Administracinė byla Nr. eAS-951-502/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03744-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
(N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. rugpjūčio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. Z. (T. Z.) ir A. V. (A. V.) atskirąjį skundą administracinėje byloje dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. Z. ir A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjai T. Z. ir A. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2025 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 25M30074 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pareiškėjų prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Departamento Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos, vykdymą.
Pareiškėjai paaiškino, kad Departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė įpareigoti juos savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę per 14 dienų nuo sprendimo dėl prieglobsčio Lietuvoje nesuteikimo įsigaliojimo dienos, t. y. pareiškėjai turi išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2025 m. liepos 14 d., nes neišvykdami pažeis migracinį režimą ir valstybės institucijos nurodymus, o jų atžvilgiu, jiems savanoriškai neišvykus, jau yra priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę bei sprendimas, kuriuo jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Pareiškėjai akcentavo, kad šiuo atveju būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje sprendžiamas pavojaus pareiškėjams kilmės šalyje klausimas, todėl nenustačius, ar pareiškėjams kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti pareiškėjų arba įpareigoti juos išvykti į kilmės šalį negalima, nes jų kilmės šalyje gali kilti realus pavojus jų laisvei, sveikatai ir / ar gyvybei. Be to, pareiškėjų teigimu, jiems išvykus nebūtų užtikrinta jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjų skundą priėmė, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.
Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 127 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, jog sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas, 128 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, Regionų administraciniam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kai sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.
Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais, kad sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-716-575/2024), bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Teismas konstatavo, kad šiuo metu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nesustabdžius Sprendimo dalies vykdymo, pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo ir pareiškėjams kils sunkiai atitaisoma ar didelė žala. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjams gresia pavojus jų laisvei, sveikatai ir / ar gyvybei, ar daroma neigiama įtaka jų teisinei padėčiai. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nesustabdžius Sprendimo dalies vykdymo nebūtų užtikrinta jų teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams valstybės garantuojama teisinė pagalba yra teikiama, o komunikuoti su paskirtu advokatu ir dalyvauti teismo posėdyje pareiškėjai net ir būdami išvykę iš Lietuvos Respublikos galės naudodamiesi informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis.
Teismas sprendė, kad pareiškėjai iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti jų teises, tačiau tokie prašymai negali būti tenkinami. Kadangi nėra pagrindo spręsti, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, teismas pareiškėjų prašymą atmetė.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo.
Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiamas Sprendimas nėra susijęs su išsiuntimu yra klaidinga, kadangi šiame Sprendime jau yra išspręstas pareiškėjų išsiuntimo klausimas.
Pareiškėjai akcentuoja, kad dėl tebegaliojančios ekstremalios situacijos, Departamento sprendimų dėl prieglobsčio nesuteikimo apskundimas nesustabdo jų vykdymo, nebent teismas pritaiko reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdo sprendimo vykdymą (Įstatymo 14026 str.). Net ir pateikus skundą teismui, pareiškėjai privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo, o jiems neišvykus, bus vykdomas jų išsiuntimas.
Pareiškėjai teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas jį apskundus nestabdomas, o pareiškėjų išsiuntimas iki prieglobsčio bylos išnagrinėjimo (kuri buvo teismo grąžinta Departamentui nagrinėti iš naujo, nes buvo nustatyta, kad netinkamai įvertinta galinti kilti grėsmė) sukeltų didelę ir neatitaisomą žalą, reikalinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimo vykdymą.
Pareiškėjai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią nors sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-661-822/2016; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-655-438/2020).
Pareiškėjai akcentuoja, kad jiems (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Šiuo atveju neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjai, dar prieš teismui išanalizuojant jų situaciją dėl jiems kylančios grėsmės kilmės valstybėje, būtų išsiųsti į kilmės valstybę, kur susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jiems kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl politinių priežasčių). Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog Departamento sprendimai dėl prieglobsčio nesuteikimo jau buvo panaikinti teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1547-502/2025), bet Departamentas vėl priėmė neigiamą sprendimą, tai tik dar labiau patvirtina didelės žalos tikimybę.
Pareiškėjų vertinimu, šiuo atveju prašomos priemonės taikymas yra visiškai adekvatus ir proporcingas. Pritaikius nurodytą priemonę, pareiškėjų nebūtų galima grąžinti / išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas prieglobsčio byloje. Tai savo ruožtu nesukurtų jokios papildomos naštos valstybei (jei galiausiai sprendimas būtų neigiamas, tai reikštų, kad jo vykdymas buvo atidėtas maždaug 4–6 mėnesiams, kiek užtrunka procesas teismuose). Tuo tarpu, jei nutiktų priešingas atvejis, jei galiausiai būtų priimtas teigiamas sprendimas, o pareiškėjai būtų išsiųsti, tai galimos pasekmės būtų itin skaudžios (galbūt susidurtų su sunkiais jų teisių pažeidimais, kankinimais, neteisėtu įkalinimu ar netektų gyvybės). Tuo atveju, jei nesustabdžius Departamento Sprendimo vykdymo, pareiškėjai būtų išsiųsti į kilmės valstybę ir susidurtų su persekiojimu ar kankinimu, tai teismui priėmus teigiamą sprendimą (nusprendus, kad prieglobsčio prašymai buvo išnagrinėtas netinkamai ir turi būti nagrinėjamas iš naujo), toks sprendimas galbūt nebeturėtų prasmės, nes pareiškėjai jau būtų patyręs kankinimus ar netgi gali būti žuvę, todėl nebūtų galima atstatyti pažeistų teisių. Be to, teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip turėtų būti pareiškėjai perkeliami iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad buvo išsiųsti nepagrįstai. Taigi, prašoma priemonė yra adekvati ir proporcinga.
Pareiškėjų nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nesukurtų neproporcingos naštos valstybei. Pareiškėjai pažymi, kad jų prašymų nagrinėjimas Departamente jau trunka ilgiau nei 2 metus, todėl dar keli mėnesiai, per kuriuos bus išnagrinėta byla teismuose, nesukurs neproporcingos situacijos, tačiau užkirs kelią galbūt neatitaisomai žalai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė nustatęs, kad šiuo metu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nesustabdžius Sprendimo dalies vykdymo, pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Be to, pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Pareiškėjai, nesutikdami su nutarties dalimi, atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjai nurodo, kad jiems (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas dėl politinių įsitikinimų. Šiuo atveju neatitaisoma žala pasireiškia tuo, kad pareiškėjai, dar prieš teismui išanalizuojant jų situaciją dėl jiems kylančios grėsmės kilmės valstybėje, būtų išsiųsti į kilmės valstybę, kur susidurtų su grėsme savo gyvybei ir sveikatai (kur jiems kyla grėsmė patirti persekiojimą dėl politinių priežasčių). Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad šiuo metu nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi jų išsiuntimo klausimas jau yra išspręstas skundžiamame Sprendime.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą, ginčydami atsakovo Sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kilmės valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) jeigu pareiškėjai savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3.2) uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėjai išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858?602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018; 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui yra būtina prima facie pagrįsti reikalavimo pagrįstumą, taigi nurodyti argumentus dėl akivaizdaus skundžiamo administracinio sprendimo neteisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde nurodyti argumentai iš pirmo žvilgsnio patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina pirma sąlyga yra įvykdyta.
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo dalies dėl jų išsiuntimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjams kiltų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala, kadangi (duomenys neskelbtini) jiems gresia persekiojimas dėl politinių įsitikinimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įstatymo 127 straipsnio 2 dalies, 128 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, į tai, kad, priešingai nei skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamu Sprendimu pareiškėjams nustatytas savanoriškas terminas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, o to nepadarius, numatytas jų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę (išsiuntimas nagrinėjamu atveju yra realus), Sprendimas dėl pareiškėjų prieglobsčio prašymo dar nėra įsiteisėjęs, motyvai, kuriais pareiškėjai grindžia prieglobsčio prašymą dar nėra įvertinti teismo, konstatuoja, kad, pareiškėjai, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl šioje byloje skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Byloje duomenų, kad pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, nėra, byloje yra pateikti duomenys, kuriais grindžiama prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė, šių duomenų pagrindu galima vertinti, jog nesustabdžius Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo vykdymo ir pareiškėjus išsiuntus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad prieglobsčio prašytojas Lietuvos Respublikoje turi teisę socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su užsieniečio sulaikymu arba alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimu ar pratęsimu ir skundžiant pirmosios instancijos teismui sprendimus, susijusius su prašymu suteikti prieglobstį (Įstatymo 71 str. 1 d. 4 p.; 2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija, įsigaliojusi 2025 m. sausio 1 d.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2024 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-939 patvirtinto Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo užsieniečiams tvarkos aprašo (įsigaliojo 2025 m. sausio 1 d.) 13 punktu, valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, įskaitant pasienio kontrolės punktus ir tranzito zonas, ir jam (užsieniečiui) asmeniškai dalyvaujant, išskyrus, kai antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama įvykdžius sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę. Taigi, pagal nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtina sąlyga, jiems siekiant įgyvendinti teisę nustatyta tvarka naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba tiek, kiek tai susiję su prašymo panaikinti Sprendimą nagrinėjimu teisme.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjams sukeliamus teisinius padarinius, t. y. kad pareiškėjai, neįsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui dėl Departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, gali būti išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dėl to nukentėtų pareiškėjų interesai (būtų ribojama galimybė realizuoti procesines teises), taip pat atsižvelgusi į tai, jog administracinėje byloje dėl ginčo esmės teismo sprendimas dar nėra priimtas, nesant duomenų, kad pareiškėjai, prašydami taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, į pareiškėjų skunde nurodytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytų aplinkybių, todėl nepagrįstai netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017; kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024; kt.).
Nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respubliką vykdymą iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas šioje byloje – taikymas atitinka proporcingumo principą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinama, ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdant Sprendimo dalies dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų T. Z. (T. Z.) ir A. V. (A. V.) atskirąjį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 25M30074 dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus T. Z. (T. Z.) ir A. V. (A. V.) iš Lietuvos Respublikos vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ričardas Piličiauskas
Dalia Višinskienė