Civilinė byla Nr. 3K-3-5342012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08802-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos:45.2;104.10;      121.14; 106.1; 121.13 (S)              

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Antano Siminiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Volosenkino individualios įmonės „Žiebtuvas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui V. Volosenkino individualiai įmonei „Žiebtuvas“, trečiasis asmuo Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos dėl vartotojo teisių gynimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3400 Lt, sumokėtų už baldus, ir 200 Lt baldų montavimo išlaidų. Ieškinyje nurodoma, kad pagal 2009 m. spalio 17 d. sudarytą vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė iš atsakovo įsigijo baldus, už kuriuos sumokėjo 3400 Lt. Surinkus baldus, paaiškėjo, kad jie turi mechaninių pažeidimų, kitų defektų. 2009 m. spalio 31 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti netinkamos kokybės baldus arba grąžinti pinigus; nesulaukusi atsakymo, 2009 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekcija su prašymu apginti jos teises. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2009 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte konstatavo, kad ieškovės pretenzija atsakovui dėl baldų kokybės yra pagrįsta, pasiūlė atsakovui tenkinti ieškovės reikalavimą. Ieškovės teigimu, vėliau atsakovo atvežtos pakeisti baldų detalės taip pat buvo su defektais, todėl jų atsisakė. Ieškovės vertinimu, atsakovas neturi galimybės pakeisti netinkamų baldų, ir ji įgijo teisę nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį bei reikalauti grąžinti pinigus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. pirminiame patikrinimo akte Nr. 7 VS-09-1250-58 konstatuota, jog ieškovės pretenzija dėl baldų kokybės yra pagrįsta ir pasiūlyta atsakovui tenkinti ieškovės reikalavimą; 2010 m. balandžio 30 d. antriniame patikrinimo akte Nr. 7 VS-10-1250-18 konstatuota, kad atsakovo pateiktos pakeisti baldų detalės yra be mechaninių paviršiaus pažeidimų ir tinkamos kokybės, o ieškovės pretenzija dėl jų netinkamos kokybės yra nepagrįsta; 2010 m. birželio 22 d. išvadoje Nr. 7 R-766 konstatuota, kad baldai visiškai atitinka kokybės rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į daikto prigimtį ir daikto gamintojo, pardavėjo viešai pareikštus pareiškimus dėl daikto kokybės, ir gali būti naudojami pagal paskirtį, o nedidelį atskirų baldų detalių mechaniniai pažeidimai turi įtakos tik estetiniam vaizdui, neriboja baldų panaudojimo paskirties. Teismas, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja grąžinti visą sumokėtą sumą už įsigytus baldus, nes: nustatyti baldų trūkumai yra nedideli ir neriboja jų panaudojimo paskirties; ieškovei parduoti baldai su nustatytais defektais nelaikytini esminiu sutarties pažeidimu; baldų savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, nes tinka naudoti pagal paskirtį bei visiškai atitinka kokybės rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į jų prigimtį bei gamintojo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl baldų kokybės; šalys neįrodė, kuriuo metu buvo padaryti baldų mechaniniai pažeidimai (ar baldus gaminant, ar juos atsakovui gabenant, ar išpakuojant, ar surenkant), t. y. ar šie defektai atsirado dėl atsakovo kaltės ar ieškovės kaltės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2012 m. kovo 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovo 3400 Lt ieškovės naudai; sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 200 Lt baldų montavimo išlaidų, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje esantys įrodymai, t. y. Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. 3 VS-2114, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 10-206, patvirtina, jog ieškovės pretenzija dėl įsigytų baldų defektų buvo pagrįsta, jos reikalavimai teisėti, taigi, byloje įrodyta, kad ginčo baldai buvo netinkamos kokybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2010 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 10-206 įpareigojo atsakovą patenkinti ieškovės (vartotojos) reikalavimą, t. y. pakeisti netinkamos kokybės baldus tinkamos kokybės analogiškais baldais arba nutraukti baldų pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už juos sumokėtus pinigus. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja grąžinti visą sumokėtą už įsigytus baldus sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai nepaneigia ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovo atvežtos keistinos baldų detalės buvo netinkamos, šią aplinkybę patvirtina 2010 m. balandžio 17 d. surašytas perdavimo aktas ir liudytojos P. G. parodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik liudytojo J. G. ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktu Nr.7 VS-10-1250-18, o ne byloje esančių rašytinių įrodymų visuma; Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos atliekamo patikrinimo metu keistinos ginčo baldų dalys buvo apžiūrimos ir vertinamos ne ieškovės namuose, o parduotuvės patalpose, todėl 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktas vertintinas kritiškai. Pažymėjusi, kad atsakovas yra profesionalus pardavėjas, todėl jo atsakomybė dėl parduoto daikto trūkumų ar netinkamos parduoto daikto kokybės preziumuojama, taip pat kad pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau, teisėjų kolegija konstatavo, jog buvo pažeisti ieškovės (pirkėjos) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą, todėl ji pasinaudojo įstatymo suteikta teise bei pagrįstai reikalavo vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus už įsigytus baldus (CK 6.363 straipsnio 8 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 123, 322 straipsnių pažeidimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, tačiau jam ir jo advokatui nebuvo pranešta apie tai, kad ieškovė padavė apeliacinį skundą ir byla perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, neįteikta apeliacinio skundo kopija (byloje nėra parašo apie nurodyto procesinio dokumento įteikimą), nepranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (CPK 122, 123 straipsniai). Kasatoriaus nuomone, pagal CPK 122 straipsnį juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai turi būti įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, tačiau apeliacinio skundo kopija buvo išsiųsta adresu: L. Giros g. 84-25, Vilnius, nors įmonės adresas: Ateities g. 10, Vilnius. Byloje procesas prasidėjo galiojant 2003 m. sausio 1 d. CPK 322 straipsnio redakcijai, pagal kurią apelianto prašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu tam atsiliepimuose j apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, 2012 m. kovo 9 d. priimdamas nutartį, vadovavosi nauja CPK 322 straipsnio redakcija (2011 m. birželio 21 d. įstatymas Nr. XI-1480) ir nepagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka.

2. Dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo netinkamo taikymo, CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio pažeidimo. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, t. y. kreiptis į teismą ar kitas institucijas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės prašymas pašalinti baldų kokybės trūkumus išspręstas neteismine tvarka, nes ji kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją, kuri 2009 m. gruodžio 10 d. patikrinimo akte konstatavo, jog jos pretenzija pagrįsta ir pasiūlė kasatoriui pašalinti baldų trūkumus. Kasatorius tai padarė, o Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte konstatavo, kad pakeistos baldų detalės yra be mechaninių paviršiaus pažeidimų ir tinkamos kokybės, o ieškovės pretenzija dėl netinkamos pakeistų detalių kokybės yra nepagrįsta. Kasatoriaus teigimu, pareikšto ieškinio dalykas – pakeistų baldų detalių kokybės klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, taip pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 265 straipsnio 2 dalį ir 320 straipsnį, o ignoruodamas kompetentingos institucijos išvadas pažeidė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12, 19, 21, 27 straipsnius.

3. Dėl CK 6.145 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios restituciją, netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, ieškovės ieškinyje nepareikštas reikalavimas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, todėl, nesant tokio reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti restituciją ir priteisti ieškovei 3400 Lt už baldus. Restitucija galėjo būti taikoma tik tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia. Be to, restitucija šiuo atveju negalima ir dėl to, kad: Valstybinė ne maisto produktų inspekcija 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte konstatavo, jog, pakeitus baldų detales, jie atitiko kokybės reikalavimus; baldai yra pas ieškovę, ji jais naudojasi, dėl to jie prarado ne tik prekinę, bet ir vertę apskritai, tai daro baldų gražinimą negalimą.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl proceso teisės normų pažeidimo

Nagrinėjant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ieškovės apeliacinio skundo šioje byloje priėmimo metu galiojusios CPK normos (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nustatė, kad: pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, per septynias dienas nuo termino nustatytam sprendimui apskųsti pasibaigimo turi nusiųsti dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus (CPK 317 straipsnio 1 dalies 1 punktas); dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą (CPK 121 straipsnio 1 dalis); jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais (CPK 121 straipsnio 1 dalis); juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 straipsnio 2 dalis); juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, valdymo organams arba raštinės darbuotojui (CPK 123 straipsnio 2 dalis); jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis); jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Jeigu juridinių asmenų registre nurodytoje juridinio asmens buveinės vietoje procesinį dokumentą įteikti šiame skirsnyje nustatyta tvarka nėra galimybės, tinkamu procesinio dokumento įteikimu laikomas įteikimas juridinių asmenų registre nurodytiems administracijos vadovui arba valdymo organo nariams, kaip fiziniams asmenims, taip pat ir pilnamečiams jų šeimos nariams šio straipsnio 3 dalyje numatytu atveju (CPK 123 straipsnio 4 dalis); teismo šaukimas ir ieškinio (pareiškimo, skundo, atsiliepimo į pareikštą ieškinį, dubliko) nuorašas adresatui yra įteikiamas pasirašytinai (CPK 124 straipsnio 1 dalis); pranešimai ir kiti procesiniai dokumentai šio Kodekso nustatytais būdais ir tvarka įteikiami be grąžintinos teismui pažymos apie jų įteikimą adresatui; apie pranešimo, kito procesinio dokumento įteikimą adresatui pašto darbuotojai, antstoliai ar kurjeriai pažymi atitinkamose knygose, nurodydami adresatą, procesinio dokumento įteikimo datą, procesinį dokumentą priėmusį asmenį ir jo ryšį su adresatu arba einamas pareigas, jeigu įteikiama ne pačiam adresatui (CPK 124 straipsnio 4 dalis).

Taigi pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamantavimą pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės apeliacinį skundą, gauto apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus neprivalėjo kasatoriui bei jo atstovui įteikti pasirašytinai, šiems asmenims nurodyti procesiniai dokumentai galėjo būti įteikiami be grąžintinos teismui pažymos apie jų įteikimą adresatui. Dėl to kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad byloje nėra parašo apie nurodyto procesinio dokumento jam įteikimą, vertintina kaip teisiškai nereikšminga. Byloje esantis pirmosios instancijos teismo dokumentas „Dėl apeliacinio(ių) skundo(ų) nuorašų ir bylos siuntimo“ (b. l. 157, 158) patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus išsiuntė tiek kasatoriui, tiek jo atstovui – advokato padėjėjui K. Kuzmickui. Bylos duomenis, iš VĮ Registrų centro duomenų ir kasatoriaus įmonės registravimo pažymėjimo (b. l. 34, 127), kuriais disponavo pirmosios instancijos teismas, matyti, kad kasatoriaus buveinės adresas: L. Giros g. 84-25, Vilnius. Toks adresas paties kasatoriaus nurodytas ir jo atsiliepime į ieškinį (b. l. 57–60). Būtent šiuo adresu pirmosios instancijos teismas kasatoriui ir išsiuntė ieškovės apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus (b. l. 157, 158). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad nurodytus dokumentus pirmosios instancijos teismas kasatoriui išsiuntė netinkamu adresu, pažeisdamas proceso teisės normas.

Iš bylos duomenų matyti, kad byla posėdžiui apeliacinės instancijos teisme paskirta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi, kurioje, be kita ko, nurodyta ją nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 160). Tuo metu galiojusioje CPK 319 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija) nustatyta, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio Kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialiajame interneto tinklalapyje); rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Taigi pagal šį CPK įtvirtintą teisinį reglamantavimą apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo kasatoriui siųsti rašytinių pranešimų apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad specialiajame interneto tinklalapyje buvo pranešta apie šios bylos nagrinėjimo vietą ir laiką apeliacinės instancijos teisme (b. l. 161, 163). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė CPK 123 straipsnį.

2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 patvirtiname CPK buvo įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį apeliacinis skundas (byla pagal apeliacinį skundą) apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama žodinio proceso tvarka, išskyrus CPK 321, 322 straipsniuose nurodytus atvejus. 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480 CPK buvo pakeistas ir papildytas, be kita ko, pakeistas apeliacinių skundų (bylų pagal apeliacinius skundus) nagrinėjimo proceso tvarkos apeliacinės instancijos teisme teisinis reglamentavimas. CPK 321 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija) nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcija) apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šie CPK pakeitimai įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d. Jais įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliaciniai skundai (bylos pagal apeliacinius skundus) apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, taip pat apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė nuspręsti juos nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Vadovaudamasis šia proceso teisės norma apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai taikė apeliacinio skundo (bylos pagal apeliacinį skundą) nagrinėjimo metu galiojančias proceso teisės normas – 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480 redakcijos CPK 321 straipsnio 1 dalį ir 322 straipsnį. Aplinkybė, kad apeliacinis skundas buvo paduotas ir priimtas iki nurodytų CPK normų pakeitimų įsigaliojimo, neteikia pagrindo jo nagrinėjimui taikyti apeliacinio skundo padavimo ir priėmimo metu galiojusias proceso teisės normas dėl apeliacinių skundų (bylų pagal apeliacinius skundus) nagrinėjimo proceso tvarkos apeliacinės instancijos teisme, nes tai neatitiktų CPK 3 straipsnio 8 dalies reikalavimų, be to, 2011 m. birželio 21 d. įstatyme Nr. XI-1480 nėra įtvirtintų pereinamojo laikotarpio nuostatų, kad atitinkamu laiku gauti apeliaciniai skundai išnagrinėjami pagal proceso teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šioje byloje apeliacinės instsncijos teismas netinkamai taikė CPK 322 straipsnį.

Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4  punktai). Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinio nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nustatomos pagal apeliacinio skundo turinį, jas apibrėžia byloje dalyvaujantys asmenys. Jie apeliaciniame skunde nurodo faktinius ar teisinius argumentus, dėl kurių, jų nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jeigu tam tikros aplinkybės, kaip apeliacinio skundo faktinis ar teisinis pagrindas, nenurodytos, tai jos gali būti tiriamos teismo iniciatyva, jeigu įstatyme nustatyta galimybė teismui jas ištirti ex officio. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Šioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovės pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kad pareikšto ieškinio dalykas yra pakeistų baldų detalių kokybės klausimas, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsižvelgus į ieškovės apeliacinio skundo bei apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį konstatuotina, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgia į tai, jog ši proceso teisės norma reglamentuoja procesą pirmosios instancijos teisme, ir kasaciniame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių šios proceso teisės normos taikymą bei pažeidimą apeliacinės instancijos teisme.

Dėl kasacinio skundo argumentų dėl materialiosios teisės normų pažeidimo

Vartojimo sutarties institutas grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina. Šiuolaikinėje visuomenėje visuotinai pripažįstama, kad vartotojas kaip sutarties šalis dėl tam tikrų objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – verslininku (pardavėju ar paslaugų teikėju), todėl vartojimo sutartinių santykių teisiniame reguliavime sutarties laisvės principas ribojamas ir greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių įstatymo leidėjo nustatomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutarties instituto specifika pasireiškia ir sutarčių pabaigos (sutarties nutraukimo ar atsisakymo) teisiniame reguliavime, kuris daugeliu atveju suteikia vartotojui teisę atsisakyti vartojimo sutarties ar nutraukti sutartį palankesne tvarka negu kitų sutarčių atveju. Tokio reguliavimo atvejis yra ir CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatyta pirkėjo teisė vienašališkai nutraukti vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, kai jam parduotas netinkamos kokybės daiktas. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas specialus vartotojo teisių gynimo būdas; CK 6.363 straipsnio 4–8 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo užsakovui (pirkėjui) suteikiama teisė rinktis jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų – ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. UAB „Titlis“, bylos Nr. 3K-3-237/2008).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo, kuris, be kita ko, reglamentuoja vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką, nuostatos nesusiaurina vartotojo teisės kreiptis į teismą. Šiame įstatyme nustatyta, kad vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises arba įstatymų saugomus interesus, turi teisę <...> kreiptis į <...> Tarnybą, Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą (19 straipsnio 1 dalis); ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo; kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu (29 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatos koreliuoja su CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise kreiptis į teismą teisminės gynygos ir nenustato vartotojo inicijuojamiems nagrinėti ginčams privalomos išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Pagal jas vartotojo kreipimasis į atitinkamas neteismines ginčus nagrinėjančias institucijas neeliminuoja vartotojo teisės kreiptis į teismą ir šios teisės nesuvaržo. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12, 19, 21, 27 straipsnius, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovės prašymas pašalinti baldų kokybės trūkumus išspręstas neteismine tvarka. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo teiginiai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos konstatuotas aplinkybes bei išvadas, nes apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys rodo, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos konstatuotos aplinkybės bei išvados buvo įvertintos.

Iš apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė CK 6.363 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą specialų vartotojo teisių gynimo būdą. Šioje teisės normoje nustatyta, kad pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą; šiuo atveju netinkamos kokybės daiktą pardavėjo reikalavimu pirkėjas turi grąžinti pardavėjo sąskaita; pardavėjas, grąžindamas pirkėjui sumokėtą kainą, neturi teisės iš jos išskaičiuoti sumą, kuria sumažėjo daikto vertė dėl jo naudojimo ar daikto išvaizdos praradimo arba dėl kitokių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad buvo pažeisti ieškovės (pirkėjos) lūkesčiai turėti tinkamą daiktą, todėl ieškovė pasinaudojo įstatymo jai suteikta teise bei pagrįstai reikalavo vienašališkai nutraukti sutartį ir grąžinti pinigus už įsigytus baldus (CK 6.363 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius neteisus teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas priteisti ieškovei 3400 Lt už baldus galėjo tik pripažinęs pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, taip pat šiuo aspektu  nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus teiginys, kad Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2010 m. balandžio 30 d. patikrinimo akte konstatuota, jog netinkamos kokybės detalės buvo pakeistos tinkamomis ir baldai atitiko kokybės reikalavimus, yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinių bylos duomenų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius turi CK 6.363 straipsnio 8 dalyje nustatytą teisę reikalauti grąžinti netinkamos kokybės daiktą savo (kasatoriaus) sąskaita. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius jau būtų pareiškęs tokį reikalavimą, taip pat nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad ši kasatoriaus teisė būtų ginčijama, apribota ar pažeista, todėl bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl šios kasatoriaus teisės gynimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. Volosenkino individualios įmonės „Žiebtuvas“ (j. a. k. 2158588) 18 (aštuoniolika) Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                 Egidijus Baranauskas

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis