Civilinė byla Nr. 3K-3-101-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01128-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.6; 2.4.2.12.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių lyra“ ieškinį atsakovams J. M., Gailutės Stepanenkovienės įmonei, akcinei bendrovei „Energijos skirstymo operatorius“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Unigames“, uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos dujų tiekimas“, išvadą teikiančiai institucijai Valstybinei energetikos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl įpareigojimo atsijungti nuo dujotiekio.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naujų vartotojų prijungimą prie kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio dujotiekio, pasirinkto gynybos būdo proporcingumą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonę (toliau – ir atsakovai) per 10 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo sąskaita ir jėgomis atsijungti, o atsakovę AB „Energijos skirstymo operatorius“ įpareigoti atjungti savo lėšomis atsakovus nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio, o jei atsakovai neatsijungs ir atsakovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ jų neatjungs nuo ieškovės dujotiekio, nustatyti, kad kiekvienam atsakovui skiriama 100 Eur bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną.
3. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. atsakovai prie ieškovės dujotiekio, pastatyto 2000 m., prisijungė be ieškovės sutikimo ir žinios, taip pažeisdami ieškovės nuosavybės teises, o ieškovei nebuvo ir šiuo metu nėra pareigos leisti prie dujotiekio prisijungti kitiems asmenims, nes dujotiekis yra ne bendro naudojimo dujotiekis, o vartotojo vidaus gamtinių dujų sistema.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovus J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sąskaita ir jėgomis atsijungti nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio; nustatė, kad, atsakovams J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonei per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo neatsijungus nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio vidutinio ir mažo slėgio antžeminio dujotiekio, kiekvienam atsakovui turi būti skaičiuojama 10 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną iki atsijungimo.
5. Teismo vertinimu, ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, įpareigojant atsakovus atsijungti nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio dujotiekio, atitinka negatorinį ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovės nuosavybės teisė į ginčo dujotiekį nenuginčyta.
6. Teismas konstatavo, kad, atsakovams naudojantis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu dujotiekiu, pažeidžiama ieškovės teisė tinkamai ir saugiai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu ginčo dujotiekiu. Teismo vertinimu, atsakovai neįrodė, jog jų elgesys prisijungiant prie ginčo dujotiekio atitiko teisės aktų reikalavimus. Sprendžiant, ar atsakovų prisijungimas prie ginčo dujotiekio buvo teisėtas, turi būti vadovaujamasi teisės aktais, galiojusiais 2004 m. spalio mėn., kai atsakovams buvo išduotos projektavimo sąlygos prisijungti prie ginčo dujotiekio.
7. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme pareiga vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkui (savininkams) leisti naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią bei efektyvią sistemos veiklą įtvirtinta nuo 2007 m. balandžio 19 d. Be to, Gamtinių dujų įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 19 d. iki 2007 m. balandžio 19 d.) nebuvo apibrėžta vietinės bendrojo naudojimo sistemos sąvoka, o buvo nustatyta, kad vartotojo sistema – vamzdynai ir įrenginiai dujoms iš magistralinio dujotiekio ar skirstomojo tinklo priimti ir saugiai panaudoti vartotojo reikmėms. 2000 m. lapkričio 30 d. ieškovės ir AB „Šiaulių dujotiekio statyba“ sutartis, UAB „Šiaulių lyra“ prekybos centro dujofikavimo generalinis planas su antžeminiu dujotiekiu bei aksonometrinė schema, 2000 m. lapkričio 30 d. ieškovės ir AB „Šiaulių dujotiekio statyba“ atliktų darbų aktas, AB „Šiaulių dujotiekio statyba“ 2000 m. gruodžio 20 d. PVM sąskaita faktūra, 2000 m. gruodžio 28 d. ieškovės mokėjimo pavedimas, ieškovės 2000 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. 00/3-95, 2000 m. gruodžio 19 d. dujų tiekimo paleidimo-derinimo darbams vykdyti aktas patvirtina, kad ginčo dujotiekis yra vartotojo gamtinių dujų sistema.
8. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Valstybinė energetikos inspekcija) 2016 m. spalio 31 d. išvadoje Nr. 2R-3202 nurodyta aplinkybė, kad, atsakovams 2004 m. prisijungus prie ginčo dujotiekio, šis laikomas ne vartotojo gamtinių dujų sistema, o vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema, neturi teisinės reikšmės vertinant atsakovų prisijungimo prie ginčo dujotiekio teisėtumą. Prijungus bent vieną naują vartotoją prie vartotojo gamtinių dujų sistemos, pagal nuo 2007 m. balandžio 19 d. galiojančią Gamtinių dujų įstatymo redakciją ši sistema tampa vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema, tačiau tai nereiškia, kad prisijungimas visais atvejais yra teisėtas.
9. Prisijungimo prie ginčo dujotiekio metu galiojęs Gamtinių dujų įstatymas nereglamentavo naujų vartotojų prijungimo prie vartotojo gamtinių dujų sistemos tvarkos, todėl ginčo santykiams taikytinos statybos teisinius santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Pagal prisijungimo prie ginčo dujotiekio metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 10 dalį inžineriniais tinklais buvo laikomi statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Prisijungimo prie ginčo dujotiekio metu galiojusio Statybos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos tiesiogiai neįtvirtino sutikimo prisijungti prie vartotojo dujotiekio, tačiau statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2006 m. sausio 27 d.), 15 punkte buvo nustatyta, kad jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, kurioje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą). Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenustatė pareigos ieškovei leisti prisijungti prie jos vartotojo gamtinių dujų sistemos, ieškovės sutikimas jungtis prie ginčo dujotiekio buvo būtina sąlyga norint teisėtai prisijungti prie ginčo dujotiekio.
10. Nagrinėjamu atveju R. S., kaip pastato, ant kurio sienos ir stogo buvo įrengtas prisijungimas prie ginčo dujotiekio, bendraturčio, sutikimas buvo būtinas dėl prisijungimo įrengimo vietos – pastato stogo ir sienos. Tačiau, teismo vertinimu, jis negali būti laikomas sutikimu, kurį buvo būtina gauti iš ginčo dujotiekio savininko. Teismas sprendė, kad tai du skirtingi sutikimai, kurie abu buvo būtini, norint teisėtai prisijungti prie ginčo dujotiekio. Kadangi atsakovai ieškovės sutikimo nepateikė, prisijungimas prie ginčo dujotiekio laikytinas atliktu be teisinio pagrindo.
11. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog daiktines teises ieškovė į ginčo dujotiekį įregistravo tik 2012 m., neturi teisinės reikšmės vertinant, ar atsakovai turėjo gauti ieškovės sutikimą prisijungti prie ginčo dujotiekio. Be to, atsakovai savo atsiliepime nurodė, kad buvę pastato bendraturčiai jiems patvirtino, jog su ieškove yra susitarta dėl prisijungimo prie jos dujotiekio. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovai, atlikdami prisijungimo darbus, apie ginčo dujotiekio savininką žinojo. Atsakovų nurodyta aplinkybė, kad projektavimo sąlygas išdavusi ir prisijungimo projektą suderinusi institucija nereikalavo ginčo dujotiekio savininko sutikimo, nepranešė atsakovams, kas yra ginčo dujotiekio savininkas, negali būti laikoma pateisinančia ieškovės sutikimo negavimą.
12. Teismas nurodė, kad ieškovės 2010 m. balandžio 21 d. raštai Nr. 10/3-97 ir Nr. 10/3-98 ir 2010 m. birželio 15 d. raštas Nr. 10/03-145 patvirtina, jog atsakovai buvo informuoti apie nustatytą neteisėtą prisijungimą prie ginčo dujotiekio ir jiems pasiūlyta suderinti prisijungimo galimybes su ieškove. Ieškovė 2015 m. lapkričio 13 d. raštais Nr. 15/03-SL-184 ir Nr. 15/03-SL-185 informavo atsakovus apie dujų tiekimo nutraukimą, jei atsakovai nesudarys susitarimo ir neatlygins dujotiekio statybos išlaidų. Tais pačiais raštais ieškovė prašė atsakovus pasirūpinti alternatyviais šildymo būdais. Teismo vertinimu, neįpareigojus atsakovų atsijungti nuo dujotiekio, būtų neproporcingai suvaržytos ieškovės nuosavybės teisės, o įpareigojimas atsijungti nagrinėjamu atveju yra tinkama priemonė ieškovės pageidaujamam tikslui – tinkamai ir saugiai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu ginčo dujotiekiu – pasiekti.
13. Teismas pažymėjo, kad atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir ieškovės nesieja materialiniai teisiniai santykiai, o reikalavimas pripažinti negaliojančiomis projektavimo sąlygas dėl prisijungimo prie ginčo dujotiekio nėra pareikštas, ir ieškinį atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“ atmetė.
14. Teismas nurodė, kad savininkai, gindami nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo teisės netekimu, ieškinį gali pareikšti tol, kol tęsiasi teisių pažeidimas arba nelikviduojami pažeidimu sukeliami padariniai. Teisei reikšti negatorinį ieškinį ieškinio senaties terminas prasideda kiekvieną atlikto pažeidimo dieną. Jeigu nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, tada neturi reikšmės, kada nuosavybės teisės pažeidimas prasidėjo, svarbu nustatyti, kad pažeidimas tebesitęsia ieškinio pareiškimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2008). Todėl nustačius, kad ieškovės, kaip ginčo dujotiekio savininkės, teisių pažeidimas tebesitęsia, atsakovų reikalavimas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą yra nepagrįstas.
15. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas, ir dėl tos dalies priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovams J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonei atmetė; kitą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
16. Kolegija nustatė, kad atsakovai 2004 metais prisijungė prie ieškovės ginčo dujotiekio. Valstybinės energetikos inspekcijos 2016 m. spalio 31 d. išvadoje Nr. 2R-3202 nurodyta, kad prašymo formą ir baigtinį sąrašą dokumentų bei duomenų, kurie yra pagrįstai reikalingi naujos dujų įmonės objekto prijungimui įvertinti ir kuriuos kartu su prašymu turi pateikti nauja įmonė, nustato operatoriai, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. AB „Energijos skirstymo operatorius“ byloje patvirtino, kad atsakovai visiškai įvykdė visas energijos skirstymo operatoriaus pateiktas prisijungimo prie veikiančio tinklo sąlygas, todėl jiems buvo leista prisijungti prie veikiančio dujų tinklo. Taip pat AB „Energijos skirstymo operatorius“ nurodė, kad dujotiekis buvo įrengtas ant pastato stogo ir sienos, todėl užteko šio pastato bendraturčio R. S. sutikimo prijungti naujus vartotojus prie dujotiekio.
17. Valstybinės energetikos inspekcijos 2016 m. spalio 31 d. išvadoje Nr. 2R-3202 nurodyta, kad, atsakovams 2004 m. prisijungus prie ginčo dujotiekio, dujotiekis laikomas ne vartotojo gamtinių dujų sistema, o vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema. Prijungus bent vieną naują vartotoją prie vartotojo gamtinių dujų sistemos, pagal nuo 2007 m. balandžio 19 d. galiojančią Gamtinių dujų įstatymo redakciją ši sistema tampa vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema.
18. Kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro išrašu, nustatė, kad ieškovė tik 2012 m. išviešino duomenis apie tai, kad ji yra dujotiekio linijos savininkė. Nekilnojamojo turto registre kaip įregistravimo pagrindas nurodyta 2012 m. rugpjūčio 6 d. deklaracija Nr. 4 apie statybos užbaigimą / paskirties keitimą.
19. Kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ieškovė tik 2012 m. išviešino duomenis apie tai, kad ji yra dujotiekio linijos savininkė, suponuoja išvadą, jog atsakovai, 2004 m. prisijungdami prie dujotiekio, neturėjo galimybės sužinoti, kas yra dujotiekio savininkas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. ne tik išviešino nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – dujų tinklus, bet ir įgijo į šį daiktą nuosavybės teisę. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisę į šį objektą ieškovė įgijo 2012 m. rugpjūčio 6 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu. Kadangi ieškovė pati statybos darbų, t. y. ir naujo objekto sukūrimo, pabaigą deklaravo 2012 m. rugpjūčio 6 d., nepagrįsti jos argumentai, kad atsakovai dar 2004 metais privalėjo gauti jos, kaip naujai sukurto objekto savininkės, sutikimą prisijungti prie dujotiekio. Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovai prie ginčo dujotiekio prisijungė neteisėtai.
20. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepraleido CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto dešimties metų ieškinio senaties termino.
21. Kolegija sutiko su ieškove, kad jos nuosavybės teisės į dujotiekį pažeidžiamos tuo, kad, prijungus prie ieškovės dujotiekio kitus vartotojus, padidėjo per dujotiekį perduodamų gamtinių dujų kiekis ir ieškovė patiria materialinių nuostolių. Kolegija nurodė, kad nėra ginčo, jog dujotiekis priklauso ieškovei, tačiau šiuo dujotiekiu tiekiamos dujos ir atsakovams. Ieškovės pareikšto reikalavimo patenkinimas, suponuoja kitų dujų vartotojų teisių pažeidimą (dujų tiekimo nutraukimas kitiems vartotojams). Aplinkybė, kad ieškovės nuosavybės teisė negali būti apginta įpareigojant atsakovus atsijungti nuo dujotiekio, nereiškia, kad ieškovės nuosavybės teisės nėra gintinos, pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovė pasirinko neproporcingą savo teisių gynimo būdą. Kolegija sprendė, kad ieškovės ieškinys atsakovams atmestinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria priimtas naujas sprendimas atmesti ieškinį J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonei, ir dėl šios dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Prie ieškovės nuosavybės be jos sutikimo ir žinios prijungus kitų asmenų dujotiekius, pažeidžiamos ieškovės nuosavybės teisės į dujotiekį, be to, ieškovės teisės pažeidžiamos dar ir tuo, kad, prijungus prie ieškovės dujotiekio kitus vartotojus, padidėjo per dujotiekį perduodamų gamtinių dujų kiekis, dėl to dujotiekis greičiau dėvisi ir reikės anksčiau jį atnaujinti, ir pan. Pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2015 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovė įrodė abi aplinkybes, kurias pagal teismų praktiką ji turi įrodyti reikšdama negatorinį ieškinį, t. y. kad ieškovė dujotiekio savininkė ir kad jos teisės yra pažeistos.
2. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai; priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2011). Atsakovai neįrodė, kad jų elgesys prisijungiant prie dujotiekio atitiko teisės aktų reikalavimus, nes nepateikė ieškovės sutikimo. Valstybinės energetikos inspekcijos 2016 m. spalio 31 d. išvadoje taip pat nurodoma, kad prisijungiant prie dujotiekio naujiems vartotojams yra būtinas dujotiekio savininko sutikimas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovai teisėtai prisijungė prie dujotiekio be ieškovės žinios ir sutikimo. Nors atsakovė AB ESO išdavė prisijungimo sąlygas, tačiau ji nedavė ir negalėjo duoti leidimo atsakovams prisijungti prie ieškovės dujotiekio. R. S., nesantis dujotiekio savininku, neturintis įgaliojimų atstovauti ieškovei, sutikimo taip pat duoti negalėjo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme atsakovai nurodė, jog buvę patalpų savininkai leido jungtis prie dujotiekio ir atsakovams patvirtino, kad esą ieškovė sutiko, jog bet kas galėtų prisijungti prie dujotiekio. Tokiais pareiškimais atsakovai tik patvirtino, kad jiems buvo žinoma, kad ieškovė yra dujotiekio savininkė.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuo 2007 m. balandžio 19 d. galiojančia Gamtinių dujų įstatymo redakcija, spręsdamas, kad dėl to, jog atsakovai 2004 m. be dujotiekio savininkės žinos ir leidimo prisijungė prie dujotiekio, dujotiekis vietoj vartotojo gamtinių dujų sistemos tapo vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema. Tam, kad būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2015; 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015). Remiantis apeliacinės instancijos teismo logika neteisėti atsakovų veiksmai prisijungiant prie dujotiekio pagal 2007 m. įsigaliojusias teisės normas tapo teisėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2012 nurodyta, kad naujų vartotojų prisijungimo klausimas turi būti sprendžiamas sutartiniu pagrindu, o nepavykus susitarti – teismo tvarka.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai 2004 m. esą nežinojo, kad dujotiekis yra ieškovės nuosavybė, ir negalėjo to žinoti, nes dujotiekis nebuvo registruotas registre. Kiekvienam protingam žmogui neabejotinai aišku ir suprantama, kad jeigu yra veikiantis dujotiekis, tai jis kam nors priklauso nuosavybės teise ar kitu pagrindu, ir kad norint prisijungti prie tokio dujotiekio savininko ar valdytojo sutikimas. Atsakovai neabejotinai suprato ir žinojo, kad dujotiekis yra ieškovės nuosavybė, nes vizualiai matėsi, į kieno patalpas veda ši dujotiekio linija. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl dujotiekio registracijos reikšmės nepagrįsta, nes daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiranda ne teisinės registracijos pagrindu, bet nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2009; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.).
5. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pasirinko neproporcingą savo teisių gynimo būdą, tačiau savo išvados nemotyvavo. Ieškovės reikalavimas (įpareigoti atsakovus per teismo nustatytą terminą atsijungti nuo dujotiekio) atitinka CK 1.138 straipsnio 2 punkte nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, taip pat kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Ieškovės daiktinių teisių pažeidėjų (atsakovų) privatiems interesams (turėti pigų gamtinių dujų tiekimą) suteikta pirmenybė prieš ieškovės, kaip dujotiekio savininkės, daiktines teises ir teisėtus interesus, paliekant ieškovę be jokios efektyvios pažeistų teisių gynybos. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimuose pabrėžiama, kad Žmogaus teisių konvencija (toliau – Konvencija) garantuoja praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę į gynybą (1979 m. spalio 9 d. sprendimas Airey prieš Airiją; 2000 m. vasario 15 d. sprendimas Garcia Manibardo prieš Ispaniją). Tai, kad asmeniui nebuvo užkirstas kelias pateikti ieškinius, prašymus, nėra pakankama teisės kreiptis į teismą garantija, nes teisė kreiptis į teismą apima ne tik teisę inicijuoti procesą, bet ir teisę ginčą išspręsti teisme (2008 m. kovo 27 d. sprendimas Kostadin Mihaylov prieš Bulgariją; 2011 m. liepos 26 d. sprendimas G. Stoeiscu ir kt. prieš Rumuniją). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2000, nes nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybė skiriasi.
23. Atsakovai J. M. ir Gailutės Stepanenkovienės įmonė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovai įvykdė visas AB ESO pateiktas prisijungimo prie veikiančio tinklo sąlygas. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 34 straipsnio 4 dalį atsakovė AB ESO, kaip skirstymo sistemos operatorė, teikia sistemos naudotojams informaciją, kurios jiems reikia norint veiksmingai prisijungti prie sistemos ir naudotis ja. Būtent AB ESO (tuometinė AB „Lietuvos dujos“) yra subjektas, atsakingas už duomenų patikrinimą ir priimamų sprendimų teisėtumą, ir prisiima visą atsakomybę. Net jei būtų nustatyta, kad padaryti kokie nors pažeidimai, susiję su atsakovų prijungimu prie veikiančios dujotiekio sistemos, tai atsakomybė dėl tokių galimų pažeidimų kyla AB ESO. Nė vienas teisės aktas nenustato ir niekuomet nenustatė, kad asmenys, norintys tapti dujų vartotojais ir šiuo tikslu prisijungti prie dujų tiekimo sistemos, patys turi rinkti informaciją, kam priklauso konkreti dujų tiekimo sistemos atkarpa, kokių dokumentų ir derinimų reikia norint teisėtai prisijungti prie dujotiekio sistemos ir pan. Tai įgaliotas daryti išskirtinai tik specialus subjektas – AB ESO, turintis išskirtines teises ir pareigas šioje srityje. Pažymėtina, kad ieškovė savo nuosavybės teisę į dujotiekio liniją išviešino tik 2012 metais. Vienintelis asmuo, galėjęs 2004 metais žinoti aplinkybę, kad šio dujotiekio atkarpos savininkė yra ieškovė, yra atsakovė AB ESO.
2. Byloje yra pateikta oficiali Valstybinės energetikos inspekcijos išvada, kad dujotiekis nuo naujų vartotojų prijungimo momento laikomas ne vartotojo gamtinių dujų sistema, o vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema. Faktinė aplinkybė, kad prie dujotiekio buvo prijungti dar trys gamtinių dujų vartotojai, turi tokią įtaką, kad dujotiekis nuo naujų vartotojų prijungimo momento laikomas ne vartotojo gamtinių dujų sistema, o vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema. Pagal galiojančius teisės aktus, jei ši sistema laikoma „bendro naudojimo“ sistema, tuomet šią dalį sistemos AB ESO privalo išpirkti iš ją įrengusio savininko, o prie jos gali laisvai jungtis visi to pageidaujantys naujieji vartotojai be ankstesnio savininko leidimo ir (ar) derinimo. AB ESO neišpirko iš ieškovės dalies jos įrengtos sistemos, todėl iš esmės ginčas yra kilęs tarp ieškovės ir AB ESO dėl atsisakymo išpirkti ieškovės dujotiekio sistemos dalį. Ginčo dujotiekio linijos statusą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus įvertino AB ESO (tuometinė AB „Lietuvos dujos“) ir, patikrinusi visus išskirtinai tik savo dispozicijoje turimus dokumentus, susijusius su dujotiekio linijos nuosavybe ir jos statusu, padarė išvadą, kad prie jos gali laisvai jungtis kiti vartotojai be papildomo ieškovės sutikimo gavimo.
3. Atsakovai laikytini sąžiningais dujų tiekimo sistemos vartotojais, sąžiningai prisijungusiais prie dujų tinklo, įvykdžiusiais absoliučiai visas savo pareigas prisijungimo prie gamtinių dujų sistemos procese. Tai reiškia, kad atsakovams, kaip sąžiningiems šių teisinių santykių subjektams, negali būti taikomos jokios sankcijos, įskaitant priverstinį įpareigojimą atsijungti nuo dujotiekio tinklo ir patirti atitinkamas išlaidas bei netekti teisės vartoti gamtines dujas, naudojamas atsakovų patalpoms šildyti. Atsakovai, sąžiningai ir teisėtai prisijungę prie dujotiekio sistemos, kaip to reikalavo AB ESO, ir 13 metų naudojęsi šia sistema pagal sudarytas sutartis, dabar, po 13 metų trukusių ir nusistovėjusių teisinių santykių, apie kuriuos nuo pirmos atsakovų prisijungimo prie dujotiekio dienos žinojo ir ieškovė (dujotiekis yra patalpų išorėje), negali būti pripažinti elgęsi nesąžiningai, o ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus atsijungti savo lėšomis nuo šio dujotiekio yra akivaizdžiai neproporcingas ieškovės teisių gynimo būdas.
4. 2004 metais galioję teisės aktai nereglamentavo to, kad, prijungiant prie dujotiekio sistemos naujus gamtinių dujų vartotojus, būtina gauti dujotiekio savininko sutikimą. Vėliau šios teisės spragos buvo pašalintos priimant naujus teisės aktus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2007 metais įsigaliojusių teisės aktų nuostatomis. Teismas turėjo pareigą įvertinti, ar dabar (2017 metais) yra teisinis pagrindas įpareigoti sąžiningus atsakovus atsijungti nuo dujotiekio sistemos.
5. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad: a) dujų sistemą (konkrečią jos atkarpą) ji įrengė savo lėšomis ir teisėtai, todėl yra laikoma teisėta savininke, b) ši dujotiekio sistema, prie kurios prisijungė atsakovai, nėra bendro naudojimo (skirstomųjų tinklų arba bendro naudojimo vidaus tinklų, kaip padarė išvadą Valstybinė energetikos inspekcija), c) buvo privalomas jos sutikimas prisijungti prie šio tinklo, d) atsakovai neįvykdė visų AB ESO reikalavimų. Visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu, o negatoriniu ieškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė gali naudotis dujotiekiu.
6. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovai prašė teismo taikyti ieškinio senatį. Byloje yra įrodyta, kad atsakovai prisijungė prie veikiančio dujotiekio (toje jo vietoje, kurioje tai nurodė daryti atsakovė AB ESO) viešoje vietoje, lauko teritorijoje, prie dujotiekio, kuris eina per išorinę (laukinę) pastato sieną, todėl visiškai akivaizdu, kad ieškovė, kuri tame pačiame pastate turi patalpas ir vykdo jose komercinę veiklą (jame dirba didžiulis skaičius ieškovės darbuotojų), žinojo apie atsakovų prisijungimo prie šio dujotiekio faktą, tai toleravo ir visą ieškinio senaties laikotarpį nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl atsakovų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės naujiems vartotojams prisijungti prie kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių inžinerinių tinklų

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, bylos Nr. 34/2000-28/01; kt.), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtotas bei detalizuotas CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
25. CK 4.95 ir 4.98 straipsniai įtvirtina du savarankiškus savininko teisių gynimo būdus –vindikacinį ir negatorinį ieškinį. Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.98 straipsnyje nustatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Savininko teisių pažeidimas dėl aplinkybių, nesusijusių su valdymo netekimu, gali pasireikšti kaip galimybės naudotis daiktu pagal jo paskirtį visiškai ar iš dalies praradimas, apribojimas ar kitoks apsunkinimas.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas pagal negatorinį ieškinį turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.).
27. Nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingos yra teismų nustatytos aplinkybės, kad ieškovė ginčo dujotiekį pastatė 2000 metais savo lėšoms, sudariusi sutartį su AB „Šiaulių dujotiekio statyba“. Tai atitinka įstatyme įtvirtintą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra dujotiekio, prie kurio prisijungė atsakovai, savininkė.
28. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar atsakovai teisėtai prisijungė ir naudoja ieškovei nuosavybės teise priklausantį dujotiekį. Byloje nustatyta, kad atsakovų dujotiekio tinklai prie ieškovei nuosavybės teise priklausančio dujotiekio buvo prijungti 2004 metais, atsakovams gavus projektavimo technines sąlygas iš energijos skirstymo operatoriaus (AB ESO). Bylą nagrinėję teismai skirtingai vertino šias aplinkybes – pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvo būtinas dujotiekio savininko (ieškovės) sutikimas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovams prisijungti prie dujotiekio nereikėjo ieškovės sutikimo, nes ji tik 2012 metais įregistravo savo nuosavybės teises viešame registre.
29. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).
30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, vertinant ginčo dujotiekio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre 2012 m., kad iki 2012 m. atsakovams prisijungiant prie dujotiekio nereikėjo ieškovės, kaip ginčo dujotiekio savininkės, sutikimo, prieštarauja nurodytai kasacinio teismo praktikai dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės.
31. Gamtinių dujų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-382 redakcija, galiojusi atsakovų prisijungimo prie ieškovės dujotiekio metu) reglamentavo, kad dujų įmonės prijungia prie savo sistemų kitų dujų įmonių, vartotojų sistemas, jeigu yra pakankamas sistemos našumas, įvykdytos techninės sąlygos, taip pat jeigu prijungimas nesutrukdys dujų įmonėms vykdyti šio įstatymo nustatytus įpareigojimus. Prisijungiančios dujų įmonės ir vartotojai padengia prijungimo išlaidas, o jeigu reikia, ir sistemos našumo padidinimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju ginčas sprendžiamas ne dėl naujų vartotojų prijungimo prie dujų įmonės sistemos, o prie kito vartotojo dujų sistemos. Gamtinių dujų įstatymas (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1334 redakcija) nereglamentavo, kokiomis sąlygomis nauji vartotojai gali būti prijungiami prie kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančių dujų tiekimo tinklų.
32. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant teisinio reglamentavimo Gamtinių dujų įstatyme (2003 m. sausio 28 d. įstatymo Nr. IX-1334 redakcija), taikytini tuo metu galiojęs Statybos įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai. Pagal prisijungimo prie ginčo dujotiekio metu galiojusio Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 10 dalį inžineriniais tinklais buvo laikomi statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotekų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro, technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais. Prisijungimo prie ginčo dujotiekio metu galiojusio Statybos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos tiesiogiai neįtvirtino savininko sutikimo prisijungti prie vartotojo dujotiekio, tačiau statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2006 m. sausio 27 d.), 15 punkte buvo nustatyta, kad jei dėl suprojektuoto statinio būtina išplėsti esamus ar nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma inžinerinių tinklų savininko ar naudotojo ir statytojo (užsakovo) sutartis, kurioje nurodoma inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų statybos finansavimo ir naudojimo tvarka bei nuosavybės teisės (užbaigus statybą). Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktai nenustatė pareigos ieškovei leisti prisijungti prie jos vartotojo gamtinių dujų sistemos, ieškovės sutikimas jungtis prie ginčo dujotiekio buvo būtina sąlyga norint teisėtai prisijungti prie ginčo dujotiekio.
33. Nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio. Tai reiškia, kad savininkas šią teisę gali naudoti prieš visus asmenis. Jis gali reikalauti jo, kaip savininko, teisių nepažeidinėti ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Nuosavybės teisės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma, tačiau tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2014; kt.).
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad 2004 metais, kai atsakovai prisijungė prie ieškovės dujotiekio, nei Gamtinių dujų įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustatė pareigos vartotojui leisti, kad prie jam nuosavybės teise priklausančios dujų sistemos būtų prijungti nauji vartotojai, sprendžia, kad nesant įstatymo pagrindo ir be teismo sprendimo naujų vartotojų prijungimas, nesant savininko sutikimo, pažeidžia savininko (nagrinėjamu atveju ieškovės) teises (CK 4.98 straipsnis).
35. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų prisijungimas prie ieškovei nuosavybės teise priklausančių inžinerinių įrenginių (dujų tinklų) be ieškovės sutikimo vertintinas kaip atsakovų neteisėti veiksmai ir įgalina ieškovę ginti savo pažeistas teises įstatymo nustatytais pagrindais ir būdais.

Dėl pasirinkto gynybos būdo proporcingumo

36. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovus atsijungti nuo ieškovei nuosavybės teise priklausančio dujotiekio yra neproporcingas teisių gynybos būdas, nepagrįstai suvaržantis atsakovų teises.
37. Pagal kasacinio teismo praktiką kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).
38. Pagal CPK 2 straipsnį civilinio proceso tikslai yra, be kita ko, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus; kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Teismas turi priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teisingumas, realiai apgintos asmens pažeistos teisės ir įstatymo saugomi interesai, parinkta proporcinga abiejų šalių interesams pažeistų teisių gynimo priemonė, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra (Konstitucijos 109 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1 straipsnis, CPK 2, 6 straipsniai).
39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).
40. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad šiuo metu galiojantis reglamentavimas netaikytinas, sprendžiant dėl atsakovų veiksmų 2004 m. teisėtumo, bet į šį reglamentavimą būtina atsižvelgti, siekiant priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų įvykdytas teisingumas, realiai apgintos asmens pažeistos teisės ir įstatymo saugomi interesai, parinkta proporcinga abiejų šalių interesams pažeistų teisių gynimo priemonė, išlaikyta šalių interesų pusiausvyra.
41. Pažymėtina, kad pagal Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 65 dalį (2017 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIII-707 redakcija) vartotojo gamtinių dujų sistema (toliau – vartotojo sistema) – vartotojo žemės sklype ar nekilnojamajame daikte įrengti vamzdynai ir įrenginiai, skirti gamtinėms dujoms iš magistralinio ar skirstomojo dujotiekio priimti ir saugiai naudoti vartotojo reikmėms (anksčiau galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 55 dalis); o pagal 2 straipsnio 68 dalį (2017 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIII-707 redakcija) vietinė gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema (toliau – vietinė bendrojo naudojimo sistema) – asmeniui (asmenims) nuosavybės teise priklausanti arba jo (jų) valdoma ribotoje teritorijoje įrengta gamtinių dujų skirstymo sistemos dalis, kuria gamtinės dujos tiekiamos ne mažiau kaip dviem vartotojams (anksčiau galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 57 dalis).
42. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-202 patvirtintų Naudojimosi vietine bendrojo naudojimo sistema taisyklių (toliau – Taisyklės) 8–9 punktus savininkas: 1) jeigu nesiekia verstis dujų skirstymo veikla, gali teisės aktų nustatyta tvarka parduoti sistemą dujų įmonei, turinčiai skirstymo licenciją toje teritorijoje, kurioje yra sistema ir prie kurios skirstymo sistemos yra prijungta jo sistema, arba 2) privalo su minėta įmone sudaryti dujų skirstymo paslaugų teikimo sutartį; 3) jeigu siekia verstis dujų skirstymo veikla, tai privalo gauti atitinkamą licenciją.
43. Tačiau visais nurodytais atvejais savininkui arba dujų įmonei nustatyta pareiga prijungti naujus vartotojus prie vietinės bendrojo naudojimo sistemos (Taisyklių 23 punktas, anksčiau galiojusių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 4-266 Naujų gamtinių dujų sistemų naujoje dujofikuojamoje teritorijoje įrengimo ir naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų taisyklių 60, 61 punktai, šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtinto Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos aprašo 49, 50 punktai). Pagal nurodytas teisės normas naujus vartotojus prie vietinės bendrojo naudojimo sistemos prijungia vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas arba dujų įmonė, valdanti vietinę bendrojo naudojimo sistemą pagal sutartį. Dujų perdavimo, skirstymo įmonės ir vietinių bendrojo naudojimo sistemų savininkai viešai skelbia naujųjų vartotojų sistemų prijungimo prie savo sistemos įkainius, kainas, metodikas. Dujų įmonės, vietinių bendrojo naudojimo sistemų savininkai turi teikti informaciją vartotojams apie prijungimo prie sistemų įkainius, įmokų skaičiavimą, prijungimo sutarčių sąlygas.
44. Bylą nagrinėję teismai netyrė, ar, patenkinus ieškovės reikalavimą ir įpareigojus atsakovus atsijungti nuo ieškovės dujotiekio, ieškovės dujotiekis ar jo dalis bus laikoma vietine gamtinių dujų bendrojo naudojimo sistema. Pažymėtina, kad byloje yra duomenų, jog, atsakovams atsijungus nuo ieškovės dujotiekio, juo naudosis bent du vartotojai (ieškovė ir UAB „Satera“). Jeigu būtų nustatyta, kad ir atjungus atsakovus nuo ieškovės dujotiekio jis ar jo dalis vis tiek laikytina vietine bendrojo naudojimo sistema, tada sistemos savininkas ar dujų įmonė privalo prijungti atsakovus prie ginčo dujotiekio, šiems įvykdžius viešai skelbiamas sąlygas. Tik išsiaiškinus nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju galima spręsti, ar ieškovės pasirinkta pažeistų teisių gynimo priemonė yra proporcinga.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į tai, kad kasaciniu skundu ieškovė neginčijo  Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalies palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo dalį atmesti ieškinio reikalavimus atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“, sprendžia, kad nurodyta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis paliktina galioti, o kitos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys naikintinos ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti galioti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria palikta galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Kitas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo dalis panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                            Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas