Administracinė byla Nr. A-727-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03137-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas G. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2, 11) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2003 m. birželio 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. bei nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. kovo 13 d. Kamerose, kuriose buvo laikomas kartu su dar dviem, keturiais asmenimis, dėl oro trūkumo skaudėjo galvą, būdavo astmos priepuoliai, sutriko miegas, kildavo konfliktai. Pabrėžė, jog kameros nevėdinamos, šviesos kiekis nepakankamas, sanitariniai mazgai neatitverti, laiku jam nebuvo suteikta stomatologinė pagalba, dėl ko vėliau teko šalinti danties šaknį. Tokias kalinimo sąlygas laikė kankinimu ir padarytą moralinę žalą įvardijo kaip ypatingai didelę.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–22) nurodė, jog skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime prašė taikyti trejų metų senaties terminą. Paaiškino, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nurodė, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Pažymėjo, kad pareiškėjui teikta stomatologo pagalba atitiko tuometinę pareiškėjo sveikatos būklę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (b. l. 68-70) pareiškėjo G. G. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ ir nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Nustatė, jog į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. birželio 18 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo nuo 2011 m. rugsėjo 19 d.
Teismas nurodė, kad iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012m. kovo 13 d.) – iš viso 26 dienas, 2 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 24 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, darė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos. Tačiau pabrėžė tai, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis yra labai neilgas, jis turėjo galimybę pasivaikščioti įstaigos teritorijoje esančiame kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Dėl pareiškėjo teiginio apie sanitarinio mazgo neatitvėrimą, remdamasis Lukiškių TI-K teiginiais, nustatė priešingai – sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele. Pažymėjo, kad nuteistiesiems, suimtiesiems pateikiamos priemonės kamerų švarai palaikyti, langai vėdinimui pritaikyti. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.
Dėl pareiškėjo teiginio apie stomatologo paslaugas pažymėjo, kad išsami jo kreipimosi į stomatologą apžvalga pateikta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. spalio 15 d. rašte Nr. 16/07-2094 bei 2003m. lapkričio 24 d. rašte Nr. 16/07-2290, kurių pareiškėjas neginčijo, todėl teismas laikė, kad stomatologo paslaugos atitiko tuometinę pareiškėjo sveikatos būklę.
Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę būti lauke, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad jis išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso 24 dienas) buvo perpildytos, į tai, kad darydamas nusikalstamą veiką turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės 50 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Atkreipė dėmesį, kad teisme 2014 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas advokato A. M. prašymas valstybės naudai priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 440 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Teismas pabrėžė, jog atsakovas byloje yra Lietuvos valstybė, todėl prašymas priteisti Lietuvos valstybei iš Lietuvos valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas yra nelogiškas, todėl jo netenkino.
III.
Pareiškėjas G. G. apeliaciniu skundu (b. l. 77-81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįskaičiavo praleisto laiko kamerose po teismo posėdžio, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2012 m. birželio 28 d.
Teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo nei veidrodžio, nei tualeto reikmenų spintelės, nei atskiros nuo patalpų oro šalinimo sistemos. Juo labiau, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusių gyvenamųjų patalpų. Apšvietimas ir oro drėgmės lygis neatitiko reikalavimų, nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos. Pabrėžė, kad atsakovas privalo tikrinti atvykusius asmenis, ar šie neturi parazitų, tačiau šių nuostatų Lukiškių TI-K nesilaiko. Pareiškėjui nebuvo išduota patalynė, jis jautėsi diskriminuojamas, nes negalėjo naudotis skalbykla.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 100 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas G. G. kildina iš kalinimo netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka, kad teismas nevertino viso laikotarpio, praleisto Lukiškių TI-K, nurodytų pažeidimų nenustatymu, nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.
Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2003–2007, 2011–2012 metų laikotarpiu, tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.
Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).
Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2003 m. birželio 13 d., skundą pareiškėjas pateikė 2014 m. birželio 18 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. birželio 18 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 18 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 13 d. iki 2011 m. birželio 18 d.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. kovo 13 d.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateikto atsiliepimo matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. kovo 13 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 26 dienas, iš kurių 24 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kameroje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamera, be kita ko, buvo užstatyta suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, trūko šviesos ir oro, neatitvertas sanitarinis mazgas teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose yra sanitarinis mazgas, kuris atitvertas nuo likusio kameros ploto pertvara, ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos reikalavimus (b. l. 18-22), tai patvirtina ir byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai Nr. 13(13-3)-13.16-582 ir Nr. 13(13-3)-13.16-970 (b. l. 47-50). Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, susijusių su tuo, kad jam nebuvo laiku suteikta medicininė stomatologo pagalba, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šį pareiškėjo skundo argumentą, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu ir teismo argumentų nekartoja. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo nurodyti veiksmai dėl, kaip nurodo pareiškėjas, nesuteiktos medicininės pagalbos, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, kilo 2003 m. Šioje administracinėje byloje sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. kovo 13 d., nes atsakovo atstovo prašymu taikyta ieškinio senatis.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog administracinės bylos ribas apibrėžia pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas ir jame nurodytos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme ar naujų aplinkybių vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos pareiškėjo naujos nurodytos aplinkybės dėl galimo teisės aktų pažeidimo (pvz., dėl to, kad sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio ir spintelės, nesilaikoma oro temperatūros normos, nėra sanitarinės švaryklos, pilna graužikų, neaprūpinama švariais skalbiniais ir rankšluosčiais ir kt.). Nagrinėjamu atveju įvardintų aplinkybių teisinis įvertinimas nepatenka į nagrinėjamos administracinės bylos ribas, apibrėžtas pareiškėjo skundu.
Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atsiradimo laikotarpį, neįtraukė laikotarpio nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2012 m. birželio 28 d. Teisėjų kolegija nurodo, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 13 d. iki 2007 m. rugsėjo 14 d. bei nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnyje konkrečiai yra numatyta, jog pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamąsias dalis) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimą) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus). Šie procesinės normos reikalavimai yra svarbūs, nes, kaip jau minėta, pareiškėjo skunde suformuluotas pagrindas ir dalykas apibrėžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet ir iš esmės sąlygoja bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, kadangi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme neturi teisės iš esmės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, taip pat paprastai negali reikšti naujų savarankiškų reikalavimų. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos, kilusios laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2012 m. birželio 28 d., atlyginimo, nenagrinėtini apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,
Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 26 dienas, iš kurių 24 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 170 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 100 000 Lt (28 962 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 170 Eur.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro visą informaciją apie atliktus patikrinimus Lukiškių TI-K ir rastus higienos normų pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai. Taigi iš šios teisės normos darytina išvada, kad teismui negali būti reiškiami abstraktūs reikalavimai išreikalauti tam tikrus įrodymus, prašyme turi būti nurodyta, kurias reikšmingas bylai aplinkybes tais įrodymais siekiama pagrįsti. Teismui taip pat nėra privalomas prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Asmuo, teikiantis prašymą dėl įrodymo išreikalavimo, turi pagrįsti savo prašymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai prašo išreikalauti visą informaciją apie Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus ir rastus pažeidimus, tačiau nenurodo, kokia konkrečiai informacija turėtų būti išreikalauta (kurių kamerų atliktų patikrinimų išvados, kokio laikotarpio ir kt.), kokias konkrečiai aplinkybes pareiškėjas norėtų jos pagrindu įrodinėti. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrįsto prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 170 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 170 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui G. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Ričardas Piličiauskas
Dainius Raižys