Baudžiamoji byla Nr. 2K-21-511/2017
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-05006-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2.; 1.2.17.3.; 2.1.15.1.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Bekiš),
nuteistajam A. Š. (A. Š.), jo gynėjai advokatei Snieguolei Uždanavičienei,
nuteistajam S. D. (S. D.), jo gynėjui advokatui Juzefui Stankevičiui (Juzef Stankevič),
vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir S. D. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžio, patikslinto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nuosprendis, kuriuo A. Š. ir S. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 17 d. ir A. Š. paskirta galutinė bausmė – 78 MGL (2936,70 Eur) dydžio bauda; S. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 100 MGL (3765 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 7 d. ir S. D. paskirta galutinė bausmė – 98 MGL (3689,70 Eur) dydžio bauda.
Iš nuteistųjų A. Š., S. D., A. V. (A. V.), V. G. (V. G.) solidariai priteista Vilniaus teritorinei muitinei 120 785,45 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. V., V. G., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, A. Š., S. D. nuteisti už tai, kad kartu su A. V., V. G., pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimus, kurie nustato, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius; 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 3.3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikos galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 8.1.1 punktu, yra 200 vienetų cigarečių, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, 2013 m. vasario 6 d. apie 3 val. 30 min. atvyko į Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika ruožą, esantį Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkėse, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, prie Neries upės, ir, bendrai veikdami, atgabeno nusikaltimo padarymo priemones bei įrankius – nepripūstą guminę valtį, variklį, akumuliatorių bei virves. Po to bendrais veiksmais pūtė atsineštą valtį, vyniojo virves, brido į vandenį, turėdami tikslą ištraukti į krantą upėje esančius plaustus su cigaretėmis, tokiu būdu bendrais veiksmais kartu pasikėsino neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamas prekes, t. y. 59 500 pakelių cigarečių „Fest“ 414 054 Lt vertės, 3000 pakelių cigarečių „Fest 7“ 20 877 Lt vertės, 2500 pakelių cigarečių „Premjer“ 17 397 Lt vertės ir 1000 pakelių cigarečių „Premjer 7“ 6960 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkte nustatyta tvarka ir kurių bendra muitinės vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 459 288 Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) pareigūnų.
1.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdama naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog A. Š., S. D. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje.
2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Kasatorius skunde teigia , kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes priimtas ir surašytas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis taip pat yra ir nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos neišsamiais ir šališkai ištirtais bei neteisingai įvertintais įrodymais. Nuosprendyje nurodytos veikos padarymo faktinės aplinkybės nepagrįstai pripažintos patikimomis, įrodytomis, jos išdėstytos tendencingai, neobjektyviai, netiksliai. Teismo nurodyti įrodymai, neva patvirtinantys nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje iškraipyti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat nuosprendyje, išdėstant kaip liudytojų apklaustų VSAT pareigūnų G. K., R. U., V. S. bei pirmosios instancijos teismo metu pagarsintus A. L. parodymus, aprašytos tik tos jų dalys, kurios patvirtina pareikštus kaltinimus, tačiau nepaneigia nurodytų kitų svarbių aplinkybių, kurios pareikštų kaltinimų nepatvirtina visiškai arba dėl jų abejojama. Dalies byloje nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas niekaip nevertino ir dėl jų niekaip nuosprendyje nepasisakė. Neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojai A. L., V. S., G. K., R. U. neva nuosekliai teigė, kad asmenis, vykdžiusius nusikalstamą veiką, spėjo įsidėmėti, todėl radijo ryšiu apibūdino tris pabėgusius asmenis kitiems pareigūnams, t. y. A. L. ir V. S., kurie išvyko ieškoti šių asmenų, o vėliau sulaikė (duomenys neskelbtini). Negana to, apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį rėmėsi neteisėtai gautais įrodymais, tokiu būdu pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, remiantis surinktais įrodymais ir visa bylos medžiaga, akivaizdu, kad minėtų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka kitų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, be to daugiau nei akivaizdu, kad šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl nėra objektyvūs ir nešališki. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
2.2. Kasatorius nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Apeliacinės instancijos teismas savo priimtame nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad neva A. Š., S. D., A. V., V. G. vykusių apklausų metu parodymus keitė, t. y. davė nenuoseklius, iš esmės skirtingus ir prieštaringus parodymus, akivaizdžiai siekdami sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamą veiką ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau šių nepagrįstų išvadų nepagrindė jokiais teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.
2.3. Kasaciniame skunde dėstomi liudytojų G. K., R. U. parodymus, teigiama, kad jų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinka kitų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų. Liudytojai, duodami pirmosios instancijos teismui parodymus apie įvykio aplinkybes, iš pradžių aiškiai parodė, kad visiškai atpažino įvykio vietoje buvusius asmenis, tačiau jau vėliau tos pačios apklausos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad naktinio matymo priemonė neleidžia net matyti, ką kiekvienas iš asmenų darė ir kokiais drabužiais jie buvo apsivilkę. Tolesnės apklausos metu tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir gynybai uždavus atitinkamus klausimus, nė vienas negalėjo į juos konkrečiai atsakyti, t. y. prieštaraudami savo pačių anksčiau duotiems parodymams, negalėjo konkrečiai nurodyti, ką kiekvienas iš atėjusių prie upės asmenų veikė, t. y. kokius veiksmus atliko, taip pat negalėjo atsakyti į gynybos užduotus klausimus, kiek konkrečiai laiko minėtus asmenis buvo apšvietę halogeniniais prožektoriais, kiek laiko tokiu būdu juos stebėjo, kokius konkrečiai minėtų asmenų bruožus įsidėmėjo, kokiais drabužiais jie buvo apsivilkę.
2.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje net nebuvo padarytas BPK tvarka nustatytas minėtas sulaikytų asmenų atpažinimas. Abu liudytojai, t. y. tiek G. K., tiek R. U., pirmosios instancijos teisme parodė, kad minėti asmenys buvo pristatyti į Ignalinos rinktinę bei išrikiuoti, ir tokiu būdu jie juos atpažino. Išnagrinėjus bylos įrodymus akivaizdu, kad šis veiksmas nebuvo įformintas jokiu protokolu, jau nekalbant apie tai, kad jį atliekant nebuvo laikytasi jokių BPK numatytų reikalavimų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių procesinių pažeidimų niekaip nevertino ir dėl jų nepasisakė. Esant tokiems prieštaravimams ir netikslumams tiek G. K., tiek R. U. parodymuose, nėra jokio realaus pagrindo teigti, kad Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) k., sulaikyti A. Š., A. V. ir V. G. yra būtent tie asmenys, kuriems priklausė kontrabandinis cigarečių krovinys, ir kad jie, atėję prie upės, neva ruošėsi minėtą krovinį ištraukti ir jį kažkur gabenti. Kasatorius nurodo, kad iš 2013 m. vasario 6 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad iš įvykio vietos buvo paimtos net 132 dėžės su cigaretėmis, guminė valtis, elektrinis variklis ir kiti daiktai. Kyla pagrįstas klausimas, ar keturi asmenys, neturėdami vietoje jokių transporto priemonių, tokį kiekį cigarečių galėjo išgabenti iš įvykio vietos. Visi pareigūnai, liudiję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, parodė, kad jie patys minėtą kontrabandinį krovinį išvežė sniego motociklais, nes nebuvo kitokios realios galimybės, krovinys buvo pakrautas ne mažiau kaip į du visureigius. Apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes dėl krovinio gabenimo įvertino ir konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie neteisėtą pasikėsinimą gabenti akcizais apmokestinamas prekes. Tačiau, nepaisant to, teismas konstatavo, kad A. Š., S. D., A. V., V. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 1 dalį išlieka nepakitęs. Kasatoriaus manymu, darydamas tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas prieštarauja pats sau, nes kyla pagrįstas klausimas, kam ir kokiu tikslu reikia įgyti neteisėtą cigarečių krovinį, jei jį įgiję asmenys po to jo niekur nesiruošia gabenti.
2.5. Skunde nurodoma, kad, vertinant pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo V. S. bei ikiteisminio tyrimo metu duotus A. L., kurio nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme apklausti nebuvo galimybės dėl jo sveikatos būklės, parodymus, akivaizdu, kad minėtų asmenų duoti parodymai yra netiesioginiai, o išvestiniai iš liudytojų G. K. ir R. U. parodymų. Tiek V. S., tiek ir A. L. nedalyvavo tiesiogiai įvykio vietoje, kada buvo pastebėti prie upės atėję asmenys, jie patys įvykio vietoje nematė, taip pat nematė, ką konkrečiai tie asmenys ruošėsi daryti ar darė. Be to, liudytojo V. S. parodymai nenuoseklūs, pavyzdžiui, neatitiko A. V. drabužių apibūdinimas. Taip pat kasatorius nurodo, kad sulaikymas vyko naktį, tamsiu paros metu, užtruko itin trumpai, todėl vertinant liudytojų G. K. ir R. U. parodymų nenuoseklumą akivaizdu, kad pareigūnai, iš esmės nebūdami gerai pasiruošę sulaikymo operacijai, neturėdami objektyvių duomenų apie tai, kam priklauso kontrabandinis krovinys ir kas jį ruošiasi gabenti, gerai nematydami, nebūdami įsitikinę sulaikytų asmenų veiksmais ir ketinimais, o tai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad sykiu negalėdami tinkamai įvertinti sulaikytų asmenų veiksmų, negalėjo tinkamai pamatyti ir įvertinti įvykio aplinkybių, o tik gali jas savaip interpretuoti arba daryti atitinkamas prielaidas. Tą patį galima pasakyti ir apie liudytojų V. S. ir A. L. parodymus. Tačiau visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertintos, dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Skunde nurodoma, kad tiek kasatorius, tiek kiti nuteistieji aiškiai parodė, kokiu tikslu ėjo prie upės – žvejoti, taip pat parodė, kad su jais ėjo dar keli vietiniai vyrai.
2.6. Anot kasatoriaus buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas, nes teismas nuosprendį grindė abejonėmis, prieštaravimus vertino nuteistųjų nenaudai, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai
2.7. Anot kasatoriaus, liudytojo R. U. parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas pažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimus, todėl šio veiksmo metu gauti rezultatai negali būti laikomi įrodymu. Liudytojo R. U. parodymų patikrinimas vietoje atliktas 2012 m. vasario 6 d. nuo 11.00 val. iki 11.40 val., o kaip liudytojas jis apklaustas tą pačią dieną nuo 12.00 val. iki 12.35 val. Todėl kasatoriui neaišku, kokie liudytojo parodymai buvo tikrinami vietoje.
2.8. Kasatorius teigia, kad liudytoja D. P. N., kuri atliko R. U. parodymų patikrinimą vietoje, apklausiama pirmosios instancijos teisme negalėjo paaiškinti, kokiu būdu parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas anksčiau nei liudytojo apklausa, taip pat negalėjo atsakyti ir į kitus jai užduodamus klausimus. Visos šios aplinkybės buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme, buvo nustatyti BPK 196 straipsnio pažeidimai, kurių nebuvo galimybės ištaisyti. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas 2016 m. vasario 18 d. vykusio teismo posėdžio metu nutarė dar kartą atlikti R. U. parodymų patikrinimą vietoje ir dar kartą jį apklausti apeliacinės instancijos teisme. Anot kasatoriaus, taip apeliacinės instancijos teismas nurodė atlikti niekinį procesinį veiksmą ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais.
2.9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nurodė, kad, šioje byloje sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, būtina vadovautis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, CK 6. 249 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teismų praktika. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodytą teisinį reglamentavimą taikė ydingai, nes apeliacinės instancijos teismo nurodytas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) nustatytas Bendrijos muitinės kodeksas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną jau nebegaliojo. Minėtas norminis aktas buvo panaikintas dar 2008 m. balandžio 23 d. priimtu Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 450/2008, kuris nustatė naują Bendrijos muitinės kodeksą (Modernizuotą muitinės kodeksą). Minėtas kodeksas galiojo iki 2016 m. gegužės 1 d., nes 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 buvo patvirtintas naujas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir SMK). SMK taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. ir yra pagrindinis muitų teisės aktas 28 Europos Sąjungos valstybėms narėms, taikomas tiesiogiai ir reikalaujantis, kad visos muitinių administracijos dirbtų kaip viena ES muitinės administracija. SMK III antraštinės dalies „Skola muitinei ir garantijos“ 4 skyriaus „Skolos muitinei išnykimas“ 124 straipsnio „Skolos muitinei išnykimas“ 1 dalies e punkto nuostatos numato, kad importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.
2.10. Kasatoruus nurodo, kad tiek civilinis ieškinys buvo pareikštas, tiek ir Vilniaus teritorinė muitinė buvo pripažinta civiline ieškove tuo metu, kai dar galiojo 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 450/2008 nustatytas Bendrijos muitinės kodeksas, kuris neteko galios nuo 2016 m. gegužės 1 d., ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo visai kitos teisės normos, kurios numato atvejus, kada atsiranda bei išnyksta importo arba eksporto skola muitinei. Dėl šio norminio akto pasikeitimo bei SMK nuostatų įgyvendinimo 2016 m. birželio 1 d. Muitinės departamente prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įvyko posėdis, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos muitinei registravimo, kai prekės konfiskuotos arba sulaikytos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuotos iki 2016 m. gegužės 1 d. (t. y. muitinė prokuroro, teismo sprendimus dėl sulaikytų ne Bendrijos / Sąjungos prekių konfiskavimo gavo po 2016 m. gegužės 1 d. ir buvo nepriimti muitinės sprendimai dėl skolos muitinei atsiradimo), t. y. sprendžiamas klausimas dėl pereinamojo laikotarpio, t. y. ar skola išnyksta tais atvejais, kai skolos atsiradimo momentas yra iki 2016 m. gegužės 1 d., tačiau sprendimas dėl skolos muitinei atsiradimo iki minėtos datos nepriimtas. Minėto posėdžio metu buvo nuspręsta, kad, remiantis SMK 124 straipsnio 1 dalies e punktu, kai prekės konfiskuotos arba sulaikytos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos iki 2016 m. gegužės 1 d., jeigu iki gegužės 1 d. nebuvo priimtas sprendimas dėl skolos muitinei atsiradimo, skola muitinei neregistruojama, šis sprendimas yra nurodytas 2016 m. birželio 1 d. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos posėdžio darbų vykdymo pogrupio protokolo Nr. 5B-232 rezoliucinės dalies 2 punkte.
2.11.Skunde teigiama, kad, įvertinus šiuo metu pirmiau nurodytus galiojančius norminius aktus ir tai, kad, turimais duomenimis, iki 2016 m. gegužės 1 d. nebuvo priimtas sprendimas dėl 120 785,45 Eur (417 048 Lt) skolos muitinei atsiradimo, taip pat pasikeitusią skolos muitinei pripažinimo procedūrą, akivaizdu, kad skola muitinei yra išnykusi, todėl joks civilinis ieškinys šioje byloje yra negalimas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nedalyvavo civilinės ieškovės atstovas, o apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių tam, kad išsiaiškintų pasikeitusias skolos muitinei atsiradimo procedūras, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį taikė negaliojančius norminius aktus bei tokiu būdu neteisingai taikė BPK nuostatas.
2.12. Skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes jį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė aplinkybes, galėjusias iš esmės paveikti teismo išvadas, ir jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas ne įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia padarytas išvadas, o remdamasis tik prielaidomis, iš esmės pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1–4 dalių nuostatas.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis S. D. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. išteisinamąjį nuosprendį; arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 20 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria tenkintas Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys, ir ieškinį atmesti.
3.1 Kasatorius nurodo, kad prokuroro apeliacinį skundą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė atlikti įrodymų tyrimą ir jį pradėjo pavesdama prokurorei atlikti parodymų patikrinimą vietoje su liudytojais G. K. ir R. U. bei detaliai nurodė, kaip šį parodymų patikrinimą vietoje atlikti. Iš šių protokolų turinio matyti, kad pareigūnai G. K. ir R. U. 2016 m. kovo 14 d. įvykio aplinkybes prisiminė geriau ir detaliau, nei prisiminė apklausti ikiteisminio tyrimo metu bei atliekant pirmąjį parodymų patikrinimą vietoje 2013 metais ir apklausti pirmosios instancijos teisme 2015 metais. Taip yra todėl, kad būtent pirmosios instancijos teismo posėdyje jie išgirdo ir suprato, ko trūksta, kokios jų žinojimo ar atminties spragos trukdo nuteisti kaltinamuosius, o detalūs teismo nurodymai padėjo „atkurti“ atmintį. 2016 m. kovo 14 d. parodymų patikrinimas vietoje, negalima paneigti, buvo tik gerai surežisuotas spektaklis, o vėlesnės G. K. ir R. U. apklausos teisme 2016 m. birželio 10 d. kelia pagrįstų abejonių jų sąžiningumu.
3.2. Kasatoruus teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teismo posėdžių protokolų turinys rodo, kad teismas didžiausią įrodomąją galią suteikė G. K. ir R. U. 2016 m. kovo 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolams bei 2016 m. birželio 10 d. šių pareigūnų apklausoms teismo posėdžio metu, t. y. vienos rūšies įrodymams, kurių nepriekaištingais pavadinti negalima, ir tai galimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
3.3.Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas buvo neobjektyvus, šališkas, kadangi įrodymų tyrimo metu šis teismas (pranešėjas) ypač primygtinai, gąsdinamu tonu, reikalavo iš išteisinamųjų atsakyti į klausimus (tai galima patikrinti susipažinus su 2016 m. birželio 10 d. posėdžio garso įrašu), ir taip buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės bei tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
3.4. Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš jo ir kitų nuteistųjų, pažeidė proceso teisės normas dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamajame procese tvarkos (BPK 113 straipsnį, 115 straipsnio 1 dalį), taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir priėmė sprendimą, neatitinkantį BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 1992 straipsnio 1 dalies numatytos nusikalstamos veikos esmės, CK 6.249 straipsnio, galiojančio Europos Sąjungos muitinės kodekso reikalavimų, pradėjo formuoti teismų praktiką, neatitinkančią pagrindinių teisės principų ir tikslų.
3.5. Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, spręsdama civilinio ieškinio klausimą, nurodė, kad būtina vadovautis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio, CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei teismų praktika: 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. To paties straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodoma, kad muitinės skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas; ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Šios skolos atsiradimui neturi reikšmės ir aplinkybė, jog prekės nepateko į civilinę apyvartą, t. y. nebuvo pradėtos realizuoti rinkoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2014, 2K-99-648/2016). Teisėjų kolegija konstatavo, kad A. Š., S. D., A. V., V. G. bendrais veiksmais pasikėsino įgyti neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją iš Baltarusijos Respublikos atplaukusius upe plaustus su cigaretėmis, t. y. tokiu būdu atgabentas, su importo muitais apmokestinamomis ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintas cigaretes. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra duomenų, kad A. Š., S. D., A. V., V. G. patys būtų dalyvavę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įplukdant (t. y. gabenant) jiems inkriminuotas importo muitais apmokestinamas prekes, t. y. Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintas cigaretes, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes akivaizdu, jog šių prekių (cigarečių) pasikėsinimo įgyti metu nuteistieji neabejotinai suprato, kad šios cigaretės į Bendrijos muitų teritoriją buvo atplukdytos upe, t. y. atgabentos neteisėtai. Todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nuteistieji A. Š., S. D., A. V., V. G. yra laikomi skolininkais, t. y. mokesčių mokėtojais, kurie privalo sumokėti skolą muitinei (valstybei). Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra skubota ir klaidinga, padaryta neįsigilinus į teisės aktų esmę bei nesivadovaujant 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiomis Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis.
3.6. Kasatorius nurodo, kad šiai baudžiamajai bylai yra aktualus Europos Sąjungos muitinės kodekso normų, reglamentuojančių skolos muitinei išnykimą, pasikeitimas. Vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 nustatyto Sąjungos muitinės kodekso 288 straipsniu, 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo ir yra tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse šio Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis, kurio 1 dalies e punkte nustatyta, kad skola muitinei išnyksta, kai muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Ši Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostata iš esmės skiriasi nuo senojo 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 nustatyto Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostatos, kurioje buvo nurodyta, jog skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Naujajame Sąjungos muitinės kodekse nebeliko reikalavimo, jog prekės būtų sulaikytos būtent jų neteisėto įvežimo metu. O tai reiškia, kad, vadovaujantis galiojančiu Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktu bei teismų praktika, šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinės muitinės nurodyta skola muitinei laikytina išnykusia, kadangi skolos muitinei išnykimas nebesiejamas su sulaikymo vieta (neteisėto įvežimo momentu).
3.7. Kasatorius pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje skola muitinei apskritai nebuvo įregistruota, nors, vadovaujantis galiojančio Sąjungos muitinės kodekso 101, 105 straipsniais, taip pat ir nebegaliojančio Bendrijos muitinės kodekso 217, 219 straipsniais, muito skola įtraukiama į muitinės įstaigos apskaitą tuoj pat, kai gaunama reikšminga informacija, arba vėliausiai per 14 dienų: Vilniaus teritorinė muitinė, iš dalies atsakydama į S. D. gynėjo advokato Juzefo Stankevičiaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašymą suteikti informaciją, 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (12.26/06)-2V-14175 atsakė, kad, 2016 m. rugsėjo 5 d. duomenimis, Vilniaus teritorinėje muitinėje informacijos apie S. D. vardu registruotą skolą muitinei nenustatyta.
3.8. Kasatorius taip pat nurodo, kad jam yra žinoma, jog Muitinės departamentas visiems savo darbuotojams išaiškino, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. panaikinta prievolė registruoti skolą muitinei tais atvejais, kai neteisėtai gabentos akcizais apmokestinamos prekės buvo sulaikytos iki 2016 m. gegužės 1 d., tačiau gegužės 1 d. nebuvo priimtas sprendimas dėl skolos muitinei atsiradimo, ir tais atvejais kaip pagrindas nurodomas būtent Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas. Todėl minėtame 2016 m. rugpjūčio 30 d. prašyme suteikti informaciją S. D. gynėjas advokatas Juzefas Stankevičius, be kita ko, paminėdamas naująjį Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktą, prašė informuoti, ar tais atvejais, kai neteisėtai gabentos akcizais apmokestinamos prekės buvo sulaikytos iki 2016 m. gegužės 1 d., tačiau muitinė jokio sprendimo dėl muito skolos iki šios datos nepriėmė, toks sprendimas bus priimamas ir skola registruojama po 2016 m. gegužės 1 d., tačiau Vilniaus teritorinė muitinė į šį klausimą atsakymo nepateikė.
3.9. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė muitinė nuosprendžio neskundė ir nei apeliacinės instancijos atliekamo įrodymų tyrimo metu, nei baigiamosiose kalbose muitinės atstovas apskritai nedalyvavo ir paaiškinimų neteikė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu civilinės ieškovės atstovė R. D. paaiškino tik tiek, kad visi teisiamieji solidariai atsako dėl žalos atlyginimo, nes dėl nesumokėtų privalomų mokesčių (t. y. muito, akcizo, PVM) valstybė (muitinė) patyrė turtinę žalą ir tokiu būdu negavo pajamų. Ir, nors S. D. gynėjas advokatas Juzefas Stankevičius baigiamųjų kalbų metu atkreipė dėmesį į 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį Europos Sąjungos Tarybos reglamentą, reikšmingą sprendžiant civilinį ieškinį, tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija neatnaujino įrodymų tyrimo ir nekvietė Vilniaus teritorinės muitinės atstovo ar specialisto teikti paaiškinimo šiuo klausimu. Nesant civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės muitinės atstovo išsamesnio išaiškinimo, kodėlcivilinis ieškinys pagrįstas ir tenkintinas, o gal muitinė ieškinio atsisako, įrodymų tyrimas yra nepilnas, todėl yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
3.10. Skunde nurodoma, kad S. D. ir kiti nuteistieji nusikalstamos veikos dalyko – akcizais apmokestinamų prekių, t. y. cigarečių, esančių plaustuose Neries upėje Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika ruože, neįgijo ir jomis niekaip nedisponavo, todėl jo veiksmai teismo teisingai kvalifikuoti ne kaip baigtas nusikaltimas, bet kaip pasikėsinimas neteisėtai įgyti akcizais apmokestinamas prekes (BK 22 straipsnio 1 dalis, 1992 straipsnio 1 dalis). BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad čia yra ne visi norėto padaryti nusikaltimo objektyvieji požymiai, šiuo konkrečiu atveju – neįgytas nusikalstamos veikos dalykas – prekės, apmokestinamos pagal akcizų įstatymą, taigi, nėra ir nusikalstamos veikos žalingos pasekmės – žalos.
3.11. Kasatorius nurodo, kad tiek senojo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiojoje įtraukoje, tiek naujojo, galiojančio, Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytos dvi būtinosios sąlygos, turinčios egzistuoti kartu, asmenį pripažįstant skolininku muitinei, t. y. asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas bei šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai.
3.12. Skunde teigiama, kad byloje nustatyta, jog S. D. žinojo (turėjo žinoti), kad cigaretės, esančios plaustuose Neries upėje Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusijos Respublika ruože yra akcizais apmokestinamos prekės, tačiau nėra antrosios būtinosios sąlygos pripažinti jį muitinės skolininku – S. D. nebuvo įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių, t. y. jomis nedisponavo, o tik pasikėsino įgyti (BK 22 straipsnio 1 dalis). Taigi, jis negali būti pripažįstamas skolininku muitinei nei senojo (nebegaliojančio) Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos, nei galiojančio Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies c punkto pagrindu.
3.13. Kasatorius nurodo, kad S. D. ir kiti nuteistieji nebuvo kaltinami ir turėję atitinkamą pareigą, įvežę ar kaip nors kitaip dalyvavę įvežant (padėję įvežti, tarpininkavę ir pan.) minėtas prekes, apmokestinamas pagal akcizų įstatymą. Todėl jiems negali būti taikoma nė viena iš trijų nei senojo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukų, nei naujojo, galiojančio, Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies punktų.
3.14 Skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pripažinusi, kad S. D. (bei kiti nuteistieji) tik pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, tačiau jos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis), taigi, ir neįgijo nusikalstamos veikos dalyko – prekių, apmokestinamų pagal Akcizų įstatymą, atitinkamai, nėra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje, žalingų pasekmių – žalos mokesčių sistemai, nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą iš S. D. (bei kitų nuteistųjų), tuo pažeidė proceso teisės normas dėl civilinio ieškinio nagrinėjimo baudžiamajame procese tvarkos (BPK 113 straipsnį, 115 straipsnio 1 dalį), taip pat materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis), ir priėmė sprendimą, neatitinkantį BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmės, CK 6.249 straipsnio reikalavimų, Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 3 dalies c punkto esmės.
4. Nuteistųjų A. Š. ir S. D. kasaciniai skundai tenkintini dalinai.
Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų
5.Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
5.1. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tačiau kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teismų instancija, iš naujo nustatinėjanti aplinkybes, vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo ir patikimumo aspektais.
5.2. Atsižvelgiant į tai, kasacinių skundų argumentai, kuriais siekiama pakartotinio liudytojų parodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių, palankių nuteistiesiems, teismo išvadų dėl jų kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatorių argumentai nagrinėjami tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu.
Dėl kasatorių argumentų dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo
6. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp jų ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Nuteistasis A. Š. nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus, o apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, jog nuteistieji parodymus keitė. Taip pat, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje įrodymai iškraipyti, aprašytos tik tam tikros pareigūnų parodymų dalys, be to, teismas rėmėsi neteisėtai gautais įrodymais ir pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir teisėjų kolegija juos atmeta.
6.1. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014). Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nuteistųjų išteisinimo, priimdamas naują nuosprendį nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurių pagrindu pripažino A. Š. ir S. D. kaltais, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Toks įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatoriai, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistieji, nereiškia, jog buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
6.2. Nuteistojo A. Š. kasaciniame skunde minima apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė prieštaringais ir nenuosekliais liudytojų pareigūnų G. K., R. U. parodymais, teismas nuosprendyje aprašė tik dalį minėtų liudytojų parodymų, patvirtinančių kaltinimus. Šie skundo argumentai taip pat atmetami. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami ne visiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant ne esminėse detalėse prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-295-507/2016). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtų liudytojų pareigūnų parodymus nuo pat proceso pradžios itin išsamiai išdėstė ir išanalizavo apeliacinės instancijos teismas bei konstatavo, kad jų parodymai nuoseklūs ir nerieštaringi, be to, pareigūnai A. L., V. S., G. K., R. U., vykdę Kriminalinės žvalgybos užduotį ir dalyvavę pasaloje, buvo skirtingose vietose, t. y. G. K. ir R. U. stebėjo aplinką prie Neries upės, kur buvo rasti tarp ledo lyčių įstrigę keturiolikaryšulių, o A. L. ir V. S. buvo atsitraukę ir stebėjo aplinką kitoje vietoje, t. y. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų. Jų veiksmai buvo koordinuojami palaikant radijo ryšį, vienas kitam perduodant informaciją apie pastebėtus asmenis ir jų atliekamus veiksmus. Visi pareigūnai iš esmės vienodai apibūdino bėgusius asmenis, juolab apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojais apklaustų pareigūnų parodymų teisingumu ar kompetencijos stoka. Pabrėžtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė ne tik liudytojų parodymais, bet byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, o nuosprendyje išdėstyta liudytojų parodymų esmė, o ne dalys, patvirtinančios kaltinimus. Tuo tarpu, priešingai nei teigiama A. Š. kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad būtent nuteistųjų parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Kaip jau minėta, teismas labai detaliai išanalizavo jų parodymus, iš kurių akivaizdžiai matyti, kad nuteistųjų keltos versijos kito, iš pradžių jie teigė, kad prie upės net nebuvo, vėliau, kad – vyko žvejoti, parodymai kito ir dėl turėtų daiktų (valties, virvių ir kt.), todėl kasacinio skundo argumentas apie parodymų nuoseklumą yra nepagrįstas.
6.3. Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad parodymų patikrinimas vietoje šioje byloje atliktas pažeidžiant BPK 196 straipsnio reikalavimus, kadangi liudytojo R. U. parodymų patikrinimas vietoje atliktas anksčiau, nei jis davė pačius parodymus.
6.4. BPK 196 straipsnio 1 dalis nustato, kad siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje.
6.5. Iš bylos matyti, kad liudytojas R. U. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2012 m. vasario 6 d. nuo 12.00 val. iki 12.30 val., o parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad parodymų patikrinimas atliktas tą pačią dieną nuo 11.00 val. iki 11.40 val., tai yra anksčiau nei liudytojo apklausa. Pažymėtina, kad siekdamas tikslesnio bylos aplinkybių atskleidimo ir ištyrimo, apeliacinės instancijos teismo įpareigojimu su su liudytojais G. K. ir R. U., buvo atliktas pakartotinis parodymų patikrinimas vietoje, siekiant patikslinti pasalos vietą, ir kitas įvykio aplinkybes.
6.6. BPK 196 straipsnyje nustatytas parodymų patikrinimas yra skirtas parodymams įvykio vietoje patikrinti. Tačiau tai, kad nagrinėjamu atveju jis ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas valanda anksčiau nei duoti parodymai, parodymų turiniui, taip pat ir jų patikimumui įtakos neturėjo, nuteistųjų teisių nesuvaržė, ir tai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, pateiktas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tik patvirtino ankstesnių ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo metu gautus duomenis. Iš nuosprendžio taip pat matyti, kad formuodamas savo vidinį įsitikinimą vertinant įrodymus, apeliacinės instancijos teismas juos tikrino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 276 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ir kitų bylos duomenų kontekste motyvuotai pagrindė, kokie kiti, be aptariamo protokolo, įrodymai patvirtina nuteistųjų kaltę. Dėl to abiejų kasatorių skunde minimas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra formalus, nesutrukdęs apeliacinės instancijos teismui priimti byloje teisingo sprendimo.
6.7. Nuteistasis S. D. skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nes posėdžio metu primygtinai, gąsdinančiu tonu reikalavo išteisintųjų atsakyti į klausimus. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir kasatorius nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu skunde nurodomą neva gąsdinantį teisėjo toną. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, kolegijos pirmininkas išaiškino išteisintiesiems teisę atsisakyti duoti parodymus ir trys iš keturių nuteistųjų, šia teisę pasinaudodami, parodymus duoti atsisakė, tik S. D. atsakė į keletą klausimų. Jokių pastabų dėl teismo „gąsdinančio“ tono teismo posėdyje neišreiškė nė vienas nuteistasis, taip pat ir nė vienas iš gynėjų. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistųjų norų, negali būti laikomas šališkumu.
6.8. Nepagrįsti kasatoriaus A. Š. skundo teiginiai, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Nuteistųjų kaltę apeliacinės instancijos teismas pagrindė visuma byloje ištirtų įrodymų: liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, kitais rašytiniais bylos dokumentais. Teismas motyvuotai atmetė nuteistųjų versijas apie žvejybą, įvertinęs, kad nuteistieji žvejybai nebuvo tinkamai apsirengę bei pasiruošę, įvertino ir netinkamas žvejybai sąlygas, nes upe plaukė ledo lytys, liudytojų parodymus apie nuteistųjų pokalbius, patvirtinančius, kad jie atvyko prie upės dėl plukdomo krovinio – cigarečių. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimą kasatorius sieja ir su, jo teigimu, bylos aplinkybių neištyrimu, abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo nepašalinimu. Tačiau jau minėta, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, siekdamas išaiškinti visas bylos aplinkybes, atliko papildomą įrodymų tyrimą. Nuosprendis motyvuotas, pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais nuteistųjų kaltę, išsamiu ir visapusišku jų vertinimu.
Dėl civilinio ieškinio
7. Abiejuose kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2016 m. liepos 20 d. nuosprendį, vadovavosi Bendrijos muitinės kodeksu, kuris apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną jau nebegaliojo, o ne Sąjungos muitinės kodeksu, įsigaliojusiu 2016 m. gegužės 1 d. Be to kasatorius S. D. teigia, kad nuteistieji tik pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, tačiau jos nebaigė ir neįgijo nusikalstamos veikos dalyko – prekių, apmokestinamų pagal Akcizų įstatymą, todėl nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 1992 straipsnio 1 dalyje sukeltų žalingų padarinių – žalos mokesčių sistemai.
7.1. Pagal baudžiamosios medžiagą Vilniaus teritorinė muitinė baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį, kurį grindė aplinkybėmis, jog nuteistieji buvo įtariami padarę baigtas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 1992 straipsnio 2 dalyje, ir prašė priteisti iš A. Š., S. D., A. V., V. G. muito, akcizo ir pridėtinės vertės mokesčius, t. y. iš viso 120 785,45 Eur (417 048 Lt), kaip atlyginimą turtinės žalos, padarytos mokesčių valstybei nesumokėjimu.
7.2. Apeliacinės instancijos teismas šį ieškinį tenkino, tokį sprendimą grįsdamas Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis dėl skolos muitinei atsiradimo, mokestines prievoles, kylančias pagal minėtą Bendrijos muitinės kodekso ir mokesčių įstatymų nuostatas laikydamas žalos padarymu valstybei, kurią nuteistieji privalo atlyginti pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas.
7.3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas Vilniaus teritorinės muitinės civilinį ieškinį, neatsižvelgė į civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalyko ypatumus, todėl BPK 109 straipsnio ir CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė netinkamai.
7.4. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 straipsnis).
7.5. Turtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.
7.6. Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalingi padariniai. Žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas.
7.7. BK 1992 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už akcizais apmokestinamų prekių įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, naudojimą ar realizavimą pažeidžiant tam nustatytą tvarką. Šios nusikalstamos veikos objektas yra šių prekių įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, naudojimo bei realizavimo tvarka, papildomas objektas – valstybės mokesčių (finansų) sistema, nes šios nusikalstamos veikos dalykas yra prekės, apmokestinamos pagal Akcizų įstatymą. Tarp neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir mokesčių valstybei nesumokėjimo turi būti tiesioginis priežastinis ryšys; tokiu atveju turi būti nustatyta, kad būtent dėl kaltininko padarytų nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 1992 straipsnio dispozicijoje, buvo išvengta valstybei sumokėti nustatytus mokesčius, kaltininkas tą suvokė ir to norėjo.
7.8. Šioje byloje pagal nuteistiesiems pareikštus kaltinimus buvo įrodinėjama ir apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad nuteistieji pasikėsino įgyti akcizais apmokestinamas prekes – daugiau nei 250 MGL vertės cigarečių, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atitinkamomis banderolėmis, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nes buvo pastebėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Taigi pagal šias apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes nuteistieji neatliko veikos, kuri būtų sukėlusi padarinius – turtinę žalą valstybei, o tik pasikėsino tokią veiką atlikti. Tokiu atveju tenkinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistieji nebuvo kaltinami bendrininkavimu su kitais asmenimis neteisėtai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežant, gabenant ir laikant akcizais apmokestinamas prekes ir tai nebuvo šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalykas. Taigi, byloje nebuvo nustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti.
7.9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinio ieškinio tenkinimas, priteisiant iš nuteistųjų A. Š., S. D., A. V., V. G. turtinės žalos atlyginimą, nepagrįstas (BPK 109 straipsnis, CK 6.249 straipsnio 1 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis kasatoriams A. Š., S. D. keistinas. Tuo pačiu keistinas nuosprendis ir nuteistiesiems A. V., V. G. (BPK 376 straipsnio 2 dalis).
7.10. Pažymėtina, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo jame nurodytais pagrindais atmetimu nėra paneigiama Valstybės mokesčių inspekcijos kaip mokesčių administratoriaus teisė ir galimybė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti ar (ir) išieškoti iš mokesčius privalančio mokėti asmens mokesčius pagal mokestinės teisės aktuose nurodytus pagrindus bei tvarką.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nuosprendį, patikslintą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 4 d. nutartimi – panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistųjų A. Š., S. D., A. V., V. G. solidariai priteista valstybei 120 785,45 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Kitos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nuosprendžio dalies nekeisti.
Teisėjai Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis