Administracinė byla Nr. A-626-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05175-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. spalio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2013 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. liepos 23 d. buvo laikytas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus: perpildytose kamerose, nebuvo galimybės pavaikščioti, trūkdavo oro, svaigdavo galva, negalėdavo ramiai išsimiegoti, tarp kamerose laikomų asmenų dažnai kildavo konfliktai, tapo irzlus, kamerų plotą mažino jose esantys baldai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., nuo 2015 m. balandžio 23 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Atsakovas teigė, jog Lukiškių TI-K stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, suimtiesiems (nuteistiesiems) sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų (nuteistųjų), atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos reikmenims susidėti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Kameros įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Suimtieji (nuteistieji) turėjo teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas abstraktus, nurodytas neturtinės žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 72 paras buvo laikytas kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis nei nustatyta minimali norma. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Lukiškių TI-K negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Dėl galimybės pasivaikščioti teismas nurodė, jog, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), 11 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau nei 1 valandą per dieną būti gryname ore. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsakovas nurodė, kad suimtiesiems buvo leidžiama pasivaikščioti kiemelyje, šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Teisės aktai ilgesnio pasivaikščiojimų gryname ore laiko nenumatė, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, suteikiant galimybę 1 valandą pasivaikščiojimui kiemelyje.
Dėl ventiliacijos kamerose teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punktas numatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, taigi vėdinimo būdas atitiko Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Iš 2013 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 179 (pareiškėjas joje laikytas nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d.) vėdinimo būdas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pagal 2013 m. rugsėjo 24 d. patikrinimo aktą, kameroje Nr. 156 (pareiškėjas joje laikytas 2013 m. gruodžio 17-30 d.), Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, susijusių su kamerų vėdinimu, taip pat nenustatyta. Todėl teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl oro trūkumo kamerose laikė neįrodytomis.
Teismas konstatavo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kurį papildomai mažino kamerose buvę baldai. Nors pareiškėjui sudaryta galimybė 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, likusį paros laiką, iš viso 72 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas sąlygomis, pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikytas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl atsakovui kilo civilinė atsakomybė. Teismas pabrėžė, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad tokie pažeidimai jam lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, pasinaudoti socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose laikytas su pertraukomis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 600 Eur sumos priteisimas.
III.
Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas nesutinka su jo skundo argumentų atmetimu dėl to, jog jis nepateikė įrodymų, kurių turėjo paprašyti iš administracijos. Pareiškėjas patikina, kad tokių dokumentų neįmanoma gauti, nes tokių dokumentų pateikimas reikštų Lukiškių TI-K pralaimėjimą teisme. Pareiškėjas siekė ne laimėti ar pralaimėti bylą, o kad būtų įvykdytas teisingumas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo teisių į tinkamas suėmimo sąlygas pažeidimą ir jam priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nesutinka su tokiu sprendimu ir teigia, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo gauti jo nusiskundimus pagrindžiančių įrodymų.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintos ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. liepos 21 d., imtinai) 72 paras teko mažiau kameros ploto nei nustatyta minimalaus ploto norma. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis (2015 m. lapkričio 17 d. atsiliepimas į V. L. skundą, b. l. 6-12), sutinka su šia nustatyta aplinkybe ir nurodo, kad pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,85 kv. m iki 2,65 kv. m ploto. Konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teisėjų kolegija akcentuoja, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 14.5 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad tualetas buvo be durų. Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio, apie durų įrengimą / neįrengimą šiame atsiliepime neužsimenama. 1,5 m aukščio pertvara, atskirianti sanitarinio mazgo patalpą, nurodyta ir 2015 m. lapkričio 9 d. pažymoje „Dėl V. L. skundo“ (b. l. 14), įėjimas į sanitarinį mazgą neapibūdintas. Teismui pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose (b. l. 19-49) apie kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtą sanitarinį mazgą nepasisakyta, iš kartu su jais pateiktų nuotraukų nematyti, ar įėjimas į sanitarinį mazgą yra uždengtas. Remdamasi tuo, kad, kaip minėta, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų nuostatoms šioje byloje tenka atsakovui ir kad pareiškėjo teiginiai, jog įėjimas į sanitarinį mazgą nebuvo uždengtas durimis ar kitu būdu, nebuvo paneigti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lukiškių TI-K tinkamai neįrengė sanitarinio mazgo ir taip neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepakankamų pasivaikščiojimų gryname ore, vėdinimo yra nepagrįsti. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.
Dėl apeliaciniame skunde išreikšto pareiškėjo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti jo skundą dalyse, nepagrįstose įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali pasiūlyti pateikti papildomų įrodymų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismas šalių prašymų išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tokiems įrodymams gauti. Šio įstatymo 84 straipsnis suteikia teisę bylą nagrinėjančiam teismui skirti baudas pareigūnams ir institucijų ir įstaigų atstovams, jei jie be pateisinamų priežasčių neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti dokumentus ar kitą medžiagą. ABTĮ proceso šalims suteikia teisę tiek pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadijoje, tiek nagrinėjant bylą teisme (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) teikti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, jei šalys jų negali gauti ir pateikti teismui pačios (ABTĮ 53 str., 68 str. 1 d. 4 p., 82 str. 5 ir 6 d.). Iš minėto teisinio reguliavimo akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė procesines taisykles kaip į bylą turėtų būti pateikti įrodymai, kurių proceso šalys negali gauti pačios. Administracinės bylos šalys byloje turi vadovautis ABTĮ nustatytomis administracinio proceso taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1199/2010, 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-729/2012). Šiuo atveju iš pareiškėjo apeliacinio skundo nėra aišku, kokių konkrečiai dokumentų jis negalėjo gauti iš Lukiškių TI-K administracijos, ar jis šiuo tikslu į administraciją kreipėsi, kokias aplinkybes šie dokumentai patvirtintų. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo gauti jo nurodytas aplinkybes patvirtinančius dokumentus vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl atmestini.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Europos Žmogaus Teisių Teismo pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 72 paras, su pertraukomis, teko nuo 1,85 kv. m iki 2,65 kv. m kameros ploto, todėl pripažintina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. liepos 21 d., imtinai) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo žymiai pažeista. Pažeidimų metu pareiškėjas laikytas su 2-3 kitais asmenimis, pažeidimai kartais trukdavo 11-12 parų iš eilės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Be to, kamerose, kuriose pareiškėjas laikytas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu jam priteistinos neturtinės žalos dydžiu.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (lot. – be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant be kita ko materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. vasario 3 d. nutarimus).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu). Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).
Šiuo atveju pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam svaigdavo galva, negalėjo gerai išsimiegoti. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste akcentuotina, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patirtos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Pareiškėjas su prašymu atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. liepos 21 d., imtinai, kreipėsi 2015 m. spalio 23 d. (žyma ant voko, b. l. 3), t. y. praėjus beveik 2 metams nuo laikymo sąlygomis, kurios, jo teigimu, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, pradžios. Byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau būtų Lukiškių TI-K teikęs prašymus ar skundus (tai patvirtino Lukiškių TI-K 2015 m. lapkričio 10 d. pažyma „Apie V. L. skundus (prašymus) dėl laikymo sąlygų“, b. l. 13), kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, ėmęsis kitų veiksmų siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjo sveikata pablogėjo, prašymų (kreipimųsi) į psichologus, kitus sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjas nenurodė teikęs. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kaip jis teigė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 10 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjui 72 paras, su pertraukomis, teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 600 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė