Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-415-485/2021
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00591-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 19.20.; 21.1.7.; 21.11.10.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r T I s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. liepos 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Č. (V. Č.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutarties V. Č. administracinio nusižengimo byloje.
Teismas
n u s t a t ė :
1. V. Č. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus (toliau – Institucija) 2021 m. vasario 9 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 38 Eur bauda už tai, kad jis nuo 2020 m. liepos mėnesio savo sutuoktinei V. Č. nedavė rakto nuo bendros nuosavybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 21 d. taip pat pakeitė durų spynas ir tuo neleido naudotis bendros nuosavybės butu. Taip jis pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio normą dėl bendros nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. savavališkai vykdė tariamą teisę, ginčijamą kito asmens V. Č., kuriai nebuvo padaryta esminė žala ar jos teisėms ir (ar) teisėtiems interesams.
2. Nesutikdamas su priimtu nutarimu, V. Č. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, prašydamas Institucijos 2021 m. vasario 9 d. nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Institucija atsiliepime prašė nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti.
3. Kauno apylinkės teismas 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi V. Č. skundo netenkino ir Institucijos 2021 m. vasario 9 d. nutarimą paliko galioti, patikslinant faktines aplinkybes taip: „V. Č. nuo 2020 m. liepos mėnesio savo sutuoktinei V. Č. nedavė rakto nuo bendrosios jungtinės nuosavybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2020 m. rugsėjo 21 d. taip pat pakeitęs durų spynas ir neperdavęs rakto neleido naudotis bendros nuosavybės butu. Tuo jis pažeidė CK 3.92 straipsnio normą dėl bendros nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. savavališkai vykdė tikrą teisę, pažeisdamas bendrasavininkės V. Č. teises, tačiau esminė žala jai ar jos teisėms ir (ar) teisėtiems interesams nebuvo padaryta“. Taip pat nepriteistos bylinėjimosi išlaidos. Teismas nustatė, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), yra sutuoktinių V. Č. ir V. Č. santuokoje įgytas turtas ir inkriminuojamo nusižengimo laikotarpiu sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nei V. Č., nei V. Č. negali būti ribojama galimybė patekti į gyvenamąsias ginčo patalpas, iki kol nebus priimtas sprendimas dėl naudojimosi šiomis patalpomis tvarkos. Nepaisant to, kad nukentėjusioji gyvena kitu adresu, ji turi teisę naudotis jai priklausančiu turtu, neprivalo nurodyti į jai priklausantį turtą atvykimo priežastis ar kitas panašias aplinkybes. Taigi, V. Č. įgyvendindamas savo, kaip turto savininko teises, ir apribodamas nukentėjusiajai prieigą prie šio turto, kuris nukentėjusiajai taip pat priklauso nuosavybės teise, veikė teisingumo ir protingumo principų neatitinkančiu būdu, t. y. savavaldžiavo. Teismas nurodė, kad V. Č. būdamas suaugęs, pakaltinamas, turintis nemažą gyvenimišką patirtį asmuo, neabejotinai suvokė, kad neduodamas rakto sutuoktinei nuo bendrosios jungtinės nuosavybės būsto, kuriuo jie privalo naudotis bendru sutarimu, įgyvendina savo teises pažeisdamas įstatymų nustatytus reikalavimus. Toks V. Č. elgesys rodo, kad jis norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teismas konstatavo, jog byloje neabejotinai įrodyta ir nustatyta, kad V. Č. savavališkai vykdė tikrą teisę, pažeisdamas bendrasavininkės V. Č. teises, t. y. V. Č. veikoje nustatyti visi savavaldžiavimo administracinio nusižengimo sudėties požymiai.
4. Apeliaciniame skunde V. Č. prašo Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti bei priteisti iš nukentėjusiosios V. Č. visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje.
4.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. V. Č. gegužės mėn. perdavė nukentėjusiajai abu raktus. Nukentėjusioji, siekdama pakenkti V. Č. skyrybų metu, specialiai išlaužė viršutinę spyną ir pakeitė nauaj, kad V. Č. negalėtų patekti į butą. Nukentėjusioji V. Č. atsisakė duoti apeliantui naujos spynos raktus, ko ji pati neginčijo. Pažymima, jog tame bute buvo tik V. Č. daiktai, todėl jis negalėjo palikti buto užrakinto tik viena spyna. Be to, V. Č. ketino V. Č. išėjus naują spyną užrakinti, kad apeliantas negalėtų patekti į butą.
4.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apylinkės teismas nutartyje nenurodė 2020 m. gegužės 28 d. susirašinėjimo, kur nurodoma, kaip buvo perduoti nukentėjusiajai dveji raktai nuo buto spynų. V. Č. nepaneigė, kad 2020 m. gegužės 28 d. ji gavo raktus nuo buto. Nukentėjusioji nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. rugsėjo 20 d. neturėjo pretenzijų V. Č. dėl raktų neturėjimo ir negalėjimo patekti į butą. Teismas iškraipė byloje surinktus įrodymus, nes tai, kad V. Č. iki 2020 m. rugsėjo mėn. nereikalavo jokių raktų įrodo, kad ji juos turėjo, ką patvirtina ir byloje esantis susirašinėjimas.
4.3. Iš 2020 m. gruodžio 14 d. V. Č. pareiškimo matyti, kad ji raktą nuo apatinės buto durų spynos visada turėjo, o pareiškime nurodyti teiginiai, kad liepos mėn. ji negalėjo pateikti į butą ir apeliantas atsisakė duoti raktus, prieštarauja byloje esančiai rašytinei medžiagai, t. y. apelianto ir nukentėjusiosios susirašinėjimams žinutėmis. Iš jų matyti, kad 2020 m. gegužės 28 d. susirašinėjimo metu, pareiškėjas ir nukentėjusioji bendravo dėl raktų, V. Č. rašė, jog priveš raktus ir paliks. 2020 m. rugsėjo 24 d. apeliantas taip pat siūlė susitikti, išspręsti klausimus, paduoti raktus, tačiau pati nukentėjusioji nurodė, jog nereikia susitikti ir bendraus per advokatus. Be to, apeliantas siūlėsi paduoti raktus, užfiksuoti raktų perdavimo faktą, tačiau nukentėjusioji neatsakė, o nuo gegužės mėn. iki rugsėjo mėn. jokio pranešimo, pareiškimo dėl raktų padavimo neišsakė.
4.4. Pažymima, jog V. Č. kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti V. Č. lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tik įrodo, kad apeliantas veikė teisėtais metodais, siekė įstatymų nustatyta tvarka spręsti klausimus. Be to niekur nėra jokių duomenų, kad V. Č. raktus perdavė lapkričio mėnesį, nes kaip jau minėta raktai buvo perduoti gruodžio mėnesį.
4.5. Skunde nurodoma, kad 2020 m. gruodžio 18 d. ikiteisminio tyrimo metu V. Č. nusiuntė tyrėjui pareiškimą, kuriame nurodė analogiškas aplinkybes. Taip pat pareiškime nurodė, kad 2020 m. gruodžio 11 d. atvykus V. Č. pas jį į namus (duomenys neskelbtini), pasiimti vaikų jis jai padavė nuo buto raktą. Be to, V. Č. keletą kartų kreipėsi į policiją, dėl V. Č. saviizoliacijos pažeidimų, nes ji grįžusi iš užsienio 2020 m. spalio 6 ir 8 d. norėjo susitikti su vaikais ir kėlė grėsmę jo ir vaikų saugumui dėl COVID-19 apkrėtimo, dėl ko policijos pareigūnų buvo įspėta ir nubausta. Pirmosios instancijos teismas apie šį pareiškimą ir jo turinį nepasisakė, nors dar ikiteisminio tyrimo metu nurodyta, kad pati nukentėjusioji vengia pasiimti iš apelianto raktą po durų išlaužimo ir spynos pakeitimo. Nukentėjusioji siekė, kad apeliantas būtų nubaustas, nes jis pareigūnas ir tai gali pakenkti jo karjerai. Be to tai kerštas ir dėl jo inicijuotos bylos dėl santuokos nutraukimo bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o ne su nukentėjusiąją.
5. Institucija atsiliepime į V. Č. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad Institucijoje administracinio nusižengimo byla buvo nagrinėjama objektyviai, įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
V. Č. apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės ginčija administracinio nusižengimo padarymą ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Todėl administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjama šioje apimtyje.
7. Kaip numatyta ANK 5 straipsnio 1 dalyje, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis to paties straipsnio 5 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą, be kita ko, lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
8. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutartį, susipažinęs su V. Č. apeliacinio skundo ir Institucijos atsiliepimo argumentais, įvertinęs byloje surinktus ir apylinkės teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant V. Č. administracinio nusižengimo bylą ir sprendžiant jo administracinės atsakomybės padarius ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą klausimą, duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuojančių normų buvo laikomasi. Byloje yra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog V. Č. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, o apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl V. Č. kaltės. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas.
9. ANK 518 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tai blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kituose teisės aktuose, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka.
10. Asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus arba darytų žalos kitiems asmenims, arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Tačiau teismas konstatuoja, kad ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai ar veiksmai, kurie nedera su gera morale, protingumo ir teisingumo principais, ar kuriais yra negerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, užtraukia administracinę atsakomybę. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012).
11. Nagrinėjamu atveju V. Č. Institucijos 2021 m. vasario 9 d. nutarimu, patikslintu skundžiama Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi, buvo nubaustas už tai, kad nuo 2020 m. liepos mėn. savo sutuoktinei V. Č. nedavė rakto nuo bendrosios jungtinės nuosavybės buto, esančio (duomenys neskelbtini), o 2020 m. rugsėjo 21 d. pakeitęs durų spynas ir neperdavęs rakto neleido naudotis bendros nuosavybės butu. Tuo jis pažeidė CK 3.92 straipsnio normą dėl bendros nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. savavališkai vykdė tikrą teisę, pažeisdamas bendrasavininkės V. Č. teises, tačiau esminė žala jai ar jos teisėms ir (ar) teisėtiems interesams nebuvo padaryta.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad namai, į kuriuos negalėjo patekti nukentėjusioji, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso V. Č. ir V. Č. (CK 3.87 straipsnis; AN bylos ROIK 20126871217 medžiagos 16 l.), šiuo metu nėra pasibaigęs santuokos nutraukimo procesas, kurio metu būtų nustatyta naudojimosi ginčo patalpomis tvarka (CK 3.87 straipsnis). Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nei V. Č., nei V. Č. negali būti ribojama galimybė patekti į gyvenamąsias ginčo patalpas, iki kol nebus priimtas sprendimas dėl naudojimosi šiomis patalpomis tvarkos. Šios išvados nepaneigia faktas, kad šiuo metu V. Č. turi kitą gyvenamąją vietą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos nutarties išvada, jog V. Č., pakeitęs ginčo patalpų durų spyną ir jai nedavęs rakto bei taip apribojęs V. Č. galimybę patekti į šias patalpas, kuriomis jie naudojasi bendrosios jungtinės nuosavybės teise, savo veiksmais suvaržė V. Č. teises. Tokiais savo veiksmais V. Č. nesilaikė CK 3.92 straipsnio reikalavimų. Tai, kad santuokos nutraukimo byla ir naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymas gali užsitęsti, negali pateisinti V. Č. veiksmų, kuriais jis apribojo savo sutuoktinei V. Č. teisę patekti į minėtas patalpas.
13. Pagal CK 3.92 straipsnio 1 dalį turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Nagrinėjamu atveju ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis buvo realizuota V. Č. nuo 2020 m. liepos mėn. savo sutuoktinei V. Č. nedavus rakto nuo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto bei 2020 m. rugsėjo 21 d. pakeitus šio buto durų spyną ir sutuoktinei nedavus rakto nuo naujos durų spynos. Dėl to V. Č. negalėjo naudotis bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems abiem priklausančiu butu, nors pažeidimo laikotarpiu sutuoktinių skyrybų procesas dar nebuvo pradėtas ir ginčo dėl turto padalinimo ar naudojimosi juo tvarkos nebuvo.
14. Apeliantas skunde teigia, kad 2020 m. gegužės mėn. perdavė nukentėjusiajai abu raktus ir ji dėl to pretenzijų neturėjo, o 2020 m. rugsėjo mėn. jam pakeitus durų spyną nukentėjusioji pati nerodė iniciatyvos pasiimti raktą. Apelianto nuomone, šias aplinkybes patvirtina apelianto ir nukentėjusiosios susirašinėjimas žinutėmis, kurio apylinkės teismas neįvertino. Vis dėlto, įvertinus bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas šiuos V. Č. teiginius laiko nepagrįstais ir vertina tik kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti administracinės atsakomybės ar ją sušvelninti. Tai, jog V. Č. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą patvirtina byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai.
15. Nukentėjusioji V. Č. 2020 m. gruodžio 14 d. pareiškime nurodė, kad ji su vyru santuokoje įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo kurio durų su savimi turėjo tik raktą nuo apatinės buto spynos, kadangi viršutinė buto durų spyna buvo nerakinama. 2020 m. liepos mėn. pradžioje ar birželio mėn. pabaigoje, jai grįžus iš darbo komandiruotės, ji negalėjo patekti į minėtą butą, nes buvo užrakinta viršutinė spyna. Paprašius V. Č. raktų, jis atsisakė juos duoti. 2020 m. rugsėjo 2 d. nukentėjusioji pakeitė viršutinę durų spyną, kad galėtų patekti į butą. Spynos keitimo metu į butą atvyko V. Č., tarp jų kilo žodinis konfliktas ir V. Č. iš buto išėjo. Tą pačią dieną vakare, grįžusi į namus, pastebėjo, kad vėl pakeistos spynos ir ji patekti į butą negali. V. Č. nemotyvavo, kodėl neduoda rakto nuo buto. Dėl to nukentėjusioji negalėjo patekti į bendros nuosavybės būstą. Joks apribojimas jai patekti į bendros nuosavybės būstą nenustatytas. (AN bylos ROIK 20126871217 medžiagos 5–7 lapai). V. Č. analogiškas aplinkybes nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose.
16. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat įvertino tiek 2020 m. gegužės 28 d., tiek 2020 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjimus žinutėmis tarp sutuoktinių (AN bylos ROIK 20126871217 medžiagos 31–34 lapai). Iš šių susirašinėjimų matyti, jog 2020 m. gegužės 28 d. jie tarėsi, kad V. Č. raktus nukentėjusiajai paliks. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, šis susirašinėjimas nepatvirtina, kad V. Č. nukentėjusiajai perdavė du raktus nuo buto durų spynų. Viso bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji neneigė, kad turėjo raktą nuo apatinės durų spynos, tačiau aiškino, jog V. Č. jai nebuvo davęs rakto nuo viršutinės spynos. Šią aplinkybę iš esmės pagrindžia ir tai, kad 2020 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusioji, pasikvietusi spynų meistrą, išlaužė ir pakeitė nauja tik viršutinę buto durų spyną, kurios raktų būtent ir neturėjo. Taip pat šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir paties apelianto V. Č. pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai bei apylinkės teismui teiktas skundas (b. l. 3–4), kuriuose jis nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 21 d. po kaimyno skambučio, kad į jo butą bandoma įsilaužti, jis atvykęs rado nukentėjusiąją su meistru, kurie laužė buto viršutinę spyną. Nors jis meistrui sakė, kad nelaužtų durų, nes jis turi raktus, tačiau spyna jau buvo sugadinta, todėl ji buvo pakeista nauja. Taigi, apeliantas pats patvirtino, jog nukentėjusioji 2020 m. rugsėjo 21 d. pakeitė tik vieną durų spyną, t. y. viršutinę, kurios raktų viso proceso metu teigė neturėjusi. Teismo vertinimu, jeigu nukentėjusioji būtų turėjusi raktą nuo viršutinės buto durų spynos, būtų nereikėję jos laužti, nes ji tiesiog būtų ją atsirakinusi.
17. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek apeliantas patvirtino, jog 2020 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusiajai pakeitus viršutinę durų spyną, nors ji rakto apeliantui nedavė, tačiau išvažiuodama jos neužrakino, todėl V. Č. galėjo laisvai patekti į butą. Dėl to sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad V. Č. neturėjo tikslo neleisti V. Č. naudotis butu, o į jį pateko siekdama įgyvendinti savo kaip savininkės teises. Be to, apeliantas butą galėjo užrakinti tik apatine spyna, kurios raktą turėjo nukentėjusioji, o vėliau susitarti dėl viršutinės durų spynos rakto perdavimo. Tačiau tą pačią dieną, t. y. 2020 m. rugsėjo 21 d., dėl ko taip pat byloje nėra ginčo, V. Č. vėl pakeitė viršutinę buto durų spyną, tačiau ją užrakino ir tokiu būdu apribojo nukentėjusiosios galimybes pateikti į butą. 2020 m. rugsėjo 24 d. susirašinėjimas žinutėmis patvirtina, jog nukentėjusioji ir apeliantas kalbėjosi dėl susitikimo ir naujų buto raktų perdavimo, tačiau V. Č. tuo metu jų nukentėjusiajai taip ir neperdavė. Pats apeliantas savo procesiniuose dokumentuose, tame tarpe ir apeliaciniame skunde pripažįsta, jog naujus buto raktus nukentėjusiajai jis perdavė tik 2020 m. gruodžio mėn. V. Č. ir V. Č. susirašinėjimai žinutėmis paneigia skundo teiginius, kad nukentėjusioji neprašė, kad apeliantas jai duotų raktus. Aplinkybę, jog nukentėjusioji prašė sutuoktinio jai perduoti jiems abiem priklausančio buto raktus, patvirtina ir nuoseklūs pačios nukentėjusiosios paaiškinimai ir jos pareiškime užfiksuotos aplinkybės. Visa tai tik patvirtina, kad V. Č., įgyvendindamas savo teises, siekė sukelti V. Č. kuo daugiau nepatogumų ir taip pažeidė teisėtus nukentėjusiosios interesus naudotis jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu butu.
18. Skunde nurodoma aplinkybė, jog V. Č. kreipėsi į teismą su prašymu uždrausti V. Č. lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (AN bylos ROIK 20126871217 medžiagos 18–22), teismo vertinimu, neįrodo, kad apeliantas iki tokio prašymo santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiam teismui pateikimo elgėsi tik teisėtai ir leido nukentėjusiajai lankytis jiems abiem priklausančiame bute. Be to, apelianto akcentuojamame 2020 m. gruodžio 18 d. pareiškime V. Č. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir savo skunduose bei paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme, kurios yra paneigtos anksčiau aptartais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais.
19. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad savo teises V. Č. įgyvendino nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, geros moralės, teisingumo ir protingumo principų, be pagrindo neleisdamas V. Č. netrukdomai patekti į bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą. Šiuos veiksmus V. Č. atliko tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad dėl to, jog nukentėjusiajai neduoda bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems priklausančio buto rakto, pastaroji negali į jį pateikti, ir norėjo taip elgtis. Nukentėjusiosios teigimu, dėl minėtų apelianto veiksmų esminė žala jai padaryta nebuvo.
20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. Č. savavališkai realizavo savo teisę, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir pažeisdamas nukentėjusiosios V. Č. teisę naudotis jai priklausančiu turtu. Įvertinus aptartas aplinkybes konstatuotina, kad V. Č. veika atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymius, todėl jis administracinėn atsakomybėn pagal minėtą teisės normą buvo patrauktas pagrįstai. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl administracinėn atsakomybėn patraukto V. Č. apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Kadangi V. Č. apeliacinis skundas netenkinamas, jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir V. Č. (V. Č.) apeliacinio skundo netenkinti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėjas Algirdas Remeika