Administracinė byla Nr. eA-3616-525/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03843-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. S. (I. S.) ir T. S. (T. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. S. (I. S.) ir T. S. (T. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai I. S. ir T. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 28 d. gautą sprendimą Nr. (15/4-1)31-445, 446 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams I. S. ir T. S.“ ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas I. S. kreipėsi į atsakovą Migracijos departamentą su prašymu skubos tvarka – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo pakeisti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Kartu pareiškėjas pateikė ir nepilnamečio sūnaus T. S. prašymą pakeisti jo leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo I. S. teigimu, jo prašymas buvo grindžiamas tuo, kad jis yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Center Europe“ (toliau – Bendrovė) dalyvis ir akcininkas, ir jo atvykimo tikslas yra darbas šioje Bendrovėje, kuri atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo“ (toliau – ir Įstatymas) reikalavimus. Paaiškino, kad 2019 m. spalio 28 d. elektroniniu paštu buvo gautas atsakovo pranešimas Nr.(15/4-13)10K-45687 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ kartu su Migracijos departamento 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (15/4-1)31-445, 446 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams I. S. ir T. S.“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą tik vieną kartą vertino Bendrovės atliekamą teisėtą veiklą, nors ji vykdė veiklą nuo 2009 metų. Teigė, kad pareiškėjas I. S. savo prašymą grindė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimais, kuriais remiantis leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, atitinkančios Įstatymo nustatytus reikalavimus, dalyvis arba vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje, reikalavimais. Anot pareiškėjo, atsakovas apsiribojo tik vienkartiniu Bendrovės veiklos patikrinimu, tuo sudarydamas pagrįstus įtarimus dėl Migracijos departamento atliekamų procedūrų objektyvumo ir visapusiškumo.
3. Pareiškėjo I. S. teigimu, Migracijos departamentas savo Sprendime neargumentavo, kokie pareiškėjų pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jie piktnaudžiavo, ir kuo grindžiamos Migracijos departamento abejonės dėl pareiškėjų atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Paaiškino, kad pareiškėjo I. S. Bendrovė teisėtai vykdo veiklą nuo 2009 metų: vysto prekybą šaldytais produktais, laiku moka valstybės nustatytus mokesčius, neturi skolų. Pareiškėjas pažymėjo, kad su atsakovu sąžiningai bendradarbiavo, savo iniciatyva ne vieną kartą kreipėsi į atsakovo Vilniaus skyrių, siekdamas pašalinti iškilusias nepagrįstas abejones dėl Bendrovės vykdomos veiklos. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui nagrinėjant pareiškėjų prašymus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareikalavus pateikti papildomus dokumentus dėl Bendrovės veiklos, pareiškėjas I. S. nedelsiant juos pateikė. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teigimu, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki I. S. kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, nes nebuvo pateiktos ūkinės komercinės sutartys su verslo partneriais. Paaiškino, kad Bendrovė vykdo veiklą pagal Migracijos departamentui pateiktą verslo planą. Atsakovui pareikalavus, papildomos sutartys su verslo partneriais buvo nedelsiant pateiktos. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su atsakovo argumentu, jog pateikta darbo sutartimi, pagal kurią pareiškėjas yra Bendrovės komercijos direktorius, buvo siekiama imituoti jo įsitraukimą į Bendrovės veiklos vykdymą. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo komercijos direktorius, ieškojo klientų, organizavo susitikimus, vizitus, vykdydavo derybas su verslo partneriais, t. y. betarpiškai prisidėdavo ir dalyvaudavo Bendrovės veikloje. Nurodė, kad nesutinka dalyvauti Bendrovės veikloje pasitelkiant įgaliotus atstovus, nuotoliniu būdu, kadangi tai pareikalaus papildomų lėšų, ir atsiras grėsmė dėl netinkamo, nesąžiningo Bendrovės valdymo ir veiklos vykdymo.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad kartu su sutuoktine yra įsigiję butą Vilniaus mieste, nuo 2009 metų yra Bendrovės akcininkai, joje dirba ir tiesiogiai dalyvauja jos veikloje. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento tvirtinimai, kad kilo pagrįstų įtarimų dėl Bendrovės realiai vykdomos ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje bei bendradarbiavimu tik su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis, nepagrįsti. Manė, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio nuostatos neįpareigoja Bendrovės veiklą vykdyti tik Lietuvos Respublikoje.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo argumentas, jog nei Bendrovės biuras, nei Bendrovės darbuotojai savo darbo vietose nebuvo rasti, neteisingi. Teigė, kad nuo Bendrovės įregistravimo Valstybės įmonės Registrų centre, buvo įkurtas Bendrovės biuras, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad su patalpų savininku – UAB „Norfos mažmena“ yra sudaryta nuomos sutartis, kuri buvo pateikta atsakovui. Į Bendrovės ofisą kiekvieną darbo dieną atvyksta darbuotojai finansininkė N. B. ir tiekimo direktorius – K. M., kuriuos pažįsta greta esančių įmonių darbuotojai. Pareiškėjo teigimu, finansininkė, paaiškinime nurodė kokiame aukšte yra Bendrovės biuras, kiek darbo vietų yra biure, kaip jos išdėstytos, patvirtino, kad biuras turi iškabą. Manė, kad vienkartinio pobūdžio atliktas patikrinimas, kurio metu nebuvo rasti darbuotojai, nesudarė pagrindo atsakovui konstatuoti, kad Bendrovė nevykdė realios veiklos. Bendrovės darbuotojas K. M. tiksliai ir pilnai apibūdino savo funkcijas. Netikslus K. M. savo užimamų pareigų pasakymas atsirado dėl psichologinės įtampos, kurią sukėlė netikėtai atlikta atsakovo darbuotojų apklausa. Bendrovės finansininkė N. B. apklausoje taip pat pilnai apibūdino Bendrovės veiklą, išvardino Bendrovės darbuotojus, akcininkus, paaiškino, kaip gauna darbo užmokestį.
6. Pareiškėjas manė, kad Migracijos departamento teiginys, jog pareiškėjas pastoviai Lietuvoje negyvena, o tik atvyksta į Lietuvą kelioms dienoms, buvo nepagrįstas, kadangi Įstatymas neįpareigoja užsieniečio, ketinančio gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ir pats dokumento formalus pavadinimas – „Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ atitinkamai patvirtino šią sąlygą. Pareiškėjo I. S. teigimu, atsisakymas pakeisti jo nepilnamečiam sūnui leidimą laikinai gyventi pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijos nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad jo sūnus T. S. mokosi pradinėje mokykloje Maskvoje, Rusijos Federacijoje. Šioje mokykloje yra nustatyta galimybė mokiniui mokytis ir nuotoliniu būdu.
7. Pareiškėjo nuomone, Bendrovei nebūtina turėti sandėliavimo patalpas, kadangi nuperkama produkcija per trumpą laiką parduodama pirkėjams. Sandėliavimo patalpos reikalauja papildomų išlaidų. Pareiškėjo teigimu, esant poreikiui, Bendrovė visada sprendžia klausimą dėl sandėliavimo patalpų turėjimo, todėl 2019 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis Nr. 001 su UAB „Kaminatrans“ dėl sandėliavimo ir pakrovimo-iškrovimo šaldytų produktų. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 metų verslo situacija ir tikslai nesikeitė, pareiškėjas ir jo sūnus turėjo pagrįstą lūkestį, jog nagrinėjamu atveju jiems bus pakeisti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl manė, kad Sprendimas laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas paaiškino, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas I. S. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki šio užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio, įskaitant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis, darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 1/3 bendrovės akcijų. Tą pačią dieną pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir jo nepilnamečiam sūnui T. S..
10. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjo Bendrovė bendradarbiavo tik su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis, per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Bendrovė atliko tik vieną produkcijos pirkimo operaciją iš Vokietijoje registruotos įmonės, dvi pardavimo operacijas Portugalijoje ir Ukrainoje registruotoms įmonėms, o produkcija buvo gabenama tiesiai galutiniam gavėjui. Pažymėjo, kad Bendrovė Lietuvoje neturi sandėlių, kuriuose galėtų laikyti perkamą bei ruošiamą parduoti šaldytos mėsos produkciją. Taip pat pažymėjo ir tai, kad nagrinėjant Bendrovės banko sąskaitų išrašus, nustatė, jog 2019 m. rugpjūčio 13 d. iš Bendrovės sąskaitos buvo atliktas piniginių lėšų pervedimas Vokietijos įmonei, Ahlborn Fleisch Handelsgesellschaft mbH, o į Bendrovės sąskaitą buvo atlikti piniginių lėšų užskaitymai iš Rusijos Federacijoje registruotos įmonės Stone LLS (3 vnt.: 2019 m. sausio 22 d. – 13 100 Eur, 2019 m. sausio 28 d. – 900 Eur ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. – 600 Eur), iš Portugalijoje registruotos įmonės Leituras e Texturas – Unipessoal LDA (2 vnt.: 2019 m. vasario 6 d. – 9 011,25 Eur ir 2019 m. vasario 8 d. – 21 765,80 Eur) bei įmonės Continental Holding LP (6 vnt.: 2019 m. sausio 28 d. – 600 Eur, 2019 m. sausio 28 d. – 900 Eur, 2019 m. kovo 15 d. – 4 100 Eur, 2019 m. kovo 15 d. – 1 000 Eur, 2019 m. balandžio 11 d. – 2 000 Eur, 2019 m. birželio 6 d. – 1 100 Eur, 2019 m. liepos 4 d. – 750 Eur, 2019 m. liepos 16 d. – 230 Eur ir 2019 m. rugpjūčio 1 d. – 600 Eur) ir įmonės Nearnoks EOOD iš Belgijos banko esančios sąskaitos (2019 m. rugpjūčio 13 d. – 29 600 Eur). Atlikęs informacijos apie pastarąsias dvi įmones paiešką viešojoje erdvėje, atsakovas nustatė, kad Continental Holding LP registruota Škotijoje, o Nearnoks EOOD – Bulgarijoje. Atsakovo teigimu, tai patvirtino išvadas, kad Bendrovė išimtinai bendradarbiauja tik su užsienio įmonėmis.
11. Atsakovas pažymėjo, kad vykdant Bendrovės veiklos patikrinimą, 2019 m. spalio 8 d. buvo apklausta Bendrovės darbuotoja N. B.. Ji nurodė, kad dirba Bendrovėje vyriausiąja finansininke, o jos darbo vieta yra gretimame kabinete, šalia Bendrovės ofiso. Į klausimą, kaip ji įsidarbino bendrovėje, ji atsakė, kad jos įmonė (MB „Pelno formulė“) yra tame pačiame pastate, kur ir Bendrovės ofisas. Ji apibūdino Bendrovės veiklą, kad Bendrovė prekiauja šaldytais mėsos produktais, perka iš trečiųjų šalių ir parduoda tiesiogiai pirkėjams kitose valstybėse, ne Lietuvoje, tačiau Bendrovės klientų neįvardino, o į klausimą apie Bendrovės klientus Lietuvos Respublikoje atsakė, kad „įmonės klientai yra iš ES ir trečiųjų šalių“. Ji išvardino Bendrovės darbuotojus, įskaitant akcininkus. Į klausimą, kur yra reklamuojamos Bendrovės paslaugos, kas už tai yra atsakingas ir ar Bendrovė turi interneto svetainę, ji pažymėjo, kad apie reklamuojamas Bendrovės paslaugas nežino. Į klausimą apie jos darbo laiką Bendrovėje, ji atsakė, kad dirba „pagal sutartį nustatytą laiką“, o į klausimą apie jos mėnesinį darbo užmokestį, ji paaiškino, kad dirba tik nuo š. m. rugsėjo 1 d., todėl pirmą atlyginimą ji planuoja gauti banko pavedimu. N. B. savo paaiškinime taip pat nurodė, kad Bendrovė Lietuvoje turi tik biurą, o sandėliavimo ir prekybos patalpų neturi ir dirba kaip tarpininkai. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. spalio 9 d. buvo apklaustas kitas bendrovės darbuotojas K. M., kuris nurodė, kad dirba Bendrovėje komercijos vadybininku. Pažymėjo, kad K. M. darbo sutartyje nurodyta, kad jo pareigos Bendrovėje – tiekimo direktorius, o su Bendrovės vadovu susipažino dirbdamas UAB „Picolina“, ir Bendrovės vadovas pakvietė jį prisijungti. K. M. apibūdino Bendrovės veiklą kaip „didmeninė šaldytos mėsos prekyba (tarpininkavimas)“, o atsakydamas į klausimą, kaip yra organizuojamas darbas Bendrovėje, pažymėjo, kad vadovas išreiškia pageidavimus konkrečios produkcijos įsigijimui, o jis atlieka rinkos analizę bei produkcijos paiešką ir pateikia vadovui, jo supratimu, geriausius pasiūlymus produkcijai įsigyti. Paklausus K. M., kur yra įrengta jo darbo vieta bei kiek valandų per dieną jis dirba Bendrovėje, atsakė, kad dirba Bendrovės ofise adresu: (duomenys neskelbtini), 8 val. per dieną, nuo 8:00 val. iki 17:00 val. Paprašius įvardinti savo kolegas, jis nurodė, kad dirba Bendrovės ofise vienas, prieš metus dirbo su kolega J. Š., o buhalterines paslaugas bendrovei teikia UAB „Pelno formulė“, konkrečiai – buhalterė N. B., kuri dirba Bendrovėje nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. Paprašius K. M. išvardinti Bendrovės klientus Lietuvos Respublikoje, jis nurodė UAB „Gortop“ ir UAB „Gerta Baltic“. Atsakovas pažymėjo, UAB „Gortop“ Bendrovei tiekė produkciją 2018 metų birželio mėnesį, o jokie bendradarbiavimo dokumentai, sudaryti su UAB „Gerta Baltic“, Migracijos departamento Imigracijos skyriui nebuvo pateikti. K. M. patikslino, kad taip pat Bendrovė turi klientų užsienio valstybėse: produkcija perkama Europos, Pietų Amerikos, Kinijos valstybėse, o parduodama Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Kazachstano ir kitų valstybių įmonėms, tačiau konkrečiai jų pavadinimų nenurodė. Į klausimą, kaip jam mokamas mėnesinis darbo užmokestis, jis pažymėjo, kad „grynais ir pavedimu“. Taip pat K. M. nurodė, kad Bendrovė turi sutartį su Klaipėdos kompanija dėl krovinio priėmimo, iškrovimo, perkrovimo, sandėliavimo bei dokumentų forminimo. Atsakovas pažymėjo, kad tokia sutartis Migracijos departamento Imigracijos skyriui nebuvo pateikta. Atsakovas nurodė, kad į žodžiu užduotą K. M. klausimą, kokioms įmonėms per pastaruosius du mėnesius Bendrovė suteikė paslaugas, jis atsakė, kad per šiuos paskutinius du mėnesius Bendrovė nebuvo sudariusi pirkimo–pardavimo sandorių. Todėl atsakovo teigimu, Bendrovė realios veiklos nevykdė, sandorių neturėjo. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant Bendrovės dokumentus dėl jos realiai vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje buvo nustatyta, kad visos sutartys, išskyrus sutartis su UAB „Gortop“ ir UAB „Girteka Logistics“, yra Bendrovės sudarytos su užsienio valstybėse registruotomis įmonėmis. Prekės gabenamos tiesiogiai iš tiekėjo pardavėjui, jų negabenant per Lietuvą, o Lietuvoje Bendrovė iki 2019 m. rugpjūčio 7 d. neturėjo savo veiklai pritaikytų sandėlių. Atsakovo vertinimu, UAB „Gortop“ Bendrovė buvo tiekusi produkciją tik 2018 metų birželio mėnesį, du kartus, duomenų, kad Bendrovė toliau bendradarbiauja su šia įmone, nebuvo. Taip pat nebuvo jokių duomenų apie sutarties vykdymą su UAB „Girteka Logistics“.
12. Atsakovas pažymėjo, kad nepaisant to, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine I. S. turi butą Lietuvoje adresu: (duomenys neskelbtini), jis pastoviai Lietuvoje negyvena, o tik atvyksta į Lietuvą kelioms dienoms. Pavyzdžiui, 2019 m. jis lankėsi Lietuvoje nuo 2019 m. sausio 3 d. iki 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. sausio 30 d., nuo 2019 vasario 8 d. iki 2019 m. vasario 9 d., 2019 m. kovo 22 d., nuo 2019 m. liepos 9 d. iki 2019 m. liepos 11 d., 2019 m. rugpjūčio 5 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 5 d., kai buvo atvykęs pateikti prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. rugsėjo 8 d., 2019 m. rugsėjo 25 d., kai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovo vertinimu, ši nustatyta faktinė aplinkybė suponavo išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje pastoviai negyveno, jo dalyvavimas Bendrovės veikloje nebuvo būtinas, o leidimas laikinai gyventi jam galimai reikalingas kitais tikslais.
13. Atsakovas nurodė, kad abu Bendrovės darbuotojai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino Migracijos departamento abejones dėl Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, nurodydami, kad Bendrovė tėra tarpininkas. Taip pat atsakovas nurodo, kad duomenų, jog pareiškėjo sūnus gyventų Lietuvos Respublikoje, nebuvo, tai patvirtino, nustatyta aplinkybė, kad jis nesimoko Lietuvos Respublikoje. Dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas T. S. mokosi nuotoliniu būdu, Migracijos departamentui nebuvo pateikti.
14. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, o faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjų I. S. ir T. S. skundą atmetė.
16. Teismas nustatė, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas I. S. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad jis yra UAB „Center Europe“ dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 1/3 bendrovės akcijų. Tą pačią dieną I. S. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir jo nepilnamečiam sūnui T. S.. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs su minėtu prašymu pateiktus dokumentus ir įvertinęs surinktą medžiagą, 2019 m. spalio 25 d. ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir jų darbo vietą, apie savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Ginčijamame Sprendime buvo padaryta išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti I. S. nelegalios migracijos grėsmė.
17. Kadangi pareiškėjas I. S. leidimą laikinai gyventi siekia gauti savo veiklos UAB „Center Europe“ pagrindu, teismas siekė nustatyti, ar ši Bendrovė iš tiesų vykdo veiklą Lietuvoje ir atitinka kitus Įstatymo keliamus reikalavimus.
18. Teismas nurodė, kad atsakovas, vertindamas ar UAB „Center Europe“ realiai vykdo veiklą Lietuvoje, atliko tyrimą. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko Bendrovės deklaruotu veiklos vykdymo adresu, nerado Bendrovės iškabų ir iškvietė Bendrovės darbuotojus į apklausą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas I. S. nepateikė jokių papildomų dokumentų t. y., susitarimų dėl darbo sąlygų ar darbo priemonių naudojimo dalį darbuotojo darbo funkcijų atliekant nuotoliniu būdu. Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog apklausos metu Bendrovės darbuotojai N. B. ir K. M. nenurodė, kad jie dirba ir nuotoliniu būdu, todėl kilo pagrįstų abejonių būtent dėl tokio jų darbo būdo.
19. Byloje neginčytinai buvo nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. iš Bendrovės sąskaitos buvo atliktas piniginių lėšų pervedimas Vokietijos įmonei, Ahlborn Fleisch Handelsgesellschaft mbH, o į Bendrovės sąskaitą buvo atlikti piniginių lėšų užskaitymai iš Rusijos Federacijoje registruotos įmonės Stone LLS, iš Portugalijoje registruotos įmonės Leituras e Texturas – Unipessoal LDA bei įmonės Continental Holding LP. Atlikus informacijos apie pastarąsias dvi įmones paiešką viešojoje erdvėje, buvo nustatyta, kad Continental Holding LP registruota Škotijoje, o Nearnoks EOOD – Bulgarijoje. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pateiktą Bendrovės verslo planą, Bendrovės veikla – didmeninė prekyba šaldytais mėsos produktais. Minėtame verslo plane nurodyta, kad pagrindiniai bendrovės šaldytos mėsos produktų tiekėjai – Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vengrijos, Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus šaldytos mėsos gamintojai ir mėsos perdirbimo įmonės, o pagrindiniai šaldytos mėsos pirkėjai – Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Lietuvos, Latvijos, Estijos mėsos perdirbimo įmonės bei įvairių maisto produkcijos gamintojai. Teismo vertinimu, jame matėsi, kad Bendrovė įsipareigojo vykdyti veiklą ir Lietuvos Respublikoje, tačiau iš bylos rašytinių duomenų teismas nustatė, kad Bendrovė išimtinai bendradarbiavo tik su užsienio įmonėmis. Pareiškėjas pateikė bendradarbiavimo sutarčių, sudarytų su užsienio valstybių įmonėmis, kopijas. Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Gortop“ Bendrovė buvo tiekusi produkciją tik 2018 metų birželio mėnesį, du kartus, o duomenų, kad Bendrovė šiuo metu bendradarbiauja su šia įmone, nebuvo. Taigi, didžioji dalis pareiškėjo pajamų gaunamų iš užsienyje registruotų įmonių. Teismo vertinimu, nors minėtų sutarčių viena iš šalių buvo Lietuvoje įsteigta įmonė, tai niekaip nedavė pagrindo teigti apie Lietuvoje įsteigtos įmonės atitiktį įstatymo reikalavimams, nes Bendrovė su Lietuvoje registruotomis įmonėmis realios veiklos nevykdė, sandėliavimo patalpų poreikio nebuvimas, teismo vertinimu, taip pat rodė, jog Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė. Priešingai, tai rodė Bendrovės bendradarbiavimą išimtinai su užsienio įmonėmis vykdant prekybą, taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo I. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.
20. Teismas pabrėžė, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti savo ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų egzistavimą.
21. Teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo I. S. teiginiu, jog atsisakymas pakeisti jo nepilnamečiam sūnui leidimą laikinai gyventi pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijos nuostatas. Byloje nebuvo nustatyta, kad T. S. mokytųsi ar gyventų Lietuvoje. Teismas pažymėjo, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjas T. S. mokosi nuotoliniu būdu, pareiškėjas I. S. nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog jo gyvenamoji vieta yra Maskvoje, ten mokosi ir jo sūnus T. Kaip matyti, iš duomenų apie pareiškėjo I. S. atvykimą į Lietuvos Respubliką, Lietuvoje pareiškėjai lankėsi retai. Atvykdavo tik vienai arba dviem dienoms kartą į mėnesį, ar du mėnesius. Teismo vertinimu, šios aplinkybės taip pat rodė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje Bendrovės veiklai, nėra būtinas.
22. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nustatęs, jog UAB „Center Europe“ neatitiko visų būtinų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo pareigą atsisakyti pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi. Taigi, teismas sutiko su Migracijos departamento padaryta išvada, jog įvertinus visas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad pareiškėjas I. S., kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą.
23. Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, Sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
III.
24. Pareiškėjai I. S. ir T. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
25. Pareiškėjai nurodo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Migracijos departamentas neįvardino, kokiems konkrečiai kitiems tikslams pareiškėjams reikalingi leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ir atsakovo išvadoje suformuota prielaida, naudojant terminą „galimai“. Pareiškėjas teigia, kad laikydamiesi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo reikalavimų, 2009 metais pateikė deklaravimo duomenis apie savo, sutuoktinės gyvenamąją vietą deklaravimo įstaigai ir deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Be to, I. S., nuo 2009 metų būdamas Bendrovės dalyviu ir akcininku bei dirbdamas minėtoje Bendrovėje nustatė savo asmeninius, verslo ryšius, socialinių ir ekonominių interesų centrą, nes Lietuvoje yra jo darbo vieta ir jis gyvena ilgiausiai šiai dienai. Pareiškėjai nėra pakeitę gyvenamosios vietos, nes nėra įgiję kitos nuolatinės gyvenamosios vietos, kas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 4 dalį nelaikoma fizinio asmens pasikeitusia nuolatine gyvenamąja vieta, viešajame registre taip pat nėra duomenų apie pareiškėjų pasikeitusią gyvenamąją vietą, todėl Migracijos departamento argumentai dėl pareiškėjų pateikimo tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nėra teisingi.
26. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino teismo posėdžio metu pateiktų paaiškinimų susijusių su Bendrovės ir jos teisėtos veiklos vykdymu, gyvenimu Lietuvoje. Teismo posėdžio metu pareiškėjo I. S. teikti žodiniai paaiškinimai patvirtina, kad Bendrovės ofisas yra, kad jame yra įkurtos darbo vietos ir biure nuolat dirba Bendrovės darbuotojai. Jeigu Migracijos departamento darbuotojai vieną kartą nuvykę nerado Bendrovės ofiso, tai, pareiškėjo teigimu, nereiškia, kad jo nėra.
27. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovė veiklą vykdo realiai, nuo 2009 metų, iki šiol, verslo pobūdis, teisinės sąlygos iš esmės nepasikeitė, Bendrovėje dirbantys darbuotojai išsamiai apklausų metu paaiškino savo darbo pobūdį, Bendrovės veiklą, informaciją apie esamus Bendrovės klientus, verslo partnerius, Bendrovės ofisas yra. Jokie teisės aktai, reglamentuojantys užsieniečio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, nenustato konkrečių kriterijų, kiek būtina turėti pasirašytų su verslo partneriais sutarčių, ar turi būti ir kiek sutarčių sudaryta su Lietuvoje registruotomis įmonėmis, koks turi būti atliekamos Bendrovės veiklos dydis ar koks Bendrovės veiklos vykdymo laikotarpis privalo būti vertinamas įgaliotoms institucijoms atliekant įmonės veiklos tyrimą ir pan. Pareiškėjo nuomone, nors atsakovas teigia, kad vertinama faktinių aplinkybių visuma, tačiau nėra konkrečių ir visapusiškų argumentų visumos, pagrindžiančių Bendrovės veiklos vertinimą, todėl tokiais abstrakčiais atsakovo ir teismo vertinimais iš esmės paneigiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
28. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjus esamą situaciją ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neužtikrino gero administravimo principo įgyvendinimo.
29. Pareiškėjai pažymi, kad jie nuo 2009 m. nuolat turėjo galiojančius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie jiems kaskart buvo keičiami tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir šiuo atveju ir, priešingai nei nagrinėjamu atveju, tam nebuvo nustatoma jokių kliūčių. Šiuo atveju pareiškėjams nesuprantama, dėl kokių priežasčių po dešimties metų esamą ne tik pareiškėjų, bet ir Bendrovės situaciją, Migracijos departamentas ėmė traktuoti priešingai nei ankstesniais metais, pažeisdamas teisėtų lūkesčių, gero viešojo administravimo principus.
30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
31. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, sutinka su teismo išvadomis, mano, jog teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
32. Atsakovas nurodo, kad faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi neturi jokios teisinės reikšmės naujo leidimo laikinai gyventi išdavimui, kadangi kiekvienas pateiktas prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo yra nagrinėjimas iš naujo. Tokios praktikos ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4636-520/2018). Kadangi Migracijos departamentas atliko išsamų Bendrovės patikrinimą, kurio metu nustatė, kad: darbuotojai Bendrovėje įdarbinti formaliai, t. y., tam, kad atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus; Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, t. y. Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų; pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyvena, tik atvyksta trumpiems laikotarpiams. Taigi įvertinus surinktų duomenų visumą, taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius apie savo dalyvavimą Bendrovės veikloje (nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų realiai įsitraukęs į Bendrovės veiklą) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, t. y. ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes.
33. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjams, todėl, Migracijos departamento nuomone, sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. spalio 25 d. sprendimo (15/4-1)31-445, 446 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiams I. S. ir T. S.“, kuriuo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi pareiškėjams, teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, ginčijamas Sprendimas pagrįstas jo priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
36. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai prašo sprendimą panaikinti, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad pareiškėjas I. S., kaip UAB „Center Europe“ akcininkas, ir pati UAB „Center Europe“ visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamus reikalavimus. Pareiškėjai I. S. ir T. S., laikosi pozicijos, kad Migracijos departamento argumentai dėl pareiškėjų pateikimo tikrovės neatitinkančius duomenis apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, yra neteisingi, nes pareiškėjai gyvenamąją vietą yra deklaravę Lietuvoje. Be to, Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, bei Migracijos departamentas neužtikrino teisėtų lūkesčių, gero viešojo administravimo principų įgyvendinimo.
37. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas I. S. 2019 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad jis yra UAB „Center Europe“ dalyvis ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 1/3 bendrovės akcijų. Tą pačią dieną I. S. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir jo nepilnamečiam sūnui T. S.. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir teikė duomenis apie Bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir jų darbo vietą, apie savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pateiktus dokumentus ir įvertinęs surinktą medžiagą, Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui I. S. leidimą laikinai gyventi ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui T. S. leidimą laikinai gyventi.
38. Pagal užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. To paties įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo tokiais atvejais išdavimo tvarką, 1 dalies 1 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
39. Taigi tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, iš jų – ir ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą realiai vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.
40. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad I. S., siekdamas pagrįsti Bendrovės vykdomą veiklą per pastaruosius 6 mėnesius iki prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo Migracijos departamentui pateikė: negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kopiją, sąskaitas-faktūras, Bendrovės Didžiąją knygą, Bendrovės pardavimo operacijų žurnalą, pirkimo operacijų žurnalą, kasos knygą ir UAB Medicinos bankas banko sąskaitos išrašus.
41. Migracijos departamentas, įvertinęs pateiktus ir surinktus duomenis apie pareiškėją bei UAB „Center Europe“ veiklą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal nurodytas Įstatymo 35 straipsnio nuostatas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi (1 d. 2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (1 d. 12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (1 d. 14 p.).
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Bendrovės veiklos realumo, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas jog Bendrovės vykdomos veiklos pobūdis, teisinės sąlygos nuo 2009 metų, iki šiol, iš esmės nepasikeitė, apklausų metu Bendrovės darbuotojai atsakovui paaiškino savo darbo pobūdį, Bendrovės veiklą, informaciją apie esamus Bendrovės klientus, verslo partnerius, nurodė, kad Bendrovės ofisas yra, be to, jokie teisės aktai, nenustato konkrečių kriterijų, kiek būtina turėti pasirašytų sutarčių su verslo partneriais Lietuvoje. Nors pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, jog teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.
43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių aplinkybe, jog UAB „Center Europe“ veikia realiai ir to pakanka, kad būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
44. Pirmosios instancijos teismas, pagal byloje surinktą medžiagą nustatė, kad atsakovas, vertindamas ar UAB „Center Europe“ realiai vykdo veiklą Lietuvoje, atliko tyrimą. Migracijos departamento darbuotojai nuvyko Bendrovės deklaruotu veiklos vykdymo adresu, tačiau nerado Bendrovės iškabų ir iškvietė Bendrovės darbuotojus į apklausą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas I. S. nepateikė jokių papildomų dokumentų t. y., susitarimų dėl darbo sąlygų ar darbo priemonių naudojimo dalį darbuotojo darbo funkcijų atliekant nuotoliniu būdu.
45. Taip pat pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad 2019 metais į Bendrovės sąskaitą buvo atlikti piniginiai lėšų pervedimai iš Vokietijoje, Rusijos Federacijoje, Portugalijoje, Škotijoje ir Bulgarijoje įregistruotų įmonių. Pagal pareiškėjo pateiktą bendrovės verslo planą, Bendrovė įsipareigojo vykdyti veiklą ir Lietuvos Respublikoje, tačiau iš bylos rašytinių duomenų matyti, kad Bendrovė išimtinai bendradarbiavo tik su užsienio įmonėmis. Migracijos departamentas nustatė, UAB „Gortop“ Bendrovei buvo tiekusi produkciją tik 2018 metų birželio mėnesį, du kartus, o duomenų, kad Bendrovė šiuo metu bendradarbiauja su šia įmone, nėra. Sandėliavimo patalpų poreikio nebuvimas, taip pat rodo, jog Bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdo. Tai irgi rodo Bendrovės bendradarbiavimą išimtinai su užsienio įmonėmis vykdant prekybą. Taigi, pareiškėjo I. S. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas savo veiklos ir vaidmens Bendrovėje su jos darbuotojais nuolat nekoordinuoja, iš esmės ja domisi tik dalyvaudamas trumpų atvykimų į Lietuvą metu arba nuotoliniu būdu, netiesiogiai.
46. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo Sprendimas buvo priimtas detaliai įvertinus konkrečius pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiama Bendrovės veikla, Migracijos departamento atlikto patikrinimo rezultatus, Bendrovės darbuotojų ir pareiškėjo apklausas. Atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes šiuo atveju, buvo pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovę, kurios dalyvis jis yra, ir apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje pastoviai negyvena, nurodydamas konkrečių trumpų pareiškėjo apsilankymų Lietuvoje datas.
48. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
49. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. sausio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1335-556/2018).
50. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015). Be kita ko, gero viešojo administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimant sprendimą, jame nurodyti faktinių aplinkybių bei teisės normų, kurių pagrindu priimtas sprendimas, visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018).
51. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, pažymi, kad Sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas, todėl nekyla abejonių dėl jo atitikimo minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.
52. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjams nesuprantama, dėl kokių priežasčių po dešimties metų esamą ne tik pareiškėjų, bet ir Bendrovės situaciją, Migracijos departamentas ėmė traktuoti priešingai nei ankstesniais metais, taip pažeisdamas ir teisėtų lūkesčių principą.
53. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teisėtų lūkesčių principas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas.
54. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
55. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garci?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu.
57. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų I. S. (I. S.) ir T. S. (T. S.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė