Civilinė byla Nr. 3K-3-477-686/2016

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00348-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.7.; 3.2.4.11.

               (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „Linas Agro“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos bankrutavusios D. B. individualios įmonės „Verslomatas“ bankroto byloje Nr. B2-31-198/2015, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovui D. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir  kreditorės akcinės bendrovės „Linas Agro“ ieškinį atsakovams D. B. , I. B. dėl prievolės pripažinimo bendra solidariąja sutuoktinių prievole.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariąsias sutuoktinių prievoles, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartimi D. B. individualiai įmonei „Verslomatas“ iškelta bankroto byla.
3. Bankrutavusios D. B. IĮ „Verslomatas“ bankroto byloje ieškovė I. B. pateikė patikslintą ieškinį atsakovui D. B. dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kuriuo, be kita ko, prašė pripažinti, kad atsakovui D. B. asmeninės nuosavybės teise priklauso D. B. IĮ „Verslomatas“ ir 2007 m. vasario 14 d. įregistruotas D. B. ūkininko ūkis.
4. Kreditorė AB „Linas Agro“, nesutikusi su I. B. ieškinio reikalavimu pripažinti, kad atsakovo D. B. ūkininko ūkis yra asmeninė jo nuosavybė, pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinusi prašė pripažinti atsakovo D. B. prievolę AB „Linas Agro“ pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių bendra solidariąja D. ir I. Birgerių prievole, priteisiant iš I. B. AB „Linas Agro“ naudai 17 569,23 Lt (5088,40 Eur) skolą, 562,22 Lt (162,83 Eur) delspinigių, 544 Lt (157,55 Eur) žyminio mokesčio ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, šią prievolę vykdyti išieškant iš sutuoktinių bendro turto, o jo nepakankant – vykdyti šią prievolę solidariai išieškant iš asmeninio D. ir I. Birgerių turto; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d. atsakovai susituokė. 2007 m. vasario 14 d., gyvendamas santuokoje, atsakovas D. B. įregistravo ūkininko ūkį. 2009 m. sausio 21 d. AB „Linas Agro“ su atsakovu D. B. sudarė sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo pirkti iš bendrovės prekes (augalų apsaugos priemones, trąšas, sėklas ir kt.) ir už jas sumokėti. Atsakovui neįvykdžius savo įsipareigojimų, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priteista 17 569,23 Lt (5088,40 Eur) skolos, 562,22 Lt (162,83 Eur) delspinigių, 544 Lt (157,55 Eur) žyminio mokesčio ir 12,70 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo AB „Linas Agro“ naudai.
6. Ieškinį grindė tuo, kad abu sutuoktiniai vertėsi ūkininko ūkio verslu, dirbo ūkyje, aktyviai dalyvavo jo veikloje, veikė ūkio naudai ir interesais, ūkyje dalyvavo jungtinės veiklos pagrindais, jo duodama nauda buvo panaudota šeimos interesais. Abu sutuoktiniai veikė bendru sutarimu ir bendrais interesais: iš bendrų lėšų bendrojon jungtinėn nuosavybėn įsigijo ūkininkauti būtiną turtą (devynis žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir naują traktorių), šį turtą, kad gautų lėšų tolesnei ūkio plėtrai, įkeitė už paskolas kredito įstaigoms; tie patys ūkyje naudojami žemės sklypai buvo įkeičiami bankui už paskolą šeimos būstui įsigyti, o kadangi atsakovė pajamų neturėjo (augino vaikus, kurie jai ir atsakovui D. B. gimė 2007 m. sausio 8 d., 2008 m. gegužės 9 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d.), vertinant šeimos pajamas būsto paskolai gauti, buvo vertinamos ūkininko ūkio pajamos; bendros šeimos lėšos buvo skiriamos ūkio plėtrai, ūkininkauti būtinam turtui įsigyti, paskoloms mokėti. Ūkiui dirbant pelningai lėšos buvo skiriamos ūkio plėtrai, o ne buitiniams šeimos poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 4 d. sprendimu kreditorės AB „Linas Agro“ ieškinį atmetė, I. B. ieškinį tenkino visiškai, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas D. B. ūkininkavo vienas, atsakovė savo sutuoktinio vardu registruotame ūkyje nedirbo, jokios su ūkio verslu susijusios veiklos nevykdė, ūkio pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti.
9. Teismas padarė išvadą, kad I. B. , užtikrindama 2007 m. gegužės 15 d. sudarytą D. B. ir AB SEB banko kredito sutartį, pagal kurią ūkininkui D. B. buvo suteiktas kreditas traktoriui įsigyti, sudarė įkeitimo sandorį, kuriuo kartu su D. B. įkeitė šį traktorių AB SEB bankui, ir toks turto įkeitimas, kiek tai susiję su I. B. duotu sutikimu įkeičiant traktorių, laikytinas svetimo daikto hipoteka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.181 straipsnį ir negali būti laikomas įrodymu, kad I. B. su D. B. vykdė bendrą ūkio veiklą.
10. Teismas sprendė, kad: dviejų žemės ūkio paskirties sklypų ir buto įkeitimas AB SEB bankui niekaip nesusijęs su ūkininko D. B. ūkio veikla; keturių žemės ūkio paskirties sklypų įkeitimas kredito unijai „Jonavos žemė“ taip pat nėra reikšmingas atsakovės dalyvavimo ūkininko ūkio veikloje aspektu; atsakovo ūkis dirbo nuostolingai, pelno, kurį būtų galima naudoti šeimos poreikiams, nebuvo.
11. Teismas konstatavo, kad kreditorė AB „Linas Agro“ neįrodė, jog prievolė pagal įsiteisėjusį 2010 m. sausio 18 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą už akių yra solidari, atitinkanti CK 3.109 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. kad ji kilo iš sandorio, reikalingo šeimos ūkiui išlaikyti, vaikų auklėjimui užtikrinti ir kt. Ieškovė turėjo įrodyti, kaip jos nurodoma prievolė, kilusi iš atsakovo D. B. 2009 m. sausio 21 d. sudarytos sutarties Nr. 9V/KE – 32A, kuria buvo perkamos žemės ūkio apsaugos priemonės, technika, sėklos, buvo būtina šeimos namų ūkiui išlaikyti.
12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kreditorės AB „Linas Agro“ apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
13. Teisėjų kolegija, spręsdama ginčą, pagal analogiją rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-400/2012) pateiktu išaiškinimu, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą.
14. Kolegijos vertinimu, esminis šeimos verslo požymis yra abiejų sutuoktinių darbas, aktyvus dalyvavimas ūkininko ūkio veikloje, tačiau byloje šių aplinkybių nenustatyta. Kolegija konstatavo, kad atsakovės I. B. dalyvavimas ar pritarimas sutuoktinio D. B. sudarytiems sandoriams, pagal kuriuos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise turtas įsigytas ir naudotas sutuoktinio vykdytoje ūkininko ūkio veikloje, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu atsakovė dirbo ūkyje ar aktyviai dalyvavo vykdant šią veiklą, kas leistų kvalifikuoti tai kaip jungtinę veiklą.
15. Kolegija pažymėjo, kad teisingam ginčo išsprendimui neturi teisinės reikšmės kiti ieškovės išskiriami ūkininko ūkio kaip šeimos verslo požymiai, t. y. tai, kad ūkininko ūkio veikla skirta šeimos poreikiams patenkinti, iš šios veiklos gaunamos pajamos, ūkio duodama nauda panaudojama šeimos interesais, yra suderinta sutuoktinių valia dėl šios veiklos vykdymo.
16. Teisėjų kolegija konstatavo, kad prievolė, atsiradusi dėl prekių, reikalingų ūkininko ūkio veiklai vykdyti, įsigijimo, nėra susijusi su šeimos namų ūkio išlaikymu ar vaikų auklėjimo bei švietimo užtikrinimu, todėl negali būti pripažinta bendra solidariąja sutuoktinių prievole pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį. Vien ta aplinkybė, kad iš ūkininko ūkio veiklos gaunamos pajamos galėjo būti panaudojamos šeimos interesais (nors šiuo atveju byloje nustatyta, kad atsakovo ūkis veikė nuostolingai), savaime nesudaro pagrindo atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio ūkininko ūkio prievoles.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17. Kasaciniu skundu kreditorė AB „Linas Agro“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – AB „Linas Agro“ patikslintą ieškinį tenkinti; priteisti solidariai iš atsakovų kreditorės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias CK nuostatas, nevertino būtinųjų sutuoktinių verslo kaip jungtinės veiklos požymių (bendromis lėšomis ir darbu vykdyti verslą ūkyje), nors, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, tai daryti privalėjo. Spręsdamas, ar tam tikras verslas (įmonė, ūkis) yra šeimos verslas, teismas privalėjo vertinti tokią veiklą ne tik pagal du požymius (darbą ir aktyvų dalyvavimą versle), bet ir pagal jungtinės veiklos požymius bei tokios veiklos tikslus, t. y. dalyvavimą versle jungtinės veiklos pagrindais ir tikslais.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamoje byloje, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2013, yra visi pagrindai ginčo prievolę pripažinti bendra solidariąja sutuoktinių prievole, nes:

16.2.1. ginčo prievolė atsirado ūkininko ūkiui įsigijus iš AB „Linas Agro“ prekių ūkio veiklai, kuri buvo skirta šeimos poreikiams patenkinti (tai vienareikšmiškai patvirtino ir D. B., posėdyje nurodydamas, kad ūkio tikslas buvo gauti lėšų šeimai išlaikyti, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti);

16.2.2. teismas klaidingai nurodė, kad ūkis dirbo tik nuostolingai – D. B. į bylą pateikti ūkio balansai patvirtina, kad ūkis tam tikru metu buvo pelningas; sutuoktiniai posėdyje taip pat patvirtino, kad, ūkiui dirbant pelningai, gautos lėšos toliau buvo investuojamos į ūkio plėtrą; bankai ir kredito unijos suteikdavo didelius kreditus ūkiui, kurių nebūtų suteikę nemokiam ūkiui. Taigi ūkis sutuoktiniams nešė naudą, dirbo pelningai, tačiau šias lėšas bendru sutarimu sutuoktiniai skyrė ūkio plėtrai, o ne šeimos buitiniams poreikiams, šiuos poreikius iš ūkio teikiamos naudos ketindami tenkinti ateityje;

16.2.3. visi sandoriai, susiję su ūkininko ūkio plėtra, yra sudaryti dėl bendro sutuoktinių intereso ir suderintos valios, skirti bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

3. Teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su sutuoktinių dalyvavimu ūkininko ūkio versle, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje įrodyta, kad atsakovė I. B. aktyviai dalyvavo ūkio veikloje sudarydama sandorius ūkio naudai: fiziškai dalyvaudavo sudarant sandorius, pasirašant dokumentus, patvirtino, jog vykdavo pas notarą, suvokdavo, kokiu tikslu buvo sudaromi sandoriai, jai tiek notaras, tiek sutuoktinis paaiškindavo jos veiksmų esmę ir pasekmes. I. B. taip pat aiškiai suvokė ir riziką, susijusią su savo dalyvavimu šiuose sandoriuose, ir nusprendė rizikuoti savo turtu, jo dalimi, kuri yra bendroji nuosavybė. Atsiradus skoloms, I. B. inicijavo povedybinės sutarties sudarymą, siekdama išvengti rizikos ir turtinės atsakomybės už bendras prievoles ateityje. Jokiais byloje esančiais įrodymais nėra pagrįstos teismo padarytos išvados dėl svetimo turto hipotekos, pasyvaus I. B. vaidmens sudarant sandorius, jos leidimų ar sutikimų išdavimų sutuoktiniui naudoti turtą.
3. Atsakovė I. B. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai sprendė, kad D. B. ūkis nebuvo šeimos verslas, todėl jo prievolė kasatorei nėra bendra solidarioji atsakovų prievolė. Teismas tyrė ir vertino ne tik tai, ar I. B. dalyvavo ir kaip aktyviai dalyvavo D. B. ūkio veikloje, bet ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės apsisprendžiant, ar D. B. ūkininko ūkis buvo šeimos verslas. Kasatorė neteisingai interpretuoja skundžiamos teismo nutarties dalį, kurioje pasisakyta apie ūkyje naudojamo turto režimą ir iš ūkio veiklos gautų pajamų panaudojimą šeimos interesais kaip požymius, sprendžiant dėl ūkininko sutuoktinio atsakomybės už ūkininko ūkio prievoles. Teismas konstatavo, kad kasatorės akcentuojami požymiai – ūkyje naudojamo turto teisinis režimas ir iš ūkio veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais – neturi lemiamos teisinės reikšmės. Priešingai nei nurodo kasatorė, teismas, spręsdamas, ar sutuoktinių verslas yra šeimos verslas, pabrėžė įrodymų ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumos įvertinimo, o ne pavienių, iš konteksto paimtų aplinkybių sureikšminimo svarbą. Tuo tarpu kasatorė akcentuoja pavienes aplinkybes, ignoruodama įvykių ir aplinkybių kontekstą, pvz., aplinkybes, susijusias su I. B. sutikimu įvykdyti traktoriaus įsigijimo ir įkeitimo sandorį.
2. Nagrinėjamu atveju negalima vadovautis kasatorės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2013, nes abiejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Kasatorės nurodytoje byloje abu sutuoktiniai buvo  vieninteliai savo įmonės akcininkai, sutuoktinė buvo ir jos vadovė, iš ginčo sandorio gautos lėšos buvo panaudotos šeimos namų ūkiui išlaikyti. Pagal minėtos bylos faktines aplinkybes sutuoktinė turėjo atsakyti už sutuoktinio prisiimtą verslo prievolę. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad D. B. ūkininko ūkis nebuvo šeimos verslas, jokios lėšos iš ūkio veiklos nebuvo panaudotos šeimos namų ūkiui išlaikyti. Prievolė, atsiradusi dėl trąšų ir kitų ūkininkauti skirtų reikmenų įsigijimo ūkiui, kuris nėra šeimos verslas, nėra susijusi su šeimos namų ūkio išlaikymu ar vaikų auklėjimo bei švietimo užtikrinimu, todėl negali būti pripažinta bendra solidariąja sutuoktinių prievole pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį.
3. Kasatorė nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė įrodymų, susijusių su sutuoktinio dalyvavimu ūkio veikloje, vertinimo pažeidimas. Vien deklaratyvaus teiginio, neva teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nepakanka, kad būtų pripažinta, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Aplinkybės, ar santuokoje įkurtas verslas yra šeimos verslas, nustatymas yra fakto klausimas, o faktinių aplinkybių kasacinis teismas nenagrinėja (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo prievolės kvalifikavimo

19. Sutuoktiniai sudaro įvairius sandorius, skirtus tiek asmeniniams kiekvieno sutuoktinio, tiek bendriems šeimos poreikiams patenkinti. Vieno arba abiejų sutuoktinių sudarytų sandorių ar kitais pagrindais atsiradusios turtinės prievolės, vadovaujantis CK trečiosios knygos VII skyriaus nuostatomis dėl sutuoktinių atsakomybės pagal turtines prievoles, skirstomos į asmenines ir bendrąsias sutuoktinių turtines prievoles. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrosios sutuoktinių turtinės prievolės gali būti solidariosios ir dalinės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, galimos įvairios sutuoktinių atsakomybės pagal jų turtines prievoles modifikacijos.
20. Sutuoktinių turtinių prievolių skirstymo į asmenines ir bendrąsias svarba ne kartą akcentuota kasacinėje jurisprudencijoje. Tinkamas sutuoktinių prisiimtų turtinių prievolių kvalifikavimas pirmiausia reikšmingas sutuoktinių santykiams su kreditoriais, nes, tik nustačius turtinės prievolės pobūdį, galima nustatyti, kas yra atsakomybės pagal turtinę prievolę subjektai – tik vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; kt.). Tai reiškia, kad, priklausomai nuo to, kokia turtinė prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs tik vienas iš sutuoktinių (žr. pirmiau nurodytą plenarinės sesijos nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
21. Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys).
22. Kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys) (žr. pirmiau nurodytą plenarinės sesijos nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
23. Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, o pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos kasacinėje jurisprudencijoje vertinamos kaip bendrosios dalinės bendraskolių atsakomybės prezumpcijos išimtis (CK 6.5 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viena iš įstatyme nustatytų CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išimčių yra CK 3.109 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2012;  kt.).
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutuoktinio atsakomybės už kito sutuoktinio, veikiančio kaip ūkininkas, prievoles.
25. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ūkininko ūkis – tai ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ar kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. CK 4.38 straipsnyje nuodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Aiškinant sąvoką „kitas turtas“, pasitelktinas CK 1.97 straipsnis, kuriame kaip civilinių teisių objektai pripažįstami ne tik daiktai, bet ir vertybiniai popieriai, pinigai, turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai ir pan. CK 1.110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinių teisių objektu gali būti įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausanti turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių pareigų visuma; pagal to paties straipsnio 2 dalį turtinis kompleksas, kaip civilinių teisių objektas, – tai bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma. CK 1.112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Kompleksiškai aiškinant šias teisės normas, darytina išvada, kad ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu.
26. Iš byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, spręsdami dėl atsakovų prievolės pagal įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. šios nutarties 4 punktą) solidarumo, tyrė ir nustatė aplinkybes, kurios reikšmingos sutuoktinių bendrų prievolių atsiradimui konstatuoti.
27. Byloje nustatytos šios nutarties 5 punkte nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės ir tai, kad ūkininko ūkis yra tam tikra verslo forma, neleidžia nepritarti teismų išvadoms, kad nėra pagrindo atsakovo D. B. , gyvenusio santuokoje ir 2007 m. vasario 17 d. įregistravusio ūkininko ūkį, ūkį pripažinti šeimos verslu ir turtinę prievolę pagal įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių kvalifikuoti kaip solidariąją sutuoktinių prievolę.
28. Pirma, prievolės, atsirandančios iš vieno iš sutuoktinių sudaryto sandorio, solidarumas gali būti konstatuotas nustačius, kad tas sandoris yra būtinas išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sandorio kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2, 3 dalys) (žr. pirmiau nurodytą plenarinės sesijos nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė I. B. būtų dalyvavusi santuokos metu atsakovo D. B. įregistruoto ūkininko ūkio veikloje kaip šeimos versle ir savo veiksmais (fiziniu ar intelektiniu darbu) būtų prisidėjusi prie jo plėtojimo. Priešingai, byloje nustatyta, kad jokios su šiuo ūkiu susijusios veiklos ji nevykdė, sutuoktinio ūkyje nedirbo jokio fizinio darbo, kad ji, būdama vaikų priežiūros atostogose, augino vaikus (kurie jai ir atsakovui D. B. gimė 2007 m. sausio 8 d., 2008 m. gegužės 9 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d.). Byloje nėra duomenų, kad iš ūkininko ūkio veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes svarbu įvertinti tai, kad kasacinio teismo pripažįstama, jog iš individualios įmonės veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
29. Antra, sprendžiant dėl kasatorės teiginių, kad visi sandoriai, susiję su ūkininko ūkio plėtra (dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir traktoriaus įsigijimo, šio turto įkeitimo, užtikrinant kredito įstaigų suteiktą finansavimą ūkininko ūkiui), yra sudaryti dėl bendro sutuoktinių intereso ir suderintos valios ir skirti bendriems šeimos poreikiams tenkinti, pagrįstumo, svarbios teismų nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovų turto teisiniu režimu. Keturių žemės sklypų, priklausančių atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, įkeitimo veiksmai vertintini kaip galimybė tinkamai pasinaudoti įstatymo suteikta teise (CK 3.92 straipsnio 4 dalis).
30. Byloje nustatyta, kad minėti žemės sklypai buvo įkeisti užtikrinant atsakovo D. B. įsipareigojimų pagal 2009 m. balandžio 21 d. paskolos sutartį, sudarytą su kredito unija „Jonavos žemė“, įvykdymą, kurios 2.3 punkto sąlyga patvirtina, jog paskola atsakovui suteikta žemei įsigyti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovės I. B. sutikimą sudaryti minėtą hipotekos sandorį vertino ne kaip jos dalyvavimą ūkininko ūkio veikloje, bet kaip leidimą sutuoktiniui panaudoti bendrą turtą, siekiant įsigyti dar daugiau žemės ūkio paskirties žemės sklypų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytą aplinkybę, kad už kredito unijos „Jonavos žemė“ suteiktą paskolą įsigyti sklypai nebuvo skirti D. B. ūkininko ūkio veiklai vykdyti, nes po mėnesio nuo jų įsigijimo atsakovai šiuos sklypus padovanojo atsakovo broliui.
31. Aplinkybė, susijusi su traktoriaus įsigijimu, taip pat nepatvirtina aktyvaus atsakovės dalyvavimo sutuoktinio ūkininko ūkio veikloje. Byloje nustatyta, kad kilnojamojo daikto – traktoriaus įkeitimo sandorį buvo būtina sudaryti tam, kad AB SEB bankas (tuo metu AB SEB Vilniaus bankas) finansuotų šio turto įsigijimą, o jei sutuoktinė I. B. nebūtų sutikusi su banko reikalavimu sudaryti už suteiktą kreditą perkamo daikto įkeitimo sandorį, bankas apskritai būtų atsisakęs finansuoti šio turto įsigijimą.
32. Esant nustatytoms esminę reikšmę materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariąsias sutuoktinių prievoles, taikymui turinčioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentais, kad teismai nevertino būtinųjų sutuoktinių verslo kaip jungtinės veiklos (bendromis lėšomis ir darbu vykdyti verslą ūkyje) požymių ar netinkamai aiškino ir taikė CK 3.109 straipsnio nuostatas.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo

33. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
34. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo D. B. ūkininko ūkį atsakovų šeimos verslu, todėl prievolė pagal įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą už akių negali būti laikoma bendra abiejų sutuoktinių prievole. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorė, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi kasatorė, akcentuodama pavienes aplinkybes, ignoruodama įvykių ir aplinkybių visumą, iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas.
36. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai  dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja kasatorė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
37. Dėl kitų kasaciniame skunde išdėstytų argumentų kasacinis teismas nepasisako, nes jie skundžiamų procesinių sprendimų teisėtumui bei vienodos teismų praktikos formavimui įtakos neturi.
38. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnio nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
40. Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 22,37 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš akcinės bendrovės „Linas Agro“ (j. a. k. 147328026) 22,37 Eur (dvidešimt du Eur 37 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Antanas Simniškis