Civilinė byla Nr. e2A-431-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01399-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 2.6.26; 3.2.4.8.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės SIA Head apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“ ieškinį atsakovei SIA Head dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Amadeira“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Fudo“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2021 m. rugsėjo 10 d. pareiškimu patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės SIA Head 30 028,40 Eur žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 

3.       Krovinys gavėjui buvo pristatytas 2020 m. liepos 29 d. Atsakovės vairuotojas, vykdydamas sutartinį įsipareigojimą, atspausdino ir krovinio gavėjui pateikė krovinį gabenusios transporto priemonės (šaldytuvo) temperatūrų termogramą, kurioje užfiksuota, kad krovinio vežimo metu temperatūra svyravo nuo -3,2 °C iki +14,1 °C. Gavėjas kartu su vairuotoju apžiūrėjo pristatytą krovinį ir nedelsdamas pareiškė pretenzijas atsakovei dėl gauto krovinio būklės. Pagal vairuotojo atspausdintą termogramą, prekių išvaizdą bei jų pakuotės būklę buvo padaryta išvada, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant nustatytų jo gabenimo temperatūros reikalavimų (krovinys buvo sušaldytas, todėl prekės sugadintos). Apie pervežimo metu sugadintą krovinį gavėjas įrašė pastabas CMR važtaraštyje, nurodydamas, kad krovinys buvo pristatytas netinkamos temperatūros (-2 °C), todėl gavėjas neprisiima atsakomybės dėl pažeistų (sušaldytų, su ledo gabaliukais) prekių. Krovinio gavėjo užsakymu 2020 m. liepos 29 d. buvo atliktas ir krovinio kokybės patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad krovinio būklė, išvaizda ir kokybė yra labai bloga, dėl ko krovinys pripažintas prarastu. Taigi, dėl atsakovės netinkamai suteiktų vežimo paslaugų, lėmusių krovinio praradimą, ieškovė patyrė žalą, kurią jai privalo atlyginti atsakovė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 30 028,40 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6 774,02 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat grąžino ieškovei 162 Eur žyminio mokesčio permoką.

5.       Teismas sprendė, kad krovinio sugadinimą lėmė būtent atsakovės (vežėjos) veiksmai, jai neužtikrinus reikalaujamo, aiškiai vežimo sutartyje bei ją lydinčiuose dokumentuose įtvirtinto temperatūros lygio ir režimo laikymosi. Nors atsakovė turėjo laikytis sutartimi sulygto ir važtaraštyje nustatyto nuo +2 iki +4 °C temperatūrinio režimo, krovinį gabenusios transporto priemonės (šaldytuvo) temperatūrų termogramoje užfiksuota, kad vežimo metu temperatūra svyravo nuo -3,2 °C iki + 14,1 °C.  Pakrovusi krovinį į transporto priemonę atsakovė jokių pastabų dėl jo neturėjo, todėl darytina išvada, kad krovinys, priešingai nei teigė atsakovė, jos dispozicijon perėjo be jokių trūkumų.

6.       Teismas pažymėjo ir tokią aplinkybę, kad į bylą nėra pateikta pilna termogramos išklotinė, o iš daviklių, kurie buvo priekaboje, duomenų analizės matyti, jog iki krovinio pakrovimo, t. y. nuo 2020 m. liepos 20 d. 00.00 iki 22.23 val., transporto priemonėje (krovinio buvimo vietoje) temperatūra buvo nuo +14 °C iki +23 °C, šaldymo įrangos įjungimo momentu – 2020 m. liepos 27 d. 22.23 val., temperatūros jutiklis puspriekabės krovinių skyriuje užfiksavo +14,9 °C, vėliau vežimo pradžioje temperatūra nuosekliai mažėjo, tačiau vis tiek viršijo CMR važtaraštyje nurodytą.

7.       Teismo vertinimu, atsakovės į bylą pateikta 2021 m. rugsėjo 7 d. pažyma, galutinė siurvejerio (krovinių inspektoriaus) tyrimo ataskaita, 2020 m. rugpjūčio 6 d. raštas ir kiti įrodymai neįrodo, kad transporto priemonėje šaldymo įranga vežimo metu veikė tinkamai ir buvo teisingai eksploatuojama vairuotojo. Priešingai, šioje tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad, išanalizavus termogramą, matomi temperatūros pasikeitimai, be to, išvados buvo padarytos atsakovei nepateikus visų dokumentų. Kaip matyti iš siurvejerio ataskaitos, jutiklis T1 fiksavo tik teigiamą temperatūrą, kuri iš pradžių siekė nuo +6,5 °C iki +11,4 °C, o jutiklis T2 – tik neigiamą temperatūrą, siekiančią iki -2,8 °C. Todėl pagal šiuos duomenis nėra pagrindo spręsti, kad transporto priemonės temperatūros palaikymo įrenginys krovinio vežimo metu veikė taip, jog būtų užtikrinta sutartyje nurodyta gabenimo temperatūra, kurią atsakovė įsipareigojo palaikyti.

8.       Teismas nepagrįstais pripažino atsakovės argumentus, kad Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR konvencija) nėra įtvirtinta vežėjo pareiga patikrinti priimamo vežti krovinio temperatūrą. Nors joje vežėjui expressis verbis (aiškiais žodžiais) nėra numatyta pareiga patikrinti krovinio temperatūrą, tačiau CMR konvencijos 8 straipsnyje nurodyta, kad vežėjas privalo patikrinti priimamo vežti krovinio pakuotę, be to, egzistuoja ir bendroji kiekvienos sutarties šalies pareiga vykdyti savo prievoles atidžiai, kruopščiai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju šalys aiškiai susitarė dėl temperatūros reikalavimų vasaros sezono metu vežant specifinį, greitai gendantį krovinį. Todėl atsakovei, kaip savo srities profesionalei, neabejotinai kilo pareiga vykdyti įsipareigojimus dėl CMR važtaraštyje nustatytos temperatūros užtikrinimo. Atsakovė turėjo imtis ir kitų būtinų priemonių įsitikinant, kad krovinys yra tinkamai paruoštas vežti, t. y. turėjo priimti krovinį neabejodama dėl jo kokybės ir paruošimo pervežimui, o jeigu jai kilo abejonių dėl krovinio paruošimo pervežimui, turėjo pareikalauti iš krovinio siuntėjo įrodymų, jog krovinys yra tinkamai paruoštas transportavimui, taip pat patikrinti krovinio temperatūrą.

9.       Teismo nuomone, atsakovės, kaip vežėjos, pareigos pasirūpinti ir įsitikinti, kad priimamas krovinys yra atitinkamos temperatūros, nepaneigia ir tokie atsakovės teiginiai, jog dėl tuo metu buvusios COVID-19 pandemijos pakrovimą vykdė ir kontroliavo tik siuntėjo atstovai. Dėl pandemijos taikyti tam tikri suvaržymai patys savaime nedraudė atsakovei imtis reikiamų priemonių, siekiant tinkamai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Be to, CMR konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vežėjas, vežantis krovinį specialia transporto priemone, specialiai įrengta apsaugoti krovinį nuo karščio, temperatūros svyravimų ar oro drėgmės poveikio, atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad tomis aplinkybėmis jis panaudojo visas reikiamas priemones, pasirinkdamas, prižiūrėdamas ir panaudodamas specialią įrangą, ir veikė pagal jam duotas specialias instrukcijas. Tokių aplinkybių atsakovė neįrodė, be to, atsakovės, kaip vežėjos, neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje siejami ne su jos neatliktu priimamo krovinio temperatūros patikrinimu, bet su sutartimi sulygto ir CMR važtaraštyje nurodyto krovinio vežimo metu temperatūros režimo neužtikrinimu, t. y. atsakovės neteisėtus veiksmus didžiąja dalimi apima ne krovinio būklė jo priėmimo vežti metu, o tinkamos krovinio būklės neužtikrinimas jo vežimo metu.

10.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė 2020 m. liepos 29 d. krovinio kokybės vertinimo aktą ir jo priedus, pagal kuriuos nustatyta, jog visas krovinys, jį 2020 m. liepos 29 d. pristačius gavėjui, nebegalėjo būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Iš byloje esančių nuotraukų taip pat matyti, kad krovinys (grybai) vien dėl jų išvaizdos negali būti naudojamas pagal paskirtį, todėl pagrįstai buvo pripažintas visiškai sugadintu. Tai paneigia atsakovės poziciją, kad žalos atlyginimas  iš jos negali būti priteistas jau vien dėl to, kad byloje nėra įrodymų apie grybų utilizavimą. Atitinkamai, pati atsakovė jokių įrodymų, kurie paneigtų įrodinėjamą žalos dydį, nepateikė. Byloje taip pat yra nustatyta, kad atsakovė nebendradarbiavo su ieškove ir trečiuoju asmeniu, nors apie žalą jai buvo nedelsiant pranešta. Atsakovei pažeidus bendrąją bendradarbiavimo pareigą, ji turi prisiimti ir iš to kylančius neigiamus teisinius padarinius.

11.       Teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytos aplinkybės, šalinančios atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybę. Įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad apskaičiuota nuostolių suma yra nepagrįsta, neteisinga ar prieštarauja CMR konvencijos 23 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, atsakovė nepateikė.

12.       Teismas, remdamasis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais prašomą iš atsakovės priteisti metinių procesinių palūkanų normą sumažino nuo 6 iki 5 procentų.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė SIA Head apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1.                      Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovei buvo perduotas vežti tinkamos temperatūros krovinys. Nėra žinoma jokia informacija apie tai, kiek laiko, kur ir kokioje temperatūroje buvo laikomas krovinys iki jo perdavimo atsakovei. Ieškovės į bylą pateikti įrodymai neįrodo, kad krovinys iki pakrovimo buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. užtikrinant reikiamą temperatūrą. UAB „Grybora“ pažyma yra šališka ir neįrodo, kad 2020 m. liepos 27 d. pakrovimo metu grybų temperatūra buvo +3 °C, nes su pažyma nėra pateikta jokių faktinį temperatūros fiksavimą patvirtinančių įrodymų (nuotraukų, sandėlio plano). Be to, joje klaidingai nurodyta, kad krovinys buvo pakrautas dalyvaujant atsakovės atstovams, nors jiems faktiškai nebuvo leista dalyvauti. Tai, kad krovinio pakrovimo metu krovinio temperatūra buvo +3 °C, paneigia pačios ieškovės į bylą pateiktas įrodymas – UAB „Sadomaksa“ atstovo rašytinių paaiškinimų 4 punktas, kuriame, įvertinus faktinę termogramų failų informaciją, teigiama, jog krovinio temperatūra galėjo būti nuo +8 °C iki +9 °C. Tačiau šio rašytinio įrodymo teismas net nevertino ir dėl jo nepasisakė, tendencingai neaptardamas esminių bylos įrodymų prieštaravimų.

13.2.                      Šaldymo įranga pagal eksploatavimo taisykles pakrovimo metu privalo būti išjungta, todėl netinkama krovinio temperatūra buvo sąlygota tik siuntėjo veiksmų (sandėlio ar pakrovimo vietos temperatūros). Svarbu tai, kad pagal CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalį vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole. Todėl vežėjui nekyla pareiga patikrinti tokio specifinio dalyko, kaip krovinio temperatūra, juolab kad to padaryti vien vizualiai ir negalima. Atsakovė viso vežimo metu turėjo užtikrinti tik šaldymo įrangos veikimą atitinkamu režimu, tačiau ne paties krovinio (grybų) temperatūrą.

13.3.                      Tai, kad atsakovė CMR važtaraštyje krovinio priėmimo vežti metu nenurodė jokių pastabų dėl krovinio būklės, savaime nepaneigia krovinio paruošimo vežimui ar krovinio pakrovimo netinkamumo. Tarp šalių sudaryta vežimo sutartis nenustatė atsakovei pareigos tikrinti krovinio temperatūrą pakraunat krovinį, tokios pareigos nenumato vežėjui ir CMR konvencija. Antra vertus, CMR važtaraštyje nėra fiksuota jokių pastabų, kad atsakovė krovinio pakrovimui būtų pateikusi netinkamos temperatūros priekabą.

13.4.                      Šaldymo įrangos davikliai fiksavo svyruojančią temperatūrą ne todėl, kad atsakovė būtų netinkamai nustačiusi šaldymo įrangos temperatūros rėžimą, o todėl, jog buvo pakrautas nustatytos temperatūros režimo neatitinkantis krovinys, t. y. per šiltas. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės pateikta siurvejerio ataskaita ir „Carrier“ oficialaus atstovo paaiškinimai, todėl nagrinėjamu atveju nebuvo jokių neteisėtų atsakovės veiksmų. Transporto priemonėje, kuriuo buvo vežamas krovinys, buvo nustatyta +3 °C temperatūra. t. y. atsakovė padarė viską, kad krovinys būtų gabenamas pagal CMR važtaraščio normas.

13.5.                      Iškrovus grybų krovinį, priekaba (šaldytuvas) iš karto buvo išsiųsta į „Carrier Transicold“ aptarnavimo centrą Belgijoje, siekiant patikrinti šaldymo įrenginio techninę būklę. Patikrinęs šaldymo įrenginį, aptarnavimo centras nerado jokių jo veikimo sutrikimų. Aptarnavimo centre buvo išimti ir detalūs duomenys apie temperatūrą šaldymo įrenginyje vežimo metu, pagal kuriuos neigiama temperatūra nebuvo užfiksuota. Taip pat atsakovės iniciatyva buvo pasamdytas siurvejeris „DP Survey Group N.V.“, kuris 2020 m. rugpjūčio 30 d. atlikęs krovinio patikrą, susipažinęs su termogramos duomenimis, kurią buvo atspausdinęs vairuotojas, padarė išvadą, kad pakrautų prekių temperatūra buvo per aukšta,  todėl aušinimo įrenginiui reikėjo tiekti žemą temperatūrą tam, kad pasiektų reikiamą vežimo temperatūrą. Šie įrodymai patvirtina, kad temperatūrų svyravimus vežimo metu galėjo nulemti tik viena priežastis – buvo pakrautas netinkamos temperatūros krovinys.

13.6.                      Atsakovė, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, turėjo būti atleista nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c ir d punktus, juos taikant kartu su CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalimi, t. y. dėl to, kad krovinio paruošimas ir pakrovimas galėjo būti žalos kroviniui padarymo priežastimi. Bylos duomenimis, būtent krovinio siuntėjas netinkamai įvykdė savo pareigas – netinkamai paruošė ir pakrovė krovinį, o šios pareigos nevykdymas buvo tiesioginė žalos ieškovei atsiradimo priežastis.

13.7.                      Grybai yra greitai gendantis produktas, kurį gabenant net gerai veikiančiame šaldytuve ir sutartomis temperatūros sąlygomis yra neišvengiamas natūralus grybų gedimas, paprastai sudarantis 10–15 procentų viso krovinio. Dėl šios priežasties, siekiant apskaičiuoti nuostolius, turi būti imamas galimo grybų natūralaus sugedimo procentinio vidurkio ir faktinės krovinio sugedimo dalies santykis. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šių vežamo krovinio ypatumų. Atitinkamai, teismas nepasisakė dėl atsakovės atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies pagrindu.

13.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad visas krovinys buvo sugadintas. Šią teismo išvadą paneigia byloje pateiktos siurvejerio ataskaitos 3.3 punktas, kuriame nurodyta, kad pristatytas krovinys buvo rūšiuojamas, sugedę grybai pašalinami, likę perdėti į kitas dėžutes. Tą patvirtina ir byloje pateiktos fotonuotraukos, kuriose matomos plastikinės ir popierinės grybų dėžutės. Taigi, dalis krovinio buvo tinkama realizacijai ir, tikėtina, faktiškai buvo realizuota. Be to, atsakovei buvo pateiktos kelios UAB „Amadeira“ pretenzijos, kuriose nurodytas nuostolių dydis buvo skirtingas. Ieškovė į bylą žalos dydžiui pagrįsti yra pateikusi tik vienintelį įrodymą, t. y. 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaitą faktūrą FG Nr. 200034, kuri yra pasirašyta tik ieškovės.

13.9.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovės ieškovei priteisė 5 955,24 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Įvertinus bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų apimtį ir turinį, ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra per didelės ir neproporcingos.

14.       Ieškovė UAB „Fudo“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Atsakovė, kurios kaltė dėl krovinio praradimo preziumuojama nuo prekių priėmimo vežti momento, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo atsakomybės, t. y. įrodyti, kad dėl siuntėjo veiksmų, buvusių iki prekių priėmimo vežti momento, prekės buvo prarastos.

14.2.                      Atsakovė nepaneigė byloje objektyviais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės, kad jai buvo pateiktas krovinys be trūkumų. Kaip pagrįstai sprendime konstatavo teismas, pakrovus krovinį į atsakovės transporto priemonę, ji jokių pastabų dėl krovinio ar jo pakuotės, be kita ko, ir temperatūros neturėjo, krovinio važtaraštyje jokių pastabų taip pat nėra, todėl preziumuojama, kad krovinys atsakovės (vežėjos) dispozicijon perėjo be jokių trūkumų. Atsakovė nenuginčijo ir byloje pateiktos siuntėjos UAB „Grybora“ pažymos, kuri patvirtina, kad 2020 m. liepos 27 d. pakrovimo metu grybai buvo pakrauti tiesiai iš šaldytuvo, kuriame temperatūra buvo +3 °C, prieš pakrovimą atliktas krovinio temperatūros patikrinimas dalyvaujant atsakovės atstovui, krovinys buvo kraunamas tiesiai į transporto priemonėje esantį šaldytuvą, todėl jo temperatūra negalėjo esmingai pasikeisti.

14.3.                      Atsakovės į bylą pateikti priekabos „juodosios dėžės“ duomenys patvirtina, kad krovinys ne tik buvo vežamas nesilaikant temperatūrinio režimo, bet ir tai, jog priekaba krovinio pakrovimo metu buvo pateikta per šilta. Atsakovė net neginčija šaldymo įrangos „Carrier“ specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad priekabos vidinė temperatūra prieš krovinio pakrovimą buvo nuo +20 °C iki +23 °C, o iš karto po krovinio pakrovimo nukrito iki +14,9 °C. Ši specialisto išvada aiškiai patvirtina, kad ginčo krovinys buvo pakrautas šaltas ir būtent krovinys po jo pakrovimo staigiai atšaldė vidinę įrangos temperatūrą nuo +23 °C iki +15 °C. Taigi, nuo pat krovinio pakrovimo momento atsakovė nesilaikė nustatyto krovinio vežimo temperatūrinio režimo, neužtikrino, kad šaldytuvas būtų atvėsintas iki kroviniui vežti reikalingos temperatūros, t. y. nuo +2 °C iki +4 °C. Tik pakrovus krovinį šaldytuvas ėmė šaldyti, temperatūra nukrito iki 9 °C. Vien ši aplinkybė paneigia atsakovės teiginius, kad pats krovinys buvo per aukštos temperatūros, nes tuo atveju, jei krovinys būtų per šiltas, kaip tvirtina atsakovė, per tokį trumpą laiką nebūtų pavykę atšaldyti bendros krovinio temperatūros, priešingai, po pakrovimo transporto priemonėje temperatūra būtų pakilusi, o ne nukritusi.

14.4.                      Atsakovės apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama „Carrier“ specialisto išvada. Šioje išvadoje nurodyta, kad vien iš daviklių duomenų tikslios krovinio temperatūros, buvusios pakrovimo metu, negalima nustatyti, todėl negalima ir patvirtinti aplinkybės, jog vežimui pateiktas per šiltas krovinys. Specialisto išvadoje nurodyta, kad krovinio temperatūra galėjo būti 1 °C ar 2 °C būti mažesnė nei 8 °C temperatūra, tačiau, pasak specialisto, geriausiai krovinio temperatūrą galima pamatuoti įsmeigus į jį termometrą. Būtent tai prieš pakrovimą padarė siuntėjos UAB „Grybora“ atstovai kartu su atsakovės darbuotoju, kurie savo pažymoje nurodė, kad prieš pakrovimą buvo atlikta įprastinė krovinio inspekcija ir nustatyta krovinio faktinė temperatūra prieš pakrovimą +3 °C. Ši specialisto išvada ir krovinio siuntėjos pažyma aiškiai patvirtina, kad krovinys pakrovimo metu buvo vėsus, atsakovė savo priešingą poziciją grindžia ne įrodymais, o prielaidomis.

14.5.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino siurvejerio ataskaitą, nes pačioje ataskaitoje nurodyta, kad ji yra ne galutinė, siurvejeriui nebuvo pateikta šaldytuvo termograma, ir, juo labiau, nebuvo pateikti duomenys iš „juodosios dėžės“. Todėl neaišku, kokius duomenis siurvejeriui pateikė atsakovė, t. y. ar pateikė nepilną termogramos išrašą, ar kokį nors kitą dokumentą. Tai leidžia teigti, kad atsakovė nesąžiningai nepateikė ne tik teismui, bet ir jos pasitelktiems specialistams visos reikiamos informacijos, siekiant objektyviai nustatyti krovinio sugadinimo priežastis. Kita vertus, net ir šioje ataskaitoje nurodyta, kad priekaboje buvo akivaizdūs temperatūros svyravimai.

14.6.                      Vežėjo pareiga vežti krovinį tam tikroje temperatūroje neapsiriboja temperatūros nustatymu priekaboje (šaldytuve). Vežėjas visą vežimo laikotarpį atsako už krovinio kokybę, be kita ko, įsipareigoja vežti krovinį tvarkingoje transporto priemonėje, nesugedusiame šaldytuve, sandariai uždaryti priekabos duris, neatvėrinėti priekabos durų, neperkrauti priekabos ir pan. Todėl atsakovės teiginiai, neva ji laikytina padariusi viską, ką galėjo, nes tariamai nustatė +3 °C temperatūrą šaldytuve, yra visiškai nepagrįsti. Byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad atsakovei tinkamai nustačius šaldymo įrangos funkcijas, krovinys niekada nebūtų buvęs sušaldytas. Dar daugiau, atsakovės į bylą pateikti „juodosios dėžės“ duomenys patvirtina, kad atsakovė krovinio vežimo metu keitė krovinio temperatūrinio režimo nustatymus, sumažindama nustatytą temperatūrą.

14.7.                      Ieškovės patirtos žalos dydį įrodo 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta krovinio vertė, taip pat krovinio gavėjo nedelsiant po krovinio pristatymo užsakyta ir 2020 m. liepos 29 d. atlikta krovinio kokybės patikros išvada. Krovinio kokybės patikros metu nustatyta, kad krovinio temperatūra jo pristatymo metu buvo -2 °C, krovinio būklė, išvaizda ir kokybė įvertinta kaip labai blogi, o pats krovinys pripažintas prarastu. Tokią krovinio būklę patvirtina ne tik jo kokybės vertinimo aktas ir jo priedai, bet ir nuotraukos. Visas krovinys negalėjo būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį. Atsakovė jokių priešingų įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl vėžėjo civilinės atsakomybės

15.       Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

16.       Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat atsakomybės už sutarties pažeidimą klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

17.       Nagrinėjamu atveju egzistuoja visi aukščiau įvardinti kriterijai, kurie patvirtina, kad tarp šalių atsiradusius vežimo teisinius santykius reglamentavo CMR konvencija, kurią pagrįstai taikė ir  pirmosios instancijos teismas. Kadangi byloje nekilo šalių  ginčas dėl jam spręsti taikytinos teisės, teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.

18.       CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).

19.       Pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016).

20.       Nors CMR konvencija įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kurią paneigti turi vežėjas, tačiau krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktus turi įrodyti siuntėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017). Jeigu vežėjo atsakomybei taikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).

21.       Taigi, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir aktualia kasacinio teismo praktika, ieškovei (siuntėjai), siekiančiai apeliantės (vežėjos) civilinės atsakomybės taikymo, pakako įrodyti pastarajai perduoto vežti krovinio sugadinimo faktą ir patirtos žalos dydį. Apeliantė, besigindama nuo ieškinio, turėjo įrodyti, kad krovinio sugadinimą lėmė priežastys, nesusijusios su jos veiksmais (neveikimu). Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantės vežtas krovinys jo gavėjui buvo pristatytas sugadintas, t. y. byloje yra neginčijamai nustatytas krovinio sugadinimo faktas (ginčijamas tik žalos dydis, dėl kurio bus pasisakyta toliau). Taip pat, priešingai nei teigia apeliantė, šalių į bylą pateikti įrodymai nesuponuoja išvados, kad krovinio sugadinimą nulėmė kitos, su apeliante, kaip vežėja, nesusijusios priežastys.

22.       Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti.

23.       Remdamasi šia teisės norma, apeliantė savo kaltės, kuri apima ir jos neteisėtus veiksmus, prezumpciją siekia paneigti argumentais, kad pakrautas krovinys (grybai) buvo per šiltas, todėl krovinio vežimo metu objektyviai negalėjo būti palaikoma reikalaujama temperatūra. Apeliantės teigimu, ieškovė į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų (duomenų), kurie patvirtintų, kad apeliantei buvo perduotas vežti tinkamos temperatūros krovinys, o ji pati neturėjo pareigos tikrinti krovinio temperatūrą ir, nustačius temperatūros neatitikimus, tai užfiksuoti CMR važtaraštyje. Tokia apeliantės pozicija stokoja pagrįstumo.

24.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CMR konvencijoje nereglamentuojama krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti, o nesant tokio susitarimo krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Tokiu atveju vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą. Pažeidus pirmiau nurodytas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyto krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2004; 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2004; 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008). 

25.       Remiantis šia kasacinio teismo praktika ir CMR konvencijai būdingu griežto reguliavimo efektu, viena vertus, pirmosios instancijos teismas be pagrindo plečiamai aiškino CMR konvencijos 8 straipsnį, konstatuodamas, kad apeliantė turėjo pareigą pamatuoti pakrauto krovinio temperatūrą. Nei CMR konvencijoje, nei vežimo sutartyje apeliantei, kaip vežėjai, nebuvo nustatyta pareiga atlikti pakrauto krovinio temperatūros patikrinimą (matavimą). Šalims atskirai nesusitarus dėl krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, aptariamas CMR konvencijos straipsnis įpareigoja vežėją atlikti tik išorinių ir aiškiai matomų savybių patikrinimą. Akivaizdu, kad prie tokių patikrinimų negali būti priskiriamas krovinio temperatūros matavimas, kurio atlikimui būtinas ne tik specialus termometras, bet ir intervencija į krovinio (jo pakuotės) vidų. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, krovinio temperatūra po jo pristatymo siuntėjui buvo fiksuojama būtent tokiu būdu, t. y. į grybus, praplėšus jų pakuotę, įsmeigiant termometrą.

26.       Kita vertus, bylos duomenys neleidžia sutikti su tokiais apeliantės teiginiais, kad krovinys buvo pakrautas per šiltas. Šiame kontekste pažymėtina, kad ne ieškovė, o būtent pati apeliantė pagal pirmiau minėtą šiam ginčui taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę turėjo pateikti teismui įrodymus, kurie pagrįstų jos apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jog nuostolius lėmė buvusi netinkama kraunamo krovinio temperatūra. Apeliantė visiškai jokių tokį jos subjektyvų vertinimą pagrindžiančių įrodymų nepateikė, bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo neprašė jų išreikalauti ir iš ieškovės. Be to, ieškovė pakrauto krovinio tinkamai temperatūrai pagrįsti į bylą yra pateikusi krovimo darbus atlikusios UAB „Grybora“ 2021 m. balandžio 20 d. pažymą, dėl kurios patikimumo ir teisingumo, nesant jokių priešingų įrodymų, teisėjų kolegijai abejonių nekyla.

27.       Nors, kaip minėta pirmiau, CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalis tiesiogiai neįpareigoja vežėjo nustatyti tikslios pakraunamo jam krovinio temperatūros, ją pamatuojant termometru ar kitu prietaisu, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bendra vežėjo pareiga patikrinti išorines ir aiškiai matomas krovinio savybes, taip pat sąžiningo ir rūpestingo elgesio standarto vežėjui taikymas pastarajam visgi įtvirtina pareigą nustatyti atvejus, kai pakraunamas akivaizdžiai per šiltas ar per šaltas krovinys (pagal jutiminę temperatūrą). Nagrinėjamu atveju CMR važtaraštyje tokių įrašų nėra, o teiginiai, kad apeliantės atstovui (vairuotojui) iš tiesų nebuvo leista dalyvauti pakrovime, taip pat nėra pagrįsti jokiais kitais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal aptariamą CMR konvencijos straipsnį vežėjas turi pareigą, o ne teisę dalyvauti pakrovime, todėl trukdymas vežėjui įgyvendinti šią pareigą, kaip ir pretenzijos dėl akivaizdžių krovinio trūkumų, kiekvienu atveju turi būti fiksuojamas krovinio važtaraštyje, konkrečiai 18 laukelyje „Vežėjo sąlygos ir pastabos“, kuriame šiuo konkrečiu atveju jokių įrašų neatlikta.

28.       Apeliantės teiginius, kad jai buvo pakrautas per šiltas krovinys, paneigia ir tuo pačiu pirmosios instancijos teismo kaip labiau tikėtiną nustatytą krovinio sugadinimo priežastį – pakrovimui per šiltos (neatvėsintos) priekabos pateikimą – patvirtina pačios apeliantės žinioje buvę ir į bylą pateikti objektyvūs duomenys, t. y. krovinį gabenusios transporto priemonės (priekabos–šaldytuvo) temperatūrų termograma ir „juodosios dėžės“ duomenys, taip pat jų analizę atlikusio specialisto D. L., dirbančio UAB „Sadomaksa“, kuri yra oficialus ginčo šaldymo įrangos „Carrier Transicold“ atstovė Lietuvoje, 2021 m. rugpjūčio 20 d. rašytinė išvada.

29.       Iš šių duomenų matyti, kad šaldymo įranga buvo įjungta tik pakrovus krovinį, t. y. 2020 m. liepos 27 d. 22.23 val. Viduje pradėjus cirkuliuoti orui, pirmieji grįžtamo oro temperatūros matavimai parodė, kad kėbulo vidaus temperatūra buvo apie +15 °C. Pagal specialisto D. L. vertinimą iki to laiko kėbule buvo aukštesnė temperatūra, t. y. apie +23 °C, kadangi vėsus krovinys keliais laipsniais iš karto turėjo atvėsinti orą kėbule. Pagal pateiktą termogramą ir specialisto atliktą duomenų analizę priekabos vidaus temperatūra po 20 minučių pasiekė +9 °C, po 6 valandų nukrito iki +4 °C, o po 8 valandų pasiekė +3,5 °C. Vadinasi, toks faktas, kad po krovinio pakrovimo  į priekabą, kurioje nebuvo įjungta šaldymo įranga, joje esanti temperatūra labai greitai nukrito nuo +23 °C iki +9 °C, pats savaime leidžia įsitikinti, jog buvo pakrautas pakankamai žemos temperatūros, labiau tikėtina, – nuo +2 °C iki +4 °C krovinys. Krovinio žema temperatūra akivaizdžiai atvėsino labai aukštą priekabos kėbulo temperatūrą, juo labiau kad krovinio pakrovimas ir gabenimas vyko vasaros laikotarpiu, esant aukštai išorės (lauko) temperatūrai. Be to, pačios apeliantės pateiktuose kituose įrodymuose – „Carrier Transicold“ oficialaus atstovo Latvijoje SIA „Coldtrans Serviss“ 2020 m. rugpjūčio 6 d. rašte ir šios bendrovės darbuotojo J. Z. 2020 m. rugpjūčio 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta, kad priekabos–šaldytuvo paskirtis nėra atšaldyti krovinį, o tik palaikyti jo temperatūrą vežimo metu. Dėl to mažai tikėtina yra kitokia išvada, t. y. kad priekabos–šaldytuvo šaldymo įranga per sąlyginai trumpą laiką galėtų ženkliai atvėsinti šiltą krovinį.

30.       Apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojamos specialisto D. L. rašytiniuose paaiškinimuose pateiktos išvados. Atkreiptinas dėmesys, kad specialistas pagal jam pateiktus „juodosios dėžės“ duomenis negalėjo tiksliai nustatyti, kokia buvo pakrauto krovinio temperatūra. Visgi įvertindamas priekabos–šaldytuvo daviklių užfiksuotus temperatūros pokyčius bei tokią aplinkybę, kad jų rodmenims įtaką galėjo padaryti įkaitusios priekabos sienelės, specialistas padarė išvadą, jog krovinio temperatūra buvo 1–2 °C žemesnė nei po sąlyginai greitai įsijungusios atitirpinimo funkcijos priekaboje–šaldytuve pasiekta +8,4 °C. Kitaip tariant, pagal šio specialisto vertinimą krovinio temperatūra galėjo būti apie +6 °C, t. y. esmingai nesiskyrė nuo reikalaujamų rodiklių. Temperatūros nežymų pakilimą šiuo atveju galėjo lemti pats pakrovimo procesas ir buvusi išorės (lauko) temperatūra.

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo siurvejerio „DP Survey Group N.V.“ tyrimo ataskaitoje padaryta išvada, kad buvo pakrautas per aukštos temperatūros krovinys. Kaip matyti, šioje ataskaitoje pateikta tik tikėtina išvada, paremta krovinio apžiūra ir apeliantės atstovo atspausdinta krovinį gabenusios transporto priemonės (priekabos–šaldytuvo) temperatūrų termograma. Priešingai, nei specialisto D. L., siurvejerio „DP Survey Group N.V.“ išvados neparemtos išsamiais „juodosios dėžės“ analizės duomenis. Pačioje ataskaitoje nurodyta, kad tikslesnė krovinio sugadinimo priežastis galėtų būti įvardinta tik įvertinus tokius duomenis.

32.       Pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, labiau tikėtina ir lėmusių krovinio sugadinimą, SIA „Coldtrans Serviss“ raštas ir (ar) jos darbuotojo J. Z. rašytiniai paaiškinimai, pagal kuriuos krovinio temperatūra galėjo būti didesnė 10 °C nei reikalaujama, t. y. siekti +14 °C, nepaneigia. Pastarosios išvados yra nelogiškos, prieštarauja UAB „Sadomaksa“ dirbančio specialisto D. L. išsamiai argumentuotiems rašytiniams paaiškinimams. Tuo atveju, jeigu krovinio temperatūra būtų siekusi +14 °C, o priekaboje–šaldytuve, kaip nustatyta byloje, buvo +23 °C temperatūra, per labai trumpą laiką (20 minučių), remiantis tuose pačiuose įrodymuose nurodyta aplinkybe, kad šaldymo įranga nėra skirta krovinio atvėsinimui, negalėjo sumažėti iki +9 °C, o po 6 valandų nukristi net iki +4 °C. Pagal byloje esančių įrodymų visumą, toks staigus pačios priekabos–šaldytuvo ir joje esančio beveik 9 tonų krovinio atvėsinimas techniškai nebuvo įmanomas.

33.       Taigi, apeliantė neįrodė aplinkybių, kuriuos suponuotų jos kaltės (ir neteisėtų veiksmų) prezumpcijos paneigimą (CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodytos ir jokios aplinkybės, kurios leistų atleisti apeliantę nuo civilinės atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c ir d punktų ar 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais.

34.       CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jei vežėjas įrodo, jog susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 dalyje nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalį vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, be kita ko, tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.

35.       Šioje nutartyje pirmiau jau aptartos aplinkybės paneigia CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto taikymo galimybę, kadangi byloje neįrodyta, kad krovinio sugadinimas kaip nors būtų susijęs su ieškovės ar trečiojo asmens atliktais pakrovimo veiksmais. Į bylą nebuvo teikiami ir jokie leistini įrodymai, kurie leistų konstatuoti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies d punkte įtvirtinto vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo pagrindą. Apeliantė tik deklaratyviai, nepateikdama jokių tai patvirtinančių duomenų, nurodo, kad net ir laikantis visų transportavimo sąlygų ir taisyklių nėra galimybės pervežti visiškai nepažeistą grybų krovinį, kad transportuojamų grybų praradimai įprastai sudaro 10–15 proc. viso krovinio. Apeliantei tokių duomenų nepateikus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskirai nesprendė klausimo dėl apeliantės atleidimo nuo civilinės atsakomybės šiuo pagrindu, juo labiau kad krovinio sugadinimas ginčo atveju yra siejamas su jo sušaldymu, o ne įvykusiais natūraliais biologiniais procesais.

36.       Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į CMR konvencijos 18 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu vežama transporto priemone, specialiai įrengta apsaugoti krovinį nuo karščio, šalčio, temperatūros svyravimų ar oro drėgmės poveikio, vežėjas gali vadovautis 17 straipsnio 4 dalies d punkte numatytomis sąlygomis tik tuo atveju, jeigu įrodys, kad tomis aplinkybėmis jis panaudojo visas reikiamas priemones, pasirinkdamas, prižiūrėdamas ir panaudodamas specialią įrangą, ir veikė pagal jam duotas specialias instrukcijas. Tai reiškia, kad CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies d punkte įtvirtinto vežėjo atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo pagrindas papildomai siejamas ir su aplinkybių, kad vežėjas dėjo maksimalias pastangas kroviniui išsaugoti, t. y. veikė kaip savo srities profesionalas, nustatymu.

37.       Bylos įrodymai tokių aplinkybių nepagrindžia, priešingai, pagal vežimo sutarties sąlygas ir pagal CMR važtaraštį apeliantė privalėjo suteikti šviežių grybų vežimo paslaugą, užtikrindama pastovią (nuolatinę, nekintančią) +3 °C temperatūrą. Akivaizdu, kad tokia pastovi temperatūra nuo pat vežimo pradžios (nuo krovinio priėmimo vežti) galėjo būti užtikrinta tik apeliantei atlikus paruošiamuosius vežimo darbus, t. y. prieš pakrovimą iki reikiamos temperatūros atvėsinus priekabą–šaldytuvą. Tokių veiksmų apeliantė neatliko. Kaip nurodyta specialisto D. L. rašytiniuose paaiškinimuose, grybų sušalimą lėmė apie -2 °C išpučiamo oro iš šaldymo įrenginio temperatūra, kadangi priekaboje–šaldytuve buvo bandoma pasiekti nustatytą +3 °C temperatūrą. Specialisto vertinimu, to buvo galima išvengti: nustatant temperatūros valdymą pagal išpučiamo oro temperatūrą; įjungiant „Fresh Protect Cont“ funkciją; specialiais oro kanalais paskirstant išpučiamo oro srautą priekabos kėbule. 

38.       Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pagal vežimo sutartį reikalaujamos +3 °C temperatūros nustatymas tik po krovinio pakrovimo ir priėmimo vežti šioje situacijoje, atsižvelgiant į krovinio specifiką, neatitiko jos teikiamoms paslaugoms nustatytų profesionalumo reikalavimų, kitaip tariant, apeliantė neatliko būtinų paruošiamųjų vežimo darbų ir (ar) nesiėmė kitų papildomų veiksmų, kurie būtų padėję išvengti krovinio sugadinimo (sušaldymo). Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę.

Dėl žalos dydžio

39.       CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal konvencijos 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų (dalių) nuostatas, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys, arba suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio.

40.       CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo ar sugadinimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis).

41.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškovės nuostolių dydžiu, t. y. kad krovinys buvo visiškai sugadintas. Nurodo, kad dalis krovinio (grybų) buvo išsaugota, todėl viso krovinio vertė šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti pripažinta ieškovės patirtais nuostoliais. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiems apeliantės apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų, todėl suklydo nustatydamas ieškovei priteistinos žalos dydį.

42.       Pagal byloje pateiktą CMR važtaraštį apeliantė gabeno iš viso 33 padėklus (21 720 dėžutes po 0,4 kg) šviežių grybų, bendras krovinio svoris – 8 688 kg. Po įvykio 2020 m. rugpjūčio 12 d. trečiasis asmuo UAB „Amadeira“ (pradinė vežėja) apeliantei pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo. Pretenzijoje nurodyta, kad jau yra nustatyta konkreti patirtų nuostolių suma, kuri krovinio gavėjui, pagal jo paskaičiavimus, tinkamai buvo kompensuota; pagal krovinio gavėjo atliktą patikrinimą nustatyta, kad buvo sugadinta 15 552 dėžučių grybų, kurios sveria po 0,4 kg; sugadinto krovinio vertę įrodo krovinį lydėję dokumentai, pagal kuriuos vienos sugadintos dėžutės kaina yra 1,88 Eur, todėl vežėjas privalo atlyginti 29 237,76 Eur dydžio nuostolius.

43.       Siurvejerio „DP Survey Group N.V.“ tyrimo ataskaitoje nurodyta, kad 2020 m. liepos 30 d. buvo nuvykta į Green Mushroom Farm B.V. Buvo apžiūrėta rūšiavimo zona, kurioje daugybė darbuotojų perrinkinėjo pažeistus grybus. Grybai buvo sparčiai rūšiuojami ir perpakuojami, 27 padėklus dar buvo galima apžiūrėti sandėlyje, o 6 padėklai jau buvo išrūšiuoti ir perpakuoti.

44.       Taigi,  į bylą buvo pateikti duomenys, kurie patvirtina apeliantės teiginius tik dėl dalies krovinio sugadinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų netyrė ir neįvertino. Svarbu dar ir tai, kad minėti įrodymai atsirado vėliau, nei pirmosios instancijos teismo vertinta 2020 m. liepos 29 d. krovinio kokybės patikros išvada bei 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodyta tik bendra vežto krovinio vertė. Kaip matyti, tik po pirminės krovinio patikros išvados surašymo krovinio gavėjas Green Mushroom Farm B.V. pradėjo rūšiuoti pažeistus grybus, o juos atrūšiavęs, pareiškė pradinei vežėjai UAB „Amadeira“ pretenziją, nurodydamas tikslų pažeistų grybų dėžučių kiekį (15 552 vienetai) ir apskaičiuodamas bendrą patirtų savo nuostolių dydį (29 237,76 Eur). Dėl šių įrodymų teisingumo ir patikimumo apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla.

45.       Aukščiau aptartas imperatyvus CMR konvencijoje įtvirtintas reguliavimas nustato, kad tuo atveju, jeigu dėl vežėjo kaltės buvo apgadinta tik dalis krovinio, vežėjas gali būti įpareigotas atlyginti tik atitinkamą dalį nuostolių (CMR konvencijos 25 straipsnio 2 dalies b punktas). Tokių nuostolių dydis gali būti nustatomas pagal krovinio rinkos vertę (CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra ginčo, kad apeliantės vežto krovinio rinkos vertė atitinka ieškovės krovinio gavėjui išrašytoje 2020 m. liepos 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą – 4,70 Eur už 1 kg grybų arba 1,88 Eur už 0,4 kg grybų dėžutę. Todėl ieškovės faktiškai patirta žala, jai nepateikus duomenų apie kitokio pobūdžio nuostolius (kitas su krovinio vežimu susijusias išlaidas) sudarė 29 237,76 Eur (15 552 dėžutės x 1,88 Eur). Kadangi pagal bylos duomenis UAB „Amadeira“ ieškovei yra kompensavusi dalį šių nuostolių, t. y. sumokėjusi 10 805,20 Eur, o ieškovė nereiškia pretenzijų apeliantei dėl šios dalies nuostolių atlyginimo (ieškovės 2021 m. rugsėjo 10 d. pranešimas Vilniaus apygardos teismui), ieškovei iš apeliantės priteistina likusi faktiškai patirtų nuostolių dalis – 18 432,56 Eur (29 237,76 Eur - 10 805,20 Eur).

46.       Pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytas ieškovei atlygintinų nuostolių dydis sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

47.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

48.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 5 955,24 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, 142,78 Eur procesinių dokumentų vertimo ir 113,97 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, taip pat sumokėjo 676 Eur žyminį  mokestį (162 Eur žyminio mokesčio permoka ieškovei pirmosios instancijos teismo sprendimu grąžinta). Ieškovės advokato teisinės pagalbos išlaidas sudaro: 2 178 Eur už ieškinio, 2 506,74 Eur už dubliko parengimą; 968 Eur už pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose; 302,50 Eur už papildomų įrodymų rinkimą.

49.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės prašomos kompensuoti patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos yra per didelės. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, dalyvaujančio byloje asmens patirtos išlaidos už susipažinimą su bylos medžiaga, už teisės aktų, teismų praktikos analizes, už pasirengimus teismo posėdžiams, susitikimus su klientais ir pan. atskirai neatlyginamos, o jos paprastai padengiamos priteisiant iš bylą pralaimėjusios šalies atitinkamas sumas už procesinių dokumentų rengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2012; 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-480-157/2015; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-397-450/2022).

50.       Atsižvelgiant į tai, apeliantei nekompensuojamos 302,50 Eur išlaidos už papildomų įrodymų byloje rinkimą, taip pat, vadovaujantis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintomis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), išlaidos už pasiruošimą ir dalyvavimą teismo posėdyje mažinamos ir priteisiamos tik už faktiškai teismo posėdžiuose advokato dalyvautą laiką, t. y. 682,83 Eur (4,5 val. x 151,74 Eur).

51.       Pagal patenkintų patikslinto ieškinio reikalavimų proporciją (61,38 proc. patenkintų reikalavimų), ieškovei kompensuotina 3 767,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma ((142,78 Eur + 113,97 Eur + 514 Eur + 2 178 Eur + 2 506,74 Eur + 682,83 Eur) x 61,38 proc.).

52.       Apeliantė pirmosios instancijos teisme patyrė 20 Eur procesinių dokumentų vertimo ir 1 800 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Pastarosios išlaidos susideda iš: 700 Eur už atsiliepimo į ieškinį; 700 Eur už tripliko parengimą; 400 Eur už pasiruošimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose.

53.       Apeliantės patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos atitinka Rekomendacijose nustatytas maksimalias priteistinas sumas, todėl pagal atmestų patikslinto ieškinio reikalavimų proporciją (38,62 proc. atmestų reikalavimų) apeliantei kompensuotina 702,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma ((20 Eur + 700 Eur + 700 Eur + 400 Eur) x 38,62 proc.).

54.       Atlikus priešpriešinių sumų įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteistinos 3 064,82 Eur (3 767,70 Eur - 702,88 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

55.       Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 1 210 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, o apeliantė sumokėjo 676 Eur žyminį mokestį ir patyrė 2 076 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą. Šalių patirtos teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme atitinka rekomenduojamus dydžius, todėl, atsižvelgus į civilinės bylos procesinę baigtį, kompensuotinos pagal patenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų proporciją. Tokiu atveju ieškovei kompensuojama 742,70 Eur (1 210 Eur x 61,38 proc.), o apeliantei – 1 062,82 Eur (2 752 Eur x 38,62 proc.) šių išlaidų. Atlikus priešpriešinių sumų įskaitymą, apeliantei iš ieškovės priteistina 320,72 Eur (1 062,82 Eur - 742,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 11 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Fudo“, juridinio asmens kodas 110770819, iš atsakovės SIA Head, juridinio asmens kodas 40003888009, 18 432,56 Eur (aštuoniolikos tūkstančių keturių šimtų trisdešimt dviejų eurų 56 ct) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 18 432,56 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. lapkričio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 064,82 Eur (trijų tūkstančių šešiasdešimt keturių eurų 82 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Fudo“, juridinio asmens kodas 110770819, 162 Eur (vieno šimto šešiasdešimt dviejų eurų) žyminio mokesčio permoką.“

Priteisti atsakovei SIA Head, juridinio asmens kodas 40003888009, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Fudo“, juridinio asmens kodas 110770819, 320,72 Eur (trijų šimtų dvidešimties eurų 72 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Dalia Kačinskienė

                                                Gintaras Pečiulis

                                                Tomas Venckus