Civilinė byla Nr. 2A-583/2014
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00194-2012-6
Procesinio sprendimo kategorija: 41; 42.11.1; 45.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pamario troba“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-547-123/2013 pagal ieškovo M. A. (M. A.) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pamario troba“ (trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“) dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl pirkėjo teisių gynimo šiam įsigijus prekę, turinčią kokybės trūkumų, ir pirkėjo teisės pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo gynimo būdą.
Ieškovas M. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti tarp jo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Pamario troba“ (toliau – ir atsakovas, bendrovė, įmonė) 2007 m. birželio 27 d. sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis), kuria jis įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 391 960 Lt, o ieškovą – atsakovui grąžinti sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą.
Ieškovas nurodė, kad jis Pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo už 391 960 Lt nupirko nebaigtą statyti 78 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Dalį nurodytos sumos ieškovas sumokėjo iš asmeninių lėšų, o likusią dalį sumokėjo gavęs paskolą iš akcinės bendrovė (toliau – ir AB) „Swedbank“ banko (toliau – ir Bankas). Ieškovas paaiškino, kad pradėjus gyventi įsigytame Bute, po kurio laiko jame pradėjo jausti itin didelę drėgmę, patalpose vizualiai pasirodė drėgmės pėdsakai, ant langų, lubose ir kitose Buto vietose atsirado pelėsis, supelijo baldai, užuolaidos, namų apyvokos daiktai. Ieškovas manė, kad paminėti Buto trūkumai atsirado dėl nekokybiškai pastatyto pastato, dėl nurodytų trūkumų 2011 m. spalio 10 d. jis kreipėsi į atsakovą su pretenzija. Atsakovas, atsakydamas į pretenziją, nurodė, kad jis, kaip statytojas, už ieškovo nurodytus trūkumus nėra atsakingas. Ieškovas pažymėjo, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyrius, atlikęs mikrobiologinius tyrimus Bute, konstatavo, jog patalpų ore svetainėje, patalpų ore vaikų kambaryje ant staliuko ir patalpų ore miegamajame aptikti pelėsiniai grybai, o tai, ieškovo įsitikinimu, pažeidžia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nuostatas, kuriose įtvirtinti esminiai statiniui keliami reikalavimai, t. y. Butas neatitinka esminių reikalavimų, keliamų gyvenamajam būstui, jis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kuriai buvo įsigytas, nes santykinė leistina oro drėgmės procentinė išraiška Bute viršija leistinas normas. Ieškovas teigė, kad atsakovas, parduodamas netinkamos kokybės daiktą – Butą, pažeidė Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas ir toks pažeidimas laikytinas esminiu. Bute esančių trūkumų mastą ir jų tinkamo sutvarkymo apimtį įrodo ieškovo užsakymu parengta statybos bendrovės UAB „Kelmeda“ darbų sąmata, kurioje apskaičiuota visų trūkumų pašalinimo kaina (95 017,67 Lt). Kadangi atsakovas atsisako pripažinti pastatyto ir parduoto Buto trūkumus, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, t. y. nutraukė tarp ieškovo M. A. ir atsakovo UAB „Pamario troba“ sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį ir taikė restituciją – įpareigojo atsakovą UAB „Pamario troba“ per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 391 960 Lt, o ieškovą – grąžinti atsakovui įgytą Butą.
Teismas pažymėjo, kad Buto pardavėjas turi pareigą garantuoti parduodamo daikto kokybę; pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis įsipareigoja parduoti daiktą kitai šaliai nuosavybėn, ši – priimti daiktą ir sumokėti pinigus (CK 6.305 straipsnio 1 dalis); parduodamų daiktų kokybė ir kiti kriterijai turi atitikti pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; netinkamos kokybės daikto pardavimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu, tokiu atveju pirkėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad Butas buvo priimtas eksploatuoti kaip tinkamas, o dėl drėgmės atsiradimo Bute yra kaltas pats ieškovas, t. y. jis džiovina Bute skalbinius, nevėdina patalpų. Teismas konstatavo, kad pagal byloje atliktos ekspertizės išvadas Butas neatitinka STR 2.01.01. (3):1999 esminio reikalavimo „Higiena, sveikata, aplinkos apsaugos“, o atsakovas nepaneigė, jog Bute esančiam leistinas normas viršijančiam drėgnumui, pelėsiui atsirasti turi įtakos nesandarumai ir plyšiai, t. y. statybos brokas; nustatyti kokybės defektai pažeidžia esminius statinio reikalavimus, nes ieškovas Bute negali tinkamai ir patogiai gyventi (nors gyvenamasis namas naujos statybos) dėl buto kokybei keliamų reikalavimų pažeidimų; Bute esanti per didelė drėgmė sukelia sveikatos sutrikimus, ieškovas dažnai serga kvėpavimo takų infekcijomis, galima alergija pelėsiniam grybeliui, serga namiškiai, Bute gyvenantys gyvūnai; ginčo name ir kiti gyventojai turi problemų dėl drėgmės ir pelėsio. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas nesutiko savo lėšomis pašalinti nustatytų daikto (Buto) kokybės trūkumų, nes jų nelaiko statybiniu broku, pripažino pagrįstu Buto pirkėjo (ieškovo) reikalavimą nutraukti sutartį ir taikyti restituciją.
Teismas vertino, kad ieškovui pačiam periodiškai nuolat atlikti drėgmės šalinimo darbus, pirkti drėgmės surinktuvą, keisti baldus, užuolaidas, įrengti papildomas orlaides, didinti gartraukio skerspjūvio plotą, užsandarinti plyšius, keisti ventiliaciją, naikinti pelėsį, įrengti rekuperacinę sistemą būtų neproporcingai didelės išlaidos ir sąnaudos, kita vertus, tokiu būdu nukentėjusi šalis (ieškovas) iš esmės nebus gavusi to, ko tikėjosi gauti įsigydama naują daiktą (Butą).
Atsakovo argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovas negali disponuoti Butu, todėl jis siekia nutraukti Pirkimo–pardavimo sutartį, teismas pripažino neįrodytomis prielaidomis. Kartu teismas akcentavo, kad tam, jog Butas būtų tinkamas gyventi ir atitiktų esminius statinio reikalavimus, nepakanka šio tik vėdinti ir nedžiauti skalbinių, nes norint sumažinti drėgmę Bute, būtina atlikti daug papildomų investicijų, kurias nurodė teismo ekspertai, įskaitant, bet neapsiribojant, įrengti ir rekuperacinę sistemą, o kosmetinis remontas yra ekonomiškai netikslingas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas UAB „Pamario troba“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
- Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes savo išvadų nepagrindė išsamiu byloje esančių duomenų ištyrimu ir analize. Teismo išvados prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Ekspertizės akte padaryta kategoriška išvada, kad drėgmės Bute atsiradimo priežastis yra nepakankama Bute esanti ventiliacija ir už tai atsakingas ieškovas (Buto savininkas), o kaip galima tikimybė nurodomas drėgmės patekimas iš lauko per nesandarumus, esančius prie palangių, balkono durų ir pan. Teismas nepagrįstai nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp Bute esančios drėgmės ir atsakovo veiksmų. Iš byloje atliktos ekspertizės išvadų matyti, kad drėgmė ir pelėsių grybeliai yra ieškovo (ne)veikimo rezultatas. Teismas neteisingai konstatavo, kad nustatyti kokybės defektai pažeidžia esminius statinio reikalavimus. Teismas nevertino eksperto pateiktos lokalinės sąmatos, kurioje esamų trūkumų pašalinimo išlaidos yra 2 919 Lt, o tai sudaro tik 0,74 procento sutarties vertės (391 960 Lt), ir kad ieškovas savarankiškai įsirengė gartraukį virtuvėje, tokiu būdu panaikindamas natūralaus vėdinimo ortakį.
- Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas gali būti taikomas tik kaip kraštutinė pirkėjo interesų gynimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011; kt.). Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009, nes nesutampa šių (nagrinėjamos ir nurodytos) bylų ratio decidendi.
- Teismas neįvertino aplinkybės, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal CK 4.192 straipsnio 4 dalį ieškovas (skolininkas) neturi teisės disponuoti įkeistu turtu be kreditoriaus sutikimo.
Ieškovas M. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovas teigia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Ieškovas akcentuoja, kad Bute esančios gyvenimo sąlygos neatitinka higienos normų ir statybos techninių reglamentų reikalavimų, šio pirkinio negali naudoti pagal paskirtį, todėl pasirinko būtent tokį savo teisių gynimo būdą, t. y. nutraukti sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo ir taikyti restituciją.
Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Bankas nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, juos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo. Teismas įvertino ieškovo (buto savininko) atsakomybę dėl Bute atsiradusios drėgmės ir pelėsio. Bankas pažymi, kad ginčo objekto (Buto) įkeitimas AB „Swedbank“, užtikrinant ieškovo kredito bankui grąžinimą, neatima jo savininko teisės šį butą valdyti, naudoti ir juo disponuoti (su tam tikrais apribojimais).
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo UAB „Pamario troba“ apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo visiškai patenkintas ieškinio reikalavimas dėl Pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinius ir teisinius aspektus.
Ieškovo M. A. ieškinio reikalavimai nutraukti tarp jo ir atsakovo UAB „Pamario troba“ sudarytą Pirkimo–pardavimo sutartį, kuria jis (ieškovas) įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, t. y. įpareigoti atsakovą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pagal Pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtus 391 960 Lt, o ieškovą – atsakovui grąžinti sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą, iš esmės buvo grindžiami tuo, kad atsakovas pastatė ir ieškovui pardavė netinkamos kokybės daiktą (Butą), kuris neatitinka esminių reikalavimų, keliamų gyvenamajam būstui, Butas negali būti naudojamas pagal paskirtį, kuriai buvo įsigytas, nes santykinė leistina oro drėgmės procentinė išraiška jame (Bute) viršija leistinas normas. Ieškovas ieškinyje be kita ko teigė, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas ir toks pažeidimas laikytinas esminiu, atsakovas atsisako pripažinti pastatyto ir parduoto Buto trūkumus, todėl ieškovas įgijo teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovas UAB „Pamario troba“, atsikirsdamas į nurodytus ieškovo argumentus, tvirtino, kad ieškovui parduotas Butas buvo tinkamos kokybės ir tai patvirtina daugiabučio gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti aktas, o drėgmė bute galėjo atsirasti tik dėl netinkamai virtuvės sienoje sumontuoto virtuvinio gaubto ir dėl paties ieškovo kaltų veiksmų, netinkamai eksploatuojant įsigytą daiktą (Butą).
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, susiję su (ne)tinkamos kokybės daikto (Buto) pardavimu (įsigijimu), išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų visumą, sprendė, kad byloje yra tiek faktinės, tiek teisinės prielaidos pripažinti pirmiau minėtus ieškinio reikalavimus pagrįstais, ir atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių visumą, ieškinį patenkino visiškai bei taikė restituciją. Apeliaciniame skunde atsakovas UAB „Pamario troba“ ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, savo išvadų nepagrindė išsamiu byloje esančių duomenų ištyrimu ir analize, taip pat taikė ginčui aktualias materialiosios teisė normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Nesutikdama su apelianto argumentais, susijusiais su tuo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl šių teisės normų taikymo, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, byloje atliktos teismo ekspertizės išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, pirmosios instancijos teismas padaryta išvada yra įtikinama, pagrįsta leistinais, pakankamais ir patikimais bylos rašytiniais įrodymais. Todėl pirmiau nurodytus apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino atsakovo pateiktų teisinių argumentų. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Byloje nustatyta, kad ieškovas M. A. su atsakovu UAB „Pamario troba“ sudarė 2007 m. birželio 27 d. Pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš atsakovo įsigijo nebaigtą statyti 78 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 7-11). Butas įsigytas šeimos poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš Pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkto, už visą parduodamą nekilnojamąją turtą ieškovas įsipareigojo atsakovui sumokėti 391 960 Lt, t. y. ieškovas dalį nurodytos sumos (77 000 Lt) atsakovui sumokėjo prieš pasirašydamas šią Pirkimo–pardavimo sutartį, o likusią dalį įsipareigojo sumokėti gavęs kreditą iš bet kurio banko (nagrinėjamu atveju ieškovui kreditą suteikė AB „Swedbank“ bankas (I t., b. l. 51, 60, 63)). Pirkimo–pardavimo sutarties 3.5 punktu pardavėjas pareiškė ir garantavo pirkėjui, kad šios sutarties sudarymo momentu nėra paslėptų parduodamo turto trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, jog pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba nebūtų jo visai pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Be kita ko, Pirkimo–pardavimo sutarties 4 punktu pardavėjas įsipareigojo atlyginti visus nuostolius, tiesiogiai kylančius dėl šioje sutartyje nustatytų pardavėjo pateiktų pareiškimų ir / ar garantijų neatitikimo faktinėms aplinkybėms, o šios Pirkimo–pardavimo sutarties 12 punkte pardavėjas patvirtino, kad turto statybos darbai atlikti / atliekami laikantis teisės aktų, reglamentuojančių tokius darbus, reikalavimų pagal išduotą statybos leidimą. Pagal minimos sutarties nuostatas už defektus, nustatytus galiojant garantijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsako gyvenamojo namo statybos darbus atlikusi bendrovė (Pirkimo–pardavimo sutarties 13 punktas); statybos darbus atlikusi bendrovė atleidžiama nuo atsakomybės galiojant garantijai, jeigu defektai atsirado dėl nenugalimos jėgos, trečiųjų asmenų veiksmų, pirkėjo veiksmų ir kitais teisės aktų nustatytais atvejais, kai statybos darbus atlikusi bendrovė atleidžiama nuo atsakomybės (Pirkimo–pardavimo sutarties 15 punktas).
Ieškovas M. A. 2011 m. spalio 10 d., t. y. praėjus šiek tiek daugiau nei ketveriems metams po buto įsigijimo, kreipėsi į atsakovą su pretenzija „Dėl statybos broko pašalinimo“, kurioje nurodė, kad pradėjus gyventi įsigytame bute, pastebėjo atliktų statybos darbų trūkumus (I t., b. l. 25). Kaip matyti iš šios pretenzijos turinio, be kitų pretenzijoje išvardytų trūkumų, ieškovas nurodė ir ventiliacijos Bute nebuvimą, lauko sienos šlapimą, drėgmės ir pelėsinių grybelių Bute buvimą, dėl kurių yra gadinami baldai, buitinė technika, drabužiai, palangės, grindys ir pan. Atsakovas UAB „Pamario troba“, atsakydamas į ieškovo pareikštą pretenziją, 2011 m. spalio 20 d. rašte Nr. R/11-10-20-1 „Atsakymas į 2011 m. spalio 10 d. pretenziją“ paaiškino, kad pretenzijoje nurodyti defektai galėjo atsirasti dėl Bute susidariusios per didelės oro drėgmės, kuri turi įtakos drėgmės kondensacijai susidaryti ant šaltesnių paviršių, tačiau vizualiai apžiūrėjus Butą išorinių vandens patekimo šaltinių nenustatyta, o padidintas oro drėgnumas susidaro tik dėl nepakankamo patalpų vėdinimo. Atsakovas nurodytame atsakyme konstatavo, kad 2011 m. spalio 10 d. oro drėgnumas Bute buvo 76 procentai (nors lauko oro drėgnumas matavimo dieną buvo 48 procentai), o tai jau viršija leistinų rodiklių ribas, esant tokiai drėgmei ilgesnį laiką vyksta pretenzijoje nurodyti procesai. Atsakovas pažymėjo, kad Bute atsiradę defektai negali būti pripažįstami statybiniais trūkumais ir prie atsakymo į ieškovo pretenziją pridėjo patarimus kaip sumažinti drėgmę ir pašalinti pelėsius, Instrukciją: atidarymo–atverčiamo lango rankenėlės padėtys ir Patalpos mikroklimato matavimo protokolą (I t., b. l. 27-28, 29, 30).
Siekiant išsiaiškinti nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, byloje buvo paskirta ir atlikta statybos techninė teismo ekspertizė (I t., b. l. 141-142). Kaip matyti iš Ekspertizės akto Nr. 13/02-01 tiriamosios dalies (I t., b. l. 150-178), Butas buvo apžiūrėtas vietoje ir drėgnomačio prietaisu pamatuota esama patalpų drėgmė, išorės sienų drėgmė, vidaus patalpų temperatūra, išorės sienų temperatūra ir nustatyta, kad vidaus patalpų drėgmė – 76 procentai, temperatūra kambariuose +20,8 laipsnių šilumos, lauke – 8 laipsniai šalčio, taip pat buvo įvertinti Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0004/12/F-514 (I t., b. l. 21-21), Patalpų mikroklimato matavimo protokole (I t., b. l. 30), Mikrobiologinio tyrimo protokoluose Nr. MA-KL-3723 (MA13146-MA13148) ir Nr. MA-KL-168 (MA892-MA894) (I t., b. l. 31, 33) esantys duomenys, Techninio tyrimo ir analizės išvados (I t., b. l. 34-40), išklausyti ginčo šalių paaiškinimai. Ekspertizės akte konstatuota, kad didelio santykinio oro drėgnumo Bute atsiradimo priežastys yra nepakankama Bute esanti ventiliacija, kuri neužtikrina Buto patalpų vėdinimo ir už tai, eksperto vertinimu, atsakingas Buto savininkas dėl netinkamos jo eksploatacijos, o už galimą dalies drėgmės patekimą iš balkono lauko pusės per palanges, aplink balkono duris ir langų galimą nesandarumą, eksperto nuomone, atsakingas yra atsakovas UAB „Pamario troba“. Ekspertizės akte nurodyta, kad didelį santykinį oro drėgnumą Bute įmanoma sumažinti: 1) panaudojus drėgmės surinktuvą; 2) languose ar sienose įrengus orlaides; 3) virtuvėje padidinant gartraukio skerspjūvio plotą pajungiant į mūrinį kanalą, o esanti ventiliacija neužtikrina Buto patalpų vėdinimo; 4) iš lauko pusės nuo balkono apie duris ir langą pašalinant galimus nesandarumus; 5) nuo palangių nuimant papildomus daiktus – gėlių vazonus, vazas ir kt., t. y. laikant atidengtus paviršius. Ekspertizės akte, be kita ko, konstatuota, kad Bute nustatyti defektai pažeidžia esminius statinio reikalavimus, susijusius su statinių vidaus drėgme, o didelis santykinis drėgnumas ir pelėsio atsiradimas turi neigiamą įtaką gyvenimo sąlygoms. Ekspertizės akte taip pat pažymima, kad siekiant užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas būtina, jog aplinka atitiktų higienos normas, t. y. kad atitinkamose patalpose vyrautų nustatyta oro temperatūra bei tinkamas santykis oro drėgnumas. Pagal TDP (Techninio darbo projektas) skyriaus „Higiena, sveikata, Patalpų mikroklimatas“ nuostatas minimali leistina oro temperatūra C šildymo sezono metu svetainėse 20 C, miegamuosiuose – 20 C, koridoriuose – 18 C, virtuvėse – 20 C, rūbinėse – 18 C, vonios kambariuose – 21–23 C, laiptinėse – 16 C, o santykinė oro drėgmė neturi viršyti 35-60 procentų, oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 m/s“.
Taigi byloje atliktos statybos techninės teismo ekspertizės išvados patvirtina ieškovo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas pastatė ir ieškovui Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė netinkamos kokybės daiktą (Butą), kuris neatitinka esminių reikalavimų, keliamų gyvenamajam būstui, Butas negali būti naudojamas pagal paskirtį, kuriai jis buvo įsigytas.
Pažymėtina, kad daikto kokybė gali būti viena iš sutarčių sąlygų. Pagal CK 6.197 straipsnį jei nei sutartyje, nei įstatymuose sutarties dalyko kokybė nenustatyta, tai ji turi atitikti protingą ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Ši įstatymo nuostata yra bendroji ir ji taikoma esant bet kokiai sutarčiai. Tačiau ši bendroji nuostata nereiškia, kad atskiroms sutarčių rūšims nenustatomi kitokie kokybės reikalavimai. CK 6.333 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Remiantis CK 6.333 straipsnio 3 dalimi, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pardavėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Iš šios įstatymo normos turinio darytina išvada, kad daikto kokybiškumą galima apibūdinti kaip jo tinkamumą panaudoti pagal paskirtį. Kita vertus, daikto nekokybiškumas per se nereiškia, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis). Be to, nurodytų teisės normų sisteminė analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad tais atvejais, kai tarp pirkėjo bei pardavėjo kyla ginčas dėl pirkėjui perduotų daiktų kokybės, pardavėjui tenka pareiga įrodyti, jog daiktų trūkumai kokybės prasme po jų perdavimo pirkėjui atsirado dėl pirkėjo veiksmų ar kitų aplinkybių.
Esminius statiniui keliamus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnis (2007 m. gegužės 3 d. įstatymo redakcija Nr. X-1111), pagal kurio 1 dalies 3 punktą statinys (jo dalis) turi būti suprojektuotas ir pastatytas iš tokių statybos produktų, kurių savybės per ekonomiškai pagrįstą statinio naudojimo trukmę užtikrintų esminius statinio higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus, t. y. kad būtų nepažeistos statinyje ar prie jo esančių žmonių higienos sąlygos ir nekiltų grėsmė žmonių sveikatai dėl šių priežasčių: kenksmingų dujų išsiskyrimo, pavojingų kietųjų dalelių ar dujų atsiradimo ore, pavojingos spinduliuotės, vandens ar dirvožemio taršos, nuotėkų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų netinkamo šalinimo, statinių konstrukcijų ar statinių vidaus drėgmės. Minimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį ir jų gyvavimo trukmė (atsižvelgiant į statybos produktus, iš kurių jie pastatyti, klimato sąlygas ir naudojimo paskirtį) nustatomi normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 420 patvirtinto Techninių reikalavimų statybos reglamento STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ nuostatas, esminis reikalavimas „Higiena, sveikata ir aplinkos apsauga” nustato, kad statinys turi būti suprojektuotas ir pastatytas taip, jog nekeltų grėsmės statinyje ar prie jo būnantiems žmonėms dėl: kenksmingų dujų išsiskyrimo; pavojingų dalelių ar dujų buvimo ore; pavojingos spinduliuotės; vandens ar dirvožemio taršos ir gyvųjų organizmų nuodijimo; netinkamo nuotėkų, dūmų, kietųjų ar skystųjų atliekų pašalinimo; drėgmės statinio dalyse ir jo dalių vidaus paviršiuose (10 punktas). Statinio esminio reikalavimo „Higiena, sveikata ir aplinkos apsauga” įvykdymas užtikrinamas visuma reikalavimų ir priemonių, numatomų statinių sumanymo, projektavimo, statybos ir normalaus naudojimo metu, taip pat statybos produktų kokybiniais rodikliais. Šiuos reikalavimus ir priemones lemia: vidaus aplinka; vandens tiekimas; nuotėkų šalinimas; kietųjų atliekų šalinimas; išorės aplinka (11 punktas).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir vertinusi bylos faktines ir teisines aplinkybes, pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni, negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau kartu pabrėžiama ir tai, jog jie nėra nenuginčijami ir turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-733/2002; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2010; kt.). Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, Ekspertizės akte nėra besąlygiškai konstatuota, kad už didelį santykinio oro drėgnumą Bute yra atsakingas Buto savininkas tik dėl netinkamos Buto eksploatacijos, t. y. kad Buto santykinis drėgnumas, viršijantis nustatytas leistinas normas, yra tik dėl netinkamo Buto patalpų nevėdinimo ir skalbinių džiovinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto akcentuojamos Bute esančios drėgmės priežastys, t. y. netinkamas Buto patalpų vėdinimas ir skalbinių džiovinimas Bute, kelia pagrįstas abejones, kad šios galėtų sukelti tokio pobūdžio padarinius, kurie konstatuoti ekspertizės išvadose. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovas nevėdina Buto patalpų kiekvienam gyvenamojo namo gyventojui įprastu būdu, t. y. atidarant ir ar praveriant Buto langus, taip pat, jog ieškovas teikia skalbimo paslaugas, o ne skalbia drabužius, atlikdamas įprastinę buitinę veiklą. Kita vertus, kaip matyti iš Ekspertizės akto tiriamosios dalies ir pateiktos ekspertizės išvados, iš esmės pagrindinė drėgmės atsiradimo Bute priežastis yra nepakankama Bute esanti ventiliacija, kuri negali užtikrinti tinkamo Buto patalpų vėdinimo, o tai, teisėjų kolegijos nuomone, pripažintina konstrukciniu Buto trūkumu. Nors apeliantas teigia, kad aplinkybę, jog ieškovui buvo parduotas tinkamos kokybės Butas, įrodo 2007 m. rugpjūčio 2 d. Daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. STN-248-(12.7) (I t., b. l. 124-127) ir 2012 m. rugsėjo 24 d. Pažyma, kurioje nurodyta, kad ieškovas dėl statybos trūkumų nesikreipė į namo administratorių (I t., b. l. 129), taip pat Pirkimo–pardavimo sutarties 5 punktas, kuriame ieškovas pareiškė, kad pretenzijų dėl turto kokybės neturi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti rašytiniai įrodymai nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad Pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta anksčiau nei pastatas, kuriame yra Butas, buvo pripažintas tinkamu naudoti, o ieškovas įsigijo nebaigtą statyti Butą. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tikslas yra įvertinti, kaip jie atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintos Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:202 Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos 2 punktas), tačiau statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas neįrodo, kad Butas buvo parduotas be konstrukcinių trūkumų, jog Buto konstrukcijos atitinka higienos normas, kad nėra kitų (paslėptų) trūkumų, kurie gali atsirasti po tam tikro laiko ir daryti įtaką jame esantiems daiktams, žmonėms ir gyvūnams (kaip ir nagrinėjamu atveju). Svarbu ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog prieš įsigyjant nebaigtos statybos Butą ieškovas buvo įspėtas, kad jis, atlikdamas Buto vidaus statybos darbus, t. y. atlikdamas apdailą Bute, savarankiškai negalėjo įsirengti virtuvinio gaubto, nes tokiu būdu bus panaikintas natūralaus vėdinimo ortakis. Pastebėtina, kad Pirkimo–pardavimo sutartyje panašių papildomų (ribojančių tam tikrus veiksmus) sąlygų nėra nustatyta. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtent tokiais veiksmais panaikino natūralų vėdinimo ortakį. Ekspertizės išvadose siūloma padidinti skerspjūvio plotą gartraukio jungimui į mūrinį kanalą, tačiau nekonstatuota, kad, kaip teigia apeliantas, ieškovas, savarankiškai įsirengęs virtuvinį gaubtą, panaikino natūralaus vėdinimo ortakį.
Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti ir tai, kad atsakovas veikė ne tik kaip pardavėjas, bet kartu ir statytojas (rangovas), t. y. nekilnojamojo turto statybos ir pardavimo profesionalas (verslininkas), kuriam keltini aukštesni reikalavimai nei vidutiniam protingam asmeniui tokioje pačioje situacijoje (www.pamariotroba.lt; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl ieškovas, įsigydamas naujos statybos Butą iš nekilnojamojo turto statybos profesionalo, turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad jis įsigyja tinkamos kokybės daiktą (Butą), tinkamą naudoti pagal paskirtį protingą terminą, be to, Pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas garantavo ieškovui, kad Bute nėra tokių trūkumų, kad šis (Butas) negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį. Tuo tarpu, kaip nurodyta pirmiau, ieškovas į atsakovą su pretenzija dėl paaiškėjusių trūkumų kreipėsi šiek tiek daugiau nei po ketverių metų nuo naujo Buto įsigijimo, o toks terminas ir nustatytų trūkumų pobūdis bei mastas (supelijusios užtraukiamas užuolaidos, čiužinio apatinė dalis, supelijęs viršutinis kampas prie lango, nuo drėgmės apsilupusi palangės apdaila (dekoratyvinė juostelė), teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdžiai negali būti vertinami kaip atitinkantys protingumo kriterijus.
Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų vertinimu (CPK 218 straipsnis), o teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai (CPK 6 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, pagrįstai ir teisingai neapsiribojo vien tik ekspertizės išvadomis ir jas vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pabrėžtina, kad Ekspertizės akto tiriamoje dalyje nurodytos aplinkybės neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Ekspertizės akte padarytą išvadą, kad Bute esantis didelis santykinis drėgnumas ir pelėsis turi neigiamą įtaką gyvenimo sąlygoms, rodo ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. medicinos ir veterinarijos įstaigų pažymos, tvirtinančios, kad ieškovas dažnai serga kvėpavimo takų infekcijomis, galima alergija pelėsiniam grybeliui, serga kartu gyvenantys kiti asmenys, naminiai gyvūnai (II t., b. l. 90-91, 92-94). Pagal bylos duomenis ginčo name ir kiti gyventojai turi problemų dėl drėgmės ir pelėsio (II t., b. l. 88). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą ir teisingą išvadą, kad Ekspertizės akte konstatuoti kokybės defektai pažeidžia esminius statinio reikalavimus, dėl kurių ieškovas Bute negali tinkamai ir patogiai gyventi (nors gyvenamasis namas naujos statybos), Bute esanti per didelė drėgmė sukelia rimtus sveikatos sutrikimus.
Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta pirmiau, nenustačiusi tokio ieškovo elgesio / veiksmų, kurie negalėtų būti laikomi neatitinkančiais bonus pater familias elgesio standarto, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vertinti bylos faktines ir teisines aplinkybes, susijusias su Buto nustatytais trūkumais, kitaip, nei jas išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Apeliantas UAB „Pamario troba“, turėdamas pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, neįrodė, kad Bute esantis leistinas normas viršijantis drėgnumas ir pelėsiai atsirado ne dėl statybinių trūkumų (CPK 178 ir 314 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas padarė logišką ir teisingą išvadą, kad tam, jog Butas būtų tinkamas gyventi ir atitiktų esminius statinio reikalavimus, nepakanka šio tik vėdinti ir nedžiauti skalbinių, nes norint sumažinti drėgmę Bute, būtina atlikti daug papildomų investicijų, kurias nurodė teismo ekspertai, įskaitant, bet neapsiribojant, įrengti ir rekuperacinę sistemą, o kosmetinis remontas (kurio vertė pagal Ekspertizės išvadas yra 2 919 Lt) yra ekonomiškai netikslingas. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ir ekspertizės išvadose nurodytos priemonės, galinčios sumažinti drėgmės kiekį Buto patalpose, nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog Bute bus užtikrinta saugi ir sveika aplinka. Kita vertus, pažymėtina, kad atsakovas nesutiko savo lėšomis pašalinti nustatytų daikto (Buto) kokybės trūkumų, nes jų nepripažino ir nepripažįsta statybiniu trūkumu, nors, kaip nurodyta anksčiau, Pirkimo–pardavimo sutartimi garantavo, kad nėra paslėptų parduodamo turto trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, jog pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba nebūtų jo visai pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs; įsipareigojo atlyginti visus nuostolius, tiesiogiai kylančius dėl šioje sutartyje nustatytų pardavėjo pateiktų pareiškimų ir / ar garantijų neatitikimo faktinėms aplinkybėms; patvirtino, kad turto statybos darbai atlikti / atliekami laikantis teisės norminių aktų, reglamentuojančių tokius darbus, reikalavimų pagal išduotą statybos leidimą, o už defektus, nustatytus galiojant garantijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, atsako gyvenamojo namo statybos darbus atlikusi bendrovė.
Nagrinėdama ir vertindama apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo teisę pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo gynimo būdą ir nukrypo nuo šių teisės normų išaiškinimų, pateikiamų kasacinio teismo praktikoje, teisėjų kolegija nurodo, kad teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, privalo tinkamai pritaikyti ir materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis).
Pagal CK 6.399 straipsnį, jeigu pagal nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui netinkamos kokybės daiktą, taikomos šio kodekso 6.334 straipsnio taisyklės, išskyrus pirkėjo teisę reikalauti netinkamos kokybės daiktą pakeisti tinkamu. Nagrinėjamu atveju aktuali teisės norma, įtvirtinta CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pagal kurią, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, beje, kaip teisingai nurodo ir atsakovas apeliaciniame skunde, galimybė pirkėjui nutraukti sutartį suteikiama kaip ultima ratio (paskutinė) teisių gynimo priemonė, kai kitų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytų gynimo būdų nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Be to, ar sutarties pažeidimas dėl perduoto daikto neatitikties kokybės reikalavimams yra esminis, turi būti sprendžiama pagal šalių sudarytoje sutartyje arba CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011). Sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat, ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2012).
Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad žmogaus sveikata yra konstitucinė vertybė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnis). Gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės socialinė ir ekonominė vertybė, sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė, sveikatos potencialą ir jo palaikymo sąlygas lemia ekonominės sistemos raidos stabilumas, visuomenės socialinio saugumo ir švietimo garantijos, gyventojų užimtumas ir jų pakankamos pajamos, apsirūpinimas būstu, prieinama, priimtina ir tinkama sveikatos priežiūra, kokybiška mityba, darbo, gyvenamosios ir gamtinės aplinkos kokybė, gyventojų pastangos ugdyti sveikatą, asmens pastangos būti sveikam gali būti skatinamos tik gyvenamam laikui ir žmogaus orumui priimtinomis socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, kuo geresnė visuomenės sveikata yra būtina Lietuvos valstybės saugumo ir klestėjimo bei atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės kūrimo prielaida (Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulė).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas), o neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad proporcingumo principas reiškia, jog įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas), o teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).
Taigi apibendrindama tai, kas išdėstyta, atsižvelgusi į anksčiau šioje nutartyje nustatytas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat įvertinusi tai, kad nustatyti Buto kokybės defektai pažeidžia esminius (reikšmingus) statinio reikalavimus (gyvenimas jame ieškovui neužtikrina saugaus ir sveiko mikroklimato), ieškovas įsigytu daiktu (Butu) negali naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį (jame gyventi žmonėms ir gyvūnams yra kenksminga) (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas), atsakovas pagal ieškovo pateiktas pretenzijas atsisakė pašalinti defektus ir defektų nepašalino, o tokie atsakovo veiksmai ieškovui neleido ir neleidžia tikėtis, kad atsakovas įvykdys Pirkimo–pardavimo sutartį ateityje, teisėjų kolegija ad hoc sprendžia, jog ieškovo, kaip pirkėjo, pasirinktas teisių gynimo būdas, t. y. reikalavimas grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, yra proporcingas atsakovo prievolių pažeidimo mastui ir nesukels pažeidimui neadekvačių teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad ieškovas, įsigydamas Butą, turėjo pagrįstus teisėtus lūkesčius, jog Butas yra tinkamos kokybės ir gyvenimas jame nekenks jo sveikatai, taip pat turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad paaiškėjus statybiniams defektams, atsakovas, kaip statytojas (pardavėjas), statybos defektus pašalins. Tačiau, kaip minėta, atsakovas nustatytus Buto statybinius defektus atsisakė ištaisyti, o tokiame Bute ieškovui gyventi kenksminga. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškovo pasirinktą jo teisių gynybos būdą, nustatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, neįvertino eksperto pateiktos lokalinės sąmatos, kurioje esamų trūkumų pašalinimo išlaidos yra 2 919 Lt, o tai sudaro tik 0,74 procento sutarties vertės (391 960 Lt), tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizės išvadose buvo apskaičiuota kosmetinio remonto kaina ir jose nebuvo paneigta ieškovo užsakymu parengtos statybos bendrovės UAB „Kelmeda“ darbų sąmata, kurioje apskaičiuota visų trūkumų pašalinimo kaina (95 017,67 Lt). Kaip jau buvo konstatuota anksčiau šioje byloje, norint sumažinti drėgmę Bute, būtina atlikti daug papildomų investicijų, kurias nurodė ir teismo ekspertai, o pagal nagrinėjamos bylos įrodymus kosmetinis remontas neužtikrins ieškovo šeimos gyvenimo sąlygų, kurios nebus kenksmingos sveikatai bei kurių tikėjosi ieškovo šeima, įsigydama naują Butą.
Nagrinėdama ir vertindama apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009, teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausio Teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga, tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas; bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013, kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009, nes abejose byloje taikytina ta pati teisė. Todėl su paminėtais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir juos atmeta (CPK 185 straipsnis).
Kaip nesusijusius su nagrinėjamos bylos dalyku, teisėjų kolegija pripažįsta atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad ieškovas neturi teisės disponuoti įkeistu turtu (CK 4.192 straipsnio 4 dalis). Viena vertus, pažymėtina, kad trečiasis asmuo AB „Swedbank“, kaip hipotekos kreditorius, su ieškovo ieškiniu sutinka, kita vertus, pastebėtina, jog turto hipoteka neatima teisės iš nekilnojamojo turto savininko valdyti, naudoti ir disponuoti (su tam tikrais apribojimais) nekilnojamu turtu savo nuožiūra, įskaitant ir Buto savininko teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti, jo manymu, pažeistas teisėtus ir teisėtus interesus (CPK 5 straipsnis; CK 4.170 straipsnio 5 dalis).
Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ieškovas M. A. už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) prašo priteisti 2 000 Lt (II t., b. l. 126). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teisines paslaugas suteikė advokato padėjėjas, išlaidų atlyginimo klausimą sprendžia pagal CPK nuostatas, kurios įtvirtina, kad bylos šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, turi būti atlygintos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdama ir vertindama ieškovo prašomų priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, realumą, būtinumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktą, kuris nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA, o tai reiškia, kad maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 1 500 Lt (1,5x1 000). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovo prašoma priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, suma viršija rekomenduotinus nurodytus maksimalius dydžius, taip pat bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo ieškovui priteisti visas jo prašomas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties ieškovo prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apelianto ieškovui priteistina 600 Lt už teisinę pagalbą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui M. A. (Michail Asajonok) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pamario troba“ (juridinio asmens kodas 142049656) 600 Lt (šešis šimtus litų) už teisinę pagalbą.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Danguolė Martinavičienė
Dalia Višinskienė