Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2S-1559-823-2011].doc
Bylos nr.: 2S-1559-823/2011
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Amber promotions 302454691 atsakovas
Advokatė Laima Balčiūnienė ieškovo atstovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Procesinių dokumentų įteikimas:
Įteikimas paprastuoju ir registruotu paštu
Ieškinys:
Ieškinio priėmimas
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
Rezoliucijos

Civilinė byla Nr. 2S-1559-823/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05769-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 122.4 (S)

 


VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS


N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2011 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius
 

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Vilijos Mikuckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Amber Promotions“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

  1. Ginčo esmė

 

Ginčas byloje kilęs dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Ieškovė R. V. pateikė teismui ieškinį dėl 1 725 Lt skolos pagal paslaugų teikimo sutartį, 5 procentų metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Amber Promotions“. Siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą 1 725 Lt sumai. Nurodė, kad, nors ieškinio suma nėra didelė, atsižvelgtina į atsakovo vengimą sumokėti skolą bei į kitų ieškinių atsakovui skaičių ir bendrą jam pareikštų reikalavimų sumą. 

 

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 1 725 Lt sumai atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Rėmėsi ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, vengia atsiskaityti, atsakovui yra pareikšta ir daugiau ieškinių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, gavęs pranešimą apie bylos iškėlimą teisme, gali bandyti nuslėpti savo turtą ar jį perleisti tretiesiems asmenims, tad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis).

 

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

 

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Amber Promotions“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį ir ja taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 178 straipsnio nuostatos įpareigoja pateikti įrodymus, pagrindžiančius teismo sprendimo neįvykdymo galimybę. Maksimalus teismo sprendimo įvykdomumo užtikrinimas galimas tik esant objektyviems duomenims, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba jog atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė, o ieškovo subjektyvi nuomonė šiuo klausimu jokios teisinės ar įrodomosios reikšmės neturi.
  2. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, svarbu įvertinti piniginės sumos, dėl kurios kilo ginčas, dydį. Paprastai reikalavimo suma laikytina didele, jei viršija 10 000 Lt. 1 725 Lt suma negali būti laikoma didele. Be to, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne tik absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui yra didelė jam pareikšto reikalavimo suma, lyginant ją su bendrovės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta. Įvertinus atsakovo stabilią ir gerą finansinę padėtį, ieškovo reikalavimo dydis nėra toks, kurio sumokėjimas galėtų tapti probleminiu. Atsakovas yra pelningai veikianti įmonė, pajėgi atsiskaitinėti su kreditoriais. Esant šioms aplinkybėms teismai, nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė įmonės veikla.
  3. Ieškovo argumentai, kad teisme yra nagrinėjama ne viena byla, kurioje atsakovui reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai, neturi teisinės reikšmės. Visų pirma, atsakovas ne vengia, o ginčija ieškovų reikalavimą. Visuose komerciniuose santykiuose gali kilti nesutarimų, todėl prieš atsakovą pareikštų bylų skaičius yra santykinai mažas, atsižvelgus į tai, kad atsakovas sudaro daug paslaugų teikimo sutarčių. Be to, iškeltų civilinių bylų prieš atsakovą reikalavimų sumos, kaip ir šioje byloje, yra labai mažos, ir atsakovas būtų pajėgus atsiskaityti su visais kreditoriais, jei teismų sprendimai būtų jų naudai.
  4. Laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui, todėl jos parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principais. Teismas turi taikyti tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam galimai ieškovui palankiam teismo sprendimui įvykdyti, kad laikinosios apsaugos priemonės nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 ir 146 straipsniai). Turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovo, bet ir į atsakovo pagrįstus interesus, turtinę padėtį, užtikrinimo priemonių taikymo pasekmes atsakovui ir su jo veikla susijusiems asmenims.

Ieškovė R. V. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškinio pateikimo teismui metu neturėjo galimybės gauti objektyvių duomenų apie atsakovo finansinę būklę, todėl galėjo tik sužinoti pareikštų atsakovui ieškinių skaičių ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėja civilinę bylą dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Net iš teismui atsakovo pateikto seno (2010 m. liepos 31 d.) balanso matyti, kad atsakovo veikla yra nuostolinga, o įmonės veiklą palaiko tik akcininkų įnašai. Be to, atsakovas klaidina teismą – atsiliepimu ieškinį šioje byloje pripažįsta, o nemokėjimą grindžia sunkia įmonės finansine padėtimi, tuo tarpu atskirajame skunde pabrėžia, kad jis „ne vengia, o ginčija ieškovų reikalavimą“.

 

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-786/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-323/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.).

              Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškinio suma nėra didelė, o ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas bus nepajėgus teismo sprendimą įvykdyti. Pareikšto reikalavimo suma yra tik viena iš aplinkybių, kuria gali būti remiamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant didelei pareikšto reikalavimo sumai grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuojama (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.), tačiau ši prezumpcija nereiškia, kad byloje esant pareikštam nedidelės vertės turtiniam reikalavimui laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas, jei egzistuoja kitos aplinkybės, keliančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tokiomis aplinkybėmis gali būti duomenys apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, atsakovui teismuose pareikštų reikalavimų skaičius ir t.t. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas pareikšto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą, atsižvelgė į teisme nagrinėjamų turtinių reikalavimų atsakovui skaičių.

              Nors atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad atsakovas yra pelningai veikianti įmonė, pajėgi atsiskaitinėti su kreditoriais, net ir nepaisant jo atžvilgiu pareikštų teismuose reikalavimų skaičiaus, šią aplinkybę paneigia tai, jog atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartimi iškelta bankroto byla, konstatuojant jog atsakovo įmonė jau 2010 metų pabaigoje buvo nemoki (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-5816-565/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės nuostatas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus ir tvarką, priėmė šiuo klausimu pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 337 straipsnio 1 punktas, 338 straipsnis).

Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

              Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

             

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                                   Goda Ambrasaitė-Balynienė

 

 

Teisėjai                                                                                                                Andrius Ignotas

 

 

Vilija Mikuckienė