Administracinė byla Nr. I-1100-596/2014
Proceso Nr. 3-61-3-03450-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija
(S)
1.2.; 6.3.1.; 74.

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. birželio 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės dalyvaujant pareiškėjai M. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo bei neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos priteisimo ir
n u s t a t ė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimti nagrinėti pareiškėjos M. Š. patikslinto skundo reikalavimai, kuriais prašoma: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba) 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4034, 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296; 2) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškėjos naudai 9 828,57 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio fondo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškėjos naudai 2 403,72 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio fondo senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d.
Pareiškėja nurodė, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. sumažintą senatvės pensiją pirmą kartą gavo 2010 m. sausio 26 d., tačiau tuo metu nesuprato, kad senatvės pensijos sumažinimas pažeidžia jos teises, kadangi ji buvo mokama pagal tuo metu galiojusį, oficialiai paskelbtą Laikinąjį įstatymą. Savo teisių pažeidimą pareiškėja suvokė tik 2012 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl terminas iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo negali būti įskaitytas į 3 metų kompetentingų institucijų, priimančių sprendimus dėl pensijų mokėjimo, sprendimų apskundimo terminą.
Pareiškėjos nuomone, jos nurodytos kreipimosi dėl pensijos nepriemokos termino praleidimo priežastys yra visiškai objektyvios. Neturėdama teisinio išsilavinimo, procesą dėl neteisėtai jai neišmokėtos senatvės pensijos dalies pradėjo 2013 m. birželio 6 d., visiškai nevilkindama savo pažeistos teisės gynybos proceso. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas oficialiai buvo paskelbtas (taigi ir įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tuo tarpu vieninga, aiški Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrina, aiškinanti klausimus, susijusius su senatvės pensijos pažeidimais, buvo suformuota apytikriai 2013 m. spalio mėnesį.
Pareiškėja pažymėjo, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti dėl sumažintų valstybinių pensijų atsiradusių turtinių praradimų kompensavimo mechanizmą, ji įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Pensijų grąžinimo mechanizmas dirbantiems pensininkams iki šiol nėra nustatytas, valstybė nuo 2014 m. gruodžio mėnesio planuoja pradėti grąžinti pensijas vien tik senatvės pensiją gaunantiems asmenims, todėl pareiškėja prašo atnaujinti kreipimosi į teismą terminą (skundo pateikimo terminą) ir patikslintą skundą išnagrinėti iš esmės.
Taip pat pareiškėja laikosi nuomonės, kad jau pirmuoju 2013 m. birželio 6 d. savo prašymu realizavo privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimui už 2010 m. sausio 1 d. - 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė patikslinto skundo reikalavimus, papildomų paaiškinimų neturėjo.
Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius, tuo pačiu atstovaudamas ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 1 str. 2 d. 5 p. buvo perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, viršijančios šiame įstatyme nustatytą ribinį pensijos dydį - 650 Lt ir mokamos, atsižvelgiant į gavėjų turimas draudžiamąsias pajamas.
Pareiškėjos 942,32 Lt dydžio 2009 m. gruodžio mėnesio senatvės pensija viršijo 650 Lt bazinį dydį, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jai buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. ir sudarė 886,96 Lt. Nuo 2010 m. gegužės 20 d., vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 42 str. 1 d. nuostatomis, atsižvelgiant į papildomai įgytą stažą po pensijos paskyrimo, pareiškėjai paskirta pensija buvo perskaičiuojama ir nuo 2010 m. gegužės mėn. sudarė 908,33 Lt, o nuo 2011 m. gegužės 20 d. - 928, 89 Lt. Kadangi pensijos paskyrimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamų pajamų, jai paskirta pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas.
Atsiliepime vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, kad iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, skaičiuotiną nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio 28 d., o į Fondo valdybą su prašymu įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti 2010-2011 m. laikotarpiu negautą pensijos dalį pareiškėja kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusį Valstybinių pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 m. terminą.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. ir yra taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindas tenkinti skundą ir išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo negautą senatvės pensijos dalį.
Atsakovė Fondo valdyba, taip pat atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai nuo senatvės amžiaus sukakties (2009-05-20) pirmą kartą senatvės pensija buvo paskirta teritorinio skyriaus 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 13-17-2612. Pareiškėjai įgijus papildomą valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, skyriaus 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 13-17-3370 nuo 2010 m. gegužės 20 d., bei skyriaus 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 13-17-3510 nuo 2011 m. gegužės 20 d. senatvės pensija buvo paskirta iš naujo.
Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Atsakovės nuomone, Fondo valdyba 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4034 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. prašymą, kadangi pareiškėja dėl 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtos pensijos dalies į Fondo valdybą kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 m. terminą.
Pareiškėja 2013 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, teigdama, kad teritorinis skyrius 2010-2011 metais sprendimus dėl jos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas priimdavo kiekvieną mėnesį, todėl ji 3 metų termino nepraleido, tačiau Fondo valdyba 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-4756 terminą atnaujinti atsisakė, teigdama, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Taip pat nusprendė pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. skundo nenagrinėti.
Pareiškėja 2013 m. liepos 29 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama patikslinti Fondo valdyba 2013 m. liepos 15 d. sprendimo (6.5) 1-4756 motyvus, į kurį Fondo valdyba atsakė 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-5296, nurodydama, kad atsisako atnaujinti praleistą terminą skundui dėl teritorinio skyriaus sprendimo paduoti, taip pat atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. prašymą.
Vadovaudamasi suformuota teismų praktika Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, priimtoje 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, priimtoje 2013 m. vasario 19 d. nutartyje, Fondo valdyba teigė, kad nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus valinis aktas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. būdavo priimamas periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį išmokant pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Skyriaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė - senatvės pensija, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, jai buvo mokama, o ne perskaičiuojama, todėl tai nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimai buvo priimami kiekvieną mėnesį, todėl skyriaus sprendimai, kuriais pareiškėjai senatvės pensija buvo paskirta iš naujo, neturėjo įtakos pareiškėjai paskirtos pensijos mažinimui pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. Pareiškėja 2010-2011 metais buvo draudžiama privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai paskirta pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatomis. Minėtos nuostatos galiojo ir pareiškėjai buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo).
Pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo Fondo valdyboje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas iš esmės, todėl byla dalyje dėl reikalavimų priteisti solidariai iš atsakovų dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalį 9 828,57 Lt už laikotarpį nuo 2010-06-01 iki 2011-12-31 ir 2 403,72 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-05-31, nutrauktina arba šie reikalavimai paliktini nenagrinėti.
Atsiliepime į 2014 m. gegužės 13 d. teisme gautą pareiškėjos patikslintą skundą, Fondo valdyba palaikė savo argumentus, pateiktus ankstesniuose atsiliepimuose į pareiškėjos reikalavimus, papildomai nurodė, kompetentingų institucijų, priimančių sprendimus dėl pensijos mokėjimo, sprendimų apskundimo terminas pagal suformuotą teismų praktiką skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nenutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigos ir apskundimo terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl Fondo valdyba atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl apskundimo termino skaičiavimo nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str. 3 d. numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismo posėdyje nedalyvavo Fondo valdybos Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba, apie teismo jiems posėdį pranešta tinkamai (t. 1, b. l. 121-122). Byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės senatvės pensijos mažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjos 2009 m. vasario 20 d. prašymu (t. 1, b. l. 61-65) Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyrius 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 13-17-2612 nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki gyvos galvos paskyrė jai 942,32 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (t. 1, b. l. 11, 66-67). Kadangi pareiškėja 2009 m. turėjo draudžiamų pajamų, jos 2010 m. gegužės 27 d. prašymu (t. 1, b. l. 69), Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-asis pensijų skyrius 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 13-17-3370 nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki gyvos galvos skyrė jai 966,57 Lt valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją (t. 1, b. l. 12, 70, 71). Šis sprendimas pareiškėjai buvo išsiųstas 2010 m. birželio 16 d. lydraščiu Nr. 13-5-2950 (t. 1, b. l. 33). Paskirtoji pensija 2011 m. gegužės 2 d. pareiškėjos prašymu (t. 1, b. l. 72) vėl buvo perskaičiuota ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 13-173510 nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki gyvos galvos paskirta 989,78 Lt dydžio (t. 1, b. l. 14, 73-74).
Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui, pareiškėjai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant šio įstatymo 6 str. 1 d. ir 8 str. 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Pagal Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus pateiktus duomenis apie 2010-2011 m. laikotarpiu pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą valstybino socialinio draudimo senatvės pensiją, pareiškėjai ginčo laikotarpiu dėl pensijos ribojimo nebuvo išmokėta 13 636,34 Lt pensijos dalis (t. 1, b. l. 28-29). Šiais duomenimis vadovaudamasi, pareiškėja paskaičiavo, jog laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo ji negavo 2 403,72 Lt pensijos, o laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. dėl nurodyto reguliavimo negavo 9 828,57 Lt pensijos dalies (t. 2, b. l. 113). Dėl nurodytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.
2013 m. birželio 6 d. pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą, ginčydama Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 13-17-3370 paskirtos pensijos mažinimą, taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas ir prašydama pateikti šį mažinimą pagrindžiančius duomenis ir argumentus, nurodyti 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėtos pensijos dydį ir jį išmokėti (t. 1, b. l. 16-17). Fondo valdyba 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 atsisakė pareiškėjos prašymą nagrinėti, kadangi ji kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti. Nurodė, kad skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, jeigu pareiškėja iki 2013 m. liepos 5 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą šiam terminui atnaujinti (t. 1, b. l. 18-19).
Pareiškėja 2013 m. liepos 5 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos, prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą ir priteisti 2010 m. sausio 1 d. –2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą pensijos dalį, atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, neišmokėtą pensijos dalį priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 20-22). Fondo valdyba 2013 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4756 atsisakė atnaujinti terminą skyriaus sprendimui apskųsti ir nagrinėti 2013 m. liepos 5 d. pareiškėjos prašymą, teigdama, kad pareiškėjos nurodyti argumentai neįrodo, jog terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausančių, priežasčių (t. 1, b. l. 23).
Pareiškėja 2013 m. liepos 29 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydama nurodyti Fondo valdybos 2013 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4756 priėmimo argumentus bei priežastis, kodėl periodinis (kas mėnesį) senatvės pensijos dalies neprimokėjimas laikomas netęstiniu veiksmu. Atkreipė dėmesį, kad nėra gavusi 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. liepos 5 d. prašymais reikalautų dokumentų ir duomenų (t. 1, b. l. 24-25). Į pareiškėjos prašymą Fondo valdyba atsakė 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5296, kuriuo atmetė pareiškėjos argumentus dėl sprendimo apskundimo termino skaičiavimo tvarkos bei vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 4 d. ir Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 p., atsisakė atnaujinti praleistą terminą Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti taip pat nusprendė nenagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 6 d. prašymo. Fondo valdybos Vilniaus skyriui pavedė pateikti pareiškėjai duomenis ir dokumentus, nurodytus jos 2013 m. liepos 5 d. prašyme (t. 1, b. l. 26).
2013 m. spalio 25 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Fondo valdybą, teigdama, jog jai paskirtos senatvės pensijos mažinimas, vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu, buvo nepagrįstas ir prašydama išmokėti jai priklausančią 2011 m. gegužės 20 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 str. taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (t. 2, b. l. 34-35). Fondo valdyba 2013 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7193 pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytą 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti (t. 2, b. l. 36).
Pažymėtina, kad byloje pateiktoje Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus lentelėje apie 2010-2011 m. laikotarpiu pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą valstybino socialinio draudimo senatvės pensiją nurodyta, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu nebuvo išmokėta 13 636,34 Lt pensijos dalis, tačiau lentelėje nėra atskirai išskirta pensijos nepriemoka, susidariusi būtent dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo. Nurodyto skirtumo paskaičiavimą pareiškėja pateikė teismui kartu su patikslintu skundu, jame nurodyta, jog 2010-2011 m. laikotarpiu pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 12 232,29 Lt pensijos dalis (b. l. 113). Pareiškėjos nurodytas paskaičiavimas atitinka Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 3-ojo pensijų skyriaus lentelėje nurodytus išmokėtos pensijos dydžius, jų nekvestionavo nei atsakovės, nei trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepimuose.
Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-816-14, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau šios teisės įgyvendinimas neatsiejamai yra susijęs su tam tikrais procesiniais reikalavimais, kurių būtina laikytis, inter alia susijusiais su ginčų inicijavimo tvarka bei terminais.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 str. 3 d. nustato, kad įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. ABTĮ 25 str. 1 d. reglamentuoja, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja, siekdama pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka, 2013 m. birželio 6 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, todėl šiuo atveju aktualus termino, per kurį asmuo turi teisę paduoti skundą ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai, klausimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-816-14 pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 m. terminas skundui Fondo valdybai paduoti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja pirmąją sumažintą pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į Fondo valdybą dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintos pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi tik 2013 m. birželio 6 d., t. y. praleidusi nustatytą 3 metų terminą, tačiau kaip matyti iš Fondo valdybos 2013 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6406 turinio, sprendime Fondo valdyba nurodė, kad tik priėmus dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatančius įstatymus, pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo sumažinta pensijos dalis, t. y. iš ginčijamo sprendimo galima daryti išvadą, kad Fondo valdyba atsisakė pareiškėjos prašymo padavimo metu išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tuo būdu išreikšdama savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, kas leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kliūčių pareiškėjos prašymą nagrinėti teisme nebeliko. Juo labiau, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nustatytu teisiniu reguliavimu, susijusiu su privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, negali būti paneigiamos asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, teisės ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2012 m. gruodžio 10 d. ir kt. nutarimai). Tai, kad teisės aktai nustato pareigą tam tikrą visuomeninį konfliktą iš pradžių spręsti ikiteismine tvarka, nepaneigia konstitucinės teisės pasinaudoti teismine gynyba (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-298/2007). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja nurodyta tvarka tinkamai pasinaudojo, tačiau iš Fondo valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4034 turinio daro išvadą, kad jos prašymas buvo atmestas.
Pareiškėjai paskirtos pensijos ribojimas ginčo laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintai pareiškėjos teisei laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-143-816-14 išaiškino, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog pareiškėja tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, teismui kyla pareiga realiai bei veiksmingai apginti šio asmens (pareiškėjos) teises. Priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 str. nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų, o teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 str. ir ABTĮ 4 str. 1 d., draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teismo vertinimu, Fondo valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4034 neteisėtumą ir nepagrįstumą lemia jo dviprasmiškumas, vienu atveju pareiškėjos skundą atsisakant nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino, kitu atveju nurodant, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką ir tuo būdu išreiškiant valią dėl ginčo esmės – skundo netenkinant. Atsižvelgiant į šiuos ir aukščiau išdėstytus argumentus, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių gynybą, Fondo valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4034 naikintinas, pareiškėjai priteistina visa 2010-2011 m. laikotarpiu neišmokėta pensijos dalis - 12 232,29 Lt (ABTĮ 88 str. 2 p.), neskaidant jos į atskirus laikotarpius pagal pareiškėjos skundo reikalavimą (nuo 2010-01-01 iki 2010-05-31 ir nuo 2010-06-01 iki 2011-12-31). Pareiškėja 2013 m. birželio 6 d. pirmą kartą kreipdamasi į Fondo valdybą dėl pensijos nepriemokos reikalavimą reiškė už visą 2010-2011 m. laikotarpį, todėl teismui nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad Fondo valdyba 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 pareiškėjos skundo netenkino, sudarydama jai prielaidas toliau savo teises ginti teisme, nėra pagrindo Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. sumažintos pensijos mokėjimo laikotarpio skaidyti į dvi dalis.
Pareiškėja pensijos nepriemoką prašo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus, tačiau pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) 7 str., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo (Žin., 2001, Nr. 91-3190; 2006, Nr. 82-3253; 2007, Nr. 77-3047) 5 str. 1 d. 1 p. valstybinės socialinio draudimo pensijos yra mokamos ne iš Lietuvos valstybės biudžeto, o iš atskiro Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) 40 str. 1 d. reglamentuota, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, atsižvelgiant į nurodytą, pareiškėjos reikalavimas, kuriuo 2010-2011 m. laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką ji prašo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Fondo valdybos ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus tenkintinas iš dalies ir 12 232,29 Lt pensijos nepriemoka pareiškėjai priteistina iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus, o ne iš Lietuvos valstybės.
Vadovaujantis suformuota teismų praktika, Konstitucijos 110 str., kuriame nustatyta jos 107 str. 1 d. įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-816-14, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo argumentas, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra taikytinas tik į ateitį.
Patikslintame skunde pareiškėja taip pat prašė panaikinti kaip nepagrįstus Fondo valdybos 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296. Kaip minėta, nurodytuose sprendimuose yra dėstomi Fondo valdybos argumentai, susiję su termino skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti praleidimu, todėl teismui konstatavus, jog Fondo valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4034 pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, vėliau priimti Fondo valdybos 2013 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4756 ir 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. (6.5) I-5296 naikintini kaip prieštaraujantys pirminiam sprendimui (Fondo valdybos 2013 m. birželio 13 d. sprendimui Nr. (6.5) I-4034), kuriuo pareiškėjos skundą atsisakyta tenkinti (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Be to, VSDFV prašo priteisus neišmokėtą pensijos dalį šią sumą išdėstyti dalimis. Nurodė, kad VSDF biudžetui kiltų papildoma finansinė našta, šiuo metu biudžete nėra numatytų lėšų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, pensijų dalims išmokėti. Be to, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi VSDF administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi, būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės.
ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką.
Pažymėtina, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Be to, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktus išaiškinimus. Kadangi šios teismo sprendimo dalies įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, sprendimo vykdymas atidėtinas. Atsižvelgus į tai, kad teisminis procesas tęsiasi ilgą laiką, pareiškėja dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pensijos dalies negavo ilgą laiką, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, sprendimo įvykdymas atidėtinas iki 2015 m. liepos 1 d.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4034.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4756.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5296.
Priteisti pareiškėjai M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (j. a. k. 191683350) 12 232,29 Lt (dvylika tūkstančių du šimtus trisdešimt du litus, dvidešimt devynis centus) neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šioje dalyje sprendimo vykdymą atidėti iki 2015 m. liepos 1 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Jolita Rasiukevičienė
Milda Vainienė