Administracinė byla Nr. A-3852-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01554-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. (A. T.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), (toliau – ir atsakovas) 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad jis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) bausmę bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose atliko nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Teigė, jog vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose, gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, pareigūnai elgėsi netinkamai, vyko nuolatinės provokacijos. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.
3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2009 m. balandžio 17 d. Pažymėjo, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi, tuomet likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma praktiškai pažeista nebuvo.
5. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, taigi, jis turėjo galimybę pasinaudoti teritorijoje įrengtomis sporto aikštelėmis, lankytis koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose. Net ir nustačius nedidelį ploto trūkumą, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes gyvenamojoje patalpoje nuteistajam privaloma būti tik naktį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
6. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpų apšvietimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 punkto reikalavimus. Perdegusios lempos nuolat keičiamos naujomis.
7. Nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Todėl vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas realiai jautė emocinę depresiją, pažeminimą ar dvasinę skriaudą yra nepagrįstos.
8. Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitos skundo dalies netenkino.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., o atsakovas prašo taikyti trijų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2009 m. balandžio 17 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
11. Sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2009 m. balandžio 17 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. rugpjūčio 1 d.
12. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
13. Atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK prašymą tenkino, pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. atmetė kaip nepagrįstą. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d.
14. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, teismas atsižvelgė į CK nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą, į Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktiką, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, nustatantį, kad minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose – 3,1 kv. m, ir Taisyklių 111.2 punktą, nustatantį ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
15. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 191 parą atliko laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpose, kurių plotas buvo 0,07 kv. m, 0,13 kv. m, 0,06 kv. m, 0,05 kv. m, 0,68 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Taigi pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Sprendė, kad yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, teismas atsižvelgė į HN 76:2010 26 punktą, į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkto nuostatas.
17. Pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas bei kamerų tipo patalpų, kuriose atliko paskirtas nuobaudas, netinkamos temperatūros, ventiliacijos. Pabrėžė, kad byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų, kamerų tipo patalpų temperatūros, ventiliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (temperatūros, ventiliacijos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginius dėl temperatūros, ventiliacijos neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams laikė nepagrįstais.
18. Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (pareigūnai tyčia sukelia provokacijas tarp įkalintų asmenų), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio su nuteistaisiais atmetė.
19. Teismas atsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, tačiau dėl šių sutrikimų medicininės, psichologinės pagalbos nesikreipė. Pažymėjo, kad minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti psichologinės tarnybos 2016 m. lapkričio 10 d. pažyma Nr. 73(2)-313. Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
20. Teismas byloje taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
21. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
22. Kita vertus, pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtent kalinimo metu ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas sprendė, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.
23. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 191 parą pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais teismas sprendė, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 350  Eur suma, kurą priteisė iš atsakovo pareiškėjui.

III.

24. Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasari 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nuo 2016 metų pabaigos, Pravieniškių PN-AK iš sekcijų buvo išnešta daug dviaukščių lovų, tačiau iki to laiko gyvenamosios patalpos lovomis buvo perpildytos. Pažymi, kad atsakovas teismui pateikė duomenis, jau po lovų išnešimo, tačiau nepateikė duomenų apie ankstesnius laikotarpius, todėl atsakovo pateikta informacija neatspindi tikrosios padėties, buvusios ankščiau. Teigia, kad 10 būrio 1 brigadoje, plotas yra 64,37 kv. m, o miegamųjų vietų buvo 30, todėl buvo pažeidžiamas minimalaus ploto reikalavimas 3,6 kv. m. Be to, dar patalpoje buvo ir baldų, kurie dar labiau mažino laisvą plotą. Pasak pareiškėjo, tuo metu, kai jis buvo perkeltas į 10 būrį, jo miegamoji vieta buvo 25 lova, nors atsakovo pateiktas duomenimis, lovų buvo tik 20.
26. Pažymi, kad pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik po lokalinio sektoriaus kiemą, negalėjo eiti į kitus sektorius, į koplyčią galima nueiti tik tam tikru metu ir ten būti tik dvi valandas per savaitę.
27. Teigia, kad jis kreipėsi į psichologus ir į administraciją dėl orumo žeminimo, bet jam buvo pagrasinta ir jo prašymas buvo suplėšytas, todėl kreiptis į teismą ankščiau bijojo. Be to, jis yra romų tautybės, yra baigęs septynias klases, įstatymų neišmano, todėl mano, kad senaties terminas jo reikalavimams neturėtų būti taikomas.
28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
29. Atsakovas su apeliaciniu skundu bei jame išdėstytais argumentais nesutinka, mano, kad šis apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus.
30. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-869-556/2016 ir teigia, kad šioje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje aplinkybės yra iš esmės panašios.
31. Pažymi, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
32. Atsakovas nesutinka su apelianto argumentais, jog minėtuose gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose buvo laikoma žymiai daugiau nuteistųjų. Pažymi, kad į bylą pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, be to, pareiškėjas jokių kitų aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
33. Nors formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau ginčo atveju mano, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimas, visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
34. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas sąmoningai suvokdamas nesielgė tinkamai ir veikė priešingai, todėl jo elgesys ir paties valia lėmė nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose.
35. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. T. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Prašo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
36. Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas dėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
38. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, atsiradusios dėl pataisos įstaigos administracijos veiksmų, neužtikrinant jam (pareiškėjui) tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
39. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimams taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK, 191 parą buvo pažeista jo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė jam 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
42. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su ieškinio senaties taikymu ir įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjui tenkantį kameros plotą, nurodydamas, kad teismui atsakovo pateikti duomenys, neatspindi situacijos, buvusios iki 2016 metų.
43. Atsakovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nors formaliai ir buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (per mažą kameros plotą), tačiau pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas, nagrinėjamu atveju yra visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
44. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo atnaujinimo, jų nekartoja. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis bijojo į teismą kreiptis ankščiau, kad jis yra romų tautybės, baigęs septynias klases ir įstatymų neišmano, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo netaikyti ieškinio senaties termino ar jį atnaujinti, nes jos nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.
45. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui, jo bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d., tam tikrais laikotarpiais atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpose, (191 parą) nebuvo užtikrinta teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatytą ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui. Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkančios ploto normos pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, nustatytos Taisyklių 111.1 punkte (3,1 kv. m), pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nustatytas nebuvo.
46. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjui tekusio ploto, jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose buvusių baldų, kurie, pareiškėjo teigimu, dar labiau mažino laisvą kameros plotą, visų pirma, nurodo, kad EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT minėtoje byloje taip pat paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nacionalinį teisinį reglamentavimą, tinkamai apskaičiavo pareiškėjui ginčo laikotarpiu tenkantį kameros plotą.
47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį plotą, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju skaičių, teismas kameros plotą dalino iš jame įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad kamerose ar gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, asmenų buvo tiek, kiek miegamųjų vietų, gavęs atsakovo atsiliepimą į pareiškėjo skundą, pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų neginčijo, pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, todėl spręstina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamų atsakovo pateiktų duomenų apie miegamųjų vietų skaičių kamerose, yra paneigti byloje esančiais, atsakovo pateiktais įrodymais, ir vertintini kaip deklaratyvūs.
48. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kad pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik po lokalinio sektoriaus kiemą, negalėjo eiti į kitus sektorius, į koplyčią galima nueiti tik tam tikru metu ir ten būti tik dvi valandas per savaitę.
49. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
50. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas, pažeidžiant asmeniui tenkančio minimalaus ploto, nustatyto teisės aktuose, reikalavimus. Šių aplinkybių iš esmės neginčija ir atsakovas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
51. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 50 000 Eur suma. Įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę – 191 dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas pataisos namų kamerų tipo patalpose, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo mastas yra perdaug didelis, kad šio pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteista 350 Eur suma yra per maža pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, ir šiuo konkrečiu atveju 600 Eur suma laikytina bylos faktines aplinkybes, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.
52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. T. (A. T.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė