Baudžiamoji byla Nr. 1-42-867/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07285-2017-5   

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.4.6.2.2.; 1.1.6.2.

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 26 d.

Gargždai

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėja Inga Sakalauskaitė,

sekretoriaujant Daivai Putinienei,

dalyvaujant prokurorei Irenai Gedžiuvienei,

kaltinamajam V. G., jo gynėjui advokatui H. M. ir R. M.,

nukentėjusiųjų M. G., V. G. ir L. G. įstatyminei atstovei D. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. G., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 3 dalyje.

Teismas

n u s t a t ė :

kaltinamasis V. G. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiams:

2017 m. vasario 11 d., dienos metu, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namo adresu (duomenys neskelbtini), svetainės kambaryje V. G., mažametės dukters L. G., gimusios (duomenys neskelbtini), akivaizdoje tyčia ranka po vieną kartą sudavė jo nurodymu klūpančiom ant kelių kambario kampuose mažametėms dukroms M. G., (duomenys neskelbtini) ir V. G., gimusiai (duomenys neskelbtini), į nugarą ir sėdmenis, o V. G. atsisėdus, tyčia rankomis sugriebė nukentėjusiajai už pažastų ir ją pakėlė, taip mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė mažametėms nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. fizinį skausmą, o mažametei nukentėjusiajai L. G. neigiamus emocinius išgyvenimus.

Kaltinamasis V. G. pagal pareikštą kaltinimą savo kaltės nepripažino ir parodė, kad vaikų parodymai yra skirtingi, ekspertizės duomenyse vienareikšmiai yra nurodyta, kad vaikam yra daromas didelis spaudimas. Tą savaitgalį nieko neįvyko, vaikai atvyko pas jį, kaip ir kiekvieną kas antrą savaitgalį, vaikai buvo laimingi, patenkinti, pas juos lankėsi svečiai, vaikai miegojo. Vaikai atvyko penktadienį, o namo grįžo sekmadienį. Tą savaitgalį žaidė su vaikais, važiavo į ledo areną, vaikščiojo parke, buvo pas savo tėvų. Sekmadienį paskambinau ir paskiau, kad vaikų negaliu atiduoti, nes nematau mašinos. Pirtyje pas uošvius buvo girtaujama, kaip visada. Mano, kad vaikai yra prieš jį visiškai nuteikti po įvykusios skyrybų bylos. Nurodė, kad jis neklupdė mergaičių ir nenaudojo jokio fizinio smurto. Prasidėjus šiai bylai, jam visiškai neleidžiama kalbėti su vaikais, užblokuotas telefonas, vaikų mama neleidžia bendrauti, kad galėtų vaikus nuteikti prieš jį, net vaiko teisės sakė, per 30 metų nėra matę taip prieš tėvą nuteiktų vaikų. Tiek mama tiek jis vaikus statydavo į kampus. Mama per advokatą buvo pareiškusi, kad tu man duok tam tikrą sumą pinigų, tada galėsi matytis su vaikais, reikalavo 50 000 Eur. Jam nežinoma, kad vaikai 11 dieną būtų skambinę mamai ir pranešę, kad jų atžvilgiu yra naudojamas smurtas. Sekmadienį vaikus 17.30 val. jis išleido pas uošvius ir po kelių minučių vienas iš policijos viršininkų R., būdamas atostogose, parašė pareiškimą apie jį, tai korupciniai ryšiai. Č. B. yra buvęs ir rajono meras ir administracijos direktorius ir pavaduotojas, jis pats apklausiamas patvirtino, kad darė įtaką per R. ir šita byla yra sufabrikuota. Gyvenant šeimoje smurto nebuvo įprasta naudoti. Mergaitės turėjo fizinę galimybė iš jo namų pareiti namo, nes uošviai gyvena sublokuoto namo kitame gale, butus skiria apie 50 metrų. Vaikai naudoja tokius žodžius, kurių net nesugeba paaiškinti, jie akivaizdžiai nuteikinėjami, jiems daromas psichologinis poveikis.

Nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė D. G. parodė, kad vaikai parbėgo verkdami, kai vaikų neišleido išeiti iš namų, nes nematė jos automobilio. Parbėgę vaikai pasakojo apie įvykį, įvykusį tą šeštadienį, kada buvo pastatyti į kampą, kad buvo klupdomos, mušamos. L. buvo ištinusios lūpos, daugiausiai pasakojo M. ir V.. Kreipėsi pagalbos į policiją, kurie patarė surašyti pareiškimą. Paaiškino, kad M. ir V. nesuprato priežasties, dėl ko buvo pastatytos į kampą, paklupdytos, buvo trenkta per užpakalį, nugarą. Didelių mušimo žymių, kraujosruvų nebuvo, buvo kelėnai nubrozdinti, užpūliavę. Taip pat parodė, kad V. G. iki santuokos nutraukimo buvo geras tėvas, įvykio metu santuoka nebuvo nutraukta, tuo metu vyras elgėsi su ja nepagarbiai. Tokių atvejų ankščiau buvo, kai jos stovi kampuose, bet smurto tada nebuvo. Parodė, kad santuokos metu jis naudojo tokias bausmes prieš vaikus, bet ji juos ištraukdavo iš kampų, į policiją nesikreipė, kalbėdavosi su buvusiu vyru. Prieš L. tą dieną smurtas nebuvo panaudotas, vaikas stebėjo.

Liudytojas Č. B. parodė, kad kaltinamasis yra jo buvęs žentas. Parodė, kad tai ne pirmas įvykis, kai vaikai išeina pas tėvą ir grįžta verkdami, visos trys būdavo išgąsdintos, išeiti visada reikėdavo su baime, prašydavo, kad palaimintume. Šį kartą vėl parbėgo išsigandusios. Ir ankščiau statydavo į kampą, paskambino vidurinioji dukra apie 12 val., ką daryti, kad M. vėl kampe stovi. Tada papasakojo sugrįžę, kad sustatė į kampą, paklausiau už ką, sako nežinom. Pasakė, kad mušė, tampė, skaudėjo, nes buvo kaip tik kelėną mokykloje susimušusi. Pati mažiausia buvo išsigandusi, neprakalbėjo. Parėjusios anūkės sakė, kad buvo pas senelius (iš tėvo pusės), sakė, kad buvo statomos į kampą, mušamos, tačiau močiutė liepė niekam nesakyti, nes jas uždarys į našlaičių namus. Į kampą buvo pastatytos V. ir M., kad mušė per nugarą, V. tampė už pažastų, sakė skaudėjo, nepamena, kad būtų sakę, jog V. mušė, L. niekas nemušė. Patvirtino, kad jis skambino 112, bet taip pat skambino ir R., sakė, nežino ar atvyks policija, kaip mums elgtis toliau, liepė laukti.

Liudytojas Š. B. parodė, kad kaltinamasis yra jo sesers buvęs vyras. Parodė, kad sesuo išėjo į kiemą laukti vaikų, o jų nesulaukusi, paskambino vyriausiajai dukrai, kuri pasakė, kad tėvas jų neišleidžia, nes kieme nėra mašinos. Vaikai parbėgo baisiausiam strese, vaikų pokalbio negirdėjo, vaikus pasitiko, nurengė ir vaikai nuėjo pas senelius, paskui vakare jos jam pasakojo, kas nutiko, sakė, kad joms pareiškus, kad pasiilgo mamos, tėvas parklupdė į kampą visas tris, kiekvieną į skirtingą kampą, pasakius, kad nori atsistoti, neleido atsistoti, M. ir V. ranka sudavė per nugarą ir per užpakalį. Sesuo pasakodavo, kad būdavo tokia praktika, dėl statymo į kampą, bet ji kovojo su šia auklėjimo priemone, kad negalima taip elgtis, ji juos traukdavo iš kampų.

Liudytoja R. B. parodė, kad kaltinamasis yra jos dukros buvęs vyras. Paaiškino, kad vaikai parbėgo verkdami, M. pradėjo pasakoti, kad tėtis skriaudė, klupdė į kampą, mušė, V. iš paskos, L. niekas nestatė į kampą, bet pati vaikas buvo išsigandusi. M. sakė, kad ją tėtis klupdė į kampą, mušė per nugarą su ranka. V. klykė, kad statė į kampą, kad buvo pavargusi ir norėjo prisėsti ant kojų, priėjęs tėtis tempė už rankų, neleido sėdėti, liepė klūpėti kampe. L. sunkiai kalbėjo. Pagal mergaites, mušamos buvo M. ir V., jos ir klūpojo. L. nebuvo mušama, ji iš streso nusikramtė lūpas.

Liudytojas K. N. parodė, kad jis yra kaltinamojo draugas. Parodė, kad tą dieną jis buvo pas kaltinamąjį namie, gal mergaitės tvarkytis nenorėjo, buvo keli griežtesni žodžiai, Po kurio laiko jis išėjo. Atvykdavo pas V. G., nes M. nori pasimokyti gaminti, o jis yra virėjas. Įvykio dieną jis namie buvo neilgai, apie porą valandų ir nematė, kad mergaitės būtų mušamos.

Liudytoja A. G. parodė, kad ji yra kaltinamojo mama. Parodė, kad vasario 11 d. pas ją buvo atvykęs sūnus su vaikais, tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

Liudytoja V. S. parodė, kad ji dirba tyrėja Klaipėdos AVPK Klaipėdos rajono PK. Parodė, kad dėl šio įvykio ji atliko ikiteisminį tyrimą. Jai žinoma, kas toks yra Č. B., kokias pareigas jis eina. Nepamena, ar kaltinamasis buvo apklaustas. Kiek prisimena, D. G. yra psichologė. Neturi tokių duomenų, jog tarp jos ir V. G. būtų iškilęs konfliktas. Nežino, kieno iniciatyva į pranešimą apie įtarimą buvo įrašyta, jog L. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Iš 2017-02-14 Klaipėdos AVPK Klaipėdos rajono PK tyrėjos Eglės Mizarės tarnybinio pranešimo nustatyta, kad 2017-02-12 buvo gautas D. G. pareiškimas apie galimai sutuoktinio V. G. panaudotą fizinį smurtą mažamečių dukrų M. G. ir V. G. atžvilgiu (1 t., b. l. 1).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklių nustatyta, kad 2017-02-12, 19.09 val., D. G. pranešė apie įvykį dėl smurto artimoje aplinkoje, o 2017-02-12, 18.58 val., privatus fizinis asmuo (R.), pranešė dėl triukšmo ir konflikto bute, name su smurto požymiais (1 t., b. l. 3-5; 6-7).

Iš 2017-07-07 įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad įvykio vieta yra buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), svetainėje (1 t., b. l. 15-23).

Iš 2017-05-03 L. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad L. G. patvirtino, kad <...> kai buvo pas tėtį, buvo jo draugas K.. M. ir V. pastatė į kampą, joms reikėjo klūpėti. Tėtis V. paėmė už pažastų ir pakėlė, nes ji sėdėjo. M. mušė per užpakalį ir nugarą. M. buvo kampe. Ji sėdėjo salione ant sofos. Nežino kodėl tėtis supyko. <...> Tėčio draugas K. buvo virtuvėje, jis kepė. <...> Buvo liūdna kai seses statė į kampą, ji nieko nebijojo (1 t., b. l. 85-86).

Iš 2017-05-03 V. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad V. G. patvirtino, kad <...> ji su M. gražiai kalbėjosi prie stalo, tada tėtis jas pastatė į kampą, L. matė, matė, kaip ją tempė už rankos, o Marijai du kartus trenkė per užpakalį. <...> Buvo tėčio draugas K. <...>. Jai skaudėjo kelėnus. Ją tempė už pažastų, kai tempė, jai skaudėjo. Tėtis mušė sesei per nugarą susivyniojęs laikraštį, dar per užpakalį. Tėtis liepė atsiprašyti visų, kurie buvo apačioje, virtuvėje, salione. <...> Buvo ir ankščiau, kad statydavo į kampą, kai tėtis su mama gyveno (1 t., b. l. 87-88).

Iš 2017-05-03 M. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo nustatyta, kad M. G. patvirtino, kad <...> tėtis mane ir sesę pastatė į kampą ir mus mušė. Liepė klūpėti kampe, ji buvo susižeidusi kelėną. <...> Vyko viskas svetainėje, tėčio namuose<...>. Svetainėje buvo V., L. ir ji. Ji sus sese neturėjo ką veikti, pasišnabždėjo su sese ir tada tėtis  jas pastatė į kampą. Ją su V. pastatė į kampą. <...> Kampe turėjo klūpėti. Tėtis vis sakė ar norim atsiprašyti, klausė kokia dešimt kartų. Skaudėjo jai kelėnai, nes prieš tai buvo nusibrozdinus. Tėtis mušė tą pačią dieną, kai stovėjo kampe. Jai trenkė per užpakalį ir nugarą, su ranka trenkė per užpakalį. <...> Po to nuėjo ir trenkė V. per užpakalį, po to pakėlė už pažastų, nes ji buvo atsisėdusi. <...> Draugas buvo užėjęs į svetainę, jis matė, kaip me klūpėjome (1 t., b. l. 89-91).

Iš 2017-02-24 ir 2017-08-25 kitų objektų apžiūros protokolų nustatyta, kad kaip daiktiniai įrodymai buvo apžiūrėti garso įrašai, padaryti mobiliuoju telefonu „Samsung SM-G920F“, IMEI 353609072255079/02, Nr. 1 („Balsas 093“), darytas 2017-02-12, bei garso įrašas Nr. 3, galimai darytas 2016 m. gegužės mėnesį, kuriuos 2017-02-14 pateikė D. G., kaip priedą prie pareiškimo (1 t., b. l. 92-93; 108-111; 113-117).

