Civilinė byla Nr. 3K-3-370/2010                                                               

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                               41, 44.1, 44.3, 52.3

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. spalio 4 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Molesta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovams UAB „Molesta“, asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams dėl sumų priteisimo ir pažymos panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

 

            Byloje kilęs statybos rangos sutarties vykdymo, force majeure institutą ir žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimas.

            Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 1 444 948,18 Lt tiesioginių nuostolių, 3 580 832,90 Lt negautų pajamų, 67 597,85 Lt delspinigių, 174 221,25 Lt baudos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; panaikinti atsakovo asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“. Ieškovė ir atsakovas UAB „Molesta“ 2006 m. kovo 7 d. sudarė statybos generalinės rangos sutartį dėl turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso statybos. Statybos objekte naktį iš 2007 m. liepos 13-osios į 14-ąją kilo gaisras, kurio metu statomas objektas sudegė neatstatomai. Pagal rangos sutartį atsakovas įsipareigojo prisiimti visą riziką, susijusią su statomu objektu, iki jis bus visiškai užbaigtas ir perduotas ieškovei. Po gaisro atsakovas informavo ieškovę, kad toliau nebevykdys įsipareigojimų pagal rangos sutartį, nes įvyko gaisras – nenugalimos jėgos aplinkybė, ir tai atleidžia jį nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą. Ieškovės nuomone, atsakovas UAB „Molesta“ privalėjo užtikrinti statomo statinio apsaugą, tinkamai aptverti statybvietę, apdrausti savo kaip rangovo civilinę atsakomybę. Be to, rangos sutartimi atsakovas prisiėmė statomo turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso atsitiktinio žuvimo riziką. Ieškovės teigimu, nesant aplinkybių, dėl kurių gaisras galėtų būti pripažintas nenugalima jėga, naikintina atsakovo asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažyma „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“.

  

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų bei kasacinio teismo sprendimų esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti. Teismo nuomone, pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas atliko ir perdavė ieškovei didžiąją dalį rangos sutartyje nurodytų darbų (pastatytas pastatas, uždengtas stogas). Teismas pažymėjo, kad dėl kilusio gaisro 2007 m. liepos 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau asmuo (asmenys), galbūt padegęs pastatą, nenustatytas. Teismas nurodė, kad liudytojas, atsakovo UAB „Molesta“ generalinis direktorius, paaiškino, jog su ieškove buvo susitarta, kad statomo objekto apsauga rūpinsis ji ir kad taip buvo padaryta taupant ieškovės išlaidas statybai. Teismas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė sudarė darbo sutartį su J. M., kurį priėmė dirbti sargu-pagalbiniu darbininku kaimo turizmo ir paslaugų komplekse, ir sutarties 10 punkte numatyta, kad J. M. materialiai atsako už saugomą turtą. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė tiesiogiai samdė asmenis darbui statomame turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovė šių asmenų buvimą statybvietėje būtų derinusi ar apie jų buvimą būtų pranešusi atsakovui, ir kad byloje taip pat nėra duomenų, jog ieškovė rangos sutarties vykdymo laikotarpiu būtų kreipusis į atsakovą su raginimu užtikrinti statomo objekto apsaugą (CK 6.689 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad 2006 m. lapkričio 21 d. ieškovė apdraudė statomą kompleksą nuo ugnies, neteisėtos trečiųjų asmenų veiklos ir gamtinių jėgų. Teismo nuomone, šie įrodymai leidžia konstatuoti, kad ieškovė ir atsakovas UAB „Molesta“ susitarė, jog statomo objekto apsaugą užtikrins ieškovė, ir ieškovė šį įsipareigojimą vykdė. Teismas konstatavo, kad rangos sutarties sudarymo metu ir vėliau atsakovui nebuvo žinomi duomenys, jog statomas turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksas gali būti padegtas ar kitaip sunaikintas dėl tyčinės trečiųjų asmenų veiklos. Teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog nuo 2006 m. kovo 7 d. iki 2007 m. liepos 13 d. atsakovas buvo atlikęs didžiąją dalį statybos darbų, dėl to kilus gaisrui tolesnis rangos sutarties vykdymas (pastato statybos pabaigimas) objektyviai nebėra galimas, o sudegusio pastato atstatymas į padėtį, buvusią iki gaisro, atsižvelgiant į statybos darbų apimtį, trukmę ir vertę, nelaikytinas galimybe įvykdyti sutartį, nes sutartis jau buvo beveik įvykdyta, ir tai galėtų būti tik naujos sutarties objektas. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad gaisras kilo dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veiklos, konstatavo, jog atsakovas šios aplinkybės negalėjo kontroliuoti ar užkirsti jai kelio, t. y. gaisras kilo ne dėl atsakovo kaltės. Teismas nurodė, kad CK 6.282 straipsnio 1 dalies ir šalių rangos sutarties 4.4 punkto nuostatos, jog statybos objekto atsitiktinio žuvimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui, aiškintinos taip, kad rangovas neturi teisės reikalauti apmokėti už darbą ar sunaudotas medžiagas, jei sutarties objektas atsitiktinai žūva. Teismo teigimu, šis rizikos prisiėmimas savo padariniais nėra tapatus rizikos prisiėmimui CK 6.212 straipsnio prasme, t. y. atsakovo pareigai įvykdyti sutartį ar atlyginti atsisakymu įvykdyti sutartį patirtus nuostolius, jei statybos objektas žūva dėl aplinkybių, kurių atsiradimą atsakovas negalėjo numatyti. Teismas pažymėjo, kad sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu nebuvo jokių duomenų apie grasinimus padegti ar kitaip sunaikinti ieškovės statomą turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad gaisras pripažintinas nenugalima jėga, dėl kurios atsakovas atleistinas nuo atsakomybės už statybos generalinės rangos sutarties nevykdymą (CK 6.212 straipsnio 1, 3 dalys).

Teismas papildomai nurodė, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai atsakovo prašymu išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovo UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybių, kurias sukėlė gaisras, egzistavimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pateiktuose dokumentuose nebuvo akivaizdžių duomenų apie tai, kad kilęs gaisras neatitinka nenugalimos jėgos aplinkybių požymių, nurodytų CK 6.212 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 2 punkte, konstatavo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo pagrindą išduoti pažymą.

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 23 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

 

   Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį panaikino ir grąžino bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad, esant įstatymu ir rangos sutartimi atsakovui (rangovui) nustatytai statybos objekto apsaugos prievolei ir atitinkamai iš sutarties sąlygos atsakovui kylančiai statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikai, aplinkybė, jog rangovas (atsakovas) neužtikrino statybos objekto apsaugos ir dėl tokio jo nerūpestingumo atsiradus pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio galimybei, lemia taikyti rangovui atsakomybę, t. y. atsiranda rangovo turtinė prievolė atlyginti užsakovui patirtus tiesioginius nuostolius. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino atsakovo civilinę atsakomybę už statybos objekto žuvimą gaisro metu.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą 2010 m. kovo 25 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo 284 708,28 Lt ieškinio reikalavimo ir apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimo dalies, kuria atmestas 284 708,28 Lt reikalavimas, nutraukė; Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, panaikino ir ieškinio reikalavimą dėl 1 062 005,80 Lt nuostolių priteisimo patenkino; kitą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; 2010 m. balandžio 14 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismas priėmė papildomą nutartį, kuria priteisė procesines palūkanas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasacinis teismas, panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutartį ir išaiškinęs ieškovo ir atsakovo 2006 m. kovo 7 d. sudarytos statybos generalinės rangos sutarties sąlygas, konstatavo, jog atsakovas pagal sutartį buvo prisiėmęs statomo objekto apsaugos prievolę ir riziką dėl statomo objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo. Bylą kasacinės instancijos teismas grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui tiesioginių nuostolių dydžiui nustatyti. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinės instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais, nebenustatinėjo atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų ir sprendė klausimą tik dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ieškovei dydžio.

Ieškovė nurodė, kad sunaikinto turto vertė yra 2 294 888 Lt: 1. Atsakovui už statybos darbus tiesiogiai sumokėta – 1 167 207,02 Lt. 2. Subrangovui UAB ,,Kaimo sodyba“ – 892 647,12 Lt; 3. Už projektinę dokumentaciją ir verslo planą – 69 820 Lt. 4. Rangos darbai atlikti kitų asmenų – 16 904,97 Lt. 5. Ieškovės pirktos medžiagos – 26 209 Lt. 6. Įrengimų pirkimo rezervacijos sutartis – 2 000 Lt. 7. Bankui sumokėta palūkanų ir įsipareigojimų mokestis – 128 599 Lt. 8. Papildomai sumokėta darbininkams – 1 500 Lt. Draudimo kompanijai sumokėjus 850 000 Lt, ieškovė nuo šios dalies ieškinio atsisakė (2 294 888,19 Lt – 850 000 Lt) ir pagal patikslintą ieškinį prašė priteisti 1 441 888,18 Lt.

Ieškovė nuo apeliacinio skundo dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti 284 707,28 Lt (263 405,66 Lt grąžintas PVM ir 21 302,62 Lt banko sumokėta kompensacija už palūkanas), atsisakė ir apeliacinės instancijos teismas šį atsisakymą priėmė, o bylą nutraukė (CPK 308 straipsnis). Iš viso ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 1 160 179,90 Lt žalos atlyginimo.

Ieškovė atsakovui už pagal statybos rangos sutartį atliktus darbus yra sumokėjusi 1 167 207 Lt. Subrangovui UAB ,,Kaimo statyba“ už atliktus statybos darbus ieškovė sumokėjo 852 647,12 Lt. Teisėjų kolegija sprendė, kad suma, sumokėta subrangovui, sudaro netekto turto vertę, kurią, kaip ieškovei padarytą žalą, atlygina atsakovas (CK 6.682 straipsnio 1 dalis).

Objekto Kaimo turizmo ir paslaugų komplekso statybą finansavo bankas pagal su ieškove sudarytą kreditavimo sutartį. Ieškovė pagal šią sutartį bankui yra sumokėjusi 9972,17 Lt įsipareigojimo mokesčio ir 118 672,77 Lt palūkanų. Palūkanos 118 627,17 Lt ir 9972,17 Lt įsipareigojimo mokestis, kuriuos ieškovė sumokėjo bankui, laikytini ieškovės realiai patirtais nuostoliais (žala). Šias įmokas ieškovė įmokėjo už iš banko gautą kreditą, investuotą į statybos objektą. Ieškovė prarado palūkanas, todėl atsakovas šiuos nuostolius (žalą) turi atlyginti (CK 6.682 straipsnio 1 dalis). Už objekto ,,Kaimo turizmo apgyvendinimo ir paslaugų komplekto“ architektūrinės ir konstrukcinės dalies techninį planą ieškovė bendrovei ,,Fasadas“ sumokėjo 8260 Lt. Šių darbų atlikimas yra neatskiriama sunaikinto objekto dalis, nes jie yra būtini statant naują objektą. Sunaikinus statomą objektą, objekto techninis projektas, kaip ir pats sunaikintas objektas, netenka vertės. Dėl to ieškovės išlaidos, patirtos už statomo objekto techninio projekto parengimą, yra vertintinos kaip reali žala, kurią atsakovas turi atlyginti (CK 6.682 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo kompensuoti žalą, patirtą dėl atliktų statomo objekto projektavimo darbų, kuriuos atliko TŪB ,,Selda“ – 7000 Lt, E. K. projektavimo individuali įmonė – 7000 Lt, J. C. įmonė ,,Joringė“ – 1770 Lt, V. A. – 2500 Lt, UAB ,,Ekspertika“ 2360 Lt. Ieškovė šiuos reikalavimus grindžia su minėtais rangovais sudarytomis sutartimis bei atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktais, tačiau įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ji realiai turėjo nurodytų išlaidų, t. y. įrodymų, kad už atliktus darbus buvo sumokėta, nepateikė. Reikalavimų apmokėti už projektavimo darbus teismas netenkino, kaip ir reikalavimo apmokėti 26209,13 Lt už papildomų medžiagų įsigijimą. Medžiagų įsigijimo ir apmokėjimo už jas faktas pagrįstas mokestiniais dokumentais, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad šios medžiagos buvo panaudotos būtent atsakovo statomame objekte, nepateikta.

Išlaidos (UAB ,,Baltijos agroverslo projektai“ – 4130 Lt, UAB ,,Edasta“ – 15 930 Lt), kurių ieškovė patyrė sumokėdama konsultacinėms įmonėms rengiant konkursinę investicijų įgyvendinimo dokumentaciją, verslo planus, nelaikomos nuostoliais (žala), tiesiogiai atsiradusiais dėl statybos objekto žuvimo, todėl ieškovei nekompensuotos.

Ieškovė už pagalbinių darbų statybos objekte atlikimą darbininkams sumokėjo 18 404,97 Lt. Šios jos išlaidos taip pat nepriskirtinos prie patirtų tiesioginių nuostolių (žalos). Asmenys, kuriems ieškovė sumokėjo šią sumą, vykdė darbus ne kaip subrangovai, ir šie darbai nėra susiję su generalinės statybos rangos sutarties vykdymu, kaip ir 2000 Lt rezervacijos mokesčio, sumokėto UAB „MBR parduotuvių ir restorano įranga“ už kavos aparato, plautuvių, šaldiklių ir kitos įrangos įsigijimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendė, kad tiesioginių nuostolių, kurių ieškovė patyrė dėl statomo objekto ,,Kaimo turizmo ir paslaugų kompleksas“ žuvimo, dydis yra 1 062 005,80 Lt.

 

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

      Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutarties dalį dėl 1 062 005,80 Lt nuostolių priteisimo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 14 d. papildomos nutarties dalį dėl 6 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo ir dėl šių dalių palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

 

1. Teismas netinkamai taikė force majeure aplinkybes reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.212, 6.253 straipsniai). Prejudicinis faktas, kad aptariamame turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse kilęs gaisras sukėlė force majeure aplinkybes, eliminuoja rangovo atsakomybę sprendžiant klausimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo (dėl žuvusio daikto vertės atlyginimo).

2. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles nustatančias proceso teisės normas bei nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą sutarčių aiškinimo praktiką sutartys aiškinamos ne tik remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet ir nustatant tikrąją šalių valią bei atsižvelgiant į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, apsiribojo tik nuoroda į kasacinės instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį, tačiau joje išdėstytų išaiškinimų nesilaikė; taip pat išskirtinai atsižvelgė tik į vieną aplinkybę, kad atsakovas pagal 2006 m. kovo 7 d. sutartį buvo prisiėmęs saugojimo pareigą, tačiau šios aplinkybės neaptarė ir nevertino byloje esančių įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kaip per sutarties vykdymo laikotarpį keitėsi šalių pareigos, neatsižvelgė į įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis (rašytiniais dokumentais, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais) nustatytus faktus, kad daikto žuvimo metu jo apsaugos prievolę buvo prisiėmusi ir vykdė pati ieškovė.

3. Skundžiamose nutartyse Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai netaikė mišrios atsakomybės instituto arba atsakovo atleidimo nuo atsakomybės instituto esant statybos rangos teisiniams santykiams (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.689 straipsnio 2dalis) bei netinkamai taikė kooperavimosi pareigą reglamentuojančias normas (CK 6.691 straipsnio 1 dalis). Visą sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. pusantrų metų, ieškovė sąmoningai nevykdė kooperavimosi pareigos, nes, teigdama, kad 2006 m. kovo 7 d. Statybos rangos sutartimi statomo objekto apsaugos funkciją perdavė atsakovui UAB „Molesta“, pusantrų metų nepranešė UAB „Molesta“, jog ši pažeidžia sutartį (nesaugo statinio), dėl to nereiškė žodinių pretenzijų, neparašė nė vieno rašto, nesiėmė veiksmų sutarčiai nutraukti ir net visą laiką mokėjo atsakovui už sutarties vykdymą. Šie veiksmai vertinami kaip neteisėta veika (neveikimas), sudariusi palankias sąlygas daiktui neišsaugoti. Remiantis teismų praktikoje vartojama lankstaus priežastinio ryšio samprata, įtvirtinta CK 6.247 straipsnyje, ir esant priežastiniam ryšiui tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ieškovės veiksmai yra teisinis pagrindas nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo, arba atsakovas gali visiškai būti atleistas nuo atsakomybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis, 6.691 straipsnio 1 dalis).

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje išaiškino, kad atsakovas buvo prisiėmęs statomo objekto apsaugos prievolę ir riziką dėl statomo objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo, t.y. konstatavo atsakovo UAB „Molesta“ prievolę, kurią jis turėjo 2006 m. kovo 7 d. Skundžiamoje 2010 m. kovo 25 d. nutartyje apeliacinio teismo kolegija netyrė, kokias prievoles atsakovas buvo prisiėmęs daikto žuvimo metu, ar atsakovas privalėjo daiktą saugoti jo žuvimo metu, ar atsakovas kaltai pažeidė savo prievolę, taigi, nenustatė, ar yra būtinosios sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.  Šie apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos padaryti pažeidimai gali būti vertinami ir kaip bylos esmės neatskleidimas.

5. Prie bylos pridėta įsiteisėjusi ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis, kuria patvirtinta A. Č. ir DUAB „Baltijos garantas“ taikos sutartis. Ja ieškovė A. Č. sutiko gauti ne visą draudimo sumą, t. y. 850 000 Lt, o ne 1 200 000 Lt. Asmuo gali atsisakyti savo teisės į 350 000 Lt, tačiau tik savo sąskaita. Ieškovė negali susitarti su draudiku ir perkelti dalį draudiko pareigos atsakovui, todėl Lietuvos apeliacinis teismas skundžiama 2010 m. kovo 25 d. nutartimi, nesant teisinio pagrindo, priteisė 350 000 Lt iš UAB „Molesta“.

6. Lietuvos apeliacinis teismas netyrė ir nevertino byloje nustatyto fakto, kad ieškovė A. Č. pati parinkinėjo subrangovus, vykdė su jais tiesioginius atsiskaitymus, taip pat samdė kitus rangovus (nederindama to su atsakovu) ir pavesdavo jiems darbus, numatytus 2006 m. kovo 7 d. Statybos genrangos sutartyje Nr. 1/06. Taigi ši sutartis gali būti vertinama ne kaip generalinės rangos sutartis, bet kaip rangos sutartis, ir tai reikštų, kad UAB „Molesta“ neatsako už subrangovus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad UAB „Molesta“ negali atsakyti už kitus rangovus, kuriuos tiesiogiai samdė A. Č. ir kurie atliko darbus tame pačiame pastate ir net nėra įtraukti į bylą. Teismas nenustatinėjo, kaip kiti rangovai atliko savo pareigas, todėl tai galima vertinti kaip bylos esmės neapskleidimą skundžiamoje nutartyje.

7. Lietuvos apeliacinis teismas neteisėtai priteisė iš atsakovo 8260 Lt, kuriuos ieškovė sumokėjo bendrovei „Fasadas“ už turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso architektūrinės ir konstrukcinės dalies planą. Ieškovė neprarado objektyvios galimybės įgyvendinti projektą, techninis planas neprarado prasmės ir gali būti panaudotas vėliau atstatant sudegusį kompleksą. Dėl to negalima priteisti nurodytos sumos iš atsakovo, remiantis tik subjektyvia aplinkybe – ieškovės lėšų stygiumi dabartiniu metu.

     

 

      Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartį ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

 

      1. Klausimą dėl rangovo UAB „Molesta“ civilinės atsakomybės prieš ieškovę taikymo jau yra išsprendęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, todėl kasatoriaus argumentai dėl jo atsakomybės eliminavimo esant force majeure aplinkybei, mišrios atsakomybės arba atleidimo nuo atsakomybės instituto taikymo yra visiškai nepagrįsti. Šios nutarties konstatuojamojoje dalyje kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal rangos sutarties 4.4 punktą aiškiai susitarta ne tik dėl pagal statybos rangos sutartį atliktų darbų perdavimo užsakovui formos – tai turi būti atlikta surašant galutinį darbų priėmimo-perdavimo aktą, bet ir dėl statinio apsaugos perėmimo momento – užsakovas perima statinio apsaugą nuo galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos.

      2. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad force majeure aplinkybė yra viena iš galimų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo priežasčių, ir aiškinant CK 6.253 straipsnio 1 dalį, 6.212 straipsnio 1 dalį, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 6.682 straipsnio 1 dalies normas, darytina išvada, kad šios teisės normos yra specialiosios ankstesniųjų atžvilgiu, o esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai, taikoma specialioji. Dėl to pagal CK 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 6.682 straipsnio 1 dalį už force majeure sukeltus padarinius – atsitiktinį daikto žuvimą ar sugadinimą – atsako (statybos) rangovas, kol tas daiktas neperduotas užsakovui. Dėl šių priežasčių kasatoriaus teiginys, kad jis turėjo būti atleistas nuo civilinės atsakomybės taikant CK 6.253 straipsnio 1 dalį ir 6. 212 straipsnio 1 dalį yra visiškai nepagrįstas.

     3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje konstatuota: „buvo laikomasi susitarimo esant poreikiui statybos rangos sutarties sąlygas keisti raštu; [...] nepasitvirtina atsakovo argumentas, kad šalys susitarimu pakeitė sutarties sąlygą dėl rizikos ir atsakomybės už daikto atsitiktinį žuvimą ar sugedimą.“ [...] „aplinkybė, kad rangovas neužtikrino statybos objekto apsaugos ir dėl tokio jo nerūpestingumo atsiradus pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio galimybei, lemia pagrindą taikyti rangovui atsakomybę, t.y. atsiranda rangovo turtinė prievolė atlyginti užsakovui patirtus tiesioginius nuostolius, nes, minėta, statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui. Vadinasi, Lietuvos apeliacinis teismas, nutartyje pažymėdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatinėja atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir sprendžia klausimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ieškovei dydžio ir iš naujo netyręs bei nevertinęs prejudicinių faktų, CPK normų nepažeidė.

      4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje padarė išvadą, kad, esant sutartyje nustatytai rangovo atsakomybei už daikto apsaugą ir prisiimtai rizikai dėl daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo, užsakovas savo nuožiūra imasi papildomų priemonių daikto saugumui užtikrinti, šios bylos atveju negali būti traktuojama kaip aplinkybė, atleidžianti rangovą nuo sutartimi prisiimtų pareigų vykdymo ir nuo atsakomybės dėl nuostolių. Dėl to pakartotinai kasatoriaus keliamos faktinės aplinkybės dėl pagrindų mišrios atsakomybės taikymui pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį arba civilinės atsakomybės netaikymui pagal CK 6.691 straipsnio 1 dalį yra jau išnagrinėtos, todėl pakartotinai nekvestionuojamos.

      5. Kasatoriaus argumentas, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakovu, nes jam nepranešė apie jo daromą rangos sutarties pažeidimą dėl statomo objekto apsaugos prievolės, prieštarauja bendradarbiavimo sąvokai: ne ieškovės pareiga nustatinėti rangos sutarties vykdymo pažeidimus ir apie juos formaliai pranešti kitai šaliai, tai atsakovo pareiga tinkamai šią sutartį vykdyti; tai, kad atsakovas pasirinko tokį sutarties vykdymo būdą, kai prisiimama statomo objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, bet neatliekami jokie veiksmai šiai rizikai išvengti ar sumažinti, negali pakeisti šalių prisiimtos atsakomybės tiek pagal šalių rangos sutartį, tiek pagal įstatymą. Ieškovė ne kartą byloje yra paaiškinusi, jog dėl statomo objekto apsaugos nuolat kėlė susirūpinimą ir klausinėjo atsakovo dėl atsakomybės dėl galimų padarinių už objekto (jo dalies) atsitiktinį žuvimą (sugadinimą) ir (ar) vagystės. Visą laiką atsakovas patvirtindavo, kad ieškovė niekuo nesirūpintų, nes tai rangovo reikalas. Teiginys, jog ieškovė, nepranešdama rangovui apie jo paties daromą sutarties pažeidimą, sudarė palankias sąlygas daiktui neišsaugoti, yra visiškai nepagrįstas, prieštaraujantis teisingumo, protingumo kriterijams.

     7. Atsikirsdama į kasacinio skundo argumentus dėl draudimo sutarties sudarymo ir išmokos gavimo, šalių sudarytos rangos sutarties vertinimo bei ieškovei priteistos sumos už jos turėtas išlaidas UAB „Vakarinis fasadas“, ieškovė nurodo, kad kasatorius net nenurodė, kuri teisės norma buvo pažeista Lietuvos apeliaciniam teismui skundžiamose nutartyse netinkamai ją taikant ir (ar) aiškinant. Ieškovė, imdamasi papildomų apsaugos priemonių, apdraudė objektą, todėl savo reikalavimą iš atsakovo UAB „Molesta“ priteisti patirtus tiesioginius nuostolius sumažino 850 000 Lt, gautais iš draudimo bendrovės. Kaip ir draudimo sutarties sudarymo aplinkybių ir jos padarinių klausimą, taip ir generalinės rangos ir rangos sutarties santykio klausimą kasatorius kėlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo posėdžio metu, todėl pakartotinai šių aplinkybių nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo aiškintis ir jas vertinti, nei tą turėtų daryti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka peržiūrėdamas skundžiamų nutarčių teisėtumo klausimą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Šioje byloje  kasacinis teismas pasisako dėl nenugalimą jėgą, rangovo civilinę atsakomybę, lėšų, žuvus daiktui, gražinimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo.

 

 

Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių

 

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai:

            1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

            2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

            3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

            4) šalis nebuvo  prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB “Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003).

Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad skolininkas aplinkybių negalėjo numatyti ir užkirsti joms kelio. Šiuo atveju rangovas teigia, kad statomuose objektuose kilęs gaisras pripažintinas nenugalima jėga. Pažymėtina, kad gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybių įtaka nagrinėjamam ginčui, teisiškai nereikšmingi net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta force majeure įtaka prievolės pasibaigimui. Force majeure aplinkybės kaip lengvinančios skolininko padėtį gali būti reikšmingos dviem aspektais:  pirma, jos pabaigia šalių prievolę (CK 6.127 straipsnis); antra, atleidžia skolininką nuo civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis; 6.253 straipsnio 2 dalis). Jei dėl force majeure prievolė pasibaigia, taikoma CK 6.127 straipsnio 2 dalis, pagal kurią skolininkas privalo grąžinti kitai šaliai visa tai, ką yra gavęs pagal sutartį. Statybos rangos sutarties  atveju, jei dėl force majeure aplinkybių rangovas negali vykdyti rangos objekto perdavimo prievolės užsakovui ir jam tenka atsitiktinė daikto žuvimo ar sugedimo rizika, tai jis privalo grąžinti užsakovui sumokėtas už darbą lėšas. Dėl to šiuo atveju susiklostę teisiniai santykiai yra dėl restitucijos, o ne dėl civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei konkrečioje byloje nustatoma force majeure, tai ši teisiškai reikšminga aplinkybė nepašalina restitucijos taikymo, kaip vieno iš sutarties nutraukimo ar prievolės pasibaigimo padarinių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atmetami. 

 

Dėl objekto žuvimo naštos paskirstymo tarp rangovo ir užsakovo tvarkos

 

Jeigu statybos metu objektas žūva, tai yra svarbu nustatyti, kieno nuosavybė šis objektas ir jam statyti skirtos medžiagos buvo žuvimo momentu, nes ši aplinkybė turi esminę reikšmę kvalifikuojant susiklosčiusius civilinius santykius ir parenkant tinkamą teisių gynimo būdą.

Kuriant statybos objektą gali būti naudojamos rangovo ar užsakovo arba jų abiejų medžiagos ir investicijos (pavyzdžiui, išlaidos projektui rengti). Jei medžiagos priklauso rangovui, tokiu atveju statomas objektas nuosavybės teise priklauso rangovui. Jei žūva objektas, kuris nuosavybės teise priklauso rangovui ir kurio žuvimo rizika tenka rangovui, tokiu atveju nuostolį (nuosavybės praradimą) patiria pats rangovas, o užsakovas gali reikalauti restitucijos tvarka sugrąžinti sumokėtas lėšas. Jei objektas kuriamas ir iš užsakovo medžiagų bei investicijų, šios medžiagos ar investicijos objektai (pavyzdžiui, parengtas projektas) yra užsakovo nuosavybė dar iki viso objekto perdavimo užsakovui momento. Taigi jei žuvo rangovo valdoma užsakovo nuosavybė, tai nuostolį patiria užsakovas. Šis nuostolis gali būti atlygintas rangovo sutartinės civilinės atsakomybės už neišsaugotą užsakovo nuosavybę pagrindais, jei užsakovas nebuvo prisiėmęs objekto žuvimo rizikos. Žuvus objektui, kurio žuvimo riziką buvo prisiėmęs pats užsakovas, jis reikalavimus rangovui gali pareikšti tik tuomet, jei dėl objekto žuvimo yra rangovo kaltės. Taigi, jei daiktas buvo kuriamas iš rangovo ir užsakovo medžiagų, o žuvimo riziką buvo prisiėmęs pats rangovas, ta apimtimi, kuria buvo prarastos užsakovo medžiagos, tai užsakovas patyrė nuostolį ir gali reikalauti žalos atlyginimo iš rangovo civilinės atsakomybės tvarka.

Statybos rangos sutartyje gali būti sutarta, kad statybos darbų apmokėjimas bus vykdomas dalimis, t. y. etapais (CK 6.687 straipsnio 2 dalis). Darbų apmokėjimas etapais savaime nereiškia, kad yra vykdomas tarpinio darbų etapo rezultato perdavimas, jeigu pagal sutartį nėra taip sutarta. Šalys gali susitarti statybos rangos sutartimi, kad statybos darbų rezultatas perduodamas visas arba dalimis (kaip tarpiniai statybos darbų etapų rezultatai), bet tai yra susitarimas dėl darbų rezultato perdavimo tvarkos (būdo). Dėl apmokėjimo už statybos darbus užsakovas privalo mokėti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (6.687 straipsnio 1 dalis), o sutartyje šalys gali susitarti mokėti už priimtą visą darbų rezultatą, už priimtą atskirą atliktą darbų etapo rezultatą (viso rezultato nepriimant, tik atliktą dalį), kas iš esmės yra mokėjimas iš anksto (avansu). Praktikoje dažnai susitariama, kad apmokėjimas vyksta pagal darbų priėmimo aktus, kurie nesusiję su dalies darbų rezultato perdavimu (pavyzdžiui, pamatų įrengimo, žemės darbų ir kt.). Sutartimi gali būti susitariama, kad aktais būtų perduodama statybos darbų rezultato dalis (etapas). Tai reikštų, kad šios dalies žuvimo rizika ir atsakomybė (neigiami faktiniai ir teisiniai padariniai) tektų užsakovui. Jeigu pagal statybos rangos sutartį buvo sudaromi statybos darbų perdavimo aktai, kurių pagrindu užsakovas vykdė dalinius mokėjimus, bet dalimis nebuvo susitarta užsakovui perduoti tų darbų rezultato, tai laikytina, kad užsakovas iš anksto sumokėjo sutarties vykdymui ir jo įmokos vertinamos kaip lėšos, kurios turi būti gražinamos restitucijos tvarka. Tuo tarpu rangovas, atlikęs statybos darbus ir gavęs apmokėjimą iš anksto pagal atliktų darbų perdavimo aktus, pagal kuriuos nebuvo perduotas statybos darbų rezultatas kaip statybos rangos objekto dalis, yra gavęs lėšas vykdant sutartį iki nutraukimo, bet nelaikomas perdavusiu dalį statybos rangos dalyko. Jeigu pagal įstatymą (CK 6.682 straipsnis) ir šalių sutartį statybos objekto žuvimo rizika teko rangovui, tai ir objekto patirti nuostoliai teko rangovui, kuris turi teisę juos išsireikalauti iš atsakingų už jų padarymą asmenų.

 

Dėl ginčo santykių ir byloje  pareikštų reikalavimų kvalifikavimo

 

Statybos rangos sutarties pasibaigimas nesukūrus ir neperdavus rangos objekto paprastai turi neigiamų padarinių abiem sutarties šalims. Užsakovas negauna savo poreikio patenkinimo, nes nesukuriamas ir neperduodamas rangos dalykas, neatliekami rangos darbai, atimama galimybė patenkinti savo poreikius, susijusius su statybos rangos objektu (apsigyventi, užsiimti verslu, investuoti ir kt.). Tai yra neigiami turtinio ir neturtinio pobūdžio padariniai, už kuriuos gali kilti teisinė atsakomybė. Rangovas dėl sutarties pasibaigimo taip pat patiria turtinių ir neturtinių praradimų, nes negauna pelno, gali būti išeikvojęs lėšas ar medžiagas, kurios nuvertėjo, ir kt. Kam tenka atsakomybė už neigiamus padarinius, sprendžiama vadovaujantis paskirstant riziką pagal įstatymą arba sutartį. Pavyzdžiui, kai rangovas darbus atlieka savo rizika, jam tenka rizika dėl rangos dalyko išsaugojimo iki jo perdavimo. Atsižvelgdamas į savo riziką ir jam tenkančią atsakomybę, rangovas plėtoja, planuoja ir organizuoja savo veiklą. Atsakomybė už sutarties šaliai tenkančią riziką ne visada reiškia civilinę atsakomybę, o tik tai, kad jiems tenka tos rizikos sukeliami neigiami padariniai. Tuo tarpu civilinė atsakomybė yra neigiamų turtinių ir neturtinių padarinių pašalinimas, kuris pagrįstas žalos atlyginimo santykiais. Statybos rangos atveju užsakovas, mokėdamas rangovui už atliktus darbus iki rangos objekto perdavimo, nedaro žalos sau ir neveikia nuostolingai, nes perduoda lėšas išankstinio mokėjimo tvarka už ateityje perduotiną objektą. Jo sumokėtas atlyginimas negali būti laikomas žala ar nuostoliais civilinės atsakomybės prasme, nes yra daromas gera valia, prisiėmus prievolę ir atlygintinai, nes už tai įgyjama teisė reikalauti perduoti rangos dalyką. Jeigu rangos dalykas nustatytu laiku nesukuriamas, tai kol sutartis nenutraukta, tol užsakovas turi teisę reikalauti perduoti rangos dalyką. Jei sutartis nutraukta, tai sumokėta užsakovo sutarties vykdymo metu suma ar lėšos kvalifikuojama kaip tai, kas yra perduota vykdant sutartį, bet ne kaip užsakovo žala (nuostoliai), ir todėl dėl šių lėšų, turto ar kitokio įnašo perdavimo dalies ir išreikalavimo po sutarties nutraukimo dalies nesusiklosto žalos atlyginimo santykiai ir netaikoma civilinė atsakomybė.

Byloje nėra ginčo dėl prievolės sukurti ir perduoti rangos dalyką vykdymo. Ši prievolė sutartyje nustatytu terminu nebuvo įvykdyta, ir tai yra sutarties pažeidimas. Kreditorius nereikalavo šios prievolės vykdyti, o skolininkas pareiškė, kad reikia naujo susitarimo dėl rangos dalyko sukūrimo. Ši prievolė yra esminė statybos rangos sutarties sąlyga. Nesant susitarimo dėl jos vykdymo po to, kai kuriamas statybos rangos objektas žuvo iki jo perdavimo užsakovui, o rangovas pareikalavo naujo susitarimo dėl statybos rangos, bet šalys susitarimo nesudarė, ir užsakovas kreipėsi į teismą dėl sumokėtų pagal vykdytą rangos sutartį sumų grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, susidarę santykiai kvalifikuojami kaip statybos rangos santykių nutraukimas tarpusavyje derančiais ir vienodą tikslą turinčiais šalių veiksmais.

Nutraukus statybos rangos sutartį pasibaigė šalių prievolės, atsirado kitų teisės aktų ir sutarties nustatytų teisių ir pareigų bei teisinių padarinių (CK 6.221 straipsnis). Vienas iš sutarties nutraukimo padarinių yra restitucija, kai šalis gali reikalauti grąžinti jai visa tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, kai ji gražina kitai šaliai visa tai, ką gavo iš pastarosios (CK 6.222 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad sutarties nutraukimas teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei teisės į netesybas nepanaikina (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Reikalavimai dėl užsakovo pagal Statybos rangos sutartį atliktų iki sutarties nutraukimo įmokų grąžinimo, kai rangos dalykas žūva ir užsakovui neperduodamas, kvalifikuojami kaip restitucija pagal CK 6.222 straipsnį, o ne kaip civilinės atsakomybės taikymas rangovui. Nuostolių (netesybų) atlyginimas ir restitucija yra skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Nuostolių atlyginimas, kaip kreditoriaus turtinių praradimų kompensavimas, yra civilinės atsakomybės taikymas. Nutraukiant sutartį civilinė atsakomybė gali būti vienas iš sutarties  nutraukimo padarinių. Ji taikoma, jei yra civilinės atsakomybės santykiai, o šie atsiranda, jei yra civilinės atsakomybės sąlygos. Nutraukiant sutartį pagal konkrečios sutarties pobūdį, pareikštus reikalavimus ir aplinkybes išsprendžiami sutarties šalių atsakomybės ir rizikos paskirstymo klausimai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje užsakovo reikalavimai grąžinti atlyginimą už darbus yra ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, bet dėl sumokėtų sumų grąžinimo (restitucijos). Byloje įrodyta, kad statybos rangovui teko atsitiktinio žuvimo rizika, kad už statybos darbus užsakovas mokėjo dalimis, užsakovui nebuvo perduotas darbų rezultatas (visas ar dalimis), užsakovas nedavė neteisingų nurodymų, dėl kurių žuvo statybos objektas, todėl dėl už statybos darbus sumokėtų lėšų gražinimo šioje byloje yra taikomas CK 6.222 straipsnis, o ne civilinės atsakomybės nuostatos. Kasacinio skundo argumentai dėl užsakovo kaltės, mišrios civilinės atsakomybės taikymo, civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių taikymo yra nepagrįsti.

 

Dėl kai kurių civilinės atsakomybės taikymo ypatumų

 

Civilinėje atsakomybėje žala – tai sunaikinimas, praradimas, nuvertėjimas ar kitoks vertės sumažinimas. Statinio projektinei dokumentacijai sukurti asmuo skiria lėšas ir projektavimo dokumentai gali būti laikomi turtu, o jų sunaikinimas ar vertės praradimas gali būti kvalifikuojama kaip žala. Jeigu projektinė dokumentacija nesunaikinta, bet praranda aktualumą užsakovui ir jis atsisako įgyvendinti projektą, tai jo išleistos lėšos projektinei dokumentacijai gali būti pripažintos nuostoliais, priklausomai nuo atsisakymo įgyvendinti aplinkybių. Jeigu jos objektyviai nulemtos neteisėtų asmenų veiksmų, tai gali sukelti civilinę atsakomybę ir būti vertinamos kaip nuostoliai, o jei asmuo subjektyviai nusprendė nesinaudoti galiojančia technine statybų dokumentacija, tai neigiami tokio sprendimo padariniai tenka jam pačiam. Statybos techninės dokumentacijos kūrimo išlaidos tiesiogiai nesiejamos su statybos rangovo veiksmais, kaip ir jų naudojimas su statybos rangovo veikla.  

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad išleistos lėšos dėl investavimo į statybos normatyvinių dokumentų kūrimą nekvalifikuojamos kaip nuostoliai, nes būtinumo atsisakyti statyti statinį po jo sudegimo nebuvo, o vien anksčiau kurto daikto žuvimas nėra pateisinama priežastis atsisakyti įgyvendinti projektą, bei jo sukūrimui išleistas lėšas laikyti susijusiomis su rangos dalyko žuvimu ir rangovui tenkančiais neigiamais padariniais. Tai sudaro pagrindą panaikinti iš dalies tą teismo sprendimo dalį, kuria priteista 8260 Lt, todėl bendra priteisiama suma mažinama šia suma (8260 Lt) ir sudaro 1 053 745,80 Lt.

Jeigu sutartimi nustatyta iki tam tikro laiko sukurti ir perduoti daiktą, tai šios prievolės neįvykdymas yra pagrindas atsirasti sutartinei civilinei atsakomybei (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartis nutrūksta abiejų šalių valia ar nutraukiama, tai nepašalina galimybės reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako be kaltės, o jos civilinę atsakomybę pašalina tik force majeure, jei sutartyje nenustatyta, kad nuostoliai atlyginami ar civilinė atsakomybė taikoma esant kaltei (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl statybos rangovo civilinės atsakomybės taikymo esant kaltei šių nuostatų neatitinka, todėl teisiškai nepagrįsti.

 

Dėl kitų kasacinio skundo teisinių argumentų

 

Kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, sutarčių aiškinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo iš esmės grindžiami fakto klausimais. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį fakto klausimų tyrimas nepatenka į kasacinio teismo kompetenciją.  

Kasacinio skundo argumentai dėl draudimo sumos neįskaitymo teisiškai nepagrįsti: nenurodyta pažeista teisės norma, nekeliama netinkamo teisės akto, normos ar nuostatos taikymo ar aiškinimo problema, todėl neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, taigi atmestini.

Kasaciniame skunde dėstomi argumentai, kad ieškovė pati parinkinėjo subrangovus, su jais tiesiogiai atsiskaitydavo, samdė kitus rangovus (nederindama to su atsakovu) ir pavesdavo jiems darbus, todėl ši sutartis vertintina ne kaip generalinės rangos, bet kaip įprastinė rangos sutartis, ir tai reikštų, kad UAB „Molesta“ neatsako už subrangovus. Šie argumentai atmestini remiantis tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartyje yra konstatuota, jog rangovas prieš užsakovę buvo prisiėmęs statinio apsaugos prievolę ir jam teko rizika dėl statinio žuvimo. Jei dėl atsiradusios žalos yra ir subrangovų kaltės, tokiu atveju generalinis rangovas gali kreiptis regreso tvarka į subrangovus ir reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau pagal pareikštą užsakovės ieškinį dėl sumų priteisimo atsako pats generalinis rangovas.  

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

 

Kasaciniu skundu ginčyta 1 062 005,80 Lt suma. Kasacinis skundas patenkintas dėl 8260 Lt, t. y. skundas patenkintas  0,77 proc. Atsižvelgiant į tai, paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.

Kasatorius teikdamas kasacinį skundą sumokėjo 14 620 Lt žyminį mokestį. Ši suma pagal CPK 93 straipsnį paskirstoma tarp bylos šalių proporcingai kasacijoje atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai. Pagal tai kasatorius įgyja teisę iš ieškovės susigrąžinti 0,77 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 112,57 Lt.

Valstybė kasaciniame procese patyrė 41,50 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš kasatoriaus proporcingai jo atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai (0,77 % reikalavimų buvo patenkinta, 99,23 % atmesta). Ši suma sudaro 41,18 Lt. 

 

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Kasacinio skundo argumentai dėl 8260 Lt sumos, kurią ieškovė sumokėjo bendrovei „Fasadas“ už turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso architektūrinės ir konstrukcinės dalies planą, sumokėjimo pagrįsti, todėl kasacinis skundas dėl šios dalies tenkintinas. Kiti kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį, todėl šia dalimi kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutarties dalį dėl 8260 Lt priteisimo panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kitą nutarties dalį, taip pat ir tą kuria priteista 1 053 745,80 Lt, palikti nepakeistą.

Iš A. Č. UAB „Molesta“ (j. a. kodas 167553831) naudai priteisti 112,57 (šimtą dvylika litų 57 ct) Lt žyminio mokesčio atlyginimo.

Iš UAB „Molesta“ (j. a. kodas 167553831) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) priteisti 41,18 Lt (keturiasdešimt vieną litą 18 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginimo.

Panaikinti kasacinio teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones – Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 25 d. ir 2010 m. balandžio 14 d. nutarčių vykdymo sustabdymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai	Algis Norkūnas
	Antanas Simniškis
	Pranas Žeimys