Administracinė byla Nr. eA-3227-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00530-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – J. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas D. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsisakymo teisinis pagrindas – pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

3.       Pareiškėjas paaiškino, jog 2015 m. rugsėjo 3 d. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliečiu J. P.. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, netinkamai įvertinęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje neįtraukta santuoka nėra pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pareiškėjo manymu, pagal Įstatymą siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos nario statusu, nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Akcentavo, kad (duomenys neskelbtini) išduotas santuokos liudijimas visiškai patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.

4.       Pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, akcentuodamas, kad pagal tarptautinių teismų praktiką šeimos egzistavimas nepriklauso nuo to, ar santuoka sudaryta teisėtai. Be to, teismai yra nurodę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio apsauga taikoma ir šeimoms, kurios sudarė santuokas, tačiau kitoje valstybėje narėje dėl nacionalinėje teisėje numatytų reikalavimų jos nėra pripažįstamos. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Konvencijos, todėl leidimo gyventi kartu su šeimos nariu neišdavimas būtų neproporcingas asmenų teisės į privatų ir šeimos gyvenimą pažeidimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiant reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 72/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38/EB), plačiau sutuoktinio sąvokos neapibrėžia, taip pat sąvokose nėra apibrėžta ir sutuoktinių lytis. Taigi, teisės aktuose nėra reglamentuota, kad santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų. Valstybės narės, taikydamos Europos Sąjungos teisę, turi laikytis pagrindinių teisių, įskaitant diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos uždraudimo. Todėl pareiškėjas galėti naudotis Direktyvos 2004/38/EB suteikiamomis teisėmis, neatsižvelgiant į lytį, seksualinę orientaciją, rasę, religiją ar kitokius aspektus.

5.       Pareiškėjo teigimu, jo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti viešosios tvarkos. Pabrėžė, kad jis ir jo sutuoktinis (Europos Sąjungos pilietis) turėjo teisę vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ir, vadovaujantis tos šalies nacionalinės teisės nuostatomis, įregistruoti santuoką, todėl jie, įgyvendinantys laisvo asmenų judėjimo teisę, negali būti pripažįstami pažeidę viešąją tvarką. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingi atsakovo vertinimai laikytini diskriminuojančiais seksualinės orientacijos pagrindu.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7.       Atsakovas nurodė, kad ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir remdamasis Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 14 d. rašte išdėstyta pozicija, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu dėl to, kad pareiškėjo santuoka pagal nacionalinius teisės aktus Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir nepripažįstama, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų santuokos sudarymo sąlygų ir nėra įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Tuo pagrindu atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

8.       Atsakovas pažymėjo, kad CK 3.12 straipsnyje nustatytas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims, todėl, pagal Vidaus reikalų ministerijos poziciją ir nacionalinės teisės aktus, santuoka tarp vienos lyties asmenų Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir pripažįstama. Atsakovas Sprendimu neneigė tarp tos pačios lyties sudarytos santuokos, tačiau tik konstatavo, kad Įstatymo 43 straipsnio prasme, šiuo atveju nėra šeimos susijungimo atvejo, kaip pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal Įstatymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Teigė, jog CK 1.25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santuoka registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu bent vieno santuoką sudarančių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu. Šiuo aspektu taip pat rėmėsi CK 3.281 straipsniu. Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 78 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. užsienio valstybių institucijose įregistravę santuoką, privalo ją įtraukti į apskaitą abiejų sutuoktinių arba vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 251 dalimi ir 101 straipsniu bei nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi, o ne dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kuri išduodama Sąjungos piliečio šeimos nariui, atvykstančiam gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį, todėl pareiškėjui buvo taikytos Įstatymo III skyriaus Trečiojo skirsnio nuostatos, o ne V skyriaus nuostatos. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. el. laiškais informavo J. P. dėl pareiškėjo galimybės kreiptis dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės gavimo, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.

 

II.

 

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymo 40  straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 26 ir 35 straipsnių nuostatomis bei pažymėjo, kad byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl sudarytos santuokos, kas reikštų, jog formaliai egzistuoja Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindas, tačiau nagrinėjamu atveju abejonė Migracijos departamentui kilo vertinant, ar pareiškėjas gali būti laikomas (duomenys neskelbtini) piliečio J. P. šeimos nariu nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste bei ar išduotas santuokos liudijimas galėtų būti prilygintas dokumentui, įrodančiam santuoką sudariusių asmenų teisę į šeimos susijungimą Lietuvos Respublikoje.

11.       Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 ir 4 dalimis, CK 3.7, 3.12 straipsniais, Taisyklių 1, 2, 3, 78, 81 punktais bei nurodė, kad sistemiškai vertinant paminėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikoje į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje galėtų būti įtraukiami duomenys tik apie tokią užsienio valstybėje įregistruotą santuoką, kuri sudaryta tarp skirtingų lyčių asmenų, t. y. sudaryta nepažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Sprendžiant leidimo gyventi išdavimo klausimą reikalinga vadovautis duomenimis apie asmenų šeimyninę padėtį, esančiais gyventojų registre, į kurį duomenys perkeliami iš civilinės metrikacijos apskaitos. Civilinės metrikacijos apskaitoje fiksuojami faktiniai duomenys apie santuokas, kurios sudarytos nepažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, esminė santuokos sudarymo sąlyga – santuoka turėtų būti sudaryta tik tarp skirtingų lyčių asmenų. Santuoka, sudaryta tarp tos pačios lyties asmenų, nacionalinės teisės aktų nuostatų prasme laikytina sudaryta pažeidžiant CK 3.12–3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas ir, kaip šiuo atveju, negalinti sukelti reikalingų teisinių pasekmių, turinčių esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, kurių kontekste nusprendė, jog tarp pareiškėjo ir J. P. sudarytos santuokos pagrindu atsiradę šeimyniniai santykiai nelaikytini tapačiais santykiams, atsiradusiems šeimos susijungimo pagrindu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, sutiko su Sprendimo išvada, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu negali būti išduodamas, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios būtinos gauti leidimui gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

12.       Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje nėra privalomas. Pažymėjo, jog, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Taisyklių 78 punkto nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pabrėžė, jog teismas iš esmės nekvestionuoja (duomenys neskelbtini) išduoto santuokos liudijimo, patvirtinančio pareiškėjo šeiminį ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra būtina užsienio valstybėje sudarytą santuoką įtraukti į apskaitą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad esminė sąlyga leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme yra Civilinio kodekso nuostatoms neprieštaraujanti santuoka.

13.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms, ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, iš esmės išreiškė diskriminuojantį požiūrį į asmenis dėl jų seksualinės orientacijos. Migracijos departamentas tik vertino pareiškėjo teisinę padėtį, t. y., ar tarp dviejų tos pačios lyties asmenų sudaryta santuoka gali būti pripažinta sudaryta teisėtai nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste. Vien tik tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas, nereiškia, kad Migracijos departamentas veikė diskriminuojančiai. Pareiga bet kurioje srityje efektyviai įgyvendinti teisės aktų nuostatas pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pirmiausia ir vadovavosi būtent nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais leidimo laikinai gyventi išdavimo teisinius pagrindus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju reikalinga vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais.

14.       Pirmosios instancijos teismas argumentavo, jog neproporcingas asmenų teisės į privatų ir kartu šeimos gyvenimą pažeidimas galėtų būti būtent pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, kadangi tenkinus pareiškėjo skundą iš esmės, susidarytų tokia situacija, kai nacionalinėje teisėje nesant įstatymais įtvirtintos galimybės sudaryti santuoką tarp tos pačios lyties asmenų, tokio pobūdžio santuoką norintys įteisinti kiti asmenys (pvz., Lietuvos Respublikos piliečiai) tokios galimybės neturėtų (pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenų santuoka negalima). Pareiškėjo skundo tenkinimas ir leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimas reikštų tokio pobūdžio santuokos pripažinimą (įteisinimą), o tai prieštarauja nacionalinės teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 38 str. 3 d., CK 3.7 str. 1 d., 3.7 str. 2 d., 3.12 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė neproporcingo asmenų teisių į privatų, o kartu – ir į šeimos, gyvenimą pažeidimo.

15.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas santuokos atitikimo nacionalinės teisės aktų nuostatoms neįrodė, tad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Sprendimą skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, jog reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl nepripažinus Sprendimo neteisėtumo, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas.

III.

 

16.       Pareiškėjas D. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Įstatyme, siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos nario statusu, nėra numatytas reikalavimas apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką, todėl toks perteklinis atsakovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas.

18.       Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta, jog santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų, todėl formaliai jokių kliūčių tos pačios lyties sutuoktinių šeimos susijungimui nėra. Akcentuoja, kad formaliai atitinka visas Įstatyme numatytas sąlygas, kurios numatytos norint gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad jis nesiekia pripažinti (duomenys neskelbtini) sudarytos santuokos Lietuvoje tam, kad ji sukeltų tokius pat teisinius padarinius, kuriuos sukelia Lietuvoje sudarytos santuokos, todėl šiuo atveju svarbus yra pats santuokos sudarymo faktas, kuris patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį. Atsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas šeimos sampratą, rėmėsi ne vien nacionalinėmis teisės normomis, tačiau pabrėžė ir tarptautinių teisės šaltinių taikymo svarbą, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vadovautis Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl šeimos sampratos detalizavimo, netinkamai įvertino situaciją, dėl ko padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

19.       Pareiškėjo nuomone, detalus, sisteminis normų aiškinimas tik patvirtina, jog asmenys, sudarę santuoką su tos pačios lyties asmeniu, yra diskriminuojami dėl seksualinės orientacijos, nes jiems nėra užtikrinamos teisės gyventi kartu su sutuoktiniu. Atsakovas, neleisdamas pareiškėjui į priimančiąją šalį lydėti tos pačios lyties savo sutuoktinio, su kuriuo šis yra sudaręs santuoką kitoje valstybėje narėje, pažeidė asmenų judėjimo laisvę, kurią garantuoja Europos Sąjungos pirminė teisė.

20.       Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nesiekia santuokos pripažinimo civilinių teisių kontekste, jis tik siekia įgyvendinti vieną iš jam suteiktų teisių – teisę gyventi kartu su savo sutuoktiniu, todėl šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų numatyta tvarka, yra nepagrįstas ir neproporcingas teisių ribojimas.

21.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22.       Atsakovas nurodo, kad savo poziciją išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, todėl papildomų paaiškinimų neturi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

23.       Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.). Primintina, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).  

24.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-109(00005) teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.  

25.       Bylos duomenimis, pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2015 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nurodydamas, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis (b. l. 32–40). Pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, iš kurio matyti, kad 2015 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu – (duomenys neskelbtini) piliečiu J. P. (b. l. 20–24). Remdamasis šios santuokos sudarymo faktu, pareiškėjas prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

26.       Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime (b. l. 9–14) pažymėjo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, tačiau papildomo vertinimo reikalauja aplinkybė, kad pareiškėjas santuoką yra sudaręs su tos pačios lyties asmeniu. Įvertinęs šią aplinkybę, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kadangi pareiškėjo sudaryta santuoka negali būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, todėl jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

27.       Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuriam pareiškėjas apskundė Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) ir prašė įpareigoti išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas dėl sprendimo padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

28.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas, kilus abejonei, ar Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, esantis Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo užsieniečio sudaryta santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenimis, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

29.       Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2016, 2019 m. sausio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

30.       2019 m. sausio 11 d. nutarime Konstitucinis Teismas, inter alia (liet. be kita ko), konstatavo:

Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, inter alia Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, inter alia Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas. Šiame kontekste pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisę valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 40 punktas);

Įstatyme nustatyta užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarka, reglamentuojami kiti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimai (1 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija)); Įstatyme yra apibrėžtos inter alia šeimos narių ir šeimos susijungimo sąvokos Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nurodytų teisinių santykių srityje; Įstatymas nėra skirtas šeimos narių sąvokai apibrėžti ir šeimos susijungimui reguliuoti, kiek tai susiję su kitomis, nei nurodyta Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), teisinių santykių sritimis;

Pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte ir su juo susijusį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą:

– šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje siekiant išsaugoti šeimą;

– nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys;

– nei Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, nei 2 straipsnio 26 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija), nei kitose Įstatymo nuostatose nėra eksplicitiškai įtvirtinta, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje;

– pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis (išskyrus Įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą išimtį) atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas; pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41 punktas).

31.       Taigi Įstatymas yra skirtas inter alia laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimams reguliuoti; ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu reguliuojamas šeimos susijungimas kaip vienas iš laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos klausimų; Įstatymu, inter alia ginčijamu Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktu, nėra reguliuojami teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai, kaip antai Civilinis kodeksas, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas; vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktas aiškintinas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse, Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tos pačios lyties tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.1 papunktis).

32.       Ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte, aiškintinas atsižvelgiant į Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia Direktyvos 2004/38/EB, nuostatas, pagal kurias valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, inter alia tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (inter alia savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.2 papunktis).

33.       Pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju gali būti išduodamas ne tik tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi. Šiame kontekste pažymėta, kad pagal ginčijamą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies prasme atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos ar tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, gali būti neišduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, nustatytais Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija), inter alia susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi Įstatymo 26 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 2–4 punktuose nustatytoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu. Tačiau atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija (2019 m. sausio 11 d. nutarimo 41.3 papunktis).

34.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarime pateiktą Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto nuostatų aiškinimą, konstatuoja, jog Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-109(00005), kuriuo, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta santuoka negali būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, dėl ko jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, prieštarauja Įstatymo 43 straipsnio (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 1 dalies 5 punktui, dėl ko negali būti pripažintas teisėtu ir yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p).

35.       Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti tenkinamas pilnai, kadangi, viena vertus, kaip galima spręsti iš Migracijos departamento pateiktų duomenų, aplinkybės, ar nėra kitų atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą gyventi pagrindų, nustatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, nebuvo išsiaiškintos konstatavus, kad pareiškėjas neturi teisės gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jo nurodytu pagrindu, o kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pareikėjo prašymas buvo pateiktas dar 2015 m. rugsėjo 22 d., turėtų būti vertinama, ar ir šiuo metu yra sąlygos išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, inter alia ar asmuo, su kuriuo pareiškėjas sudarė santuoką, ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, ar santuoka nėra nutraukta ir t. t.

36.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo D. Z. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas keičiamas: Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/4-1)31-109(00005) naikinamas, o atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo D. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo D. Z. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai Arūnas Dirvonas

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

Arūnas Sutkevičius

 

 

Milda Vainienė

 

 

Skirgailė Žalimienė