21.4.1.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilniaus butai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2029-798/2011 pagal ieškovo bankrutuojančios viešosios įstaigos „Vilniaus butai“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ir

 

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

Ieškovas bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus m. savivaldybės administracijai ir savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, prašydamas pripažinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 30-2596, kuriuo nuspręsta savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ perduoti VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantį turtą, negaliojančiu, pripažinti 2008 m. gruodžio 18 d. aktą „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo“ negaliojančiu ab initio ir šalių atžvilgiu taikyti restituciją, t. y. bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ grąžinti 2008 m. gruodžio 18 d. aktu perduotą turtą. Nurodė, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba, būdama VšĮ „Vilniaus butai“ dalininke (savininku), priėmė sprendimą Nr. I-766 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo“ ir 2008 m. gruodžio 29 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-2596 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ įsipareigojimų ir turto perdavimo“ perdavė savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikį ir trumpalaikį turtą bei įsipareigojimus. 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 30-60 likviduojamos VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriumi buvo paskirtas E. J. , kuris 2009 m. birželio 12 d. šios viešosios įstaigos likvidavimo akte nurodė, kad likvidavimo pabaigoje įstaiga turto ir piniginių lėšų neturėjo, taip pat neturėjo kreditorių ir debitorių. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartimi likviduojamai VšĮ „Vilniaus butai“ buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius UAB „Valnetas“ kreipėsi į Vilniaus m. savivaldybę su prašymu perduoti visus turimus VšĮ „Vilniaus butai“ dokumentų originalus bei turimą turtą. Vilniaus m. savivaldybė perdavė tik nedidelę dalį dokumentų. Antstolė B. P. pateikė VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatoriui E. J. raginimą įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartį bei perduoti visą bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ turtą ir dokumentus administratoriui. Į šį raginimą E. J. atsakė, kad VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatorius perdavė administratoriui visus jo žinioje buvusius įstaigos dokumentus, išskyrus Dokumentų perdavimo-priėmimo akto 2009 m. gruodžio 8 d. originalą, kuriuo viešosios įstaigos likvidatorius perdavė dokumentus Vilniaus m. savivaldybės administracijai. Nurodė, kad ieškovo administratorius nustatė, jog dėl sandorio, kuriuo savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise buvo perduotas VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, bankrutuojanti VšĮ „Vilniaus butai“ neturi turto, iš kurio gali būti patenkinti kreditorių reikalavimai, todėl negali atsiskaityti su kreditoriais. Iš VšĮ „Vilniaus butai“ 2008 - 2010 m. balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad 2008 m. ieškovo turtiniai įsipareigojimai buvo 302 757 Lt, o turto tais metais turėjo viso 507 916 Lt. 2009 m. gruodžio 29 d. balanse matyti, kad ieškovas nebeturi jokio ilgalaikio ar trumpalaikio turto, o jo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 95 955 Lt. Tokie patys duomenys pateikti ir 2010 m. balanse. Nurodė, kad Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą dėl viešajai įstaigai nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio turto perleidimo, nuomos, perdavimo pagal panaudos sutartį ar įkeitimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad iki ginčijamo 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 30-2596 priėmimo buvo nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“, šiuo atveju turi būti taikomos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą. Ieškovo manymu, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-2596 1 punktas prieštarauja Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 9 dalies įtvirtintam imperatyvui, nustatančiam, jog patenkinus visus kreditorių reikalavimus, iš likusio viešosios įstaigos turto dalininkams grąžinamas turtas, todėl toks sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja. Nurodo, kad vadovaujantis Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-525 patvirtintų VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 14.2 punktu, įstaigai draudžiama neatlygintinai perduoti įstaigos turtą nuosavybėn, pagal patikėjimo ar panaudos sutartį įstaigos dalininkui ar su juo susijusiam asmeniui, išskyrus Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje numatytą atvejį. Taigi VšĮ „Vilniaus butai“ įstatų 14.2 punktas dar kartą patvirtina, kad VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise valdomas turtas negalėjo būti grąžintas Vilniaus m. savivaldybei arba perduotas savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“. Be to, juridinio asmens likvidavimo pradžia turi būti laikomas visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimas likviduoti juridinį asmenį ir nuo sprendimo priėmimo pradeda galioti specialiosios, likvidavimo procedūrą reglamentuojančios teisės normos. Ieškovas nurodo, kad likviduojamos viešosios įstaigos kreditorių reikalavimai yra tenkinami įstatymų nustatyta tvarka ir, tik patenkinus visus kreditorių reikalavimus, dalininkams grąžinamas turtas. Nurodo, kad pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį, taikoma restitucija, t. y. turtas grąžinamas ieškovui.

 

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Viliaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinio netenkino. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo ieškovas, Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 30-2596, kurį prašoma pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, nėra sandoris. Tai yra administracinis aktas, todėl jis negali būti panaikintas remianti sandorių negaliojimo pagrindais - administracinių aktų panaikinimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis, taip pat ir restitucijos taikymui nėra jokio teisinio pagrindo. Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba, kaip ieškovo steigėja, 2007 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 1-1536 perdavė savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą VšĮ „Vilniaus butai“ valdyti ir naudoti patikėjimo teise. T. y. naujai įsteigtai savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ perduotas turtas nuosavybės teise priklausė ne VšĮ „Vilniaus butai“, o Vilniaus m. savivaldybei. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. vasario 17 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1536 2 punkte Taryba nustatė, jog viešajai įstaigai perduotas turtas negali būti perduodamas nuosavybės teise kitiems asmenims, įkeičiamas ar kitaip suvaržomos daiktinės teisės į jį, juo garantuojama, laiduojama ar kitu būtu juo užtikrinamas prievolių įvykdymas, kitaip kaip Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimu. Teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad Vilniaus m. savivaldybės administracija elgėsi nesąžiningai perleisdama turtą. Be to, nustačius, kad turtas nuosavybės teise priklausė Vilniaus m. savivaldybei, nėra jokio teisinio pagrindo grąžinti jį ieškovui. 2007 m. spalio 17 d. pasitarimo pas Vilniaus m. savivaldybės Merą metu buvo sprendžiamas klausimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo bei turto ir funkcijų perdavimo naujai sukurtai savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“, kadangi VšĮ „Vilniaus butai“ buvo netinkamas juridinis asmuo, kuriam Viešųjų įstaigų, Biudžetinių įstaigų bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo įstatymų nustatyta tvarka galėjo būti suteikiama patikėjimo teisė naudoti ir valdyti visas Vilniaus m. savivaldybei priklausančias patalpas (patikėjimo teise naudoti ir valdyti savivaldybės turtą galėjo tik savivaldybės įmonės ir biudžetinės įstaigos, o ne viešosios įstaigos). Taigi, ieškovo savininkė Vilniaus m. savivaldybė dar iki buvusio VšĮ „Vilniaus butai“ direktoriaus V. G. atleidimo bei teisminių ginčų pradžios nutarė likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“, o turtą ir funkcijas perduoti naujai sukurtai savivaldybės įmonei. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad nepagrįstas ieškovo argumentas, jog atsakovas 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymu bei 2008 m. gruodžio 19 d. aktu siekė nesąžiningai išvengti kreditorinių reikalavimų. Teismas pažymėjo ir tai, jog vien ta aplinkybė, kad teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui VšĮ „Vilniaus butai“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nesudaro pagrindo teigti, kad V. G. likvidavimo procedūros metu galėjo būti laikomas kreditoriumi, kadangi vien ieškinio pareiškimo ir nagrinėjimo teisme faktas pats savaime nereiškia, kad ieškovas turi reikalavimo teisę, nes teisminis ginčas gali baigtis palankiai tiek vienai ginčo šaliai, tiek kitai. Teismas laikė nepagrįstu ieškinio argumentą, kad iki ginčijamo 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 30-2596 priėmimo (2008 m. gruodžio 3 d. Tarybos sprendimas Nr. I-766) buvo nuspręsta likviduoti VšĮ „Vilniaus butai“, todėl šiuo atveju turėtų būti taikomos specialios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą. Kaip teisingai nurodė ieškovas, Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnis nenumato likvidavimo procedūros pradžios momento, tačiau sistemiškai aiškinant viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog likvidavimo procedūra iš esmės prasideda nuo likvidatoriaus paskyrimo, kai jis praneša Juridinių asmenų registrui apie sprendimą likviduoti viešąją įstaigą bei duomenis apie save ir šie duomenys yra įregistruojami, kadangi Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 5 dalis numato, kad nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos viešosios įstaigos valdymo organai netenka įgaliojimų. Nustatyta, kad VšĮ „Vilniaus butai“ likvidatorius buvo paskirtas 2009 m. sausio 15 d. Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimas dėl VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo bei Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl likvidatoriaus skyrimo Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2009-01-19. Taigi, nuo šios datos ieškovas VšĮ „Vilniaus butai“ įgavo likviduojamos viešosios įstaigos statusą ir tik nuo to momento turi būti taikomos specialiosios teisės normos, reglamentuojančios viešosios įstaigos likvidavimą. Iki 2009-01-19 Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktorius turėjo teisę atlikti visus reikalingus veiksmus, susijusius su visų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų perdavimu savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ valdyti patikėjimo teise.

 

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas BVšĮ ,,Vilniaus butai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

    1. Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai, neatsižvelgdamas į teismų praktiką, padarė išvadą, jog ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 30-2596 negali būti naikinamas CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2006). Teismas iš viso nesigilino, ar minėtas įsakymas Nr. 30-2596 apskritai yra administracinis aktas, nors ieškovas dėl to pasisakė - administraciniais aktais laikomi tik tokie viešojo administravimo subjekto išleisti aktai, kurie skirti viešojo administravimo funkcijoms vykdyti, tuo tarpu nagrinėjamu atveju, įsakymu buvo atlikti civilinio teisinio pobūdžio veiksmai dėl viešosios įstaigos turto perdavimo.
    2. Skundžiami įsakymas Nr. 30-2596 ir 2008 m. gruodžio 18 d. aktas „Dėl viešosios įstaigos „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo“ prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ab initio, nes Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad likviduojant viešąją įstaigą jos turto dalininkai turi teisę tik į tą viešosios įstaigos turto dalį, kuri lieka patenkinus visus viešosios įstaigos kreditorių reikalavimus.). Skundžiamo įsakymo pagrindu VšĮ „Vilniaus butai“ laikinai einantis direktoriaus pareigas asmuo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius iš kitos pusės pasirašė skundžiamą 2008 m. gruodžio 18 d. Aktą, kuriuo VšĮ „Vilniaus butai“ savivaldybės administracijai perdavė būtent VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantį turtą. Šio Akto pasirašymo metu de facto V. G. jau buvo VšĮ Vilniaus butai“ kreditorius (V. G. su ieškiniu atsakovui VšĮ „Vilniaus butai“ kreipėsi 2007 m. gruodžio 7 d., ką de jure patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartimi nusprendęs, jog V. G. atleidimas iš VšĮ „Vilniaus butai“ direktoriaus pareigų 2007 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu pripažintinas neteisėtu, bei jam priteistina 93 105,88 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
    3. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog perduotas turtas, kurio atžvilgiu ieškovas prašo taikyti restituciją, nuosavybės teise priklausė Vilniaus miesto savivaldybei, o ne VšĮ „Vilniaus butai“. Pačiame sprendime nurodyta, jog Vilniaus m. savivaldybės taryba VšĮ „Vilniaus butai“ perdavė patikėjimo teise naudoti ir valdyti tik Vilniaus m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančias socialinio būsto bei bendrabučių gyvenamąsias patalpas, tuo tarpu šiuo sprendimu nebuvo perduotas 2008 m. gruodžio 18 d. Aktu iš VšĮ „Vilniaus butai“ perimtas turtas. Tą patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga: skundžiamas Aktas, turto įsigijimo VšĮ ,,Vilniaus butai“ nuosavybėn patvirtinantys įrodymai (PVM sąskaitos faktūros dėl automobilių įsigijimo, PVM sąskaitos faktūros dėl baldų įsigijimo), viešo pirkimo-pardavimo sutartys dėl kompiuterinės įrangos, automobilių, baldų, programinės įrangos įsigijimo, įsigyto turto įvedimo į eksploataciją aktai.
    4. Teismas nepaneigė ieškovo argumentų dėl atsakovo nesąžiningumo neatlygintinai perleidžiant VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausanti turtą Vilniaus miesto savivaldybei, prieš tai neatsiskaičius su VšĮ „Vilniaus butai“ kreditoriais. Teismo nurodomas 2007 m. spalio 17 d. Pasitarimas pas merą yra tik vidinio pobūdžio dokumentas, fiksuojantis pokalbių turinį. Šis dokumentas jokių teisinių pasekmių nesukuria, neturi sprendimo galios. Vilniaus miesto savivaldybės nesąžiningumas pasireiškė ir VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo metu žinant apie tikimybę, jog V. G. ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš direktoriaus pareigų bus patenkintas bei žinant apie kreditoriaus UAB ,,Vox juris“ nepatenkintą neginčijamą kreditorinį reikalavimą, priėmė skundžiamą įsakymą Nr. 30-2596. o V. G. ieškinį patenkinus, šio įsakymo nepanaikino, tačiau toliau neteisėtai ir nesąžiningai siekė baigti VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo procedūrą, vengiant atsiskaityti su jos kreditoriais.
    5. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Viešųjų įstaigų įstatymo normas, nes šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiuo atveju priėmus nutarimą dėl likvidavimo, viešoji įstaiga įgyja likviduojamos viešosios įstaigos statusą. Taigi pačiame įstatyme viešosios įstaigos likvidavimo statuso pradžia siejama su nutarimo dėl likvidavimo priėmimu. Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad „nuo visuotinio akcininkų sprendimo likviduoti bendrovę priėmimo dienos bendrovė įgyja likviduojamos bendrovės statusą“. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 24 straipsnio 8 dalis taip pat numato, kad „Nuo sprendimo likviduoti įmonę priėmimo įmonė įgyja likviduojamos įmonės statusą“, atitinkamai Biudžetinių įstaigų įstatymo 15 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad „Nuo sprendimo likviduoti biudžetinę įstaigą priėmimo dienos ji įgyja likviduojamos biudžetinės įstaigos statusą“. Taigi, iš esmės visų - tiek privačių tiek viešųjų juridinių asmenų likvidavimo pradžia (likvidavimo statuso įgijimas) siejamas ne su sprendimo likviduoti juridinį asmenį ir paskirti likvidatorių įregistravimo viešame registre dienos, tačiau nuo kompetentingo organo sprendimo dėl likvidavimo priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju, ieškovo likvidavimo procedūra buvo pradėta 2008 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-766. Todėl nuo 2008-12-03 likviduojamai VšĮ „Vilniaus butai“ turėjo būti taikomos Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 9 dalies nuostatos dėl turto neperdavimo dalininkams iki nebus atsiskaityta su likviduojamos viešosios įstaigos kreditoriais. Tačiau pažymėtina, kad VšĮ „Vilniaus butai“ likvidavimo pradžios momentas šioje byloje nėra esminis, kadangi netgi jeigu būtų laikoma, jog likvidavimo pradžia yra nuo sprendimo dėl likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo įregistravimo Juridinio asmenų registre, t. y. nuo 2009 m. sausio 19 d. (su kuo apeliantas nesutinka), tai nesuponuotų atsakovų veiksmų teisėtumo, kadangi neatlygintinis ieškovo turto perdavimas įstaigos dalininkams įstaigos nelikviduojant, esant įstaigos kreditorių, prieštarautų viešosios įstaigos tikslams apibrėžtiems įstatuose, kreditorių interesams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo skundžiamą eismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

    1. Tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl to, ar 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 30-2596 yra administracinis aktas. Ieškovas niekada neginčijo fakto, jog 2008 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2596 yra administracinis aktas. Šią aplinkybę patvirtina paties apelianto bankrutuojančios VšĮ „Vilniaus butai“ procesiniai dokumentai bei juose nurodytas apelianto argumentas, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, galima pripažinti administracinį aktą negaliojančiu sandorių negaliojimo pagrindais. Akivaizdu, jog savivaldybės tarybai, pavedus savivaldybės administracijos direktoriui konkrečius įgaliojimus dėl socialinio būsto fondą administruojančios įstaigos likvidavimo bei visų su tuo susijusių veiksmų atlikimo, tame tarpe ir socialinio būsto fondą sudarančių patalpų bei kito turto perdavimo naujai įkurtai įstaigai, ir administracijos direktorius įgyvendina būtent viešojo administravimo subjekto funkcijas.
    2. Šiuo atveju nėra taikytinos viešųjų įstaigų likvidavimą reglamentuojančios Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio nuostatos, nes, sistemiškai aiškinant viešosios įstaigos likvidavimo procedūrą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog likvidavimo procedūra iš esmės prasideda nuo likvidatoriaus paskyrimo, kai jis praneša Juridinių asmenų registrui apie sprendimą likviduoti viešąją įstaigą bei duomenis apie save juridinių asmenų registrui ir šie duomenys yra įregistruojami Juridinių asmenų registre, kadangi, remiantis Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, viešosios įstaigos valdymo organai netenka įgaliojimų tik nuo likvidatoriaus paskyrimo dienos. Konstatavus, kad ginčijamų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir 2008 m. gruodžio 18 d. Akto sudarymo metu viešųjų įstaigų likvidavimą reglamentuojančios teisės normos netaikytinos, negali būti konstatuotas ir jų pažeidimas.
    3. Tik nuo 2009 m. spalio 1 d. atsirado juridinis faktas, kurio pagrindu V. G. tapo ieškovo kreditoriumi. Vadinasi, tuo metu, kada buvo priimtas ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-2596 bei sudarytas 2008 m. gruodžio 18 d. aktas, buvęs ieškovo direktorius nebuvo kreditorius Viešųjų įstaigų įstatymo 17 straipsnio 9 dalies prasme.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas savivaldybės įmonė ,,Vilniaus miesto būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

 

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į ieškovui priklausiusį turtą pažeidimo, kurį ieškovas kildina iš atsakovo priimtų aktų – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo ir turto perdavimo-priėmimo akto, kuriais buvo perduotas ieškovo žinioje esantis turtas atsakovui savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, perleisdama ieškovui nuosavybės teise priklausiusį turtą naujai įsteigtai savivaldybės įmonei ,,Vilniaus miesto būstas“, elgėsi nesąžiningai, nes iškėlus VšĮ ,,Vilniaus butai“ bankroto bylą ir nebelikus turto, ieškovas negali sumokėti kreditoriams finansinių skolų.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti nagrinėjamoje byloje 2012 m. liepos 16 d. nutartimi pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba ginčijamus aktus priėmė būdama VšĮ ,,Vilniaus butai“ dalininke (savininke), todėl darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o atliko civilinio pobūdžio veiksmus dėl disponavimo viešosios įstaigos turtu, sukuriančius civilines teisines pasekmes. Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo reiškiami reikalavimai yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl tarp šalių kilęs ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti šio kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. l 30-2596 „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ įsipareigojimų ir turto perdavimo“ nagrinėtinas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, nesprendė dėl šio įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos duomenų matyti, kad skundžiamu atsakovo administraciniu aktu – įsakymu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nusprendė dėl ginčo turto nuosavybės ir šio turto perdavimo kitam juridiniam asmeniui. Akivaizdu, kad tiek ieškovo reikalavimas pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. 30-2596, kuriuo nuspręsta savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ perduoti VšĮ „Vilniaus butai“ nuosavybės teise priklausantį turtą, negaliojančiu, tiek ieškovo ieškinio reikalavimas pripažinti 2008 m. gruodžio 18 d. aktą „Dėl VšĮ „Vilniaus butai“ ilgalaikio ir trumpalaikio turto perdavimo ir priėmimo“ negaliojančiu ab initio ir šalių atžvilgiu taikyti restituciją (t. y. bankrutuojančiai VšĮ „Vilniaus butai“ grąžinti 2008 m. gruodžio 18 d. aktu perduotą turtą), yra glaudžiai susiję ir kartu turi būti išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgiant į paminėtus proceso teisės normų pažeidimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir civilinę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

n u t a r i a :              

 

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

 

Teisėjai                                                                                     Audronė Jarackaitė

 

                                                                                    Vytas Milius

 

                                                                                    Nijolė Piškinaitė