Civilinė byla Nr.3K-3-101/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 21.4.2.6;
27.3.2.4; 121.13; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V.P. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. J. ieškinį atsakovui V.P. Z. ir trečiajam asmeniui Kuršėnų žemės ūkio bendrovei dėl pajaus pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. J. nurodė, kad 2005 m. lapkričio 3 d. sudarė su atsakovu V.P. Z. pajaus pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ji pardavė atsakovui 2570 Lt Kuršėnų žemės ūkio bendrovės pajų už 25 700 Lt, t. y. mokant po 10 Lt už vieną pajinį litą. Ieškovės teigimu, ši sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), buvo sudaryta jai (ieškovei) nesuprantant savo veiksmų reikšmės (CK 1.89 straipsnis), ji sudarė šią sutartį dėl suklaidinimo ir suklydimo (CK 1.90 straipsnis), be to, sutartyje nėra aptartas sutarties dalykas, todėl laikytina, kad sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.159 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad minėta pajaus pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta Kuršėnų žemės ūkio bendrovės patalpose, bendrovės pirmininko V.P. Z. kabinete, todėl, pasirašydama sutartį, ji maniusi, kad pajų parduoda bendrovei, nes žinojo, jog pagal LR žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir Kuršėnų žemės ūkio bendrovės įstatų 23 punktą būtina laikytis įstatyme ir įstatuose nustatyto pajų pardavimo eiliškumo principo, t. y. pajus pirmiausia pasiūlytinas bendrovei, o jai atsisakius – kitiems asmenims nustatyta eilės tvarka. Atsakovui V.P. Z. savo vardu paruošus pajaus pirkimo-pardavimo sutartį ir, naudojantis savo tarnybine padėtimi, pateikus ją pasirašyti jai (ieškovei), minėta pajų pardavimo tvarka buvo pažeista, todėl sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį. Be to, žinodama minėtas LR žemės ūkio bendrovių įstatymo ir įstatų nuostatas dėl pajų pardavimo eiliškumo, ji (ieškovė) atėjo į Kuršėnų žemės ūkio bendrovę tik pasiklabėti apie pajų pirkimo-pardavimo sąlygas, tačiau visiškai neketino parduoti savo pajaus. Bendrovėje ji sutiko bendrovės pirmininką (atsakovą), kuris ir įteigė jai pasirašyti pajaus pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas V.P. Z. užima aukštas pareigas bendrovėje, yra Šiaulių rajono savivaldybės tarybos narys, todėl ji, besąlygiškai juo pasitikėdama, be to, būdama susijaudinusi, pasirašė sutartį jos neperskaičiusi. Dėl to darytina išvada, kad, pasirašydama sutartį, ji nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų įvertinti. Tik grįžusi namo ir atsitokėjusi bei perskaičiusi pasirašytą dokumentą, ji suprato, kad jos pajus yra parduotas, parduotas ne bendrovei, o jos pirmininkui, ir ne už tokią kainą, už kokią būtų pardavusi pajų, jei būtų norėjusi jį parduoti. Tokiomis aplinkybėmis pajaus pirkimo-pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 1.89 straipsnį, kaip sudarytas asmens, nesuvokusio ir negalėjusio suvokti savo veiksmų reikšmės. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas, sudarydamas jai klaidingą įspūdį apie sutarties sąlygas, nutylėdamas, kad sutartis sudaroma ne su bendrove, o su pačiu atsakovu, suklaidino ją ir dėl esminių sutarties sąlygų. Jei būtų žinojusi, kad pasirašo dokumentą, pagal kurį jos pajus yra perkamas, ir jį perka V.P. Z., o ne bendrovė, ji nebūtų pardavusi jam pajaus, nes toks pajaus pardavimas reikštų LR žemės ūkio bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose nustatytos pajų perleidimo tvarkos pažeidimą. Be to, ji jokiu būdu nebūtų pardavusi pajų po 10 Lt už vieną pajinį litą, nes jai buvo žinoma, kad bendrovės pajai tuo metu galėjo būti parduoti po 25 Lt už vieną pajinį litą. Ieškovės teigimu, jos suklydimas sudarant pajaus pirkimo-pardavimo sutartį buvo esminis, todėl sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu. Pagal pajaus pirkimo-pardavimo sutarties 1 punktą ji (ieškovė) pardavė, o atsakovas nupirko 2570 Lt pajų už 25 700 Lt, tačiau nei šiame, nei kituose sutarties punktuose nėra apibrėžta, kokį pajų atsakovas perka. Dėl to laikytina, kad nebuvo susitarta dėl esminės sutarties sąlygos – sutarties dalyko. Kadangi nėra esminio sutarties elemento – veiksnių šalių susitarimo (CK 6.159 straipsnis), be to, su atsakovu, kaip fiziniu asmeniu ji, nesitarė, nes manė, kad jis veikia bendrovės vardu, tai darytina išvada, kad ji (ieškovė) ir atsakovas apskritai nesudarė sutarties ir neprivalo jos vykdyti. Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi CK 1.80, 1.89, 1.90 ir 1.91 straipsniais, ieškovė prašė teismo pripažinti niekine ir negaliojančia 2005 m. lapkričio 3 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovo V.P. Z.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad Kuršėnų žemės ūkio bendrovės narių valdyba posėdžio, įvykusio 2005 m. spalio 11 d., metu nutarė nustatyti, kad bendrovė nuo 2005 m. spalio 11 d. nebepirks parduodamų pajų, ir teisė supirkti parduodamus pajus perleidžiama antrąja eile įregistruotam pajų pirkėjui – bendrovės nariui V.P. Z., kuris pageidavimą pirkti pajus buvo pareiškęs 2005 m. spalio 4 d., teismas sprendė, kad ieškovės prašymas pripažinti negaliojančia ginčijamą pajaus pirkimo-pardavimo sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, yra nepagrįstas, nes ieškovė neįrodė, jog sudarant šį sandorį buvo pažeistos LR žemės ūkio bendrovių įstatymo ar Kuršėnų žemės ūkio bendrovės įstatų nuostatos, nustatančios pajų pardavimo eiliškumo principą. Nei LR žemės ūkio bendrovių įstatyme, nei Kuršėnų žemės ūkio bendrovės įstatuose nėra įtvirtintas draudimas perleisti teisę pirkti pajų žemesnėje eilėje įrašytam pirkėjui. Bendrovės pirmininko lojalumo bendrovei pareiga, teismo vertinimu, taip pat nebuvo pažeista, nes pajų pirkimo tvarka bendrovėje buvo aptarta 2005 m. spalio 11 d. įvykusiame Kuršėnų žemės ūkio bendrovės valdybos narių posėdyje, priimant tuo klausimu bendrovės valdybos narių nutarimą, kurio bendrovės pirmininkas nepažeidė. Įvertinęs ieškovės asmenines savybes (jauną amžių, turimą aukštąjį išsilavinimą, dirbamą ekonomistės darbą), ginčijamos sutarties pasirašymo aplinkybes (ieškovė pati pasirašė ir prašymą parduoti pajų, ir pirkimo-pardavimo sutartį, kurių tekstus prieš tai ji skaitė), taip pat liudytojos S. Š. parodymus apie tai, kad ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo dieną atėjo pas bendrovės pirmininką ketindama parduoti savo pajų, teismas darė išvadą, kad ieškovė galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir reikšmę, ir jos prašymą dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti asmens, atmetė. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog ji suklydo ar buvo suklaidinta sudarant ginčijamą sandorį. Ieškovė buvo tik bendrovės pajininkė, o ne narė, todėl ji turėjo ne teises ir pareigas, įtvirtintas LR žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, o tik teises, nustatytas šio įstatymo 19 straipsnio 2 punkte, pagal kurį pajininkas turi teisę perleisti savo pajų bendrovei, bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui LR žemės ūkio bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose nustatyta tvarka. Dėl to ieškovė neprivalėjo laikytis bendrovės įstatų ir rūpintis bendrovės turto didinimu. Ji pareiškė norą parduoti paveldėtą pajų, nurodė, už kokią kainą jį parduoda, o kas iš galinčių ir norinčių jį pirkti turi sumokėti, ieškovė neprivalėjo nurodyti. Tai, kad ieškovė, parduodama pajų, manė, jog yra pažeidžiamas eiliškumo principas, taip pat tai, kad ji ketino parduoti pajų ne bendrovės pirmininkui, o bendrovei, ir už didesnę kainą, teismo vertinimu, patvirtina tai, jog ji omenyje ir turėjusi pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą, o ne paveldėto pajaus perrašymą jos vardu. Ieškovei neįrodžius, kad sandorio sudarymo metu ji turėjo realią galimybę parduoti pajų brangiau, t.y. po 25 Lt už vieną pajinį litą, teismas rėmėsi jokiais kitais įrodymais nepaneigtais liudytojos S. Š. parodymais, kad pajai bendrovėje buvo superkami po 7-10 Lt už vieną pajinį litą. Atmesdamas ieškovės argumentus dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad šalys neaptarė sutarties dalyko, todėl laikytina, kad sutartis nebuvo sudaryta, teismas pažymėjo, kad ieškovė, pasirašydama sutartį, turėjo realią galimybę įsitikinti, kas sutartyje yra įrašytas pirkėju. Iš sutarties turinio akivaizdu, kad pirkėju joje nurodytas V.P. Z., kaip fizinis asmuo. Jeigu sutarties sudarymas su pajininku V.P. Z. ieškovės netenkino, o sutarties šalimi ji manė esant kitą fizinį ar juridinį asmenį, ji turėjo galimybę pasirinkti ir atsisakyti pasirašyti tokią sutartį. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė neketino tapti bendrovės pajininke, kad jos tikroji valia buvo parduoti paveldėtą pajų ir kad pajaus pardavimo eiliškumo principas nebuvo pažeistas. Net jeigu pajaus pardavimo eiliškumas ir būtų buvęs pažeistas, galimai pažeistas pirkėjo teises ir interesus, teismo vertinimu, turėtų ginti ne ieškovė, o pati Kuršėnų žemės ūkio bendrovė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 16 d. sprendimu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. sprendimą panaikino ir ieškinį patenkino; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. lapkričio 3 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės V. J. ir atsakovo V.P. Z., ir taikė restituciją – priteisė trečiajam asmeniui Kuršėnų žemės ūkio bendrovei iš ieškovės V. J. 25 700 Lt, o ieškovei V. J. iš atsakovo V.P. Z. – 2570 Lt Kuršėnų žemės ūkio bendrovės pajų. Teisėjų kolegija nurodė, kad prieš sudarant paveldėto pajaus pirkimo-pardavimo sutartį, turi būti atlikti veiksmai, nustatyti LR žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje: asmuo, <...> paveldėjęs pajų ar jo dalį, privalo per 15 dienų raštu pranešti apie tai bendrovei, o bendrovė, gavusi pajaus <...> paveldėjimo teisės liudijimo kopiją, per 3 darbo dienas privalo įregistruoti naująjį pajininką. Buvusio pajininko turtines teises ir pareigas pajų paveldėjęs <...> pajininkas perima nuo pajaus įregistravimo bendrovės dokumentuose momento. Dėl to, kolegijos vertinimu, laikytini pagrįstais ieškovės argumentai, kad ji buvo atėjusi į Kuršėnų žemės ūkio bendrovę ketindama susitvarkyti pajaus paveldėjimo dokumentus ir įregistruoti paveldėtą pajų savo vardu. Nustačiusi, kad šalims pasirašant ginčijamą sutartį, prieš tai nebuvo atlikta naujojo pajininko registracija, t. y. nebuvo laikytasi imperatyvių įstatymo įpareigojimų, įtvirtintų LR žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 straipsnio 7 dalyje, teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijama pajaus pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovės V. J. ir atsakovo V.P. Z. buvo sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo noras, todėl ji pripažintina niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), ir taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys) – ieškovė V. J. privalo grąžinti Kuršėnų žemės ūkio bendrovei 25 700 Lt, o atsakovas V. P. Z. – grąžinti ieškovei 2570 Lt pajų. Aplinkybės, kad 2005 m. lapkričio 3 d. prašymas, kuriuo siūloma ieškovei priklausantį paveldėtą 2570 Lt pajų pirkti po 10 Lt už vieną pajinį litą, ir 2005 m. lapkričio 3 d. pajaus pirkimo-pardavimo sutartis buvo surašyti ir užpildyti ne ieškovės, o Kuršėnų žemės ūkio bendrovės darbuotojų (vyr. buhalterio ir buhalterės), kad šiuos dokumentus ieškovė pasirašė bendrovės pirmininko kabinete po prieš tai įvykusio ieškovės ir bendrovės pirmininko diskusinio pobūdžio pokalbio, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia ieškovės argumentus, kad ji, bendraudama su atsakovu V.P. Z., bendravo su juo ne kaip su privačiu asmeniu, o kaip su Kuršėnų žemės ūkio bendrovei atstovaujančiu pirmininku. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovei buvo žinomas Kuršėnų žemės ūkio bendrovės įstatuose nustatytas pajaus pardavimo eiliškumas, pagal kurį teisę įsigyti pajų pirmąja eile turi bendrovė, tačiau nebuvo žinoma apie 2005 m. spalio 11 d. įvykusiame bendrovės valdybos narių posėdyje priimtą nutarimą, kuriuo nustatyta, kad bendrovė pajų nebeperka, o teisė supirki parduodamus pajus perleidžiama bendrovės nariui V.P. Z. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija darė prielaidą, kad ieškovė dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių klydo dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso, ir šis suklydimas yra reikšmingas sutarties sudarymui, nes ieškovė dėl turimo pajaus diskutavo su atsakovu, kaip su bendrovės atstovu, ir jos tikrieji ketinimai buvo sukurti ar pakeisti civilinius teisinius santykius su bendrove, o ne su atsakovu, kaip privačiu asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas
Kasaciniu skundu atsakovas V.P. Z. prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pareiškė norą parduoti paveldėtą pajų, nurodydama jo dydį ir kainą, kad ji pati pasirašė ir prašymą pirkti jos pajų, ir pajaus pirkimo- pardavimo sutartį, o prieš pasirašydama šiuos dokumentus, juos skaitė, todėl, įvertinant sandorio sudarymo aplinkybes ir ieškovės asmenines savybes, ji negalėjo suklysti ar būti suklaidinta. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė ir ieškovės suklydimo sudarant ginčijamą sandorį fakto nenustatė, todėl nepagrįstai taikė CK 1.90 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčijama sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis), pažeidė CPK 320 straipsnį, reglamentuojantį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes ieškovės V. J. apeliaciniame skunde nebuvo remiamasi tokiomis aplinkybėmis ir CK 1.80 straipsnio pažeidimais, o sąlygų CPK 320 straipsnio 2 dalies taikymui nebuvo. Teismas, peržengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, pažeidė ir CPK normas, įtvirtinančias rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir dispozityvumo (CPK 13 straipsnis) principus, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės apsvarstydamas tik vieną ieškovės apeliacinio skundo argumentą, susijusį su ginčijamos sutarties sudarymu suklydimo įtakoje (CK 1.90 straipsnis), o kitų argumentų neišnagrinėdamas ir dėl jų nepasisakydamas, priėmė nemotyvuotą sprendimą ir taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
3. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 2 d. teismo posėdyje, išnagrinėjusi bylą žodinio proceso tvarka, nutarė atidėti sprendimo paskelbimą 14 dienų terminui, t. y. sprendimą priimti ir paskelbti 2006 m. spalio 16 d. Atsakovo (kasatoriaus) atstovas nedalyvavo paskelbiant ginčijamą sprendimą, tačiau tą pačią dieną sužinojo paskelbto sprendimo rezoliucinę dalį, o teismo sprendimo negavo. Šiaulių apygardos teismas pilnai surašytą sprendimą išsiuntė šalims 2006 m. spalio 17 d. Kasatoriaus manymu, nagrinėjama byla nebuvo didelės apimties ir itin sudėtinga (CPK 325 straipsnio 5 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti išimtį, nustatydamas maksimalų 14 dienų terminą sprendimui priimti ir paskelbti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, po 14 dienų termino, skirto sprendimui priimti ir paskelbti, sprendimo paskelbimo dieną neparengęs galutinio procesinio dokumento, pažeidė LR Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo, priimto byloje Nr. 35/03-11/06, nuostatas.
4. Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kuršėnų žemės ūkio bendrovė neatliko naujos pajininkės (ieškovės), paveldėjusios savo tėvo pajų, registracijos, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Dėl to teismas nepagrįstai taikė LR žemės ūkio bendrovių įstatymo 15 straipsnio 7 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino ginčijamą sandorį niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį šioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas. Pripažinęs ginčijamą sandorį niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nebuvo atlikta naujos pajininkės (ieškovės) registracija, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo 2570 Lt pajaus.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo V.P. Z. kasacinio skundo tretysis asmuo Kuršėnų žemės ūkio bendrovė, sutikdamas su atsakovo kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, prašo kasacinį skundą patenkinti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimas į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negautas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovė V. J. paveldėjo savo tėvo V. K. 2570 Lt pajų, esantį Kuršėnų žemės ūkio bendrovėje. 2005 m. lapkričio 3 d. ji pateikė Kuršėnų žemės ūkio bendrovės pirmininkui prašymą, kuriuo prašė jai priklausantį paveldėtą V. K. 2570 Lt pajų pirkti po 10 Lt. 2005 m. lapkričio 3 d. tarp ieškovės V. J. ir atsakovo V.P. Z., kaip Kuršėnų žemės ūkio bendrovės nario pajininko, buvo sudaryta pajaus pirkimo-pardavimo sutartis. 2005 m. lapkričio 7 d. ieškovė nusiuntė Kuršėnų žemės ūkio bendrovei pranešimą neregistruoti šios pajaus pirkimo-pardavimo sutarties, o 2005 m. lapkričio 11 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas šią funkciją, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialinės teisės normos, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.90 straipsnis), aiškinimu ir taikymu bei procesinės teisės normų (CPK 320 straipsnio 2 dalies ir CPK 325 straipsnio 5 dalies) pažeidimais. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė V. J. 2005 m. lapkričio 3 d. sudarė su atsakovu V.P. Z. paveldėto po tėvo V. K. mirties 2570 Lt pajaus, esančio Kuršėnų žemės ūkio bendrovėje, pirkimo-pardavimo sutartį, mokant po 10 Lt už vieną pajinį litą, kai tuo metu aštuoni bendrovės nariai vieną pajinį litą pardavė po 25 Lt. Pastarąją aplinkybę patvirtina byloje esančios pajų pirkimo-pardavimo sutartys (b. l. 161-168) ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 24 d. sprendime nustatytos faktinės bylos aplinkybės (b. l. 151-155). Teisėjų kolegija šį ieškovės suklydimą dėl parduodamo pajinio lito kainos laiko esminiu, nes jis, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas žmogus, žinodamas tikrąją pajinio lito kainą ir esant analogiškai padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, o kita šalis – V.P. Z., būdamas bendrovės valdybos pirmininku ir žinodamas tikrąją pajinio lito kainą, apie tai klystančios ieškovės neinformavo, ir tai neatitiko protingos ir sąžiningos komercinės praktikos. Ieškovė, dėl savo nepatyrimo ir atsakovo nesąžiningumo pardavusi atsakovui 2570 Lt pajų už 25 700 Lt, patyrė 38 550 Lt nuostolių, kurių atsakovas nesiūlė kompensuoti CK 6.228 straipsnio pagrindu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, CK 1.90 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs šalių sudarytą sandorį negaliojančiu, restitucijos klausimą išsprendė teisingai: priteisė ieškovei iš atsakovo 2570 Lt pajų, o iš ieškovės priteisė 25 700 Lt bendrovei, kurios lėšomis buvo apmokėta ieškovei už atsakovui parduotą pajų (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 325 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai sprendimo priėmimą atidėjo, nustatydamas maksimalų 14 dienų terminą, o sprendimo paskelbimo dieną neparengęs galutinio procesinio dokumento, pažeidė LR Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimo nuostatas. Iš nagrinėjamos bylos posėdžio protokolo matyti, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama 2006 m. spalio 2 d., o procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas 2006 m. spalio 16 d. 11 val. Apeliacinės instancijos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimas surašytas ir pasirašytas visų bylą nagrinėjusių teisėjų, o kitą dieną sprendimo nuorašas išsiųstas visiems byloje dalyvavusiems asmenims, nes jie skelbiant sprendimą posėdyje nedalyvavo. Tokiomis aplinkybėmis negalima daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo paskelbimo dieną nebuvo surašęs ir pasirašęs šio procesinio dokumento ir taip pažeidė minėto LR Konstitucinio teismo nutarimo nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas sprendimo priėmimą maksimaliam 14 dienų terminui, CPK 325 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, nes tai yra tik teismo diskrecijos teisė, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir mastą, nustatyti terminą, reikalingą apeliacinio skundo argumentams įvertinti ir dėl jų tinkamai baigiamajame teismo procesiniame dokumente pasisakyti.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja priimto sprendimo teisėtumo, todėl jų teisėjų kolegija neanalizuoja.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Virgilijus Grabinskas
Pranas Žeimys