Iš 2017-08-07 Klaipėdos AVPK Kriminalistinių tyrimų tarnybos specialisto išvados Nr. 30-(30-439)-IS1-672 nustatyta, kad mobiliajame telefone MT „Samsung SM-G920F“, IMEI 353609072255079/02 vidinėje atmintyje rastas garso įrašo failas pavadinimu „Balsas 093“, kuris dalinai atitinka (garso įrašo pradžia (56 sek.)) prie tyrimo užduoties pridėtą garso įrašą, esantį pateiktoje prie tyrimo užduoties CD laikmenoje. Garso įrašo sukūrimo data ir laikas 2014-02-12,  17 val. 40 min. 36 s. (Lietuvos laiku) (1 t., b. l. 106-107).

Iš Klaipėdos apygardos teismo vyriausiojo specialisto (psichologės) Aušros Augaitienės pateikto apibendrinimo nustatyta, kad pasakodamos apie tam tikrą tiriamą tėvo elgesį, kai jos buvo statomos į kampą, visos trys mergaitės nusako panašiais vienodais teiginiais, smulkiai detalizuoja veiksmus, vietą, dalyvavusių žmonių skaičių, atkuria pokalbių dialogus, demonstruoja tam tikrus tėvo bei savo veiksmus, judesius, įvardija savo nuotaikas, būsenas, savijautą. Kalbant apie tėvo mušimą, visų trijų mergaičių detalės, liudijimai išsiskiria: ar daužė su ranka, ar su laikraščiu, ar mušė M., ar ir V., kt. Išsamiau pasakoti apie mušimą, skausmo sukėlimą mergaitės pradeda tik uždavus papildomus tikslinamuosius klausimus, priminus tam tikrą konkretų konfliktą tėvo namuose. Remiantis mergaičių liudijimais, pasakojimų detalėmis, pavaizduotais veiksmais, vyraujančiomis emocijomis, parodo, jog tėvo namuose vyko tam tikri joms nepriimtini konfliktiniai įvykiai. Tačiau tikslų mažamečių mergaičių parodymų surinkimą apsunkina šie aspektai: tėvų, kitų artimų suaugusiųjų konfliktai, tėvų skyrybų procesas, girdimos neigiamos nuostatos tėvo, jo elgesio atžvilgiu, tam tikrų įvykių vertinimas, galima suaugusiųjų tiesioginė ar netiesioginė įtaka, praėjęs ilgesnis laiko tarpas nuo tiriamojo įvykio, natūrali vaikų atminties tarša (2 t., b. l. 185-187).

Iš 2018 m. kovo 7 – birželio 14 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 103MS-47/2018 nustatyta, kad nukentėjusioji M. G., atsižvelgiant į jos amžių, individualius psichologinius ypatumus, buvusią emocinę būseną ir situaciją baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio 2017-02-11 metu galėjo suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį ir galėjo duoti parodymus apie konkrečias faktines įvykio aplinkybes apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Mažametės nukentėjusiosios M. G. parodymuose nurodyti konkretūs 2017-02-11 jos atžvilgiu atlikti veiksmai yra paremti realiu jos pačios patyrimu. Nenustatyta artimųjų ar skyrybų situacijos poveikio mažametės nukentėjusiosios gebėjimui teikti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykių aplinkybes ar šių parodymų patikimumui, tačiau konstatuojamas netiesioginis artimųjų ir susiklosčiusios situacijos poveikis nukentėjusiosios gebėjimui atgaminti ankstesnes pozityvias bendravimo su tėvu iki prasidedant tėvų tarpusavio konfliktams ir skyrybų proceso atgaminimui. Yra duomenų, leidžiančių teigti, jog mažametės M. G. psichologinė būsena buvo paveikta tėvų skyrybų proceso. Konstatuojamas tėvų skyrybų proceso ir vaiko į(si)traukimo į jį poveikis ne parodymų apie 2017-02-11 konkrečius jos atžvilgiu atliktus veiksmus, patikimumui, bet mažametės nukentėjusiosios įvykio vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui. Yra duomenų, rodančių, jog mažametė M. G. stipriau nei būdinga jos amžiaus tarpsniui identifikuojasi su savo mama D. G.. Nepaisant tiriamojoje dalyje aprašytų skyrybų kontekste vykstančių grupinių šeimos bei procesų, vykstančių mažametės nukentėjusiosios psichikoje, nenustatyta poveikio jos gebėjimui duoti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykio aplinkybes. Vienpusis mamos (tik teigiamas) ir tėvo (tik neigiamas) suvokimas užtrukusio, komplikuoto tėvų tarpusavio konflikto ir vėliau sekusių skyrybų proceso kontekste vertinamas kaip vykstančio disfunkciško vaiko prisitaikymo prie situacijos, susijusio su didžiuliu nesaugumu ir nesuderinamo su vaiko psichologine gerove, pasekmė.               Mažametės parodymuose apie konkrečias 2017-02-11 įvykių faktines aplinkybes vartojami teiginiai atitinka jos individualius psichologinius ypatumus, apsunkintą gyvenimo patirtį ir jos vartojamą žodyną (4 t., b. l. 33-47).

Iš 2018 m. vasario 22 – birželio 21 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 103MS-34/2018 nustatyta, kad nukentėjusioji L. G., atsižvelgiant į jos amžių, individualius psichologinius ypatumus, buvusią emocinę būseną ir situaciją baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio 2017-02-11 metu galėjo suprasti V. G. veiksmų pobūdį ir galėjo duoti parodymus apie konkrečias faktines įvykio aplinkybes apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Mažametės L. G. parodymuose nurodyti konkretūs 2017-02-11 V. ir M. G. atžvilgiu atlikti veiksmai yra paremti realiu jos pačios patyrimu. Nenustatyta artimųjų ar skyrybų situacijos poveikio mažametės L. G. gebėjimui teikti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykių aplinkybes ar šių parodymų patikimumui, tačiau konstatuojamas netiesioginis artimųjų ir susiklosčiusios situacijos poveikis nukentėjusiosios gebėjimui atgaminti ankstesnes pozityvias bendravimo su tėvu patirtis.               Yra duomenų, leidžiančių teigti, jog mažametės L. G. psichologinė būsena buvo paveikta tėvų skyrybų proceso. Konstatuojamas tėvų skyrybų proceso ir vaiko į(si)traukimo į jį poveikis ne parodymų apie 2017-02-11 konkrečius jos atžvilgiu atliktus veiksmus, patikimumui, bet mažametės nukentėjusiosios įvykio vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui. Nenustatyta mažametės L. G. solidarizavimosi su seserimis ir mama D. G. poveikio L. G. parodymams apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykio aplinkybes. Artimas teigiamas santykis su mama ir ambivalentiškas santykis su tėvu vertinami kaip disfunkciško, susijusio su nesaugumu ir nesuderinamo su psichologine gerove, vaiko prisitaikymo prie komplikuoto tėvų tarpusavio skyrybų proceso, pasekmė. Mažametės parodymuose apie konkrečias 2017-02-11 įvykių faktines aplinkybes vartojami teiginiai atitinka jos individualius psichologinius ypatumus, gyvenimo patirtį ir jos vartojamą žodyną. 2017-02-11 stebėti tėvo veiksmai nepilnamečių seserų M. G. ir V. G. atžvilgiu L. G. sukėlė situacinius neigiamus išgyvenimus (liūdesį, mamos ir senelių ilgesį, pasipiktinimą), kas prisidėjo prie neigiamos L. G. nuostatos į tėvą formavimosi. Neigiamą ilgalaikį poveikį psichologinei L. G. būsenai ir jos raidai turi ne konkretus 2017-02-11 įvykis, o užtrukęs konfliktiškas tėvų skyrybų procesas bei savalaikės psichologinės pagalbos nesuteikimas (4 t., b. l. 55-61).

Iš 2018 m. kovo 1 – birželio 19 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertizės akto Nr. 103MS-42/2018 nustatyta, kad nukentėjusioji V. G., atsižvelgiant į jos amžių, individualius psichologinius ypatumus, buvusią emocinę būseną ir situaciją baudžiamojoje byloje nagrinėjamo įvykio 2017-02-11 metu galėjo suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį ir galėjo duoti parodymus apie konkrečias faktines įvykio aplinkybes apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Mažametės nukentėjusiosios V. G. parodymuose nurodyti konkretūs 2017-02-11 jos atžvilgiu atlikti veiksmai yra paremti realiu jos pačios patyrimu. Nenustatyta artimųjų ar skyrybų situacijos poveikio mažametės nukentėjusiosios V. G. gebėjimui teikti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykių aplinkybes ar šių parodymų patikimumui, tačiau konstatuojamas netiesioginis artimųjų ir susiklosčiusios situacijos poveikis nukentėjusiosios gebėjimui atgaminti ankstesnes pozityvias bendravimo su tėvu iki prasidedant tėvų tarpusavio konfliktams ir skyrybų proceso. Yra duomenų, leidžiančių teigti, jog mažametės V. G. psichologinė būsena buvo paveikta tėvų skyrybų proceso. Konstatuojamas tėvų skyrybų proceso ir vaiko į(si)traukimo į jį poveikis ne parodymų apie 2017-02-11 konkrečius jos atžvilgiu atliktus veiksmus, patikimumui, bet mažametės nukentėjusiosios įvykio vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui. Yra duomenų, rodančių, jog mažametė V. G. stipriau nei būdinga jos amžiaus tarpsniui identifikuojasi su savo mama D. G.. Nepaisant tiriamojoje dalyje aprašytų skyrybų kontekste vykstančių grupinių šeimos bei procesų, vykstančių mažametės nukentėjusiosios psichikoje, nenustatyta poveikio jos gebėjimui duoti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykio aplinkybes. Vienpusis mamos (teigiamas) ir tėvo (neigiamas) suvokimas užtrukusio, komplikuoto tėvų tarpusavio konflikto ir vėliau sekusių skyrybų proceso kontekste vertinamas kaip vykstančio disfunkciško vaiko prisitaikymo prie situacijos, susijusio su didžiuliu nesaugumu ir nesuderinamo su vaiko psichologine gerove, pasekmė. Mažametės parodymuose apie konkrečias 2017-02-11 įvykių faktines aplinkybes vartojami teiginiai atitinka jos individualius psichologinius ypatumus, apsunkintą gyvenimo patirtį ir jos vartojamą žodyną (4 t., b. l. 62-70).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Šia nusikalstama veika gali būti kėsinamasi į du objektus – kūno neliečiamumą ir sveikatą, o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmą, nežymų sužalojimą, trumpalaikį susargdinimą. Dėl to, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti, kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Teismas kritiškai vertina kaltinamojo V. G. parodymus, t. y. kaltės neigimą, jog 2017-02-11 jo namuose nebuvo jokio konflikto su vaikais. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad 2017-02-11 kaltinamojo namuose įvyko nukentėjusiosioms nepriimtini konfliktiniai įvykiai, nes šias aplinkybes įrodo tiek L. G., M. G. ir V. G. 2017-05-03 apklausų metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nustatytos įvykio aplinkybės, tiek byloje esantis garso įrašas, darytas 2017-02-12, nukentėjusiosioms iš kart grįžus namo, tiek byloje esantys nukentėjusiųjų psichologinės ekspertizės aktai.

Teismas kritiškai vertina liudytojo K. N. parodymus, nes jis posėdžio metu parodė, kad įvykio dieną kaltinamojo namuose buvo neilgai apie porą valandų ir nematė, kad mergaitės būtų mušamos, tačiau visos trys nukentėjusiosios patvirtino, kad kaltinamojo draugas tuo metu buvo namuose ir matė vykusį konfliktą. Atliktos nukentėjusiųjų psichologinės ekspertizės metu neginčijamai nustatyta, kad nors nenustatytas artimųjų ar skyrybų situacijos poveikis nukentėjusiųjų gebėjimams teikti parodymus apie konkrečias faktines 2017-02-11 įvykių aplinkybes ar šių parodymų patikimumui, tačiau konstatuotas netiesioginis artimųjų ir susiklosčiusios situacijos poveikis nukentėjusiųjų gebėjimui atgaminti ankstesnes pozityvias bendravimo su tėvu (kaltinamuoju) iki prasidedant tėvų tarpusavio konfliktams ir skyrybų procesui, todėl teismas taip pat kritiškai vertina ir kitų liudytojų - Č. B., R. B., Š. B. ir A. G. parodymus, nes šie liudytojai ne tik, kad nematė 2017-02-11 įvykių aplinkybių, bet sutinkamai ir su ekspertizės aktuose išdėstytomis išvadomis, daro netiesioginę įtaką nukentėjusiųjų įvykio vertinimui ir jo metu patirtų emocinių išgyvenimų stiprumui. Teismo nuomone, liudytojai yra šališki, paveikti kaltinamojo ir jo buvusios sutuoktinės, D. G., vykusių skyrybų proceso, ir dėl esančių konfliktiškų šalių santykių teismas nesivadovauja šių liudytojų parodymais, nes jie yra neobjektyvūs.

Kaltinamasis patvirtino, kad ir ankščiau, gyvenant santuokoje, jų šeimoje buvo taikoma tokia auklėjimo priemonė – vaikų statymas į kampą. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusių mažamečių parodymais dėl paties fakto buvimo, t. y. kad 2017-02-11 tarp nukentėjusiųjų ir kaltinamojo jo namuose įvyko konfliktas, nes statymo į kampą liudijimuose detalių visuma sutampa pasakojant visoms trims mergaitėms, tačiau, pastebėtina, kad kalbant apie kaltinamojo tą dieną naudotą smurtą, visų trijų mergaičių detalės, liudijimai išsiskiria. M. G., duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teigė, kad kaltinamasis jai su ranka trenkė du kartus - per nugarą ir sėdmenis, taip pat vieną kartą trenkė V. G. per sėdmenis ir pakėlė ją už pažastų, nes buvo atsisėdusi. Nukentėjusioji V. G., parodė, kad kaltinamasis susivyniojęs laikraštį M. G. sudavė per nugarą ir vieną kartą sudavė per sėdmenis, tačiau apie tai, kad kaltinamasis sudavė jai per sėdmenis, duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, neužsiminė. Nukentėjusioji L. G. parodė, kad kaltinamasis sudavė tik M. G., du kartus, t. y. per nugarą ir sėdmenis, o V. G. pakėlė už pažastų, nes ši sėdėjo. Iš L. G. parodymų darytina išvada, kad kaltinamasis prieš ją jokio smurto nenaudojo, viso įvykio metu ji sėdėjo ant sofos. Nors nukentėjusiųjų parodymai, kalbant apie kaltinamojo naudotą smurtą, išsiskiria, tačiau tai nepaneigia paties fakto, kad kaltinamasis 2017-02-11 mušė ir kitaip smurtavo dviejų vaikų atžvilgiu, šias aplinkybes patvirtina tiek nukentėjusiųjų parodymai, tiek atliktų psichologinių ekspertizių išvados, konstatuojant, jog nukentėjusiųjų parodymuose nurodyti konkretūs 2017-02-11 vaikų atžvilgiu atlikti veiksmai yra paremti realiu vaikų patyrimu.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis 2017-02-11 fizinį smurtą naudojo tik nukentėjusiosios M. G. atžvilgiu, t. y. trenkė jai du kartus - per nugarą ir sėdmenis, taip pat nustatyta, kad kaltinamasis kitaip smurtavo ir prieš nukentėjusiąją V. G., t. y. pasirinko tokią auklėjimo priemonę, kai vaikas yra pastatomas į kampą ir jam liepiama klūpėti. Tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiųjų parodymų darytina išvada, kad ir ankščiau šeimoje buvo taikoma tokia auklėjimo priemonė – vaikų statymas į kampą, tačiau ankščiau oficialių smurto atvejų šeimoje nebuvo nustatyta, tai patvirtina ir byloje esantis pranešimas iš Vaiko teisių apsaugos institucijos (2 t., b. l. 178), be to, V. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu patvirtino, kad klūpoti turėjo pirmą kartą (1 t., b. l. 88). Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Pažymėtina, jog tuomet, kai prieš mažamečius asmenis pavartojama fizinė jėga, tačiau ji nėra pakankamai stipri ar vartojama taip, kad sukeliant fizinį skausmą nėra padaromi objektyviai nustatomi sužalojimai, svarbią reikšmę įgauna mažamečių nukentėjusiųjų parodymai bei jų elgesys po įvykio.

Byloje nustatyta, kad konfliktas įvyko 2017-02-11, tą pačią dieną nukentėjusiosios su kaltinamuoju lankėsi pas kaltinamojo mamą, M. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu patvirtino, kad močiutei (kaltinamojo mamai) pasakojo, kas įvyko tą dieną (1 t., b. l. 91). Ikiteisminio tyrimo apklausos metu M. G. patvirtino, kad jai skaudėjo klūpant (buvo iš ankščiau nusibrozdintas kelėnas) (1 t., b. l. 90), tačiau neabejotina, kad suduodant mažamečiui vaikui per sėdmenis ir nugarą, taip pat yra sukeliamas fizinis skausmas, nukentėjusioji savo ranka pažymėjo vietas, per kurias jai buvo suduota ir kuriose ji jautė skausmą (1 t., b. l. 89). V. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu patvirtino, kad jai skaudėjo, kai kaltinamasis ją pakėlė už pažastų ir kai ji klūpėjo (1 t., b. l. 87). Aptartais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog mažametėms M. G. ir V. G. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog kaltinamasis 2017-02-11 mušė ir kitaip smurtavo dviejų vaikų atžvilgiu: M. G. trenkė per nugarą ir sėdmenis, liepė jai klūpėti kampe, o prieš nukentėjusiąją V. G. smurtavo kitokiu būdu - liepė klūpėti kampe. Iš byloje nustatytų konflikto kilimo aplinkybių matyti, jog kaltinamasis šiuos veiksmus atliko tyčia. Teismų praktikoje yra pabrėžiama, kad, sprendžiant apie tyčios buvimą kaltininko veiksmuose, turi būti įvertinami nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiai ir elgesys ne tik iki nusikaltimo padarymo, jo padarymo metu, bet ir jam pasibaigus. Taigi tik išsamus padarytos veikos sudėties subjektyviojo požymio – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas leidžia tinkamai kvalifikuoti jo veiką. Atribojant šias nusikalstamas veikas, nustatant subjektyviuosius požymius, pirmiausia turi būti remiamasi objektyviais duomenimis, aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K–224/2009, 2K-7-54-677/2015, 2K-287-697/2017). Kaltinamojo 2017-02-11 atlikti veiksmai buvo sąlygoti tėvo noro paauklėti vaikus, nes tiek M. G., tiek V. G. ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad joms buvo liepta atsiprašyti (1 t., b. l. 87-90), tačiau neaišku už ką. Akivaizdu, jog savo valiniais veiksmais V. G. norėjo, kad vaikai atsiprašytų ir suprato, kad klupdydamas vaikus ir liepdamas klūpėti, bei suduodamas M. G. ranka per sėdmenis, taip jis sukels skausmą M. G. ir V. G., nors to ir nesiekė.

Įvertinus kaltinamojo ir nukentėjusiųjų parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei kaltinamojo atliktus veiksmus, teismui nekyla abejonių, jog atlikdamas minėtus fizinius veiksmus, kurių metu, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo (tikslas buvo priversti vaikus atsiprašyti, paauklėti), bet sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi jie buvo atlikti V. G. veikiant netiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiam vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Nors ir pripažintina, kad mažametei nukentėjusiajai L. G. dėl 2017-02-11 įvykusių įvykių ir buvo sukelti neigiami emociniai išgyvenimai, tačiau atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį L. G. atžvilgiu negali būti taikoma, nes šio straipsnio prasme L. G. negali būti nukentėjusioji.

Vertinant išdėstytų įrodymų visumą, byloje patikimai nustatyta, jog V. G. veiksmuose, atliktuose 2017-02-11, konfliktuojant su mažametėmis M. G. ir V. G., kai joms buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo visi būtinieji BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

Teismų praktikoje nurodyta, kad vykdant baudžiamąjį procesą prieš tėvus ar kitus teisėtus vaiko atstovus dėl fizinių bausmių taikymo ar kitokio netinkamo elgesio su vaiku, atsižvelgiant į vaiko interesus, gali būti svarstomi ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės normų (BK 36–40 straipsniai) taikymo klausimai, tai ypač aktualu vykdant baudžiamąjį procesą dėl tėvų veiksmų, nesukėlusių vaikui rimtų neigiamų padarinių, esant vaiko ir tėvų glaudžiam ryšiui, kai baudžiamosios atsakomybės taikymas gali skaudžiai paveikti ir pačių vaikų, liekančių gyventi su tėvais, interesus ir teises (kasacinė nutartis Nr. 2K-227-788/2017).

BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013).

              Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos vykstant konfliktiniam santuokos nutraukimo procesui, kuriame yra nesutariama dėl esminių klausimų, be kita ko, ir susijusių su vaikais, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo.

Pagal BK 37 straipsnį, teismas spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiosioms M. G. ir V. G. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, kaip jau minėta, neteisėti V. G. veiksmai – V. G. liepiant klūpėti kampe, M. G. trenkiant per nugarą ir sėdmenis, taip pat liepiant klūpėti, mažametėms sukėlė tik fizinį skausmą, kuris akivaizdu 7 ir 8 metų vaikams buvo labiau momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog V. G. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis nei įprastai BK 140 straipsnio 3 dalyje veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltinamajam negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Analizuojant V. G. kaltės turinį nustatyta, jog jis nusikalstamą veiką padarė esant netiesioginei tyčiai, aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog tėvas vartojo fizinį smurtą ir smurtavo kitokiu būdu prieš vaikus ne specialiai tam, jog jiems būtų sukeliamas fizinis skausmas, o fizinį skausmą sukėlė, pasirinkęs netinkamą būdą auklėti vaikus. Nukentėjusiųjų atstovė D. G. posėdžio metu patvirtino, kad kaltinamasis iki skyrybų buvo geras tėvas, todėl nėra abejonės, jog prie tokių tėvo veiksmų prisidėjo objektyvios aplinkybės – įtempta situacija šeimoje, t. y. tuo metu vykęs skaudus, sudėtingas skyrybų procesas, tėvų tarpusavio konfliktiški santykiai, D. G. nenoras, kad vaikai laisvai bendrautų su tėvu, artimųjų netiesioginė įtaka mažamečių vaikų nuteikimui prieš tėvą. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: pranešimai iš Vaiko teisių apsaugos institucijos (2 t., b. l. 178; 4 t., b. l. 14-15), nukentėjusiųjų charakteristikos iš ugdymo įstaigos (4 t., b. l. 10-13), nukentėjusiųjų psichologinės ekspertizės aktai.

Šios aplinkybės leidžia teigti, kad nors V. G. veika atlikta V. G. ir M. G. atžvilgiu formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, tačiau yra pagrindas pripažinti jo veiką mažareikšme, padaryta veiką pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Todėl V. G. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 302 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a :

V. G. kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl fizinio skausmo sukėlimo L. G., išteisinti nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

V. G. kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl fizinio skausmo sukėlimo M. G. ir V. G., nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

V. G. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

Kardomąją priemonę - 300,00 Eur užstatą, sumokėtą 2018-07-04 mokėjimo nurodymu Nr. 357, į Klaipėdos apylinkės teismo depozitinę sąskaitą - nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti ir sumokėtą 300,00 Eur užstatą grąžinti V. G., pervedant į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per 20 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.

Teisėja                                                                                                                                    Inga Sakalauskaitė