Administracinė byla Nr. eA-493-602/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01025-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.3; 59.1.5.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. U. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) atliko pareiškėjos I. U. (toliau – ir pareiškėja) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009 m. ir 2016 m. liepos 15 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-498, kuriame pareiškėjai apskaičiavo sumokėti 7 222,25 Eur GPM ir 2 778,61 PSD įmokų. Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-571 patvirtino patikrinimo aktą, nurodydama sumokėti 7 222,25 Eur GPM, 5 015,90 Eur GPM delspinigių, 1 444 GPM baudą, 2 778,61 Eur PSD įmokų, 1 929,75 Eur PSD įmokų delspinigių, 555 Eur PSD įmokų baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 68-372 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-571.
2. Pareiškėja I. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5)FR0682-571, kuriuo nuspręsta patvirtinti 2016 m. liepos 15 d. surašytą patikrinimo aktą Nr. (9.6.) FR0680-498 ir nurodyti sumokėti 7 222,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 5 015,90 Eur GPM delspinigių, 1 444 Eur GPM baudą, 2 778,61 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 1 929,75 Eur PSD įmokų delspinigių, 555 Eur PSD įmokų baudą; 2) panaikinti VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-372, kuriuo nuspręsta patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-571.
3. Pareiškėja paaiškino, kad priimti skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes atsakovas negalėjo remtis baudžiamosios bylos Nr. 2K-138-139/2016, kurioje galutinį sprendimą priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, duomenimis, kadangi ikiteisminiame tyrime dėl UAB „Stragutės mėsa“ veiklos surinkti duomenys nepasitvirtino ir baudžiamoji byla galutiniame rezultate buvo nutraukta. Pareiškėja teigė, kad baudžiamojoje byloje surinkti duomenys negali būti įrodymu mokestinėje byloje ir jie nepagrindžia pareiškėjai taikytos mokestinės prievolės. Pareiškėja ir jos sutuoktinis R. U. sudarė 11 paskolos sutarčių, tačiau atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėja negavo pinigų pagal visas šias paskolos sutartis. Pareiškėja vertino, jog aplinkybė, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis (nenumatytos palūkanos, paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonės, nenustatyti paskolų grąžinimo terminai), nepagrindžia to, kad paskolos sutartys nebuvo realiai vykdomos. Todėl atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje numatytą mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėja taip pat nesutiko su atsakovo išvada, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio išlaidos 2009 m. viršijo gautas pajamas, kad 2009 m. jie patyrė 319 795 Lt išlaidų, kurias padengė iš nenustatytų pajamų šaltinių.
4. Pareiškėja teigė, kad jos ir jos sutuoktinio sandoriai su fiziniais asmenimis buvo sudaryti siekiant vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą. VMI nepaneigė tos aplinkybės, kad sudarytais sandoriais buvo siekiama gauti pinigų UAB „Stragutės mėsa“ veiklos plėtrai. Mokesčių administratorius nepagrįstai vertindamas piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d. neatsižvelgė į pareiškėjos ir sutuoktinio gautas pajamas iš žemės ūkio ir parduotų statybinių medžiagų bei padarė nepagrįstą išvadą, jog sutuoktiniai jokių pajamų iš žemės ūkio ir parduotų statybinių medžiagų negavo. Nesutiko su priskaičiuotų baudų ir delspinigių suma, nes ji nesuderinama nei su teisiniu reglamentavimu, nei su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.
4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas paaiškino, kad jis teisingai vadovavosi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje konstatuota, kad už perkamos iš Lenkijos firmos produkcijos dokumentų pateikimą buhalterijai buvo atsakingas ne UAB „Stragutės mėsa“ generalinis direktorius A. Armonas, kurio atžvilgiu byla nutraukta, o šios įmonės direktorius R. U., t. y. pareiškėjos sutuoktinis, ir jis turėtų atsakyti kaip bendrininkas, jeigu jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bei nustatyta jo kaltė, taigi nutartyje nepaneigtos aplinkybės, jog UAB „Stragutės mėsa“ buvo vykdomas apgaulingas apskaitos tvarkymas bei neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas.
6. Atsakovas nurodė, kad pasirašytos paskolų sutartys yra formalios, jomis siekta pagrįsti pareiškėjos turimas lėšas, kuriomis dengtos 2009 m. išlaidos, ir išvengti mokėtinų į biudžetą mokesčių mokėjimo nuo disponuojamų pajamų gaunant mokestinės naudos. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Dėl 2009 m. sausio 1 d. turimų piniginių lėšų pareiškėja ir jos sutuoktinis teikė prieštaringus paaiškinimus bei nepateikė duomenų, kuriais metais, kiek sukaupė piniginių lėšų, pardavus užaugintas ir parduotas daržoves, gėles, todėl neabejotina, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pajamų iš žemės ūkio veiklos bei iš J. A. už pagalbą prižiūrint daržoves ir uogas negavo. Mokesčių administratorius delspinigius paskaičiavo nepažeisdamas MAĮ 98 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o kadangi pareiškėja mokestinio patikrinimo metu geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl jai taip pat pagrįstai paskirta 20 proc. mokesčio dydžio bauda.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu pareiškėjos I. U. skundą atmetė.
9. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos AVMI, atlikęs pareiškėjos GPM ir PSD įmokų, valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2009 m. ir 2016 m. liepos 15 d., surašė patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-498, kuriame pareiškėjai apskaičiavo sumokėti 7 222,25 Eur GPM ir 2 778,61 PSD įmokų. Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-571 patvirtino patikrinimo aktą, nurodydama sumokėti 7 222,25 Eur GPM, 5 015,90 Eur GPM delspinigių, 1 444 GPM baudą, 2 778,61 Eur PSD įmokų, 1 929,75 Eur PSD įmokų delspinigių, 555 Eur PSD įmokų baudą. Nustatyta, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. U. 2009 m. patirtos išlaidos viršijo gautas teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, t. y. pareiškėjai ir jos sutuoktiniui 2009 m. neužteko 319 795 Lt piniginių lėšų paskolų suteikimui UAB „Stragutės mėsa“. Taip pat konstatuota, kad sutuoktiniai 2009 m. patirtas 319 795 Lt išlaidas dengė iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų bei teisės aktų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių pareiškėja ir jo sutuoktinis R. U. nedeklaravo. VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 68-372 patvirtino Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-571.
10. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-569 bei VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 68-373 teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Mokesčių administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
12. Teismas, vertindamas byloje pateiktą pareiškėjos pasirašytą 2008 m. lapkričio 14 d. paskolos sutartį su M. U., 2008 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį su L. V. ir 2009 m. kovo 15 d. paskolos sutartį su N. Z., pažymėjo, kad vien toks atskirų formalių duomenų (pvz. paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie gautas pinigų sumas pateikimas, nesant realaus pinigų sumų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pinigų gavimo nepagrindžia. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju paskolos sutarčių nepakanka, kad būtų įrodyta, jog pareiškėja pagal šias sutartis pinigus iš tiesų gavo.
13. Teismas taip pat pažymėjo, kad atliktų operatyvaus patikrinimų metu paskolos davėjai teikė paaiškinimus dėl paskolų suteikimo sąlygų ir finansinių galimybių pareiškėjai ir jos sutuoktiniui, todėl nėra būtinybės papildomai juos apklausti.
14. Teismas, atsižvelgęs, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja turėjo finansinių galimybių šias paskolas grąžinti ir atsiskaityti su paskolų davėjais, tačiau to nebuvo padaryta, sprendė, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis nesiekė grąžinti jiems suteiktų paskolų. Todėl paskolos sutartys realiai vykdomos nebuvo, o tokiais savo veiksmais pareiškėja neabejotinai siekė mokestinės naudos – išvengti mokesčių mokėjimo nuo neapmokestintų pajamų. Teismas sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėja nepagrindė realaus pajamų pagal paskolos sutartis gavimo fakto.
15. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadas, kad pareiškėjos keliama abejonė dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus ikiteisminio tyrimo metu surinktos informacijos naudojimo yra nepagrįsta, be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad mokesčių administratorius disponuojamų grynųjų pinigų likutį patikrinimo pradžiai nustatė neatsižvelgdamas į pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautas pajamas.
16. Dėl priskaičiuotų delspinigių ir paskirtos 20 proc. mokesčio dydžio baudos teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo 180 dienų delspinigių skaičiavimo termino pažeidimą, nes šio termino skaičiavimo pradžia siejama su diena, nuo kurios mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas taip pat sprendė, kad įvertinus tai, jog I. U. geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, jai pagrįstai paskirta 20 proc. mokesčio dydžio bauda.
17. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjai papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, o pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti mokesčių administratoriaus išvadas. Teismas sprendė, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti bei priimti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.
III.
18. Pareiškėja I. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
19. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo ir vertino byloje esančius įrodymus, ir nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytojus, užkirsdamas galimybę įrodyti aplinkybes, paneigiančias mokesčių administratoriaus išvadas. Teismo priimtas sprendimas yra formalus, priimtas neatsižvelgus į bylos esmę ir surinktų įrodymų reikšmę.
20. Pareiškėja vertina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 2 dalimi ir Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis, kurių 4 ir 4.1 punktai numato, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais. Šiuo atveju mokesčių administratorius netinkamą mokesčiu mokėtojo elgesį konstatavo vertindamas aplinkybę, jog pareiškėja tariamai turėjo daugiau išlaidų nei buvo gavusi pajamų. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Be to, pareiga pagrįsti būtinybe mokestinės prievolės dydi apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui.
21. Pareiškėja nurodo, kad tiek mokesčių administratorius, tiek teismas, atmesdami pareiškėjos prašymą apklausti paskolos davėjus, neatsižvelgė į faktinę situaciją, kuriai esant paskolos suteikimo faktą būtų patvirtinę paskolos davėjai. Šiuo atveju mokesčių administratoriui buvo pateiktos paskolos sutartys ir paaiškintos visos aplinkybės dėl sutarčių sudarymo. Teismas atmetė prašymą apklausti liudytojus, motyvuodamas tuo, kad paskolų davėjai operatyvaus patikrinimo metu teikė paaiškinimus ir nėra būtinybės papildomai jų apklausti. Atkreipia dėmesį, kad paskolos davėjai operatyvaus patikrinimo metu teikė paaiškinimus, tačiau jų apklausa teismo posėdžio metu turėtų didesnę įrodomąją vertę, kadangi paskolų davėjai būtų teisės aktų nustatyta tvarka įspėti dėl melagingų parodymų davimo. Be to, operatyvaus patikrinimo metu duoti paaiškinimai buvo formuluojami pagal mokesčių administratoriaus užduodamus klausimus, o tai galėjo turėti įtakos neteisingam pateiktų paaiškinimų vertinimui. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepagrindė realaus pajamų pagal paskolos sutartį gavimo fakto, tačiau akivaizdu, jog atmetus prašymą liudytojais teisme apklausti paskolos davėjus, neliko jokių kitų įrodinėjimo priemonių. Taigi mokesčių administratorius nepagrįstai vadovaujasi turinio viršenybės prieš formą principu, todėl iš esmes nevertina sudarytų paskolos sutarčių, o teismas tokią poziciją palaiko. Pareiškėjos nuomone, teikti paaiškinimai, nurodymas kur ir kokiu tikslu buvo panaudotos piniginės lėšos pagrindžia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos tam, kad ji ir jos sutuoktinis R. U. galėtų suteikti paskolą UAB „Stragutės mėsa“ veiklos plėtrai.
22. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kaip turėtų būti vertinamos sudarytos paskolos sutartys ir ar jos turi įrodomąją reikšmę šios bylos kontekste. Tiek teismas, tiek mokesčių administratorius laikosi pozicijos, kad pinigų perdavimo faktą galėtų patvirtinti tokie įrodymai kaip bankinio pavedimo išrašai, tačiau visiškai nevertina paskolos davėjų paaiškinimų, sudarytų paskolos sutarčių, nors teisės aktai neįtvirtina imperatyvios nuostatos, kad paskolos sutarties sudarymo metu pinigų suma privalo būti pervedama per banką ar kitą kredito instituciją. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jo galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip, nei tą nustato civilinė teisė, tačiau šiuo atveju teismas tik nurodė, kad paskolos sutartys nesudaro pagrindo teigti, kad paskolos buvo faktiškai suteiktos, nors pinigų perdavimo momentu laikytinas paskolos sutarties sudarymo momentas. Nors mokesčių administratorius pats pripažino, kad paskolą suteikti galėjo A. T., M. U., S. K., tačiau šių paskolų sutartys taip pat nebuvo vertinamos. Pareiškėja vertina, kad tokia mokesčių administratoriaus pozicija kertasi su civilinės teisės normomis, kurios būtent ir reguliuoja sutarties sudarymą.
23. Pareiškėja nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos dėl įrodymo naštos paskirstymo, išimtinai vadovavosi tik mokesčių administratoriaus iškeltomis prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais įrodymais. Taip pat nėra aišku, kuo remiantis buvo priimtas teismo sprendimas, t. y. jame rašoma: „Bylos medžiaga patvirtina“, „Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą“, taigi yra neaišku, kokiais konkrečiais įrodymais rėmėsi teismas, darydamas išvadą, jog mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas yra teisėtas.
24. Pareiškėja teigia, kad skunde ji buvo pasisakiusi dėl delspinigių ir baudų apskaičiavimo, įvardijo priežastis dėl kurių nesutiko su tokiu apskaičiavimu, tačiau teismas šių aplinkybių iš esmės nenagrinėjo, tik formaliai pasisakė dėl delspinigių ir baudos skyrimo.
25. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo netenkinti apeliacinio skundo ir skundžiamą teismo sprendimą bei ginčijamus sprendimus palikti galioti.
26. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką su R. U., todėl analizuojant pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas mokesčių administratorius įvertino ir sutuoktinio gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Pareiškėjos argumentai, kad ji vykdė įstatymo nustatytas pareigas, yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtinti konkrečiais įrodymais šiame mokestiniame ginče, todėl pareiškėjai nepateikus pirminių leistinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima tiesiogiai nustatyti mokesčio bazę, buvo abi būtinosios sąlygos, sudarančios prielaidas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, t. y. apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus atliekama įvertinimą.
27. Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandorių sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai ir kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Minėtų paskolų pagrindu tariamai gautomis pajamomis buvo siekiama padidinti gautų pajamų dydį, kuriomis būtų dengiamos patirtos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. tokiu būdu siekiama sumažinti mokėtiną mokesčio sumą, o tai pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį laikytina mokestine nauda. Šios aplinkybės konstatavimas yra sąlyga, suteikianti teisę mokesčių administratoriui neatsižvelgti į minėtose paskolų sutartyse nurodytas mokestines teisines pasekmes ir atkurti tikrąsias mokestines aplinkybes bei, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, apskaičiuoti pareiškėjos mokestinę bazę.
28. Atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija yra konstatavusi, jog situacijoje, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai sureglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos. Tokiais atvejais CK normos netaikytinos. Sandoriai, jų sudarymas ir galiojimas yra civilinės teisės, o ne viešosios teisės reguliavimo dalykas, t. y. sandorių civilinės teisinės pasekmės bei jų įtaka ūkio subjektų apmokestinimui yra skirtingų teisės šakų reguliavimo dalykai ir negali būti tapatinami. Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5) FR0682-571 ir VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 68-372, kuriuo nuspręsta patvirtinti Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. Nr. (6.5) FR0682-571, teisėtumo ir pagrįstumo.
30. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-571 buvo nuspręsta patvirtinti 2016 m. liepos 15 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-498 bei nurodyti I. U. sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitų mokesčius: 7 222,25 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 5 015,90 Eur GPM delspinigių, 1 444 GPM baudą, 2 778,61 Eur PSD įmokų, 1 929,75 Eur PSD įmokų delspinigių, 555 Eur PSD įmokų baudą.
31. Klaipėdos AVMI surašytame 2016 m. liepos 15 d. pareiškėjos patikrinimo akte Nr. (9.6) FR0680-498 yra nurodyta, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu buvo vertinamos ir jos sutuoktinio R. U. mokestinio patikrinimo metu nustatytos gautos piniginės lėšos bei patirtos piniginės išlaidos, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.87, 3.88, 3.109 straipsnių nuostatomis, bendros jų šeimos pajamos bei išlaidos sutuoktiniams yra dalijamos lygiomis dalimis (II t., e. b. l. 52–74).
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį mokestinį ginčą, vertino bylos faktines aplinkybes, susijusias ne tik su pareiškėjos gautomis pajamomis, bet ir su pajamomis, kurias gavo pareiškėjos sutuoktinis R. U., todėl darytina išvada, kad teismo sprendimas šioje byloje turi įtakos jo teisėms ir pareigoms dėl gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu.
33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos).
34. ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo valstybės atstovo arba nurodo ne tą valstybės atstovą, teismo pirmininkas ar teisėjas pašalina šiuos trūkumus, nutartyje priimti skundą (prašymą, pareiškimą) nurodydamas, kas yra valstybės atstovas.
35. Nors pareiškėjos skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, jos sutuoktinis R. U. nenurodytas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, tačiau, atsižvelgiant į skundo dalyką bei faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo jį įtraukti į administracinės bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
36. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.
37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl pareiškėjos sutuoktinio R. U., kuris nebuvo įtrauktas į procesą, teisių ir pareigų, tuo padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris yra besąlyginis pagrindas teismo sprendimui panaikinti.
38. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos I. U. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė