Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-697/2017
Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00630-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1;
1.2.29.1.3;
2.1.15.3.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. nutarties.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams ir 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal 2015 m. lapkričio 6 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. R. atidėtas trejiems metams, įpareigojant R. R. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. R. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas (BK 69 straipsnis), įpareigojant R. R. per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Iš R. R. civiliniam ieškovui AB SEB bankui priteista 105 616,64 Eur turtinei žalai atlyginti.
Perkvalifikuota kaltinime R. R. nurodyta veika iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 207 straipsnio 1 dalį ir dėl šio kaltinimo baudžiamoji byla R. R. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 13 d. nutartimi nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. R. R. nuteistas už tai, jog turėdamas tikslą, kad UAB „R“ gautų kreditą veiklai vykdyti, suorganizavo dokumentų suklastojimą ir AB SEB banko Kauno filialui, esančiam Kaune, Laisvės al. 82/Maironio g. 17, per UAB „R“ direktorius G. K. ir R. R. pateikė suklastotus laidavimo sutarčių dokumentus, t. y. gavęs banko parengtus pasirašyti 2007 m. gruodžio 5 d. laidavimo sutartį Nr. 0307-1345, 2007 m. gruodžio 5 d. laidavimo sutarties Nr. 0307-1345 pakeitimus Nr. 1 ir Nr. 2, suorganizavo juose UAB „R“ (vėliau įmonė keitė savo pavadinimus į UAB „A“, UAB „A.V.“) akcininko J. M. ir jo žmonos R. M. parašų suklastojimą ir po to šiuos suklastotus dokumentus perdavė UAB „R“ direktoriams G. K. ir R. R., kurie juos pateikė AB SEB bankui dėl 115 848,01 Eur kredito gavimo. Dėl to AB SEB bankas suklastotų laidavimo sutarčių bei jų pakeitimų, kurie yra kredito gavimo ir grąžinimo bankui užtikrinimo pagrindas, su UAB „R“ (vėliau įmonė keitė savo pavadinimus į UAB „A“, UAB „A. V.“), atstovaujamos direktoriaus G. K., 2007 m. gruodžio 5 d. pasirašė kreditavimo sutartį Nr. 0370707125224-72, pagal kurią UAB „A. V.“ gavo 86 886,01 Eur vertės kreditą, pervedant į bendrovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 5 d. tarp banko AB SEB ir UAB „R“ (vėliau įmonė keitė pavadinimus į UAB „A“, UAB „A.V.“), atstovaujamos direktoriaus G. K., buvo pasirašytas 2007 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 0370707125224-72 pakeitimas Nr. 1, pagal kurį UAB „A.V.“ gavo 28 962 Eur vertės kreditą, pervedant į bendrovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o 2009 m. gruodžio 21 d. tarp banko AB SEB ir UAB „A“ (vėliau įmonė keitė pavadinimą į UAB „A.V.“), atstovaujamos direktoriaus R. R., buvo pasirašytas 2007 m. gruodžio 5 d. kreditavimo sutarties Nr. 0370707125224-72 pakeitimas Nr. 2, pagal kurį UAB „A“ įkeitė visas apyvartoje esančias prekių atsargas, taip, UAB „A.V.“ naudai AB SEB bankui išdavus iš viso 115 848,01 Eur kreditą, padarė AB SEB bankui 115 848,01 Eur turtinę žalą.
2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. R. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai yra nepagrįsti.
2.1. Kasatorius skunde nurodo, kad veikos padarymo metu galiojo BK 75 straipsnio redakcija (įsigaliojo 2007 m. liepos 21 d.), kurios 2 dalies 7 punkte buvo reglamentuota, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis iš įstatyme išvardytų įpareigojimų, o kaip vienas iš galimų įpareigojimų buvo numatyta nuteistojo pareiga be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Nuo 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkto redakcijoje nustatyta nuteistojo pareiga neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Gynėjas mano, kad naujasis baudžiamasis įstatymas pasunkino nuteisto asmens padėtį, bet pirmosios instancijos teismas R. R. pritaikė būtent šį įstatymą, nors toks sprendimas prieštarauja BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas, pasak advokato, neteisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aktualia BK 75 straipsnio redakcija, nes kritikuota pareiga buvo paskirta subendrinus nuosprendžiu paskirtą bausmę su teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme.
2.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagal BK 63 straipsnį bendrinamos bausmės, tačiau ne teismo įpareigojimai, kurie nustatomi tada, kai bausmės vykdymas atidedamas, todėl pirmosios instancijos teismas, subendrinęs skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes ir nustatęs galutinę subendrintą bausmę bei nusprendęs jos vykdymą atidėti remiantis BK 75 straipsniu, galėjo nuteistajam skirti tik tokias pareigas, kokios buvo numatytos BK 75 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nusikalstamos veikos padarymo laiku (2009 m. gruodžio 21 d.). Pritaikęs šiuo metu galiojančioje BK 75 straipsnio redakcijoje numatytą įpareigojimą, teismas pablogino nuteistojo padėtį.
2.3. Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normą, nes, vadovaudamasis BK 69 straipsniu, paskyrė R. R. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, ir įpareigojo nuteistąjį per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, bet jos dydžio nenurodė.
2.4. Pagal BK 67 straipsnio 3 dalį kartu su bausme gali būti skiriami uždraudimas naudotis specialia teise, viešųjų teisių atėmimas, teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas, įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, išplėstinis turto konfiskavimas, todėl, nuteisus R. R. terminuoto laisvės atėmimo bausme, baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas per teismo nustatytą terminą – negalėjo būti paskirta. Toks sprendimas negalėjo būti priimtas ir pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 67 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo, kad teismų praktikoje formuojama kitokia pozicija dėl baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo taikant BK 75 straipsnį, ir nurodė kasacines nutartis baudžiamosiose bylose 2K-150/2011, 2K-387/2011, 2K-118/2012, 2K-299/2012, 2K-395-511/2015, kuriose neva atidedant bausmės vykdymą buvo paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. Advokato nuomone, nurodytos nutartys neturi precedento reikšmės šioje byloje. Nurodymas per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankas nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo paremtas ne BK 75, bet 69 straipsnio taisyklėmis.
2.5. Dabar galiojanti BK 75 straipsnio 2 dalies redakcija nenumato, kad teismas galėtų įpareigoti nuteistąjį per teismo nustatytą laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punkto redakcijoje buvo nustatyta, kad, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam įpareigojimą atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, todėl, advokato nuomone, naujasis baudžiamasis įstatymas yra palankesnis nuteistajam ir turėjo turi būti taikomas. BK 75 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra, gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios, teismo nuomone, turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui, kasatoriaus nuomone, nesuteikia teismui teisės įpareigoti nuteistąjį, kuriam atidėtas bausmės vykdymas, atlyginti turtinę žalą.
2.6. BK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turtinės žalos atlyginimą skiria tik tada, kai dėl nusikaltimo buvo padaryta žalos asmeniui, nuosavybei ar gamtai. Kasatoriaus nuomone, bankas turtinę žalą patyrė ne dėl to, kad buvo suklastoti dokumentai, bet todėl, kad paskolą gavusi įmonė, susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai, nesugebėjo jos grąžinti bankui, tačiau tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, o ir pirmosios instancijos teismas sutiko, jog suklastotų laidavimo sutarčių pateikimu pasireiškusi apgaulė buvo panaudota ne tam, kad suteikta paskola būtų pasisavinta, bet dėl to, kad bankas suteiktų kreditą, kuris būtų naudojamas bendrovės veikloje. Byloje nebuvo nustatyta, jog laiduotojai turėjo tiek turto ar pinigų, kad jų būtų užtekę banko nuostoliams padengti, jeigu laidavimo sutartys nebūtų buvusios suklastotos.
2.7. Pirmosios instancijos teismas patenkino civilinio ieškovo AB SEB banko civilinį ieškinį ir priteisė iš R. R. 105 616,64 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti. Gynėjo nuomone, teismas neparašęs, kokio dydžio turtinę žalą turi atlyginti nuteistasis, faktiškai jį įpareigojo per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui priteistą civilinį ieškinį, nors tokia pareiga baudžiamuosiuose įstatymuose iš viso nenumatyta. Anot civilinio ieškovo atstovės, civilinį ieškinį sudaro ne tik kreditas, bet ir palūkanos, delspinigiai bei bauda, o tai, pasak nuteistojo gynėjo, jau nėra nusikalstama veika padaryta tiesioginė žala, dėl to yra neaišku, kokią pinigų sumą nuteistasis turėtų sumokėti bankui.
2.8. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai esmingai pažeidė BPK normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio ir žalos atlyginimo klausimų nagrinėjimą baudžiamajame procese. BPK 109 ir 110 straipsniai reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso metu sprendžiamas tik nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas. Gynėjo nuomone, teismas nenustatė, kad R. R. būtų padaręs nusikalstamus veiksmus, kurie sukėlė turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad tarp R. R. nusikalstamų veiksmų ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys, nes jo veiksmai, kuriais jis organizavo J. M. ir R. M. parašų suklastojimą bei pateikė suklastotas laidavimo sutartis, lėmė turtinės žalos atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į svarbias aplinkybes, susijusias su kreditoriaus elgesiu paskolos suteikimo metu. Liudytojai banko darbuotojai V. K., D. T., Z. L. (M.) parodė, kad paskolą tvarkantis vadybininkas privalo įsitikinti, jog dokumentus pasirašo būtent tas asmuo, kurio vardas ir pavardė nurodyti pasirašomame dokumente. Kredito suteikimo reikalus sprendęs AB SEB banko darbuotojas A. V. pripažino, kad banke paruoštas laidavimo sutartis perdavė įmonės vadovui G. K., kuris vėliau tuos dokumentus grąžino pasirašytus, t. y. atsakingas darbuotojas sutiko su tuo, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos jam nežinomomis aplinkybėmis. Banko atstovo veiksmais arba neveikimu buvo sudarytos sąlygos, kad civilinis ieškovas gavo laidavimo sutartis, kuriose buvo suklastoti laiduotojų parašai.
2.9. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino šias aplinkybes, bet padarė išvadą, kad banko darbuotojų veiksmai įtakos žalos atsiradimui neturėjo, o žala atsirado tik dėl R. R. nusikalstamų veiksmų, ir kad CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos paprastai taikomos nustatant neturtinės žalos dydį.
2.10. Kasatorius mano, kad bankas, suteikdamas UAB „R“ paskolą, buvo ypač neatsargus ir tik dėl civilinio ieškovo kaltės banke atsirado suklastoti dokumentai, o tai yra pagrindas AB SEB banko civilinį ieškinį atmesti.
2.11. Teismai, pasak gynėjo, pripažinę, kad R. R. įvykdė BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
2.12. Kasaciniame skunde abejojama, ar R. R. teisingai inkriminuotas didelės žalos požymis, nes nusikalstami veiksmai siejami su vienu iš didžiausių Lietuvos bankų, kuriam kažin ar 115 848,01 Eur yra žymi žala, juo labiau kad reali žala yra mažesnė, nes kredito gavėjas dalį paskolos grąžino, mokėjo palūkanas. Banko pareikštas civilinis ieškinys yra tik 105 616,64 Eur, tačiau ir ši suma, pasak nuteistojo gynėjo, neatspindi tikrosios žalos, nes pirmosios instancijos teismas nustatė, jog klientas bankui per 2010 m. sumokėjo 62 966,68 Lt dalinių grąžinimų, 2224,58 Lt palūkanų, lizingui – 9833,65 Lt įmokų, o į civilinį ieškinį įtraukti kreditas, palūkanos, delspinigiai bei bauda. Dėl to šioje byloje nėra pagrindo vadovautis teismų praktika, kad tais atvejais, kai turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 150 MGL, atsiranda galimybė veiką vertinti kaip padariusią didelę žalą.
2.13. Kasatoriaus nuomone, sprendžiant klausimą, ar dokumento klastojimu buvo padaryta didelė žala, reikėtų nustatyti, kokią žalą sukėlė būtent dokumento suklastojimas, o ne su klastojimu susijusios kitos nusikalstamos veikos. Šioje byloje laidavimo sutartyse esantys laiduotojų parašai buvo klastojami siekiant gauti kreditą, t. y. suklastoto dokumento panaudojimas laikomas tik priemone padaryti pagrindinį nusikaltimą, kuriuo padaroma tikroji žala. Žala bankui atsirado ne dėl to, kad buvo pažeisti BK 300 straipsnio 3 dalyje saugomi gėriai, bet todėl, kad įmonė nesugebėjo grąžinti paskolos. Dokumentų suklastojimu ir jų panaudojimu žala buvo padaryta ne dokumentų klastojimo ar tokių dokumentų panaudojimo objektui, bet banko turtui bei turtiniams interesams.
2.14. Kasaciniame skunde teigiama, kad prieš darant išvadą, jog dokumentų suklastojimu buvo padaryta didelė žala, reikėtų išsiaiškinti, ar laiduotojai buvo pajėgūs atsakyti už bendrovės prievoles tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas. Iš kaip liudytojų apklaustų banko darbuotojų parodymų galima daryti išvadą, kad laidavimo sutartis buvo tik formalus dokumentas, nes niekas netikrino laiduotojų galimybės atsakyti už tikrąjį skolininką, jeigu šis neįvykdys savo prievolės. Todėl išvada, kad laidavimo sutarčių suklastojimu ir jų panaudojimu padaryta didelė žala, prieštarauja baudžiamosios bylos faktinėms aplinkybėms.
2.15. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma nesunkiu tyčiniu nusikaltimu. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis numatė, kad asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo veikos padarymo praėję penkeri metai. Pasak kasatoriaus, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dieną nuo nuosprendyje minimos veikos padarymo buvo praėję daugiau nei penkeri metai, todėl teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nes buvo pasibaigęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas.
2.16. BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Nuteistasis niekada nepripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad jo iniciatyva buvo klastojami parašai. Teismų nustatytos aplinkybės, pasak kasatoriaus, taip pat neleidžia daryti išvados R. R. veiksmuose buvus tiesioginės tyčios požymių.
2.17. Teismas nenustatė jokių tyčinių veiksmų, kurie būtų byloję apie pastangas bet kokiomis priemonėmis negrąžinti bankui paskolos, t. y. apie tiesioginę tyčią padaryti BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuosprendyje dėstomos aplinkybės rodo, kad suinteresuoti asmenys stengėsi atsiskaityti su banku, t. y. sprendimas pripažinti R. R. kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką yra neteisingas.
2.18. Kasatorius teigia, kad teismas konstatavęs, jog R. R. organizavo nusikaltimo padarymą, nors nenustatė, kokius bendrininkus jis palenkė daryti nusikaltimą ir kam vadovavo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nei kaltinime, nei nuosprendyje nerašoma, kad R. R., veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, organizavo dokumentų suklastojimą.
2.19. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nustatyti asmenys, suklastoję R. M. bei J. M. parašus. Nėra įrodymų, kad R. R. pamėgdžiodamas parašus pasirašė vietoj savo motinos ir patėvio. Vis dėlto teismas konstatavo, kad R. R. kaltas padaręs nusikaltimą, nes būtent jis, anot teismo, organizavo nusikalstamą veiką.
2.20. Teismas bylos nagrinėjimo metu kaltinamąjį įspėjo, kad jis gali būti nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, tačiau apie tai, jog jam gali būti inkriminuota, kad jis nusikaltimą padarė su nenustatytais asmenimis, pranešta nebuvo. Todėl, pasak gynėjo, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad R. R. organizavo dokumento suklastojimą ir jo panaudojimą.
2.21. Kasatoriaus nuomone, pripažinus, kad pagal byloje buvusį kaltinimą nebuvo pagrindo laikyti R. R. dokumentų klastojimo organizatoriumi, tampa problemiška teigti, jog nuteistasis disponavo jam žinomai suklastotais dokumentais. Teismas išvadą apie disponavimą žinomai suklastotais dokumentais parėmė būtent teiginiu apie dokumentų klastojimo organizavimą. Tik disponavimas suklastotais dokumentais galėtų leisti pripažinti R. R. kaltu padarius nusikaltimą, bet ne tą, dėl kurio jis nuteistas.
3. Atsiliepimu į nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime teigiama, kad teismas R. R. taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo. Įvertinus aplinkybę, kad vienu iš ankstesnių nuosprendžių (Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 15 d. nuosprendis), kuris subendrintas su Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, R. R. buvo nuteistas už sunkius nusikaltimus, jam negalėjo būti taikomas nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs BK 75 straipsnis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), todėl teismas jam taikė 2015 m. redakcijos BK 75 straipsnį ir paskyrė šio straipsnio 2 dalies 8 punktą numatytą įpareigojimą.
3.2. Kauno apylinkės teismas R. R. atidėjęs laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir kartu su įpareigojimu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo paskyręs BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant nuteistąjį atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankui per 10 mėnesių nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, baudžiamojo įstatymo klaidos nepadarė.
3.3. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino civilinio ieškovo AB SEB banko civilinį ieškinį ir priteisė iš R. R. 105 616,64 Eur nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti. Prokurorės nuomone, kasatoriaus argumentai, kad laidavimo dokumentai už bendrovei suteiktos paskolos grąžinimą nebuvo tie dokumentai, be kurių įmonė nebūtų gavusi kredito, yra nepagrįsti. Nesant laidavimo sutarčių, bankas būtų nesuteikęs kredito arba jo gražinimą būtų užtikrinęs kitomis priemonėmis. Ar laiduotojai buvo pajėgūs atsakyti už bendrovės prievoles tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas, yra banko vertinamasis kriterijus. Kadangi šiuo atveju laiduotojų nebuvo, jų parašai buvo suklastoti, todėl, pasak prokurorės, laidavimo sutarčių suklastojimas buvo esminė sąlyga, lėmusi didelės žalos atsiradimą.
3.4. Kaltinimas dokumentų klastojimu R. R. nebuvo įrodytas, tačiau teismas pagrįstai nuteistąjį pripažino organizavus laidavimo dokumentų klastojimą. Kadangi R. R. atliko ne tik organizatoriaus vaidmenį klastojant dokumentus, bet ir veikė kaip vykdytojas, nes suklastotus dokumentus panaudojo per tarpininkus, siekdamas gauti kreditą, jo veika teisingai kvalifikuota be nuorodos į BK 24 straipsnį.
3.5. Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai nusprendė, jog R. R. padaryta veika atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
4. Atsiliepimu į nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą civilinio ieškovo AB SEB banko atstovas advokatas Valdas Vyšniauskas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir iš nuteistojo R. R. civilinio ieškovo AB SEB bankui priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
4.1. Atsiliepime teigiama, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė procesines ir materialines teisės normas, reglamentuojančias civilinio ieškinio, pareikšto baudžiamojoje byloje, išsprendimą.
4.2. Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad UAB „R“ akcininko J. M. ir jo sutuoktinės R. M. laidavimai už UAB „R“ naudai išduotą kreditą buvo ne formalus dalykas, o viena esminių sąlygų kreditui gauti. Nesant laidavimų, nebūtų gautas kreditas. Nuteistasis, disponuodamas banko (civilinio ieškovo) parengta laidavimo sutartimi tiek iki jos suklastojimo, tiek ir ją klastojant bei suklastojus, suvokė, jog tokia veika siekia įgyvendinti banko keliamą būtiną sąlygą, kad UAB „R“ gautų kreditą.
4.3. Atsiliepime teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis nurodė, kas bus laiduotojai pagal laidavimo sutartį, kurią paėmė iš UAB „R“ direktoriaus laiduotojų parašams gauti ir juos gavęs bei žinodamas juos esant suklastotus, vėl perdavė minėtos bendrovės direktoriui, kad ji būtų pateikta bankui, t. y. būtent R. R. suorganizavo nusikalstamą veiką ir disponavo šios veikos metu suklastotais dokumentais. Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad laiduotojų parašai buvo suklastoti ne tik pradinėje laidavimo sutartyje, bet ir vėliau sudarytuose jos pakeitimuose, t. y. iš viso net tris kartus bankui buvo pateiktos laidavimo sutartys su suklastotais parašais.
4.4. Civilinio ieškovo atstovas nurodo, kad nuteistojo veiksmai disponuojant civilinio ieškovo parengta laidavimo sutartimi tiek iki jos suklastojimo, tiek ir ją klastojant bei suklastojus buvo būtina sąlyga, tiesioginiu priežastiniu ryšiu su priežastimis lėmusi didelės turtinės žalos atsiradimą civiliniam ieškovui.
4.5. Atsiliepime teigiama, kad teismai pagrįstai priteisė iš nuteistojo visą civiliniame ieškinyje nurodytą žalą, t. y. 105 616,64 Eur, ir padarė teisingą išvadą, jog tai, kad banko darbuotojai UAB „R“ vadovams perdavė tuščią (be parašų) laidavimo sutartį, kuri vėliau buvo perduota nuteistajam ir pastarojo grąžinta jau su suklastotais laiduotojų parašais, neleidžia daryti išvados, jog paties civilinio ieškovo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Laidavimo sutartis buvo suklastota ne todėl, kad ji UAB „R“ vadovui buvo perduota „tuščia“, turint tikslą, kad ją pasirašytų laiduotojai, o išimtinai dėl nuteistojo R. R. nusikalstamų veiksmų. Žala civiliniam ieškovui padaryta, nes nuteistasis suvokė, kad disponuoja suklastotais dokumentais, kurie kaip tikri buvo pateikti gaunant kreditą iš civilinio ieškovo. Aplinkybė, kad banko darbuotojas turėjo įsitikinti, jog dokumentus pasirašo būtent tas asmuo, kuris nurodytas sutartyje, ir paruoštų laidavimo sutarčių perdavimas įmonės vadovui nereiškia, kad parašai laidavimo sutartyse galėjo būti suklastoti, t. y. pasirašyti ne tų asmenų, kurie nurodyti sutartyje.
5. Nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl R. R. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pagrįstumo
6. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodami R. R. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes nesant kvalifikuojamojo požymio – didelės žalos – jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.
7. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio 3 dalis numato griežtesnę atsakomybę, jeigu dėl minėtų veiksmų buvo padaryta didelės žalos. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą.
8. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui.
9. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57/2014, 2K-235/2014, 2K-432-696/2016).
10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. R. organizavo dokumentų (laidavimo sutarčių) suklastojimą ir panaudojo juos tam, kad būtų patenkintas banko reikalavimas išpildyti laidavimo sąlygas, t. y. kad būtų suteiktas kreditas su R. R. susijusiai įmonei „R“, taip iš banko buvo gautas 400 000 Lt (115 848,01 Eur) kreditas ir dėl to bankui padaryta 115 848,01 Eur didelė turtinė žala.
11. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad laidavimo sutartis buvo tik formalus dokumentas gaunant kreditą, be to, netikrinta laiduotojų galimybė atsakyti už tikrąjį skolininką, jeigu šis neįvykdys savo prievolės, tačiau iš teisme apklaustų liudytojų A. V., D. T., civilinio ieškovo AB SEB banko įgaliotosios atstovės advokatės D. K. parodymų matyti, kad laidavimas išduodant kreditą yra ne formalus dalykas, o viena esminių sąlygų kreditui gauti. Nesant laiduotojų, kreditas nebūtų suteiktas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, ar laiduotojai pajėgūs atsakyti už prievoles tiek pat kaip ir pagrindinis skolininkas, yra banko vertinamasis kriterijus ir sprendimą šiuo klausimu priima bankas. Kadangi šiuo atveju realių laiduotojų nebuvo, jų parašai buvo suklastoti, todėl laidavimo sutarčių suklastojimas buvo esminė sąlyga, lėmusi paskolos išdavimą, o kartu ir didelės žalos atsiradimą.
12. Didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes. Klausimą dėl žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į žalos pobūdį, pažeistas vertybes, žalos pašalinimo ar atkūrimo galimybes ir pan. Turtinės žalos dydis paprastai yra siejamas su konkrečiu piniginiu nominalu ir laikytinas objektyvaus turinio kriterijumi; kai turtinės žalos piniginės išraiškos dydis viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis), tai laikoma didelės vertės turtu ir teismų praktikoje pripažįstama didele žala nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-107-746/2015, 2K-7-47-895/2015). Kitais atvejais žala pripažįstama didele, kai pažeidžiamos pagrindinės asmens teisės ir laisvės, padaroma kitokio pobūdžio fizinė ar moralinio pobūdžio žala, tokiais atvejais yra remiamasi kitokiais vertinamais kriterijais. Todėl kasaciniame skunde pakartojant apeliacinio skundo motyvus nepagrįstai teigiama, kad AB SEB bankui padaryta žala negali būti pripažinta didele, nes ji padaryta vienam iš didžiausių Lietuvoje bankų. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog tai, kad žala padaryta vienam iš didžiausių Lietuvoje bankų, nepaneigia objektyvaus kriterijaus, jog atsižvelgiant į piniginę vertę atsiradusi žala yra didelė.
13. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad R. R. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios požymių, nes jis niekada nepripažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kadangi abiejų instancijų teismai konstatavo R. R. ketinimą organizuoti dokumento suklastojimą ir suklastotą dokumentą panaudoti. R. R. atliko visus nusikalstamos veikos organizavimui būtinus veiksmus, naudojosi pažintimis ir nuolatinio kliento reputacija, todėl neabejotinai suvokė, kad klastojamas dokumentas ir, sąmoningai siekiant atitinkamų padarinių, jis bus pateiktas bankui, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino visas reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad R. R. padaryta veika yra tyčinė.
14. Tyčiniai veiksmai yra pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, kai dėl šių veiksmų kyla įstatyme numatyti padariniai, įstatymo dispozicija nenumato reikalavimo įrodyti kaltininko siekį padaryti atitinkamo dydžio žalą.
15. Kasacinio skundo motyvai dėl nepagrįsto R. R. pripažinimo organizavus dokumentų – laidavimo sutarčių – suklastojimą atmestini. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tik R. R. sprendė, jog laiduotojais gaunant iš banko kreditą pagal laidavimo sutartis bus J. M. ir R. M., ir iš bendrovės direktoriaus paėmęs neužpildytas laidavimo sutartis, organizavo laiduotojų parašų suklastojimą ir šias sutartis grąžino bendrovės direktoriui, kad šis pateiktų bankui. Kadangi R. R. pagal teismo nustatytas aplinkybes atliko ne tik organizatoriaus vaidmenį klastojant dokumentus, bet veikė ir kaip vykdytojas, nes suklastotus dokumentus pats panaudojo, pateikdamas per tarpininkus, siekdamas gauti kreditą, jo veika teisingai kvalifikuota be nuorodos į BK 24 straipsnį.
16. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes R. R. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo ir BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkto numatytos pareigos taikymo
17. Teismas, skirdamas R. R. bausmę, teisingai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir tinkamai individualizavo bausmę, atidėdamas R. R. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę (turtinės žalos atlyginimą) ir pareigą (per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo).
18. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas. Viena tokių baudžiamojo poveikio priemonių yra turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 69 straipsnis). Vadovaujantis BK 69 straipsnio 3 dalimi, turtinė žala turi būti atlyginta ar pašalinta per teismo nustatytą terminą. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir teismų praktiką teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių įvykdymo terminas negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Tai vienintelis baudžiamojo poveikio priemonių taikymo apribojimas laiko prasme.
19. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas, atidėdamas nuteistajam R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams, paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą ir įpareigojo jį per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankui nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
20. Kasaciniame skunde teigiama, kad BK 75 straipsnis nenumato, jog teismas galėtų įpareigoti nuteistąjį per teismo nustatytą laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, taip pat ir BK 67 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad kartu su bausme būtų galima skirti turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius nepagrįstai tapatina bausmės skyrimą ir jos vykdymo atidėjimą reglamentuojančias BK nuostatas. Baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą – skiriant bausmę, tačiau nedraudžia to daryti atidedant jau paskirtos bausmės vykdymą. Bausmės skyrimas ir bausmės vykdymo atidėjimas nors tarpusavyje ir yra susiję, bet tai skirtingi baudžiamosios teisės institutai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 69 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, šį klausimą sprendė ne bausmės skyrimo metu, o nuosekliai išsprendęs visus su bausmės skyrimu susijusius klausimus, po to kai nusprendė taikyti BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atidėti galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuteistajam R. R., todėl atitinka šio instituto paskirtį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo išvadai, jog įpareigojimas R. R. per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti civiliniam ieškovui AB SEB bankui nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, kuris įpareigoja kaltininką realiai sušvelninti nusikaltimo, kuriuo padaryta žala, padarinius, pažeidžia BK 75 straipsnio nuostatas.
22. Nuteistojo R. R. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas R. R. bausmės atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pasunkino jo padėtį, nes taikė BK 75 straipsnio naujausią redakciją (2015 m. kovo 19 d. redakcija), kuri numato griežtesnes įpareigojimo sąlygas, t. y. įpareigojimą be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų, o ne nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią 75 straipsnio redakciją (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kurioje buvo numatytas įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
23. BK 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalis).
24. Teismų jurisprudencijoje įtvirtinta, jog tais atvejais, kai naujai priimtas įstatymas ar senojo įstatymo naujoji redakcija vienais nusikalstamumo ir baudžiamumo kriterijais lengvina, o kitais požymiais sunkina kaltinamojo teisinę padėtį, palyginti su anksčiau galiojusiu, tai taikomas tas įstatymas, kuris išsprendus konkrečios veikos kvalifikavimo klausimą yra palankesnis kaltininkui. Tokiu atveju įstatymas taikomas visa apimtimi ir negalima taikyti mišraus būdo, kai iš seno ir naujo įstatymo paimamos tos dalys, kurios yra palankesnės kaltinamajam (Teismų praktikos, taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, apžvalga) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-124/2010, 2K-83/2011, 2K-206/2012, 2A-7-4/2014).
25. R. R. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiame BK 75 straipsnyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusioje BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas galimas asmenims, nuteistiems už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus ne daugiau kaip šešeriems metams ir už tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus) ne daugiau kaip ketveriems metams.
26. Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės atėmimo bausme, kuri buvo subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, įskaitant ir bausmes už BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje numatytus sunkius nusikaltimus.
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujoji BK 75 straipsnio redakcija (2015 m. kovo 24 d. redakcija) nustato švelnesnes bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, t. y. lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį, todėl teismas R. R. taikė 2015 m. redakcijos BK 75 straipsnį ir paskyrė šio straipsnio 2 dalies 8 punktą numatytą įpareigojimą. Atsižvelgus į tai, kad R. R. teismas pritaikė palankesnį įstatymą, jame numatytas įpareigojimas – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo – nelaikytinas nuteistojo teisinės padėties pabloginimu.
28. Kaip jau minėta, sprendžiant, kuri įstatymo redakcija nuteistajam yra palankiausia, pirmiausia atsižvelgtina ne į paskirtų įpareigojimų apimtį, jų vykdymo sąlygas, bet į nusikalstamų veikų pavojingumą ir teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę.
Dėl civilinio ieškinio
29. Kasatorius teigia, jog teismas nenustatė, kad R. R. būtų padaręs nusikalstamus veiksmus, kurie sukėlė turtinę žalą, be to, AB SEB bankas, suteikdamas UAB „R“ paskolą, buvo ypač neatsargus ir tik dėl civilinio ieškovo kaltės banke atsirado suklastoti dokumentai, o tai yra pagrindas banko civilinį ieškinį atmesti.
30. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – faktinis ir juridinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, kad byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Toks pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančias nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016).
31. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti teisinis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje pažymėta, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-489/2016).
32. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad civiliniam ieškovui AB SEB bankui buvo padaryta didelė turtinė žala. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ši didelė turtinė žala padaryta R. R. neteisėtais veiksmais – J. M. ir R. M. parašų suklastojimo organizavimu ir suklastotų laidavimo sutarčių pateikimu bankui. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai pagrįstai konstatavo, kad tarp nuteistojo R. R. nusikalstamos veikos ir padarytos AB SEB bankui turtinės žalos yra priežastinis ryšys ir tai lėmė didelės turtinės žalos atsiradimą.
33. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad banko atstovo veiksmais arba neveikimu buvo sudarytos sąlygos tam, kad civilinis ieškovas gautų laidavimo sutartis, kuriose buvo suklastoti laiduotojų parašai, yra apeliacinės instancijos teismo nutartyje argumentuotai aptartos, įvertintos ir išdėstant motyvus pagrįstai atmestos, todėl kolegija plačiau šio klausimo neaptaria.
34. R. R. gynėjas neteisus teigdamas, kad neaišku, kokią pinigų sumą jis turi atlyginti civiliniam ieškovui, nes iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. kovo 30 d. AB SEB bankas pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstamais veiksmais padarytos ir neatlygintos 105 616,64 Eur turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje pareikštame civiliniame ieškinyje nurodyta suma yra pagrįsta, AB SEB banko ieškinį visiškai tenkino ir priteisė iš R. R. 105 616,64 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti.
35. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinio ieškinio klausimas išnagrinėtas ir išspręstas nepažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, minėtas nuostatas aiškino teisingai ir apeliacinio skundo argumentus atmetė pagrįstai, be kita ko, paaiškindamas ir tai, kad apelianto nuorodos į CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas nagrinėjamoje situacijoje nuteistajam netaikytinos.
36. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, jie paliktini galioti.
37. Civilinio ieškovo AB SEB banko atstovas advokatas V. Vyšniauskas atsiliepime į nuteistojo R. R. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą prašo iš nuteistojo R. R. civiliniam ieškovui AB SEB bankui priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau nenurodė konkrečios sumos ir nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šis klausimas paliekamas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo R. R. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo kasacinį skundą.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Artūras Pažarskis
Alvydas Pikelis