Baudžiamoji byla Nr. 1S-379-307/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00099-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.16.1.2.1.1.; 2.1.16.1.2.1.8.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės ir Valdimaro Bavėjano,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,            

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Norkūnui,

gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. V. gynėjos Rasos Aurelijos Kučinskaitės skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties, kuria A. V. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. lapkričio 3 d.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

n u s t a t ė:

A.V. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis veikdamas organizuotoje grupėje neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, padarė narkotinių medžiagų kontrabandą, o būtent: 2015 m. rudenį – 2016 m. sausio mėn., susitikimų, vykusių Panevėžyje, metu, I. V. sukurstė, o U. V. sutiko už atlygį nuo 1500 iki 2000 eurų neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti labai didelį narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių) - kiekį ir ją išplatinti kitiems asmenims.

2015 m. rudenį - 2016 m. sausio mėn., susitikimų, telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis, vykusių Panevėžyje bei kitose Lietuvos Respublikos vietovėse, Ispanijos Karalystėje, metu, I. V., U. V. ir A. V., pasiskirstę skirtingomis užduotimis bei vaidmenimis, dėl savanaudiškų paskatų - turėdami tikslą neteisėtai praturtėti, susitarė Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių), šią narkotinę medžiagą, neturint leidimo, vilkiku su puspriekabe neteisėtai laikyti, gabenti Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijos Federacinėje Respublikoje, iš Vokietijos į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikoje bei neteisėtai išplatinti kitiems asmenims.

Nurodytomis aplinkybėmis I. V., veikdamas pagal susitarimą su organizuotos grupės nariais, siekdamas padaryti nusikalstamas veikas, parengė nusikalstamų veikų planą, vadovavo nusikalstamoms veikoms ir davė nurodymus organizuotos grupės nariams dėl nusikaltimų įvykdymo: nurodė A. V. Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgyti 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių), telefonu aptarė su A. V. galimus narkotinės medžiagos įgijimo šaltinius, kainas bei narkotinės medžiagos įgijimo tikslu perdavė A. V. bankiniu pavedimu 2000 eurų, nurodė A. V.

įgytą narkotinę medžiagą Murcijos mieste, Ispanijos Karalystėje, perduoti U. V.; nurodė U. V. Murcijos mieste įgyti iš A. V. 17807,87 gramus kanapių (antžeminių dalių) ir šią narkotinę medžiagą, neturint leidimo, neteisėtai laikyti ir gabenti nurodytu maršrutu į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir Panevėžyje perduoti I. V.

Vykdydami susitarimą ir veikdami pagal parengtą planą, 2016 metų sausio mėnesį Ispanijos Karalystėje A.V. neteisėtai įgijo iš nenustatytų asmenų labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių), kurią 2016 m. sausio 20 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia degalinės „24H“, esančios (duomenys neskelbtini), Ispanijos Karalystėje, neteisėtai laikė ir kitaip platino, tai yra perdavė U. V., o U. V., neturėdamas leidimo, nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 26 d. šią narkotinę medžiagą - 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių) - vilkiku „Scania“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Lamberet“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė ir gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu Kiel – Klaipėda į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vėliau, 2016-02-26 apie 17.50 val. (duomenys neskelbtini), U. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių) neteisėtai išplatino, tai yra perdavė I.V., kuris Panevėžyje labai didelį narkotinės medžiagos kiekį – 17807,87 gramų kanapių (antžeminių dalių), neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu „BMW X6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kol nurodytą narkotinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

2016 m. vasario 29 d. prokuroro nutarimu A. V. paskelbta paieška. 2016 m. kovo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi A. V. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. 2016 m. kovo 23 d. A. V. atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis. 2016 m. balandžio 24 d. pagal Europos arešto orderį A. V. sulaikytas Prancūzijos Respublikoje ir buvo laikomas DOUAI arešto namuose. 2016 m. birželio 2 d. A. V. pristatytas į Lietuvos Respubliką. 2016 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi palikta galioti 2016 m. kovo 10 d. teismo nutartis: A. V. paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo - terminas nustatytas 2 (dviem) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi A. V. suėmimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, skaičiuojant nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi kaltinamajam A. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, motyvuojant tuo, kad jis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Skundžiamoje nutartyje teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Kaltinamojo A. V. gynėja skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir A. V. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti viena ar keliomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.

Skunde nurodoma, kad nors nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė ir yra priskiriami Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai, kaip kad nurodoma skundžiamoje teismo nutartyje, tačiau tai nėra absoliuti sąlyga, nulemianti pačios griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo (jo termino tęsimo) taikymą. Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra paminėta, ši aplinkybė priskiriama „kitų aplinkybių“ sąvokai, tad sprendžiant, ar įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, būtina atsižvelgti į šioje įstatymo normoje nurodytas aplinkybes: įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą ir pan. Tik įvertinus visų minėtų aplinkybių visumą, galima spręsti, ar manymas, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, yra pagrįstas. Nusikaltimo sunkumas ir baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė suėmimo skyrimo (jo termino tęsimo) pagrindu gali būti tik tada, kai remiantis šia aplinkybe, galima padaryti išvadą, jog įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, t.y. tokia išvada turi būti patvirtinta ir kitomis aukščiau minėtame Lietuvos Respublikos BPK straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis.

Gynėjos teigimu, Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas kardomosios priemonės - suėmimo termino A.V. pratęsimo klausimą, savo nutartyje ne tik nepagrįstai ir neteisingai inkriminuojamų A.V. nusikalstamų veikų sunkumą ir gręsiančios laisvės atėmimo bausmės griežtumą laikė pakankamu pagrindu konstatuoti esant Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam suėmimo termino tęsimo pagrindui, bet ir visiškai neatsižvelgė į tas baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas aplinkybes, kurių visuma gali patvirtinti galimo bėgimo (slėpimosi) pagrįstumą, arba, priešingai, parodyti, jog tokia tikimybė yra labai menka ar iš viso neegzistuoja. Skundžiamoje nutartyje Panevėžio apygardos teismas visiškai nevertino tokių svarbių aplinkybių, jog A. V. yra neteistas; nors ir nevedęs, tačiau jau 15 metų palaiko šeiminius santykius su sugyventine D. L. ir augina mažametę dukterį D., gimusią (duomenys neskelbtini) m.; jog glaudūs socialiniai ryšiai jį sieja su kita Europos Sąjungos valstybe - Ispanija, kurioje jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir jau eilę metų gyvena kartu su šeima, turi verslą (yra dviejų kavinių-barų savininkas) bei legalų pragyvenimo šaltinį - iš minėto verslo gaunamas pajamas, iš kurių išlaiko savo šeimą. Taigi, A.V. užsienyje nesislapstė, o su šeima gyveno Ispanijos Karalystėje adresu (duomenys neskelbtini) (pažyma apie A. V. gyvenamąją vietą yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje), įsteigė kavinių - barų verslą, jį vystė, nuomojosi jam patalpas. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad A.V. būtų rengęsis ar mėginęs slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Jo gyvenamosios vietos adresai tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinomi, tačiau šiais adresais nebuvo gauti jokie šaukimai A.V. atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną ar prokurorą.

Skunde pažymima, kad nesutiktina ir su teismo nutarties argumentu, kad A. V. neturi stiprių socialinių ryšių su Lietuvos Respublika. Lietuvoje gyvena A.V. artimieji - tėvai, Lietuvoje A. V. turi nekilnojamojo turto, Lietuvoje deklaruota jo gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), atvykdamas į Lietuvą (vasaros periodu bei kai būtina atlikti atitinkamus žemės ūkio darbus) A. V. vykdo individualią žemės ūkio veiklą - augina grūdines kultūras (kviečius ir miežius). Visos šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad kaltinamasis A.V. bėgs (slėpsis) nuo teismo.

Advokatė skunde nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 5 straipsnio 3 dalyje garantuojama kiekvieno suimto asmens teisė būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Šios garantijos turi būti taikomos kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jam pareikšto įtarimo sunkumo ir/ar gręsiančios bausmės griežtumo. Europos žmogaus teisių teismo (toliau-EŽTT) jurisprudencijoje nurodoma, jog kiekvieną kartą sprendžiant suėmimo termino pratęsimo klausimą, būtina atsižvelgti į tai, ar tokiu būdu nebus pažeistos Konvencijos minėto straipsnio nuostatos, numatančios kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu ir tik išskirtinės priežastys gali pateisinti suėmimo termino tęsimą Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies požiūriu (Bykov v. Rusija, Tomasi v Prancūzija). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas dėl tolimesnio suėmimo taikymo A. V. tikslingumo ir pagrįstumo, minėtomis nuostatomis nesivadovavo, todėl priėmė šioms nuostatoms prieštaraujančią nutartį. Teismas savo manymą, jog A. V. gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, argumentavo kaltinamajam pareikšto kaltinimo sunkumu bei gresiančios bausmės griežtumu, tačiau tokia teismo argumentacija prieštarauja Konvencijos nuostatoms, kad asmens laikymas suėmime ir suėmimo taikymo būtinybės pagrindimas vien gręsiančios bausmės griežtumu ir pareikšto įtarimo turiniu ir sunkumu, iš esmės pažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Gynėja taip pat pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas, svarstydamas kardomosios priemonės klausimą, pasiūlė A.V. įmokėti 50 000 eurų dydžio užstatą, kas, teismo nuomone, atitiktų nusikalstamos veikos, kuria A.V. kaltinamas, mastą ir pavojingumą, ir galėtų būti garantija, jog kardomosios priemonės tikslai bus pasiekti šia kardomąja priemone, tačiau A.V. paaiškinus, kad tokio dydžio užstato už jį nėra kam sumokėti, tai, anot teismo, rodo, jog kardomosios priemonės tikslai šio kaltinamojo atžvilgiu jokiomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negali būti pasiekti. Pirmiausia būtina pastebėti, jog Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl suėmimo A.V. tolimesnio taikymo, šioje baudžiamojoje byloje atskirų kaltinamųjų, kuriems šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo skirta kardomoji priemonė - suėmimas, atžvilgiu taikė skirtingus vertinimo standartus. Panevėžio apygardos teismas kitam kaltinamajam, kuriam yra pareikšti žymiai sunkesni kaltinimai nei A. V., taikė švelnesnes kardomąsias priemones (pvz., 30 000 eurų užstatą) ir paleido jį iš suėmimo, taigi, ženkliai mažesnio dydžio užstatas atitiko sunkesnės nusikalstamos veikos, kuria kiti kaltinamieji kaltinami, mastą ir pavojingumą, ir tapo garantija pasiekti kardomosios priemonės tikslus. Tokia situacija, kuomet kitiems kaltinamiesiems, kaltinamiems sunkesne nusikalstama veika, skiriamas žymiai mažesnis užstatas, sudaro pagrindą teigti apie A.V. teisės į teisingą procesą pažeidimą. Be to, Panevėžio apygardos teismo buvo prašoma apsvarstyti galimybę derinti kelias kardomąsias priemones: užstatą (skiriant kardomąją priemonę – suėmimą, buvo siūlomas 20 000 eurų dydžio užstatas) bei tokias kardomąsias priemones kaip intensyvi priežiūra, namų areštas, registravimasis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimas, nes, gynybos nuomone, tokių kardomųjų priemonių taikymas neabejotinai užtikrintų kaltinamojo dalyvavimą procese, tačiau teismas galimybės derinti A.V. kelias kardomąsias priemones net nesvarstė.

Skunde nurodoma, kad 2009 m. spalio 23 d. Europos tarybos sprendimas 2009/829/TVR dėl tarpusavio pripažinimo principo taikymo sprendimams dėl kardomųjų priemonių Europos Sąjungos valstybėse narėse kaip alternatyvą kardomajam kalinimui numato galimybę vienos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo dėl alternatyvios kardomajam kalinimui kardomosios priemonės vykdymą perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, kurioje asmuo, kuriam taikoma kardomoji priemonė, nuolat gyvena. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. V. iki jo sulaikymo nuolat gyveno Ispanijoje, t.y. kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kad su šia valstybe jį sieja glaudūs socialiniai ryšiai, Panevėžio apygardos teismas minėtos teisinės galimybės visiškai nevertino.

Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Kaltinamojo A. V. gynėjos skundas atmetamas.

Būtina suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas, pakankamumas (Lietuvos Respublikos BPK 121 straipsnio 2 dalis). Suėmimo terminą pratęsęs teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. V. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra užfiksuoti liudytojo U. V. parodymuose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, iš kurio matyti, kad U. V. atpažino A. V. kaip asmenį, apie kurį davė parodymus, 2016 m. gegužės 9 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitoje bylos medžiagoje. Kartu pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, tokiu atveju veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės klausimai iš esmės nėra sprendžiami, tai daroma išnagrinėjus bylą teisiamajame posėdyje. Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga analizuojama tik ta apimtimi, kuri reikšminga kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimui teisingai išspręsti.

Panevėžio apygardos teismas pratęsė kaltinamajam A. V. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Apie tikimybę, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis) (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiama vertinant Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo (kaltinamojo) šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. A. V. kaltinamas padaręs vieną sunkų ir vieną labai sunkų nusikaltimus. Už A. V. inkriminuojamų sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės (pavyzdžiui, už Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų).

Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskirtina Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Nusikaltimo sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės pagrindžia būtinybę taikyti kaltinamajam A. V. griežčiausią kardomąją priemonę.

Kaltinamojo A. V. gynėja skunde nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas nevertino A. V. socialinės charakteristikos, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog konkretūs bylos duomenys suteikia pagrindą manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, nesvarstė alternatyvių kardomųjų priemonių taikymo galimybės. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kaltinamojo gynėjos skunde nurodytais argumentais. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad Panevėžio apygardos teismas įvertino visus duomenis, turinčius reikšmės pratęsiant suėmimo terminą: A. V. inkriminuotų nusikaltimų sunkumą, gresiančią bausmę, jo socialinius ryšius, asmenybę bei kitus. Panevėžio apygardos teismas taip pat įvertino galimybę taikyti švelnesnes kardomąsias priemones, tačiau pagrįstai sprendė, kad Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai nebus pasiekti.

Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. Skunde nurodytos aplinkybės apie A. V. Lietuvos Respublikoje turimus socialinius ryšius nėra pakankamos kardomajai priemonei – suėmimui panaikinti ar pakeisti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nors A. V. yra neteistas, turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir vykdo individualią žemės ūkio veiklą, iki sulaikymo jis faktiškai ilgą laiką gyveno Ispanijos Karalystėje su sugyventine D. L. ir augino mažametę dukterį D., gimusią (duomenys neskelbtini) m., be to, šioje valstybėje kaltinamasis užsiima verslu, jam inkriminuojama, jog narkotines medžiagas jis galimai neteisėtai įgijo Ispanijos Karalystėje, veikdamas organizuotoje grupėje, todėl Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad A. V. turi tamprių ryšių Ispanijos Karalystėje. Pažymėtina, jog 2016 m. vasario 29 d. prokuroro nutarimu A. V. paskelbta paieška, 2016 m. balandžio 24 d. pagal Europos arešto orderį jis buvo sulaikytas Prancūzijos Respublikoje. Be to, kaip minėta, A. V. gresia reali ir itin griežta laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, jog būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, A. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skunde nurodytos aplinkybės apie švelnesnių kardomųjų priemonių taikymą kitiems kaltinamiesiems, nesudaro pagrindo naikinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo A. V., kadangi teismas, spręsdamas dėl kardomosios priemonės taikymo konkrečiam asmeniui, kiekvienu atveju vertina būtent su tuo asmeniu susijusias aplinkybes ir remiantis jomis priima individualų sprendimą asmens atžvilgiu.

Nors kaltinamojo A. V. gynėja skunde nurodė, kad kaltinamasis galėtų įnešti iki 20 000 eurų užstatą, iš bylos duomenų matyti, jog ši suma nėra įnešta į teismo depozitinę sąskaitą. Šiuo atveju, siūlomas 20 000 eurų užstatas, atsižvelgus į A. V. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumą, nėra pakankamo dydžio, jog užtikrintų Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

n u t a r i a:

kaltinamojo A. V. gynėjos skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Kolegijos pirmininkas                                                                                       Albinas Bielskis

Teisėjai                                                                                                                 Elena Vainienė

                                                                                                                  Valdimaras Bavėjanas