Administracinė byla Nr. P-10-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02496-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į buvusias pareigas, negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Vilniaus RAAD) 2017 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. VR-P-183 (toliau – ir Įsakymas Nr. 183); 2) panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. VR-P-181 (toliau – ir Įsakymas Nr. 181); 3) grąžinti pareiškėją į buvusias pareigas; 4) priteisti iš atsakovo negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šis teismo sprendimas buvo priimtas bylą išnagrinėjus iš naujo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2018 m. kovo 19 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neanalizavo pareiškėjo argumentų, kurie siejami su priešiškais jo atžvilgiu Vilniaus RAAD direktoriaus veiksmais, taip pat neišanalizavus, ar pareiškėjas jam inkriminuojamas veikas padarė dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, t. y. didelio darbo krūvio.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2018 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. VR-P-181, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – griežtas papeikimas, ir 2017 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. VR-P-183, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo, grąžinimo į buvusias pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjo kolegija teigė, kad paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017). Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63‑‑2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl 2017 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. VR-P-181 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, jog atlikęs Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros veiklos neplaninį patikrinimą, atsakovas nustatė, kad E. M. netinkamai organizavo Vilniaus miesto agentūros darbą, nes kortelę Nr. VR-5.7-29, jam pavestą vykdyti 2016 m. birželio 14 d., Vilniaus miesto agentūros pareigūnei M. M. vykdymui perdavė 2016 m. gruodžio 1 d., kortelės Nr. VR-5.7-32, jam pavestos vykdyti 2016 m. liepos 1 d., nenukreipė vykdymui nei vienam pavaldžiam Vilniaus miesto agentūros pareigūnui, kortelę Nr. VR-5.7-37, jam pavestą vykdyti 2016 m. rugpjūčio 10 d., Vilniaus miesto agentūros pareigūnei M. M. nukreipė vykdyti 2016 m. gruodžio 2 d., kortelę Nr. VR-5.7-44, jam pavestą vykdyti 2016 m. spalio 18 d., nukreipė vykdyti 2016 m. gruodžio 1 d., kortelę Nr. VR-5.7-45, jam pavestą vykdyti 2016 m. spalio 18 d. pareigūnei M. M. rezoliucija nukreipė 2016 m. gruodžio 1 d., korteles Nr. VR-5.7-48 ir Nr. VR-5.7-49, jam pavestas vykdyti 2016 m. spalio 31 d., pavaldžiai pareigūnei M. M. rezoliucija nukreipė 2016 m. gruodžio 2 d., bei pripažino, jog Vilniaus miesto agentūros vedėjas E. M. 2016 m. spalio 4 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3052, 2016 m. spalio 4 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3051, 2016 m. spalio 4 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3050, 2016 m. spalio 6 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3178, 2016 m. spalio 18 d. pavedimu Nr. (38‑14)-VR-1.7-3489, 2016 m. spalio 19 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3521, 2016 m. spalio 29 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-3786, 2016 m. lapkričio 9 d. pavedimu Nr. (38‑14)‑VR‑1.7‑4079, 2016 m. lapkričio 9 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-4071, 2016 m. lapkričio 16 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-4255, 2016 m. lapkričio 23 d. pavedimu Nr. (38‑14)‑VR-1.7-4415, 2016 m. lapkričio 23 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-4461, 2016 m. gruodžio 9 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-4795, 2016 m. gruodžio 20 d. pavedimu Nr. (38‑14)‑VR-1.7-4977, 2016 m. gruodžio 27 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-5139, 2016 m. gruodžio 27 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-5139, 2016 m. gruodžio 27 d. pavedimu Nr. (38‑14) VR-1.7-5137, 2016 m. gruodžio 29 d. pavedimu Nr. (38-14)-VR-1.7-5174, pavesdamas neplaninius ūkio subjektų patikrinimus atlikti darbuotojams, neturintiems aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų įgalinimų ir dėl to neturintiems teisės tikrinti ūkio subjektų, netinkamai organizavo Vilniaus miesto agentūros darbą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiais veiksmais E. M. šiurkščiai pažeidė Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus RAAD direktoriaus 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. VR-V-58, 7.1 punktą, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsnį.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.) bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, bet nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamai savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑370/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2476/2012, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011 ir kt.).

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsnyje reglamentuota, jog Lietuvos Respublikoje aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimo kontrolę atlieka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai, valstybiniai miškų pareigūnai šio įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. VR-V-58 patvirtintų Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas planuoja ir organizuoja Vilniaus miesto agentūros darbą, siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytų departamento uždavinių ir funkcijų įvykdymą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovas teisingai nustatė, kad pareiškėjas korteles Nr. VR-5.7-29, Nr. VR-5.7-32, Nr. VR-5.7-37, Nr. VR-5.7-44, Nr. VR-5.7-45, Nr. VR-5.7-48 ir Nr. VR-5.7-49 vykdymui nukreipdavo pavėluotai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kai kurios kortelės visiškai nebuvo nukreiptos vykdyti (Nr. VR-5.7-32), kitais atvejais buvo perduodamos/nukreipiamos atsakingiems vykdytojams vėluojant nuo 1 mėnesio iki 6 mėnesių. Taigi per beveik penkių mėnesių laikotarpį (nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) nebuvo nukreiptos vykdyti arba pavėluotai perduotos vykdytojams viso 7 kortelės. Kita vertus, kortelių turinys patvirtina, kad jose buvo fiksuota pakankamai reikšminga informacija apie aplinkos taršos normatyvų viršijimus, dėl ko pareiškėjo turėjo būti reaguojama nedelsiant. Remiantis bylos duomenimis kaip nepagrįsti atmesti E. M. apeliacinio skundo motyvai, kad 3 kortelės (Nr. VR-5.7-29, Nr. VR-5.7-32 ir Nr. VR-5.7-37) buvo nukreiptos vykdymui praėjus kelioms dienoms po jų gavimo.

Vilniaus RAAD direktoriaus 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. VR-V-214 patvirtintos Teršalų normatyvų viršijimo fiksavimo ir sankcijų taikymo dokumentų registracijos 3.1 punkte numatyta, kad agentūrų vedėjai, atsakingi pareigūnai, gavę Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus informaciją apie nustatytą teršalų normatyvų viršijimą su normatyvus viršijančiais parametrais, privalo skubos tvarka apie tai raštu informuoti įmonę, pareikalaujant nutraukti teršimą. Minėto įsakymo 3.2 punkte nurodyta, jog gavus Valstybinės analitinės kortelės skyriaus laboratorinių tyrimų duomenis su normatyvus viršijančiais parametrais ir kortele, agentūros pareigūnai privalo įforminti reikiamus dokumentus, kurių pagrindu pažeidėjams bus taikomos ATPK numatytos sankcijos ir kitos poveikio priemonės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors teisės aktuose nėra apibrėžta per kiek laiko padalinio vadovas turi nukreipti vykdymui padaliniui priskirtas užduotis, tačiau įvertinus kortelių specifiką, t. y. kaip dokumento fiksuojančio laboratoriniais tyrimais paremtą aplinkos taršos, viršijančios normatyvus, faktą, tokiais atvejais turi būti reaguojama nedelsiant. Tuo tarpu kiekvienos kortelės atveju nesiimta skubos tvarka teršėjų informuoti apie nustatytą taršos faktą ir pareigą skubiai nutraukti taršą, tokiu būdu sudarytos sąlygos vykti tolesnei aplinkos taršai, be to, dėl dalies pažeidimų nebuvo galima teršėjams taikyti administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija nurodė, kad patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog E. M., vykdydamas Vilniaus miesto agentūros vedėjo funkcijas, duodavo pavedimus atlikti neplaninius patikrinimus darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir neturintiems valstybinio aplinkos apsaugos kontrolės pareigūno statuso (įgalinimų). Visus 17 pavedimų atlikti neplaninius ūkio subjektų patikrinimus pasirašė pats pareiškėjas. Ginčo byloje, kad šie asmenys dirbo pagal darbo sutartis ir neturėjo viešojo administravimo įgaliojimų, nėra. Tokiu būdu organizuojant Vilniaus miesto agentūros darbą pažeistas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsnis, nustatantis, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdo tik aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai. Šis pažeidimas negali būti pateisinamas aplinkybe, kad Vilniaus miesto agentūrai pareiškėjo vadovavimo metu teko dideli darbo krūviai, kurie buvo neproporcingi Agentūros darbuotojų skaičiui, t. y. trūko žmogiškųjų išteklių. 

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis, jis negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, t. y. tarnybinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos, jeigu tarnybinis nusižengimas buvo nustatytas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą (žr., pvz., 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012). 

Taigi VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2041 redakcija) yra įtvirtinti du – 6 mėnesių ir 3 metų terminai tarnybinei nuobaudai skirti, kurie yra naikinamieji terminai, nes nėra numatyta galimybė šiuos terminus atnaujinti ar pratęsti, o pasibaigus šiems terminams yra nebegalima asmens traukti atsakomybėn už padarytus tarnybinius nusižengimus. Tačiau šiems terminams taikyti yra numatytos skirtingos sąlygos. Draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, yra įtvirtintas kaip bendrojo pobūdžio taisyklė, o draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, yra įtvirtintas, kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. kaip specialioji taisyklė bendrosios taisyklės atžvilgiu. Toks šių taisyklių tarpusavio sąveikos pobūdis lemia, kad draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, taikomas visais tais atvejais, kurie nepatenka į draudimo skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, reguliavimo sferą. Ir priešingai, draudimas skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 3 metai, taikomas tik tais atvejais, kurie yra numatyti tik šios taisyklės (teisės normos) dispozicijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑369‑438/2016).

Teisėjų kolegija teigė, kad atsakovas šioje byloje yra nurodęs, jog E. M. tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimų padarymo, nes aplinkybės, jog pareiškėjas vėluodavo nukreipti korteles vykdytojams ir neįgaliotiems pareigūnams duodavo pavedimus, paaiškėjo tik atlikus kompetentingos institucijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros) patikrinimą. Vilniaus RAAD direktorius 2017 m. vasario 3 d. priėmė įsakymą Nr. VR-V-14 „Dėl Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimo“. Patikrinimui atlikti parengtas ir minėto įsakymo 2 punktu patvirtintas Agentūros patikrinimo planas ir vykdymo terminas, o Vilniaus miesto agentūros patikrinimas vykdant šį įsakymą atliktas 2017 m. vasario–kovo mėnesiais. Patikrinimo tikslas – įvertinti Vilniaus miesto agentūros veiklos kokybę. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija dėl 3 metų termino tarnybinei nuobaudai skirti taikymo (patenka į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytus išimtinius atvejus), nes byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai, už kuriuos jis buvo nubaustas, nustatyti atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atliko tyrimą, taip pat atlikus tarnybinį patikrinimą ar kitos kompetentingos institucijos patikrinimą. Įvertinęs aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus RAAD praleido 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai paskirti.

Teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentais, kad inicijuotas Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimas buvo realiai nukreiptas E. M. kaip vedėjo veiklai ištirti. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia 2017 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. VR‑1.3-189 apie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimo rezultatus, iš kurios turinio matyti, kad buvo atliktas visapusiškas Vilniaus miesto agentūros veiklos tyrimas.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo teiginių, kad skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo atsižvelgta į kaltės formą, pažeidimo priežastis ir pasekmes, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, skundžiamame sprendime išsamiai išnagrinėjo ir aptarė pareiškėjo (valstybės tarnautojo) nusižengimo sudėtį, t. y. nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą (neteisėtus veiksmus, kuriais pasireiškė netinkamas darbo organizavimas), pažeidimą padariusį asmenį, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos (neveikimo) ir pasekmių, pareiškėjo kaltę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo argumento papildomai nebepasisakė.

Teisėjų kolegija teigė, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat įvertino E. M. argumentus dėl nesupažindinimo su teisės aktais, reglamentuojančiais jo darbinių funkcijų atlikimą, dėl per didelės darbų disproporcijos, didelio darbo krūvio, ribotų žmogiškųjų išteklių (darbuotojų trūkumo) bei nepripažino pareiškėjo pateiktų kortelių patikimais įrodymais. Atkreiptas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261‑3555/2011 ir kt.). Šiais skundo aspektais teisėjų kolegija pabrėžė, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje dalyje iš esmės pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartojo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl 2017 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. VR-P-183 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, jog ginčijamu įsakymu konstatuota, kad Vilniaus miesto agentūros vedėjas E. M. padarė tarnybinį nusižengimą, nes neatliko UAB „Grinda“ planinio patikrinimo ir UAB „Vilniaus vandenys“ planinį patikrinimą pabaigė praleidęs 20 darbo dienų terminą patikrinimui atlikti, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145, 23 punktą, Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklių, patvirtintų Vilniaus RAAD direktoriaus 2015 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. VR-V-244, 26 punktą, Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. VR-V-15 „Dėl 2017 metų ūkio subjektų patikrinimų plano tvirtinimo“ 2.1 punktą bei Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigybės aprašymo 7.13 punktą.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 p.) bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašo 23 punktą planinio patikrinimo trukmė yra 20 darbo dienų nuo patikrinimo pradžios. Kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu planinio patikrinimo trukmė gali būti pratęsta, bet ne daugiau kaip 20 darbo dienų. Patikrinimas laikomas baigtu, kai surašomas patikrinimo aktas. Analogiškos nuostatos reglamentuotos ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. VR-V-244 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklėse. Šių taisyklių 26 punkte įtvirtinta, kad planinio patikrinimo trukmė – 20 darbo dienų nuo patikrinimo pradžios, kai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas prisistato tikrinamo ūkio subjekto atstovui. Kontrolę atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens motyvuotu sprendimu planinio patikrinimo trukmė gali būti pratęsta, bet ne daugiau kaip 20 darbo dienų. Patikrinimas laikomas baigtu, kai surašomas patikrinimo aktas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. VR-V-15 „Dėl 2017 metų ūkio subjektų patikrinimų plano tvirtinimo“ 2.1 punkte nurodyta, jog Departamento agentūrų vedėjai turi užtikrinti plano įgyvendinimą. Pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.13 punktą, Vilniaus miesto agentūros vedėjo pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo kitus departamento vadovybės nenuolatinio pobūdžio pavedimus tam, kad būtų pasiekti departamento tikslai.

Teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog E. M. 2017 m. I ketvirtyje buvo pavesta atlikti tris planinius patikrinimus: UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, UAB „Grinda“ ir UAB „Vilniaus vandenys“. Įvertinus patikrinimo pradžios ir patikrinimo akto surašymo datas buvo konstatuota, kad UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ patikrinimo trukmės terminas nebuvo pažeistas (2017 m. kovo 30 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-144A). UAB „Vilniaus vandenys“ Vilniaus miesto agentūros 2017 m. kovo 3 d. raštu Nr. (38‑14)‑VR 1.7‑1641 buvo informuota, kad 2017 m. kovo 23 d. pradedamas planinis patikrinimas. Šiuo atveju patikrinimo aktas surašytas 2017 m. balandžio 28 d. (Nr. VR-14.7-209A), nors patikrinimas turėjo būti baigtas iki 2017 m. balandžio 21 d. Tuo tarpu UAB „Grinda“ patikrinimas pradėtas 2017 m. kovo 30 d., o baigtas tik 2017 m. gegužės 16 d. Taigi iš išdėstyto seka, kad teisės aktų nustatytais terminais patikrinimai nebuvo baigti (ypatingai užtęstas UAB „Grinda“ patikrinimas).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, jog atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą buvo padarytas esminis procedūrinis tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimas, t. y. apribota jo teisė teikti paaiškinimus (Taisyklių 7 p.), pažymėjo, kad Taisyklių 7 punkte numatyta, jog už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą. Šiuo pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą. <...> Iš šios normos išplaukia, jog už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) pasirašytinai pranešimu informuoti valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, gali ir anksčiau nei per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo), svarbu, kad toks informavimas nebūtų atliktas vėliau nei po 5 darbo dienų.

Taisyklių 8 punkte išdėstyta, jog valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Taisyklių 7 punkte nurodyto pranešimo gavimo gali pateikti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijai) rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į jų priėmimo tikslus. Jomis, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, aiškiai suvoktų, kuo jis kaltinamas, ir galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimus dėl nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas. Taigi pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti pakankamai aiškus ir išsamus, kad asmuo, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, galėtų tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas teises. Kartu šiomis nuostatomis siekiama užtikrinti įtariamo pažeidimo tyrimo išsamumą ir objektyvumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pabrėžia minėtų nuostatų imperatyvų pobūdį (žr., pvz., 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1364/2012, 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-602/2015). Pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas)), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2373/2012, 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1386/2008). Tiriant nusižengimą, būtina visapusiškai išsiaiškinti visas nusižengimo padarymo aplinkybes. Tam skirtas ir valstybės tarnautojo paaiškinimas, kuriame nurodytas nusižengimo padarymo priežastis nusižengimą tiriantis pareigūnas privalo patikrinti ir įvertinti (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2009 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-651/2009, 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662‑1076/2009, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimą (II dalis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos biuletenis Nr. 25).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog Taisyklių 8 punktas, jį sistemiškai vertinant Taisyklių ir Valstybės tarnybos įstatymo kontekste, aiškintinas kaip įpareigojantis už įstaigos personalo tvarkymą atsakingą asmenį arba kitą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotą valstybės tarnautoją (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisiją) pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodyti, iki kada valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, gali pateikti rašytinį paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo (ne vėliau kaip per 5 darbo dienas) ir objektyviai sudaryti galimybę jam tokį paaiškinimą pateikti. Taisyklių 8 punkte vartojami žodžiai „gali pateikti“ aiškintini kaip suponuojantys valstybės tarnautojo teisę pateikti tokį paaiškinimą, tačiau ne už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijos) pasirinkimą, sprendžiant dėl tarnybinio nusižengimo padarymu įtariamo valstybės tarnautojo teisės pateikti rašytinį paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 7 punktą, Taisyklių 3 punkto penktojoje pastraipoje nustatytu atveju asmeniui, ėjusiam valstybės tarnautojo pareigas, pranešimas ir turima informacija apie tarnybinį nusižengimą išsiunčiami registruotu laišku pagal jo paskutinę deklaruotą gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog E. M. 2017 m. gegužės 26 d. telefonu buvo informuotas apie pradėtą galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą bei nurodė dokumentus siųsti registruotu laišku. Vilniaus RAAD Administravimo ir teisės skyrius 2017 m. gegužės 26 d. registruoto laiško siunta (RN381533221LT) pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu išsiuntė 2017 m. gegužės 26 d. raštą Nr. (38-2)-VR-1.7-4096 „Dėl informacijos pateikimo“, pridėdamas pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą Nr. VR-1.3-355, Vilniaus RAAD 2017 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. VR-P-145 kopiją.

Teisėjų kolegija įvertino, jog pareiškėjas realiai buvo informuotas ir žinojo apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą. Aiškindamas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 8 punktą pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pateikti paaiškinimą yra valstybės tarnautojo teisė, bet ne pareiga. Aplinkybių, kad atsakovas būtų apribojęs E. M. teisę teikti paaiškinimus nenustatyta. Šiuo atveju pareiškėjas pats turėjo būti aktyvus, sąžiningas ir rūpestingas, tačiau elgėsi pasyviai (paštu siųstų dokumentų neatsiėmė, paaiškinimų neteikė per visą tarnybinio nusižengimo tyrimo laikotarpį), t. y. teisės aktuose nustatyta subjektine teise teikti paaiškinimą nepasinaudojo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog <...> tyrimas galėjo būti baigtas ir negavus paaiškinimo dėl nusižengimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-899/2007) .

Teisėjų kolegija paminėjo, kad pareiškėjas vėlavimą atlikti UAB „Grinda“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ planinius patikrinimus bando pateisinti aplinkybe, jog nuo 2017 m. balandžio pradžios iki balandžio 27 d. jis buvo kasmetinėse atostogose, t. y. sąlygojo objektyvios priežastys. Visų pirma, Departamento direktoriaus įsakymu 2017 metų ūkio subjektų patikrinimų planas buvo patvirtintas vasario 3 d., o pareiškėjui elektroniniu paštu išsiųstas 2017 m. vasario 6 d. Antra, nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad patikrinimo terminai būtų pratęsti. Todėl pareiškėjo E. M. nurodyta priežastis (buvimas kasmetinėse atostogose) nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta tarnybinę atsakomybę šalinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas planinius patikrinimus neatliko teisės aktų nustatytais terminais, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog E. M. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Aprašo 23 punktą, Taisyklių 26 punktą, Vilniaus RAAD direktoriaus 2017 m. vasario 3 d. įsakymo Nr. VR-V-15 2.1 punktą, Pareigybės aprašymo 7.13 punktą. 

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, E. M. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. VR-P-181 „Dėl E. M.“ skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tai reiškia, jog pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalį egzistavo.

Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius jo atžvilgiu naudojo psichologinį spaudimą (tam, kad jis išeitų iš darbo, sudarė sunkiai pakeliamas sąlygas dirbti, nustatinėjo neįmanomas įvykdyti arba sunkiai įvykdomas tarnybines užduotis ir pavedimus, teikdavo vis naujus reikalavimus pasiaiškinti). Psichologinė prievarta apibrėžiama kaip priemonės, nukreiptos į asmens emocijas, jausmus, protą, valią ir realizuojama žodiniais grasinimais ar kitokiais veiksmais, demonstruojančiais galimybę panaudoti fizinį smurtą ar sukelti kitokias įtakojamo asmens nepageidaujamas pasekmes. Tokiu būdu siekiama sukelti įtakojamo asmens baimę ar kitokias jo valią pakertančias mintis ir emocijas, tokiomis priemonėmis (tai gali būti viešos patyčios, asmens ignoravimas kolektyve ar kitoks elgesys, sukeliantis įtakojamo asmens emocines, moralines kančias) siekiant neutralizuoti asmens galimą pasipriešinimą bei nukreipti tam tikra linkme jo elgesį. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu apklausė Vilniaus RAAD direktorių M. Š. bei kitus liudytojus (buvusius ir esamus Vilniaus miesto agentūros darbuotojus). Nė vienas iš jų negalėjo detalizuoti psichologinio smurto aplinkybių, tik nurodė, kad tarp Departamento direktoriaus ir pareiškėjo tvyrojo įtampa, kurią galimai sąlygojo prasidėję Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimai. Tai leido teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad E. M. nebuvo daromas psichologinis spaudimas, t. y. jo veiksmų pasirinkimo laisvė negalėjo būti suvaržyta ir jis nebuvo priverstas elgtis kitaip, nei tuo metu norėjo. Be to, Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimai buvo atliekami vykdant Vilniaus RAAD direktoriui teisės aktais priskirtas kontrolės funkcijas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintų Vilniaus RAAD nuostatų 17.1, 17.4 ir 17.6 p.). Šiuo bylos aspektu teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog psichologinio smurto požymių nenustatyta.

Teisėjų kolegija akcentavo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas buvo Vilniaus miesto agentūros vedėjas, suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų valstybės tarnautojų atsakomybės laipsnį už įstaigai pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimą, jos darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Preziumuojama, kad įstaigos vadovas žino teisės aktų, reglamentuojančių įstaigos veiklą ir jai pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų užimti tokių pareigų. Nežiūrint to, kad būtų galima patraukti tarnybinėn atsakomybėn įstaigos vadovą, taip pat turi būti įrodytos visos vadovo tarnybinės atsakomybės sąlygos – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Pažymėtina, jog abiem atvejais tarnybinio nusižengimo sudėties elementai atsakovo visapusiškai atskleisti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymėjo, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjo padarytais tarnybiniais nusižengimais susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir dėl jų kilusias pasekmes, atsižvelgdama į ankstesnę pareiškėjo tarnybinę veiklą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija darė išvadą, jog Įsakymais pareiškėjui paskirtos adekvačios ir proporcingos pareiškėjo padarytiems pažeidimams tarnybinės nuobaudos.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi E. M. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nuodo E. M., išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo. Teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje argumentuotai atsakyta į visus pagrindinius išnagrinėto tarnybinio ginčo aspektus.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

III.

Pareiškėjas E. M. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais pagrindais: 

1)       ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nurodyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ir LVAT akivaizdžiai klaidingai aiškino ir taikė VTĮ 30 straipsnio 1 dalies normą, dėl ko padarė klaidingą išvadą, jog skiriant pareiškėjui pirmąją tarnybinę nuobaudą (griežtą papeikimą) nebuvo praleistas naikinamasis 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas (griežtas papeikimas pareiškėjui buvo skirtas 2017 m. birželio 20 d. už 2016 m. atliktus veiksmus). Jeigu teismai būtų teisingai aiškinę VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, būtų padaryta išvada, jog griežtas papeikimas buvo skirtas praleidus nuobaudos skyrimo terminą. Nuobaudos skyrimas praleidus terminą daro ją negaliojančia, todėl šios aplinkybės konstatavimas sudarytų pagrindą pareiškėjo reikalavimą tenkinti ir įsakymą dėl griežto papeikimo skyrimo panaikinti.

Nagrinėjamu atveju nei auditas, nei kompetentingos institucijos patikrinimas nebuvo atliktas, todėl nėra jokio pagrindo taikyti išimtį iš bendros taisyklės ir taikyti 3 metų, o ne 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminą.

Departamento direktoriaus, t. y. pareiškėjo darbdavio, įsakymo pagrindu sudaryta komisija nėra kompetentinga institucija, turinti įgaliojimus pagal nustatytas funkcijas atlikti Agentūros ar jos tarnautojų patikrinimus. Šios komisijos patikrinimas yra vidinis darbdavio pavedimu atliekamas tyrimas. Kompetentingos institucijos patikrinimui gali būti prilyginamas tik toks tyrimas, kuris atliekamas ne darbdavio pavedimu.

Pareiškėjas nurodo, kad Valstybės tarnybos departamentas 2018 m. liepos 11 d. rašte Nr. 27D-1491 „Dėl Jūsų paklausimo“ išdėstė nuomonę, kad kompetentinga institucija VTĮ 30 straipsnio 1 dalies kontekste turėtų būti laikoma kita (ne valstybės tarnautojo darbdavys) institucija, turinti įgaliojimus pagal nustatytas funkcijas atlikti tam tikrų įstaigų patikrinimus tam tikrose veiklos srityse.

LVAT 2018 m. spalio 23 d. nutartyje be pagrindo nenustatė, kad nagrinėjamas tariamai bendras Agentūros patikrinimas realiai buvo nukreiptas būtent į pareiškėjo veiklos įvertinimą, todėl šis patikrinimas yra tarnybinis tyrimas, išaiškėjus apie galimai padarytą nusižengimą.

Agentūros patikrinimas negali būti prilyginamas ir auditui. Atsakovas 2017 m. kovo 20 d. rašte Nr. (38-2)-VR-1.7-2124 yra pripažinęs, kad „Departamento struktūriniuose padaliniuose šiuo metu nėra atliekamas nei veiklos auditas, nei revizija, nei inventorizacija“. Be to, Departamentų nuostatuose ir Departamento darbuotojų pareigybių aprašymuose, parengtuose pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką, Agentūrai ir jos darbuotojams nėra priskirta audito atlikimo funkcija. Departamentas, neturėdamas kompetentingų darbuotojų, neturi teisės atlikti Agentūros veiklos auditą.

2) Byla atnaujintina ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje 12 punkte nurodytu pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodą teismų praktikos formavimą.

Pareiškėjas nurodo, kad LVAT pateikia skirtingus išaiškinimus dėl to, kas gali (ar negali) būti prilyginama „kompetentingai institucijai“ ir „kompetentingos institucijos patikrinimui“ VTĮ 30 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi proceso atnaujinimas yra būtinas, siekiant suvienodinti administracinių teismų praktiką, aiškinant minėtas sąvokas.

LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013 yra išaiškinta, kad „kompetentingos institucijos patikrinimas“, numatytas VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, negali būti atliekamas darbdavio pavedimu: „pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis tyrimas <...> yra vidinis valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių aiškinimasis, todėl jis negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytu kompetentingos institucijos, t. y. ne darbdavio, pavedimu atliekamu tarnybiniu patikrinimu“.

LVAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-580-438/2016 yra pateikęs išaiškinimą, kad tarnybinis tyrimas, išaiškėjus apie galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, yra kiekvieno tarnybinio nusižengimo aplinkybių išaiškinimo ir nustatymo procedūros dalis ir negali būti tapatinamas su VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje aptariamomis išimtimis, kurios kokybiškai turi kitą prasmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. A-5082-662/2018 procesą pareiškėjas E. M. prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Aptariamu atveju, LVAT išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. spalio 23 d. nutartį, administracinė byla Nr. A‑5082‑662/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad buvo padarytas esminis ginčui aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų materialiųjų teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimti neteisėtą procesinį sprendimą. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad „<> Tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.“

Aiškinant analizuojamą teisės normą, LVAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-580-438/2016, kurią savo prašyme atnaujinti procesą paminėjo ir pats pareiškėjas, nurodyta, jog „tarnybinis tyrimas, išaiškėjus apie galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, yra kiekvieno tarnybinio nusižengimo aplinkybių išaiškinimo ir nustatymo procedūros dalis ir negali būti tapatinamas su VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje aptariamomis išimtimis, kurios turi kokybiškai kitą prasmę. Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas siekiant įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų“.

LVAT 2018 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pažymėjo, kad atsakovas šioje byloje yra nurodęs, jog E. M. tarnybinė nuobauda galėjo būti skirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimų padarymo, nes aplinkybės, jog pareiškėjas vėluodavo nukreipti korteles vykdytojams ir neįgaliotiems pareigūnams duodavo pavedimus, paaiškėjo tik atlikus kompetentingos institucijos (Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros) patikrinimą. Vilniaus RAAD direktorius 2017 m. vasario 3 d. priėmė įsakymą Nr. VR-V-14 „Dėl Vilniaus miesto agentūros veiklos patikrinimo“. Patikrinimui atlikti parengtas ir minėto įsakymo 2 punktu patvirtintas Agentūros patikrinimo planas ir vykdymo terminas, o Vilniaus miesto agentūros patikrinimas vykdant šį įsakymą atliktas 2017 m. vasario–kovo mėnesiais. Patikrinimo tikslas – įvertinti Vilniaus miesto agentūros veiklos kokybę. Atsižvelgusi į tai, bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija dėl 3 metų termino tarnybinei nuobaudai skirti taikymo (patenka į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytus išimtinius atvejus), nes byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai, už kuriuos jis buvo nubaustas, nustatyti atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atliko tyrimą, taip pat atlikus tarnybinį patikrinimą ar kitos kompetentingos institucijos patikrinimą. Įvertinęs aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Vilniaus RAAD praleido 3 metų terminą tarnybinei nuobaudai paskirti.

Taigi nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento tarnautojų sudaryta komisija atliko Vilniaus miesto agentūros veiklos kokybės patikrinimą (I t., b. l. 98).

Pareiškėjas nesutinka, kad tokiu būdu buvo atliktas „kitas kompetentingos institucijos patikrinimas“. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamas tariamai bendras Agentūros veiklos kokybės patikrinimas realiai buvo nukreiptas būtent į jo tarnybinės veiklos įvertinimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis ginčui aktualios redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo dėstomi motyvai grindžiami prielaida, kad atliktas Vilniaus miesto agentūros veiklos kokybės patikrinimas iš tiesų buvo jo tarnybinės veiklos patikrinimas. Šie pareiškėjo teiginiai buvo paneigti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose, todėl laikytina, kad iš tiesų buvo atliktas visos Vilniaus miesto agentūros veiklos kokybės patikrinimas, kurio metu, be kita ko, išaiškėjo pareiškėjo atliekamų pareigų trūkumai, kas buvo vada pradėti jo tarnybinio nusižengimo tyrimą (I t., b. l. 136). Taigi ginčo atveju buvo atliktas kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas, siekiant įvertinti institucijos atitinkamo padalinio veiklą, kas savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus kontrolės formų, o tai sudarė prielaidą taikyti 3 metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nėra pagrindo nustatyti kokius nors esminius materialiosios teisės normų taikymo pažeidimus bei atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis minėtu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Pareiškėjo vertinimu, LVAT 2018 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, suformulavo praktiką, prieštaraujančią LVAT 2016 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-580-438/2016 ir 2013 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1354/2013.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytų LVAT procesinių sprendimų turinį nustatė, kad juose buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog buvo atliekami valstybės tarnautojų tarnybiniai patikrinimai, o nagrinėjamu atveju buvo atliktas institucijos padalinio veiklos vertinimas, tai reiškia, kad faktinės aplinkybės nagrinėjamu aspektu iš esmės skiriasi, todėl tai negali būti laikoma pagrindu konstatuoti administracinių teismų praktikos išsiskyrimą.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 priėmė vadovaudamasis suformuota teismų praktika bei nuo jos nenukrypdamas, įvertinęs teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Taigi nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo E. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-5082-662/2018 pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į buvusias pareigas, negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nutartis neskundžiama.