Pranešėja D. Martinavičienė Civilinė byla Nr. 2A-1620-370/2012
Teisėja V. Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-13332-2011-7)
Procesinio sprendimo kategorija 1.4.2;
1.4.6; 14.1; 19.4.; 21.6; 36.1; 42.1; 42.8 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 31 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-752-563/2012 pagal ieškovės UAB „Marilita“ ieškinį atsakovams A. B., R. Č. dėl baudos už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl susitarimų pripažinimo negaliojančiais bei atsakovų apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-23 sprendimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo R. Č. 15 720 Lt baudos, o iš atsakovo A. B. – 15 600 Lt baudos už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą. Nurodė, kad atsakovai pažeidė su jais sudarytų nekonkuravimo susitarimų sąlygas, dalyvaudami UAB „Baltic Escella“, kuri verčiasi analogiškomis jūrų laivų aprūpinimo paslaugomis kaip ir ieškovė, veikloje. Nekonkuravimo susitarimai buvo sudaryti laisva šalių valia, yra galiojantys, todėl, atsakovams nevykdant nekonkuravimo susitarimais prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovų susitarimuose numatytų baudų.
Atsakovai su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento ieškovės su A. B. 2010-12-22 ir su R. Č. 2010-10-20 sudarytus nekonkuravimo susitarimus. Nurodė, kad susitarimuose nėra privalomo elemento – materialinės kompensacijos darbuotojui už laikotarpį, kai pagal susitarimo sąlygas bus ribojamos jo galimybės užsiimti veikla, susijusia su ieškovės įmonėje vykdyta veikla, be to, susitarimuose numatyti 18 ir 24 mėnesių terminai, kada atsakovams yra taikomi jų teisių suvaržymai, už šį laikotarpį negaunant jokios kompensacijos, neatitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo kriterijų. Pasirašant susitarimus, nebuvo leista tartis dėl jų sąlygų, susitarimų sąlyga, suteikianti teisę nutraukti susitarimą tik darbdaviui, yra nesąžininga darbuotojo, kaip silpnesnės šalies atžvilgiu. Nekonkuravimo susitarimai pripažintini negaliojančiais, kadangi blogina atsakovų – darbuotojų – padėtį, o darbdavio, priešingai, nepagrįstai gerina, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Taip pat nurodė manantys, kad priešieškinis turi būti patenkintas CK 1.80 str. pagrindu, nes nekonkuravimo susitarimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, konkrečiai – CK 2.164 str. 4 daliai, kuri numato prekybos agento teisę į kompensaciją.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-05-23 sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovams tenka pareiga įrodyti, jog susitarimai buvo sudaryti primetant jiems ieškovės valią, neatitiko šalių interesų pusiausvyros. Teismas pažymėjo, kad priešieškinį atsakovai pareiškė tik ieškovei kreipusis į teismą, nei pasirašant ginčijamus susitarimus, nei nutraukiant darbo sutartis atsakovai klausimo dėl susitarimų galiojimo nekėlė. Atsakovai teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokia kompensacija galėtų būti numatyta pagal šalių susitarimą, šio klausimo net nesvarstė pasirašant sutartį ir šiuo metu net nepageidauja gauti jokios kompensacijos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog sudarant susitarimą dėl nekonkuravimo nebuvo nustatyta darbuotojui kompensacija už tokio susitarimo laikymąsi, savaime nereiškia, kad susitarimas nesąžiningas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir negalioja. Atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad specialaus kompensavimo už nekonkuravimo sąlygą nenumatymas pažeidė jų interesus – t. y. jie dėl to atsidūrė blogesnėje padėtyje negu iki susitarimo sudarymo, patyrė nuostolių ar kt. Nekonkuravimas su darbdaviu laikytinas sudėtine lojalumo darbdaviui pareigos dalimi. Už deramą visų darbuotojo įsipareigojimų darbdaviui vykdymą buvo mokamas pakankamas darbo užmokestis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad juos būtų netenkinęs gaunamo darbo užmokesčio dydis, jo mokėjimo tvarka, kitos darbo sąlygos, pretenzijas buvusiam darbdaviui atsakovai ėmė reikšti tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau įrodymų pretenzijoms pagrįsti nepateikė. Pakankamas darbo apmokėjimas laikytina ne tik atlyginimu už atliekamą tiesioginį darbą, bet pakankama kompensacija už nekonkuravimo reikalavimo vykdymą galiojant darbo sutarčiai. Dėl to nėra pagrindo susitarimus dėl nekonkuravimo vertinti kaip nesąžiningus, iškreipiančius susitariančių šalių interesų pusiausvyrą. Kadangi byloje nustatyta ir įrodyta, kad atsakovai su ieškove sudarytus nekonkuravimo susitarimus pažeidė, ieškovės ieškinys tenkintinas.
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti. Nurodo, kad CK 2.164 str. 4 dalyje sakoma, kad jeigu sutartyje numatytas konkurencijos draudimas, perkybos agentas turi teisę į kompensaciją už visą konkurencijos draudimo laikotarpį. Su atsakovais sudarytuose susitarimuose ši nuostata buvo pažeista. Kompensacija atsakovams aptarta susitarimų 4 d., kurioje sakoma, kad mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją. Be to, numatyta, kad kompensacija darbo užmokesčio forma bus mokama tik darbo sutarties galiojimo metu. Tokios susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygos yra neteisėtos, nes tai reiškia, kad kompensacija atsakovams iš viso nenumatyta, nes darbo užmokestis mokamas už darbuotoją atliekamą darbą ir tai buvo aptarta su atsakovais sudarytose darbo sutartyse. Jose nenumatyta, kad į darbuotojo darbo funkcijas įeis ir nekonkuravimo sąlygų laikymasis. Be to, su R. Č. nekonkuravimo susitarimas buvo sudarytas daug vėliau nei darbo sutartis. Tai, kad atsakovų padėtis susitarimais buvo pabloginta, akivaizdžiai parodė nagrinėjamo ieškovės reikalavimo esmė – už susitarimų nesilaikymą ieškovė reikalauja baudų, tuo tarpu, jei atsakovai laikytųsi susitarimuose nustatytų apribojimų, jie netektų galimybės dirbti tam tikrą darbą arba verstis tam tikru verslu ir už tai ieškovė jiems netekimų nekompensuotų. CK 2.164 str. 8 dalyje nustatyta, kad susitarimai, kurie prieštarauja šio straipsnio nuostatoms ir pablogina prekybos agento padėtį, negalioja. Tai reiškia, kad su atsakovais sudaryti nekonkuravimo susitarimai, kuriuose nenumatyta mokėti kompensaciją CK 2.164 str. 4 d. numatytomis sąlygomis, t. y. visą konkuravimo draudimo laikotarpį, yra negaliojantys, kaip prieštaraujantys CK 2.164 str. 4 d. nuostatoms.
Atsiliepime ieškovė prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovai neįrodė, jog buvo priversti sudaryti nekonkuravimo susitarimus, byloje buvo įrodyta, kad minėtuose susitarimuose nustatytus draudimus jie pažeidė, per naujai įsteigtą verslą konkuravo su ieškove. Patys atsakovai nebandė derėtis dėl nekonkuravimo susitarimų nutraukimo sąlygų, o teisme abu atsakovai nurodė, kad kompensacijos iš darbdavio nereikalauja. Apeliantai nepagrįstai remiasi CK 2.164 str. nuostatomis neatsižvelgdami į aplinkybę, kad ši teisės norma reglamentuoja konkurencijos draudimo santykius su prekybos agentu, kuris yra nepriklausomas asmuo, o darbuotojai į darbdavio veiklą įsitraukia daug labiau nei prekybos agentas į atstovaujamojo veiklą, todėl darbuotojas turi daugiau galimybių konkuruoti su darbdaviu. Apeliantai nepagrįstai reikalauja nekonkuravimo susitarimus pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu, kadangi atsakovės santykiams su ieškove negalima be išlygų taikyti CK 2.164 str. nuostatų, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismas yra pažymėjęs, kad nekonkuravimo susitarimas kaip sandoris priskirtinas nuginčijamiems sandoriams. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, atsižvelgtina į aplinkybę, kad atsakovai savo prieštaravimus dėl nekonkuravimo sąlygų išreiškė tik po to, kai ieškovė, sužinojusi apie atsakovų veiksmus, ėmėsi savo teisių gynybos, taigi atsakovai elgėsi nesąžiningai, nesilaikė CK 1.137 str. 2 d. nurodytų principų, vykdė ir vykdo su ieškove konkuruojančią veiklą, todėl neturi teisės į kompensaciją už nekonkuravimo susitarimo vykdymą.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas R. Č. 2008-02-07 sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu R. Č. priimtas dirbti UAB „Marilita“ vairuotoju–ekspeditoriumi, o 2008-12-30 pakeitus darbo sutartį – aprūpinimo skyriaus vadovu (t. 1, b. l. 22–25). 2010-10-20 ieškovė ir atsakovas R. Č. sudarė nekonkuravimo susitarimą, pagal kurio 2.1 punktą visą darbo sutarties laikotarpį ir 2 metus po darbo sutarties pasibaigimo atsakovas įsipareigojo be išankstinio rašytinio ieškovės sutikimo tiesiogiai ar netiesiogiai, atskirai ar kartu, ar bet kokio kito asmens vardu nekonkuruoti su ieškove ES valstybių teritorijoje (t. 1, b. l. 26-28). Ieškovė su atsakovu R. Č. darbo sutartį nutraukė 2011-08-31 DK 127 str. 1 dalies pagrindu (t. 1, b. l. 29–30). 2010-12-22 ieškovė sudarė sutartį su atsakovu A. B., kuris įsidarbino laivų aprūpinimo agentu (t. 1, b. l. 31–33). Tą pačią dieną ieškovė su atsakovu A. B. sudarė nekonkuravimo susitarimą, kurio 2.1 punkte nustatyti analogiški nekonkuravimo įsipareigojimai, kaip ir minėtame 2010-10-20 nekonkuravimo susitarime su atsakovu R. Č., tik nustatomas trumpesnis, t. y. 18 mėnesių, draudimo konkuruoti terminas bei išplečiama nekonkuravimo teritorija (NVS valstybių teritorija) (t. 1, b. l. 34-36). Darbo sutartis su atsakovu A. B. nutraukta 2011-03-16 tuo pačiu DK 127 str. 1 dalies pagrindu (t. 1, b. l. 37–38). Taip pat nustatyta, kad 2011-04-05 įregistruota UAB „Baltic Escella“, kurios vienas iš veiklos objektų yra laivų paslaugos ir aprūpinimas, t. y. veikla, analogiška ieškovės vykdomai veiklai. Viena iš įmonės steigėjų ir akcininkių buvo atsakovo R. Č. sutuoktinė J. K. (dabar Č.) (t. 1, b. l. 42–46). Atsakovas R. Č. nuo 2011-09-01, o atsakovas A. B. nuo 2011-05-02 dirba UAB „Baltic Escella“ (t. 2, b. l. 24–25). Ieškovė kreipėsi į atsakovus dėl nekonkuravimo susitarimų pažeidimo, atsakovams nesutikus su ieškovės pretenzijomis (t. 1, b. l. 47–59), ieškovė kreipėsi į teismą dėl baudų už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą priteisimo, o atsakovai pareiškė reikalavimus pripažinti nekonkuravimo susitarimus negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
Teisėjų kolegija sutinka apeliantų argumentais su jais sudarytų nekonkuravimo susitarimų klausimu ir atmeta ieškovės atsiliepimo argumentus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yriaus 2007-10-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007, išaiškino, kad nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jis, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju). Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta abiejų jos šalių interesų pusiausvyra, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį).
Byloje nekilo ginčo, kad su atsakovais pagal jų darbo funkcijų pobūdį nekonkuravimo susitarimai galėjo būti sudaryti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad minėtuose susitarimuose nustatytas kompensavimo būdas, t. y. kad darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis apima ir kompensaciją už susitarimuose numatytų įsipareigojimų vykdymą darbo sutarties galiojimo metu, yra netinkamas ir iš esmės reiškia kompensacijos už darbuotojų įsipareigojimus nenustatymą. Darbo užmokestis yra atlygis darbuotojui už darbo sutartyje sulygtų funkcijų atlikimą, kiekvienoje darbo sutartyje šalys turi susitarti dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) (DK 95 str. 3 d.). Byloje nagrinėjamu atveju atsakovų darbo sutartyse nenustatyta, kad atskirai nuo darbo užmokesčio kažkiek mokama kompensacijos už nekonkuravimo susitarimų įsipareigojimų laikymąsi. R. Č. atveju, darbo sutartis buvo sudaryta anksčiau, nei nekonkuravimo susitarimas su juo, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad nekonkuravimo susitarimo sudarymo dieną šio atsakovo darbo užmokesčio dydis kaip nors pasikeitė. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad atsakovams buvo mokamas pakankamas darbo užmokestis, niekaip nepagrindžia, kad atsakovams buvo mokama kompensacija pagal nekonkuravimo susitarimus, – ieškovams buvo mokamas jų su ieškove sulygtas darbo užmokestis, kurio subjektyvus teismo įvertinimas kaip pakankamo ar nepakankamo byloje nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Ginčijami nekonkuravimo susitarimai atsakovams sukūrė neadekvačias teisines pasekmes – atsakovai iš esmės privalėtų metus laiko dirbti dykai, kad „užsidirbtų“ sau teisę po metų nutraukti darbo santykius be kokių nors įsipareigojimų darbdaviui, t. y. galėtų susimokėti susitarimuose nustatyto dydžio baudą. Akivaizdu, kad susitarimai yra ypač nenaudingi atsakovams, esmingai pažeidžia sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Kadangi su abiem atsakovais sudarytų nekonkuravimo susitarimų sąlygos iš esmės identiškos (išskyrus apribojimų terminą ir teritoriją), akivaizdu, kad susitarimai sudaryti pagal standartines ieškovės pasiūlytas sąlygas prisijungimo būdu, atsakovai kaip darbuotojai šioje situacijoje laikytini silpnesniąja šalimi, o ieškovė pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, todėl atsakovai turi teisę atsisakyti susitarimų arba jos atskiros sąlygos (CK 6.228 str. 1 d.), reikalauti susitarimus nutraukti ar pakeisti (CK 6.186 str. 3 d.). Todėl teisiškai nereikšmingi pirmosios instancijos teismo ir ieškovės argumentai, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu nereikalavo priteisti jiems kompensacijos. Ieškovai patys pasirinko vieną iš įstatymo numatytų savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdą (CK 1.137 str. 1 d., 1.138 str. 5 p.). Šiuo klausimu atskirai pažymėtina, kad ieškovės atsiliepimo argumentai prieštarauja vieni kitiems, t. y. ieškovė motyvuoja, kad atsakovai nereikalavo priteisti jiems kompensacijos ir tuo pat metu nurodo, kad kompensacijos jie neturi teisės reikalauti, kadangi ir šiuo metu konkuruoja su ieškove. Pirmosios instancijos teismo ir ieškovės motyvas, kad atsakovai savo reikalavimus dėl susitarimų pareiškė tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme, taip pat teisiškai nereikšmingas, kadangi jų teisė pareikšti reikalavimą ribojama 10 metų senaties terminu, (CK 1.125 str. str. 1 d.), be to, tik ieškovei pateikus jiems pretenzijas, jiems atsirado protingas pagrindas gintis, jų neveikimas nelaikytinas sutikimu (CK 1.64 str. 3 d.). Kiekviena sutarties šalis turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai, šios pareigos šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 1.137 str. 2, 3 d., 6.158 str.), todėl ieškovė negali nesąžiningų susitarimų grįsti aplinkybe, kad atsakovai susitarimus pasirašė ir jų iškart neginčijo. Atmestinas ir ieškovės atsiliepimo argumentas, dėl CK 2.164 str. nuostatų taikymo atsakovų nenaudai dėl to, kad jie yra darbuotojai, o ne prekybos agentai. Kolegijos nuomone, ieškovės nurodyta aplinkybė kaip tik vertintina atsakovų naudai, kadangi jie yra labiau priklausomi nuo kitos sutarties šalies (ieškovės), be to, nekonkuravimo susitarimu nustatytus konkrečius ribojimus nulemia konkrečios kitos šalies vykdomos funkcijos ir su šių funkcijų vykdymu susijusi informacija, t. y. nėra skirtumo ar šios funkcijos vykdomos nepriklausomo agento ar darbuotojo. Ieškovė susitarime su darbuotojais nustatydama nesąžiningas sąlygas pažeidė ir darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 str. 1 d. 2, 4 p.).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, atsakovų ginčijami susitarimai pripažintini negaliojančiais (CK 1.81 str. 1 d., CK 2.164 str. 8 d., 6.156 str. 6 d., 6.186 str. 3 d., 6.228 str. 1 d.). Kadangi atsakovų priešieškinis tenkintinas visiškai, ieškovės ieškinys atmestinas (CPK 143 str. 2 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismo ir ieškovės akcentuota aplinkybė, kad atsakovai ir šiuo metu konkuruoja su ieškove, yra teisiškai nereikšminga, kadangi konstatavus, kad nekonkuravimo susitarimai yra negaliojantys, atsakovams nėra jokių ribojimų pasirinkti darbą ir veiklą (Konstitucijos 48 str. 1 d., DK 2 str. 1 d. 2 p., CK 1.137 str. 4 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – atsakovų priešieškinį tenkinti, ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Iš ieškovės atsakovams priteistina kiekvienam po 430,50 Lt už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 86, 108, 109), po 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 134, 135), po 500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 55, 56), ir po 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 57–61, CPK 93, 98 str.).
Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 325–333 str.,
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – atsakovų priešieškinį tenkinti, o ieškovės ieškinį atmesti.
Iš ieškovės UAB „Marilita“ atsakovams A. B. ir R. Č. priteisti kiekvienam po 2 930,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Danguolė Martinavičienė
Kolegijos teisėjai Irma Čuchraj
Alvydas Žerlauskas