Baudžiamoji byla Nr. 2K-343/2010 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.19.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Linui Kuprusevičiui,
gynėjui advokatui Martynui Žilinskui, nuteistiesiems G. K., D. N.
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Irmanto Mikelionio, nuteistųjų D. N. ir G. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendis dalyje dėl D. N. ir G. K. išteisinimo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. N. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, jam atimta teisė vienerius metus dirbti valstybės tarnyboje; G. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu:
D. N. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką;
G. K. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu išteisintas ir A. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų kasacinius skundus atmesti, nuteistųjų, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, o jų skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
D. N. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas – Lietuvos Respublikos ministerijos sekretorius ir Viešojo pirkimo komisijos pirmininkas bei būdamas atsakingas už prekių ir paslaugų pirkimo organizavimą, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų ir viešųjų pirkimų įgyvendinimą bei priežiūrą Teisingumo ministerijoje, padedant G. K. patarimais ir duomenų teikimu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi: D. N. iki 2007 m. gegužės 18 d. pranešė UAB „Kia Auto“ direktoriui G. K. apie Teisingumo ministerijos numatomą vykdyti 3-jų lengvųjų automobilių viešojo pirkimo konkursą ir laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 18 d. iki 2007 m. gegužės 30 d. Vilniaus mieste vykusių susitikimų ir pokalbių telefonu D. N. ir G. K. susitarė dėl galimybės padėti UAB „Kia Auto“ laimėti Teisingumo ministerijos 2007 m. gegužės 30 d. paskelbtą 3-jų lengvųjų automobilių viešojo pirkimo konkursą, aptarė lengvųjų automobilių pirkimo sąlygas, kurios tiktų konkurse dalyvausiančiai UAB „Kia Auto“. Tuo laikotarpiu G. K. suteikus informaciją apie automobilių techninius parametrus, D. N. ją perdavė Strateginio planavimo ir investicijų departamento Investicijų ir viešųjų pirkimų skyriaus vyriausiajam specialistui ir viešojo pirkimo komisijos sekretoriui A. K., kuris, nežinodamas D. N. ir G. K. nusikalstamų tikslų, 2007 m. gegužės mėnesį, tyrimo tiksliai nenustatytomis dienomis, Teisingumo ministerijos patalpose, esančiose Vilniuje, Gedimino pr. 30/1, šiuos techninius parametrus įrašė į supaprastinto atviro konkurso sąlygų techninę specifikaciją ir techninę specifikaciją parengė taip, kad ji tiktų tik UAB „Kia Auto“ parduodamiems automobiliams „Kia Cee'd“ , tokiu būdu D. N. ir G. K., sudarydami išskirtines sąlygas UAB „Kia Auto" įgyti pranašumą prieš kitas bendroves ir laimėti konkursą. Taip veikdamas, D. N. kaip valstybės tarnautojas pažeidė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 d. 1, 4, 5, 6 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktus, kuriuose nustatyta asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolė nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, priimant sprendimus vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus pirkimų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principus ir, žinodamas bei suprasdamas, kad minėtame konkurse dalyvauti ketinusios kitos 10 bendrovių pagal parengtas konkurso sąlygas neturi galimybių dalyvauti šiame konkurse. D. N., kaip komisijos pirmininkas, 2007 m. gegužės 30 d. balsavo už supaprastinto atviro konkurso sąlygų patvirtinimą ir, kaip komisijos pirmininkas, patvirtino šio konkurso sąlygas, o 2007 m. birželio 14 d. jis balsavo už tai, kad UAB „Kia Auto“ pasiūlymas būtų pripažintas laimėjusiu ir 2007 m. birželio 27 d. su UAB „Kia Auto“ pasirašė automobilių pirkimo - pardavimo sutartį. Tokiais veiksmais D. N. ir G. K., padėdamas D. N., viešame automobilių pirkimo konkurse atėmė galimybę su konkurencingais pasiūlymais dalyvauti kitoms bendrovėms bei pasirinkti tinkamiausią pasiūlymą, taip iškreipė Viešųjų pirkimų įstatymo paskirtį ir pagrindinius šiame įstatyme numatytus pirkimo principus, sumenkino valstybės institucijos - Teisingumo ministerijos, vykdančios teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas, prestižą ir diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to valstybė patyrė didelę žalą.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį: D. N. veiką perkvalifikuoti į BK 228 straipsnio 2 dalį ir atimti jam teisę dirbti valstybės tarnyboje ketveriems metams, o G. K. veiką perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę devyniems mėnesiams, bei, pritaikius BK 75 straipsnį, atidėti paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą vieneriems metams, įpareigojant G. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Prokuroro nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. nuosprendis yra keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nes D. N. ir G. K. padarytos nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos netinkamai. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai neinkriminavo nuteistiesiems BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuojančio požymio – asmeninės naudos siekimo. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai nepripažino kaip įrodymo, argumentuodamas tuo, jog pokalbio panaudojimo šioje baudžiamojoje byloje nesankcionavo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kaip tai numato BPK 162 straipsnio nuostatos.
Pokalbio, gauto Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams atliekant operatyvinį tyrimą dėl D. N. galimo sukčiavimo siekiant pasisavinti ES lėšas, metu D. N. informavo G. K. apie tai, kad Teisingumo ministerija pirks tris lengvuosius automobilius. G. K. paklausė, kokie reikalavimai bus keliami perkant automobilius ir pasiūlė pirkti „Kia Cee‘d“ modelio automobilius po 45 000 litų, apibūdino automobilių komplektaciją. D. N. teiravosi, kokia nuolaida bus padaryta jam asmeniškai perkant automobilį su dyzeliniu varikliu, jei Teisingumo ministerija pirks tris automobilius iš UAB „Kia auto“. Informacija apie D. N. galimai vykdomas korupcinio pobūdžio veikas buvo perduota Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai. Prokuroras teigia, kad tuo metu joks ikiteisminis tyrimas dėl D. N. galimai padarytų nusikalstamų veikų nebuvo atliekamas, todėl ir 2007 m. sausio 20 d. pokalbio įrašo perdavimui iš vieno operatyvinės veiklos subjekto kitam negalėjo būti taikomi BPK 162 straipsnio reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas yra baudžiamojo proceso dalyvis ir operatyviniame tyrime jokia forma nedalyvauja. Be to, BPK 162 straipsnio reikalavimai taikomi informacijai, surinktai taikant BPK numatytas procesines prievartos priemones, o ne remiantis Operatyvinės veiklos įstatyme numatytu techninių priemonių naudojimu, todėl, kasatoriaus manymu, tiek gaunant, tiek panaudojant informaciją baudžiamajame procese įstatymo reikalavimai pažeisti nebuvo.
Pagal BPK 162 straipsnio nuostatas be ikiteisminio tyrimo teisėjo teismas taip pat turi teisę duoti sutikimą informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimui kitoje baudžiamojoje byloje, todėl Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad tam yra pagrindas, tokį sutikimą turėjo duoti pats ir 2007 m. sausio 20 d. telefoninio pokalbio tarp D. N. ir G. K. garso įrašą pripažinti leistinu įrodymu.
Prokuroras pabrėžia, kad D. N. asmeninės naudos siekimą patvirtina ir pastarojo telefoniniai pokalbiai su G. K., vykę po Teisingumo ministerijos konkurso, laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 25 d. iki 2007 m. rugpjūčio 29 d. Prokuroras nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad šių pokalbių metu negauta patikimų įrodymų, patvirtinančių D. N. ir G. K. veikimą siekiant asmeninės naudos, nors D. N. pokalbių metu vis primena G. K. paskaičiuoti automobilio kainą su „tais interesais“. 2007 m. rugpjūčio 16 d. pokalbis patvirtina, kad „tie interesai“ yra D. N. veiksmai ir pagalba UAB „Kia auto“ laimėti Teisingumo ministerijos konkursą – pokalbio metu D. N. pasako G. K., kad Kalėjimų departamentas pirks dar vieną automobilį „Kia Cee‘d“ ir klausia, ar tai prisiskaičiuotų, o tai liudija apie D. N. siekį gauti dar didesnės asmeninės naudos.
Nuteistieji D. N. ir G. K. savo kasaciniuose skunduose prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 -ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. išteisinamąjį nuosprendį, motyvuodami tuo, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius D. N. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įrodymais pripažino operatyvinio tyrimo metu telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotus duomenis, nuosprendį grindė neišsamiai ir šališkai ištirtais ir įvertintais nuteistųjų bei liudytojų (automobilių pardavėjų atstovų) parodymais, nepašalinęs prieštaravimų tarp jų. Tokiu būdu teismas padarė esminius BPK pažeidimus bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Operatyvinio tyrimo metu padaryti įrašai buvo gauti, išslaptinti ir panaudoti pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo 10 ir 17 straipsnių reikalavimus, tačiau visgi juose užfiksuoti duomenys patvirtina esmines bylos aplinkybes ir juose užfiksuotus duomenis galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Suabejojęs vaizdo įrašų tikrumu bei autentiškumu, teismas neišnaudojo galimybių abejonėms pašalinti – neapklausė nuteistųjų, liudytojų bei įrašą dariusių pareigūnų, nepateikė įrašų specialisto išvadai gauti ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Byloje kilusios abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, teismas, neperskaitydamas parodymų, nepagrįstai neanalizuodamas ir nevertindamas juose esančių prieštaravimų, be to, nemotyvuotai atmetė nuteistųjų parodymus ir išimtinai rėmėsi kaltinimo pateikta versija bei taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 242 straipsnio 1 dalies, 276 straipsnio bei 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad nuteistųjų parodymai, duoti teisme, neprieštarauja jų telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotiems faktams. Taigi iš esmės teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito.
Nuteistasis D. N. ginčija ir priežastinio ryšio tarp veikos bei pasekmių buvimą bei teigia, kad buvimas atsakingu už prekių ir paslaugų pirkimo organizavimą, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų ir viešųjų pirkimų įgyvendinimą bei priežiūrą Teisingumo ministerijoje savaime nepatvirtina priežastinio ryšio tarp jo atliekamų ar neatliekamų pareigų ir pirkimo rezultatų ydingumo. Be to, Viešojo pirkimo komisijos narių apklausos nepatvirtina aplinkybės, jog D. N. galėjo daryti įtaką komisijos narių apsisprendimui dėl konkurso sąlygų. Technines sąlygas konkursui ruošė ne D. N., jokių nurodymų dėl konkurso sąlygų jis niekam nedavė, o jei kažkas tokius duomenis ir perdavė A. K., tai byloje nėra jokių įrodymų, jog tai atliko D. N.
Kasatorius neigia asmeninės naudos fakto buvimą motyvuodamas tuo, jog jau seniai pažįsta G. K., palaiko su juo draugiškus santykius, pats kasatorius yra UAB „Kia Auto“ klientas, naudojasi klientams suteikiamomis garantijomis, todėl nieko keisto, kad pirkdamas automobilį savo reikmėms, kruopščiau domėjosi bei rinko reikiamą informaciją. Be to, kasatorius už automobilį, pirktą savo reikmėms, sumokėjo kaip įprastas ir jau esantis UAB „Kia auto“ klientas, o tai dar kartą patvirtina asmeninės naudos nebuvimą.
Nuteistasis D. N. savo kasaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausio Teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi (2K-120/2008), kurioje nurodyta, kad nagrinėjantis bylą teismas bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu surinktais duomenimis, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, ar tokie tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant operatyvinės veiklos įstatymo nustatytos tvarkos ir ar duomenys, gauti atliekant operatyvinį tyrimą, yra patvirtinti duomenimis, gautais baudžiamojo proceso kodekso nustatytais veiksmais bei tvarka. Kasatorius teigia, kad operatyvinis sekimas ir operatyvinio tyrimo veiksmai jo atžvilgiu pradėti esant informacijai, jog jis, būdamas statutinis valstybės tarnautojas bei eidamas Trakų nacionalinio sporto ir sveikatingumo centro direktoriaus pareigas, apgaule siekė pasisavinti ES struktūrinių fondų lėšas. Prokuroras, perduodamas teismui baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu, pateikė papildomą 10 lapų medžiagą, kurioje atsispindi operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumas, tačiau D. N. abejoja, ar byloje esantys jo pokalbių įrašai buvo daromi šioje baudžiamojoje byloje, ar atliekant kitą operatyvinį tyrimą, todėl mano, kad pateikti garso įrašai buvo surinkti nesilaikant BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, dėl to negali būti leistini įrodymai (naujas ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. balandžio 4 d., tuo tarpu pokalbių klausymosi operatyviniai veiksmai sankcionuoti 2006 m. lapkričio 9 d.). Be to, nepagrįstai kaltinimai D. N., A. K. ir G. K. iš esmės buvo grindžiami tik operatyvinio tyrimo metu užfiksuotų pokalbių atskiromis ištraukomis.
Nuteistasis G. K. kaip vieną iš savo kasacinio skundo argumentų nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus bei teigia, kad pokalbių metu buvo kalbama ne apie automobilius konkursui, o apie automobilį D. N. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad pats nuteistasis G. K. konkursui medžiagos neruošė (tai patvirtina V. V. (UAB „Kia Auto” pardavimų vadovo), ruošusio medžiagą šiam ir kitiems konkursams, parodymai) bei nevertino Viešojo pirkimo komisijos narių parodymų, patvirtinančių, jog konkurso sąlygos nepriklausė nuo nuteistųjų, o buvo visų komisijos narių balsavimo rezultatas.
Kasatorius G. K. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies jo gynėjo argumentų, paneigiančių prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Prokuroro apeliaciniame skunde buvusį argumentą dėl „kompaktinės“ klasės automobilių nebuvimo gynėjas paneigė pateikdamas firmos „Autotyrimai“ medžiagą; be to, buvo paneigti ir prokuroro argumentai dėl techninių specifikacijų neskelbimo panašaus pobūdžio konkursuose ir net oficialiuosiuose interneto puslapiuose pateikiant duomenis tiek iš kitų konkursų sąlygų, tiek ir iš kitų automobilių tiekėjų oficialių puslapių. Todėl visiškai nepagrįstas teismo teiginys apie tai, kad A. K. technines specifikacijas galėjo gauti tik iš G. K.
Taip pat nuteistasis G. K. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 328 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nes savo išvados, jog automobilių pirkimo konkursas buvo suorganizuotas ir parengtos tokios sąlygos, kad galimybę laimėti turėtų tik „Kia Cee‘d“ automobilis, teismas neparėmė jokiais įrodymais. Dalis kitų automobilių tiekėjų atstovų apklausti nurodė, jog analogiškas automobiliui „Kia Cee‘d“ yra automobilis „Hyundai I30“, todėl galimybę laimėti konkursą turėjo ne tik „Kia Cee‘d“. Be to, teismas vertino tik tuos liudytojų parodymus, kuriuose teigta, jog konkurso sąlygos buvo kategoriškos ir neatitinkančios įprastos verslo praktikos, tačiau nesirėmė kitų liudytojų parodymais, kurie nurodė, kad konkurso sąlygos niekuo nesiskyrė nuo kitų konkursų sąlygų.
Kasatoriaus teigimu, buvo pažeista ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, nes teismas rėmėsi teismo posėdžio metu pateiktomis D. N. ir L. P. telefoninio pokalbio išklotinėmis net neapklausęs pastarojo bei turimus duomenis vertino kaip įrodančius nuteistųjų kaltę.
Skundai atmestini.
Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų
Prokuroro kasaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl D. N. ir G. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, inkriminuojant nusikalstamą veiką kvalifikuojantį požymį – asmeninės naudos siekimą, galima suskirstyti į dvi grupes: argumentus, susijusius su įrodymų inkriminuoti asmeninės naudos siekimo požymį pakankamumu, ir argumentus dėl įrodymų leistinumo pripažinti operatyvinio tyrimo metu kitoje byloje gautą telekomunikacijos tinklais tiekiamą informaciją įrodymu šioje baudžiamojoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriuose nurodė, jog nuteistasis D. N. buvo bendrovės „Kia Auto“ klientas dar iki automobilio „Kia Cee‘d“ įgijimo jau buvo pirkęs šioje bendrovėje kitą automobilį, su nuteistuoju G. K. pažįstamas nuo 2001 metų, todėl bendrovės suteikta nuolaida yra įprasta marketingo priemonė, kaip ir kitiems nuolatiniams klientams. Perkant pirmą automobilį, D. N. taip pat buvo suteikta nuolaida. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kuriuose nurodė, jog išanalizavus pokalbius, kurių kontrolė ir fiksavimas buvo sankcionuoti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartimi, jų metu gauti duomenys nepateikia patikimos informacijos, kuri patvirtintų nuteistajam D. N. ikiteisminio tyrimo inkriminuotą kvalifikuojantį požymį – asmeninės naudos siekimą.
Kasacinės instancijos teismas tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis teisės taikymo aspektu, todėl bylos duomenų turinio vertinimai jų pakankamumo aspektu nėra kasacinio proceso nagrinėjimo dalykas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog 2007 m. sausio 20 d. fiksuotame pokalbyje tarp D. N. ir G. K. yra duomenų apie tai, jog D. N. domėjosi dėl galimų nuolaidų jo perkamam automobiliui, jei Teisingumo ministerija nupirktų tris automobilius, tačiau pripažino, jog šie duomenys nėra leistinas įrodymas šioje byloje, kadangi nebuvo gautas ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas minėtą pokalbį panaudoti kaip įrodymą būtent šioje baudžiamojoje byloje.
Kolegija laiko, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino šių duomenų leistinu įrodymu. BPK 162 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog vienoje baudžiamojoje byloje taikant šiame kodekse numatytas procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu. Kasatorius be pagrindo teigia, jog operatyvinio tyrimo metu gautai informacijai neturi būti taikomi reikalavimai, numatyti BPK 162 straipsnyje, nes ikiteisminis tyrimas tuo metu D. N. atžvilgiu nebuvo atliekamas, be to, BPK 162 straipsnyje numatyti reikalavimai taikomi informacijai, surinktai taikant procesines prievartos priemones, o ne operatyvinio tyrimo veiksmais gautai informacijai. BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, todėl bet kokie duomenys, nežiūrint kokia tvarka jie gauti, turi atitikti įrodymams keliamus reikalavimus, ypač tie duomenys, kurių gavimui yra nustatyta sankcionavimo tvarka. Operatyvinis tyrimas šioje byloje pradėtas 2007 m. balandžio 4 d., ikiteisminis tyrimas pradėtas 2007 m. spalio 12 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausioje valdyboje jau anksčiau – 2006 m. spalio 26 m.– buvo atliekamas D. N. operatyvinis sekimas kitu pagrindu ir naudojant technines priemones buvo kontroliuojama telekomunikacijos tinklais perduodama informacija, kuri buvo užfiksuota į elektroninę laikmeną, o turinys buvo įrašytas į kompaktinį diską „Verbatim“ su užrašu „8-687-88804“. Minėtas kompaktinis diskas buvo persiųstas iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai ir pridėtas prie šios baudžiamosios bylos. Pridėtame kompaktiniame diske yra informacija ne tik apie D. N. ir asmens, vardu Gintaras, telefoninius pokalbius, tačiau ir tarp D. N. bei V. G., kuris nėra proceso dalyvis, vykusių telefoninių pokalbių turinį. Tokie duomenys yra susiję su asmens privačiu gyvenimu, todėl jų išviešinimas bei pridėjimas prie baudžiamosios bylos galimas tik įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių į asmeninio gyvenimo privatumą.
Dėl operatyvinių priemonių fiksuojant telefoninius pokalbius taikymo teisėtumo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkų motyvuotos nutartys arba 2) generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotųjų sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai dėl kitų procesinių prievartos priemonių, kurios įstatymu priskirtos jų kompetencijai taikymo.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, įvertinęs byloje esančių dokumentų turinį dėl operatyvinių veiksmų, atliktų kaltinamųjų atžvilgiu pagrįstumo ir teisėtumo, padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių nuspręsti, koks buvo faktinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2007 m. spalio 16 d. bei tai, kad Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos priemonės buvo naudojamos būtent šioje baudžiamojoje byloje. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog byloje esanti informacija, pateikta garso įrašų pavidalu, buvo surinkta nesilaikant BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, todėl negali būti laikoma leistinu įrodymu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog operatyvinis tyrimas D. N. atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, Specialiųjų tyrimų tarnybai gavus informaciją iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro apie tai, jog D. N. gali daryti nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 225 straipsnio 2 dalyje, todėl faktinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus buvo. Perduota informacija buvo gauta teisėtu pagrindu, tai patvirtina duomenys apie Lietuvos kriminalinės policijos atliekamų operatyvinių veiksmų, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos D. N. fiksavimo ir kontrolės sankcionavimą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 9 d. nutartimi Nr. SD-3077 nuo 2006 m. lapkričio 9 d. iki 2007 m. vasario 9 d. Toliau, kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, tyrimą perėmus Specialiųjų tyrimų tarnybai, telefoninių pokalbių fiksavimas ir kontrolė telefonais 8-687-88807 ir 8-687-00965 buvo vykdoma remiantis Vilniaus apygardos teismo nutartimis Nr. SD-1079 ir Nr. SD-1272, nustatant terminą nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2007 m. liepos 5 d. ir pagal kitą telefoną nustatant terminą nuo 2007 m. balandžio 19 d. iki 2007 m. liepos 19 d. Šios nutartys priimtos teismui gavus Vilniaus apygardos prokuratūros teikimus.
