Baudžiamoji byla Nr. 2K–120/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.6.3.
1.2.3.1.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARU
2007 m. vasario 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
nuteistojo gynėjui A. Geršanovui,
nukentėjusiajam I. T.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal P. O. (P. O.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė P. O. paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš P. O. priteista 171,50 Lt turėtoms išlaidoms dėl nukentėjusiųjų gydymo atlyginti.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 13 d. nutartis, kuria nuteistojo P. O. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
P. O. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 15 d., apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, asmeninio konflikto metu, tyčia griebė už plaukų sugyventinę R. M., ištempė ją iš lovos ir, pargriovęs ant grindų, tyčia kėde sudavė nukentėjusiajai vieną kartą į galvą bei ne mažiau kaip tris smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip padarė dvi muštines žaizdas pakaušyje, kairės plaštakos III piršto nubrozdinimą, t. y. sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir X dešinės pusės šonkaulio užpakalinio galo lūžį – sužalojimą, atitinkantį nesunkų sveikatos sutrikdą, taip tyčia nesunkiai sutrikdė sveikatą R. M.
P. O. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, asmeninio konflikto metu, nenustatytu daiktu, rankomis ir kojomis tyčia sudavė nukentėjusiajam V. T. ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, taip padarė poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, kairiojo V delnakaulio ir V piršto pamatinės falangos skeveldrinius lūžius, t. y. sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę žaizdą viršugalvyje, daugybines poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, t. y. sužalojimus, kurių visuma atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio nuo staigaus galvos smegenų rotacinio judesio į kaukolę, pažeidus kraujagysles (kraujagyslę), jungiančias kietąjį galvos smegenų dangalą su galvos smegenų paviršiumi, susidarė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu, ir dėl to nukentėjusysis mirė; taip P. O. tyčia nužudė V. T.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. O. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 31 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 13 d. nutartį, perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį bei, pritaikius BK 38 straipsnį, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
Skunde kasatorius nurodo, kad teismų išvados prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes veika buvo kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnį. Teismų išvada, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog kasatorius padarė nukentėjusiam sužalojimus ne mažiau kaip 6 trauminiais poveikiais, tarp kurių buvo ir stiprūs smūgiai į galvą, prieštarauja bylos medžiagai, nes byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad kasatorius sudavė nors vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą.
Kasatorius neneigia, kad įvyko buitinis konfliktas ir kilo neatitaisomos pasekmės, tačiau nesutinka, kad V. T. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Kasatorius tvirtina, kad sudavė smūgius į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, išskyrus galvą, ir tai padarė skatinamas emocijų, nesuprato, kad jo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, nenumatė savo veiksmų pasekmių, nesiekė V. T. mirties ir sąmoningai neleido jai kilti. Tačiau jis pripažįsta, kad, darydamas veiką, buvo neatsargus, turėjo ir galėjo numatyti veikos pasekmes, tačiau nesuprato savo veikos pavojingumo, nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali mirti kitas žmogus, ir tai reiškia, jog gyvybės atėmimas buvo neatsargus, o veika kvalifikuotina pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (nors realiai jo veiksmai vertintini kaip kazusas (Teismų praktika Nr.16). Nukentėjusiojo mirtis kasatoriui buvo netikėta, nes jo veiksmų tikslas buvo smūgių sudavimas, o ne sumanymas nužudyti. Teismai savo sprendimuose nepagrindė įrodymais to, kad kasatoriaus veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo valingi, koncentruoti, nukreipti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą (Teismų praktika Nr.16).
Taip pat kasatorius mano, kad dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnio 1 dalis) teismai turėjo taikyti BK 38 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes tam buvo visos keturios įstatymo numatyto sąlygos, o teismo išvada, kad kasatorius ateityje darys nusikalstamas veikas, neatitinka tikrovės. Teismui nesuteikta teisė numatyti ateitį ir remtis nepagrįsta, abstrakčia prielaida, juo labiau kad iki tol kasatorius nė karto nebuvo teistas ar baustas.
Nuteistojo P. O. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl P. O. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.
Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Netiesiogine tyčia nužudymas yra padarytas tada, kai nustatoma, kad kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti jo gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pavyzdžiui, kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kitas aplinkybes.
Bylos duomenys ir teismų sprendimų turinys patvirtina, kad P. O. nužudė V. T. veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad P. O. norėjo nužudyti savo kaimyną V. T. Tačiau surinkti, ištirti ir įvertinti bylos duomenys patvirtina, kad jis suprato savo neteisėtų veiksmų pavojingumą, numatė, jog dėl jo naudojamo sveiktai ir gyvybei pavojingo smurto gali atimti gyvybę V. T., ir, nors nenuėjo jo mirties, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms (V. T. mirčiai) kilti.
Teismų sprendimais nustatyta, kad P. O. sudavė V. T. ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, taip padarė sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei muštinę žaizdą viršugalvyje, daugybines poodines kraujosruvas veide, kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, t. y. sužalojimus, kurių visuma atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio susidarė kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų spaudimu ir pabrinkimu, ūmiu širdies kraujotakos nepakankamumu ir nukentėjusysis mirė
Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad P. O., būdamas protiškai sveikas žmogus, suduodamas smūgius nenustatytu daiktu, rankomis ir kojomis V. T. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, suprato, kad daro žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdamas, atitinkamai negalėjo nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo sveikatai, gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai, ir nors nenorėjo V. T. mirties, tačiau buvo abejingas galimam jo gyvybės atėmimui.
Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių kasatoriaus teiginius dėl jo veiksmų vertinimo kaip neatsargų V. T. gyvybės atėmimą ar kazusą. Pirmiau išdėstytos aplinkybės neabejotinai atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.
Nors kasatorius neigia sudavęs V. T. smūgius į galvą, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šias kasatoriaus iškeltas abejones bei su jomis susijusias gynybos versijas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai atmetė. Kolegija neturi pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybės, nes jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, renkant ar vertinat įrodymus, nenustatė.
Dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo
P. O. analogiškus motyvus dėl BK 38 straipsnio 1 dalies taikymo buvo išdėstęs ir savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išanalizavo ir padarė motyvuotą išvadą dėl BK 38 straipsnio 1dalies taikymo negalimumo.
Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant visoms joje išvardytoms būtinoms sąlygoms.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai pasielgė netaikydamas BK 38 straipsnio 1 dalies, nes tam nebuvo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl kiekvienos iš būtinų BK 38 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų ir padarė konkrečiomis nustatytomis bylos aplinkybėmis motyvuotą išvadą, kad trys pirmosios šio straipsnio dalies taikymo sąlygos yra, tačiau nėra pagrindo manyti, jog P. O. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teismo išvada dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos (yra pagrindo manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų) nebuvimo yra reikšmingų tuo klausimu visų bylos aplinkybių vertinimo rezultatas, todėl nėra pagrindo nesutikti su tokiu teismo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismo išvadą lėmė tai, kad P. O. veika prieš nukentėjusiąją sugyventinę R. M. nebuvo atsitiktinė, nulemta susidariusių aplinkybių, nes ir anksčiau P. O. naudodavo smurtą prieš savo sugyventinę. Nesunkus R. M. sveikatos sutrikdymas buvo logiška ankstesnio P. O. elgesio pasekmė. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 38 straipsnio 1 dalies ir tinkamai vadovavosi baudžiamuoju įstatymu.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo P. O. (P. O.) kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Jonas Algirdas Riepšas
Antanas Klimavičius