Administracinė byla Nr. A575-2066/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo
Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant atsakovo atstovei
Danguolei Kurčikovienei,
viešame teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos
viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos
viešosios policijos rinktinei „Vytis“ dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau –
ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos
rinktinės „Vytis“ (reorganizuota iš Viešosios policijos apsaugos tarnybos, b.
l. 28) (toliau – ir Institucija) priteisti 1 690,55 Lt jo darbo
užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 30 d. Paaiškino, kad Viešosios policijos apsaugos tarnybos viršininko 2009 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 120-TE-226 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, tačiau atsakovas
tinkamai su juo neatsiskaitė, t. y. už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. neišmokėjo darbo užmokesčio dalies viršijančios 70
procentų bazinės algos. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad
apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Valstybės tarnybos
įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia
apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Pareiškėjo
manymu, nors įstatymai nustato procentinius apribojimus maksimaliems valstybės
tarnautojams mokamų priedų ir priemokų dydžiams, tačiau pagal Lietuvos
Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstituciją) negali būti tokios
situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis,
nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo
sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas
užduotis, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė
„Vytis“ prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsiliepime (b. l. 10-12) paaiškino,
kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai
taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog valstybės tarnautojo atžvilgiu darbdavio
vaidmenį atlieka valstybė. Atkreipė dėmesį, kad Institucijai skirtų asignavimų
valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), kurio pareigos yra
susijusios su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 41-43) pareiškėjo skundą patenkino, t. y. priteisė pareiškėjo
naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 1 690,55 Lt. Teismas
nustatė, kad pareiškėjas iki 2009 m. gegužės 7 . dirbo Viešosios policijos
apsaugos tarnybos Klaipėdos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio
vyresniuoju patruliu. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau
– ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame buvo
konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta
apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų
buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams,
dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas
užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir
priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio
1 dalies nuostatai. Teismas įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu
reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už
darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių,
atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir
išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad
atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir
nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki
šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde
nurodomos reikalavimo sumos. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo suformuotą
poziciją, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti
neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad
pareiškėjui R. K. darbo užmokesčio dalis buvo neišmokama
nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., t. y. per laikotarpį,
neviršijantį 3 metų (DK 298 str.), todėl patenkino pareiškėjo prašymą priteisti
1 690,55 Lt iš Institucijos.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė
„Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50-52), kuriuo prašo panaikinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos
pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Institucija,
apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi Valstybės tarnybos
įstatymo 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog
priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Paaiškina,
kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo
prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto
pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų
leidėjo konstitucinė priedermė. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis
tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Taip
pat atkreipia dėmesį, kad Institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų
valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos, kuris turi įstatymų nustatytas pareigas, susijusias su biudžeto
asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Todėl teismas turėtų išspręsti
klausimą ir dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad Institucija
turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką.
Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271
straipsniu, pagal kurį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų
neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.
Pareiškėjas R. K. atsiliepimu
(b. l. 56-57) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Nesutinka su
apelianto prašymu įpareigoti Lietuvos valstybę skirti reikalingus asignavimus,
nes negali būti sukuriama tokia teisinė situacija, kuri prieštarautų jau
priimtiems bei galiojantiems teisės aktams, nustatantiems darbuotojams bendrą
darbo laiko normą apskaitiniu laikotarpiu, teisėtų lūkesčių apsaugos principui.
Pažymi, kad atsakovas, kaip buvęs pareiškėjo darbdavys, privalėjo taip
organizuoti darbą, kad išvengtų neigiamų pasekmių pareiškėjo interesams.
Nurodo, kad Policijos departamentas gali koreguoti savo biudžetą atsižvelgiant
į susiklosčiusią situaciją. Pažymi, kad policijos padalinių darbą organizuoja
padalinių valdovai, o ne valstybė.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Atsakovo apeliacinis
skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl
už 2008-2009 metus pareiškėjui R. K. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl
minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio
2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Lietuvos viešosios
policijos rinktinė „Vytis“, iš kurios pirmosios instancijos teismas priteisė
pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka
nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o
Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos
faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms,
kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje
administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos
tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio
Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą),
taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose,
yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų
analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad
nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose
bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais,
kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu,
nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio
daryti išvadą, kad šioje byloje yra
sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė
teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies
priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču.
Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi
įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši
įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005,
„Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau
nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu
atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“,
o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas
reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu,
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog
laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas
vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal
nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir
kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už
trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo
galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti,
naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias
išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai konstatavo
pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas
prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse
nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui
neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis
Institucijos pateikta pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.
l. 6), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai
darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu,
o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir
pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140
straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį
skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė
Ričardas
Piličiauskas
Virgilijus Valančius