Byloje turi būti ne tik teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, bet ir duomenys apie faktinį operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindą. Faktinis operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindas nustatytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnyje. Baudžiamosiose bylose dažniausiai tenka tikrinti, ar buvo operatyvinio tyrimo pagrindas, nurodytas Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, kuris numato, jog pagrindas operatyviniams veiksmams yra tais atvejais, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie šiame punkte išvardytus apysunkius nusikaltimus, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Taigi faktinis operatyvinio tyrimo pagrindas – tam tikra informacija. Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė operatyvinės veiklos įstatymo bei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatas, tikrindami teiginius dėl faktinio pagrindo operatyviniams veiksmams atlikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius tokią praktiką pripažįsta atitinkančia įstatymo reikalavimus (Kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-168/2008), nes leidimą atlikti operatyvinius veiksmus suteikė teismas, todėl tai yra pakankama garantija, jog buvo įstatyme numatytas pagrindas šių veiksmų atlikimui, todėl papildomai tikrinti šių duomenų baudžiamojo proceso įstatymas nenumato ir abejoti jų leistinumu nėra pagrindo.
Dėl bylos duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi įgyjant automobilius „Kia Cee‘ d“
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos proceso metu surinktus duomenis ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog 2007 m. gegužės 18 d., 2007 m. gegužės 30 d., 2007 m. birželio 13 d. užfiksuotuose telefoninių pokalbių ir elektroninių žinučių tarp D. N. ir G. K. įrašuose derinami automobilių techniniai duomenys skelbiamam viešojo pirkimo konkursui. Minėtuose pokalbių įrašuose ir žinutėse aptariama, kokie techniniai parametrai eliminuotų iš konkurso kitų markių automobilius pardavinėjančias bendroves, tikslinamos formuluotės, kad nebūtų akivaizdu, jog proteguojama viena bendrovė, G. K. informuojamas apie konkurso eigą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė argumentus, kuriais remiantis buvo atmesta nuteistojo D. N. versija, jog automobilių techniniai parametrai buvo derinami atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos garažų išmatavimus, ši versija pripažinta nepagrįsta, nes šiuose garažuose buvo laikomi įvairių markių automobiliai, kurie yra skirtingų gabaritų. Apeliacinės instancijos teismas chronologiškai išdėstė bylos duomenis, kurių seka patvirtina, jog viešųjų pirkimų konkurso proceso eiga D. N. buvo kontroliuojama nuo techninių bei kitų sąlygų suformulavimo iki pat konkurso paskelbimo „Valstybės žiniose“ bei pasiūlymų gavimo, apie tai reguliariai informuojant G. K. Apeliacinės instancijos teismas pasirėmė ir kitais byloje surinktais įrodymais, kurie patvirtina, jog Teisingumo ministerijos paskelbto supaprastinto atviro konkurso dėl lengvųjų automobilių pirkimo 27 techninių sąlygų punktai iš 31 yra praktiškai identiški bendrovės „Kia auto“ parduodamų automobilių „Kia Cee‘d“ techninei specifikacijai. Tai, kad automobilių pirkimo konkurso sąlygos buvo pritaikytos vienai bendrovei, patvirtina ir bendrovių, prekiaujančių automobiliais ir prašiusių Teisingumo ministerijos pateikti konkurso sąlygas ir techninę specifikaciją atstovų, apklaustų teisme liudytojais, parodymai bei Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės išvados, kurios patvirtina, kad konkurso reikalavimai dėl padidinto pravažumo daugiatikslio automobilio buvo nustatytos netiksliai, neaiškiai, klaidino tiekėjus, nes reikalavimai padidinto pravažumo automobiliui neatitiko kitų techninių reikalavimų. Tai, kad konkursui buvo pateikta klaidinanti informacija, nurodė ir Lietuvos Teismo ekspertizės centro eismo įvykių ekspertizių specialistas. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ir ši aplinkybė į konkurso sąlygas įrašyta sąmoningai siekiant eliminuoti kitus potencialius konkurso dalyvius, kad pasiūlymą pateiktų tik viena bendrovė. Tokiu būdu teismo išvadą patvirtino ne vienpusiška nuomonė, o duomenys iš įvairių vienas nuo kito nepriklausančių šaltinių.
Dėl D. N. ir G. K. veikos kvalifikavimo
D. N. veikos padarymo metu dirbo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sekretoriumi. Šios pareigos pagal BK 230 straipsnio 1 dalyje pateiktą išaiškinimą atitinka valstybės tarnautojo statusą ir specialiuosius subjekto pagal BK 228 straipsnį požymius. Dirbdamas LR Teisingumo ministerijos sekretoriumi, D. N. atliko Viešojo pirkimo komisijos pirmininko funkcijas bei buvo atsakingas už prekių ir paslaugų pirkimo organizavimą, Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų ir viešųjų pirkimų įgyvendinimą bei priežiūrą, todėl turėjo įgaliojimus atlikti veiksmus, įtakoti ir lemti sprendimus, turinčius reikšmės Teisingumo ministerijos normaliai, teisiniais aktais reglamentuotai veiklai, jos efektyvumui.
G. K. veikos padarymo metu dirbo UAB „Kia Auto“ direktoriumi, todėl neturėjo įgaliojimų atlikti veiksmus bei priimti sprendimus, turinčius reikšmės LR Teisingumo ministerijos normaliai veiklai, taigi jis neturėjo specialaus BK 228 straipsnio subjekto požymių.
Apeliacinės instancijos teismas D. N. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 228 straipsnio 1 d., pripažindamas jį nusikaltimo vykdytoju, o G. K. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 6 d., BK 228 straipsnio 1 d., kaip padėjimą piktnaudžiauti tarnyba. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl priežastinio ryšio buvimo, tarp D. N. veiksmų ir konkurso organizavimo, kadangi A. K., kuris buvo atsakingas už konkurso sąlygų parengimą šioje byloje išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai argumentavo, jog nėra įrodyta, jog A. K. žinojo apie D. N. ir G. K. susitarimą ir specifikaciją paruošė piktnaudžiaudamas tarnyba, žinodamas tikruosius nuteistųjų ketinimus. A. K., kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, derino specifikacijos techninius parametrus su D. N., kadangi šis buvo komisijos pirmininku ir užėmė aukštesnes pareigas tarnyboje, todėl natūralu, jog A. K. atsižvelgė į patarimus ir vykdė nurodymus pasitikėdamas viršininko kompetencija bei laikydamasis tarnybinės subordinacijos. Todėl D. N. įtaka nustatant konkurso sąlygas yra betarpiška ir pagrįsta bylos duomenimis.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, jog D. N., padedant G. K., sudarydami išskirtines sąlygas, dėka kurių UAB „Kia Auto“ įgijo pranašumą prieš kitas bendroves, prekiaujančias automobiliais, ir laimėjo konkursą, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktų reikalavimus, Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 d. bei kitų teisės aktų reikalavimus nepiktnaudžiauti tarnyba, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, laikytis etikos principų, lygiateisiškumo, veiklos skaidrumo ir nediskriminavimo nuostatų atliekant tarnybos pareigas. Atimant galimybę kitoms bendrovėms dalyvauti su konkurencingais pasiūlymais automobilių pardavimo konkurse, buvo pažeista Viešųjų pirkimų įstatymo paskirtis, iškreipti rinkos ekonomikos santykiai bei Teisingumo ministerijos galimybė įsigyti ekonomiškai ir pagal paskirtį tinkamiausius automobilius.
Tokiais veiksmais buvo sumenkintas Teisingumo ministerijos prestižas bei diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Apeliacinės instancijos teismas pagristai pripažino, jog šiais veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei, nes minėti veiksmai padaryti institucijoje, kuri vykdo teisingumo srities valstybės valdymo funkcijas, tai padarė aukštas pareigas šioje institucijoje užimantis valstybės tarnautojas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 p.,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir D. N. bei G. K. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis